Šventajame Rašte minimos bekūnės jėgos tarnaujančios Dievui. Šios jėgos, vykdydamos Dievo valią, dalyvauja žmogiškame gyvenime. 

Remiantis šv. Raštu, šios jėgos, tarpusavy skirstomos į devynis laipsnius (pagal buvimą Dievo artume), vadinamus „devyniais angelų laipsniais“ (chorais).

Arčiausiai Dievo yra trys laipsniai: Serafimai, Cherubinai ir Sostai (nepainioti su sąvoka „sostas“ – „valdovo krėslas“).

Po jų eina Karalystės, Galybės ir Valdžios. 

Paskutinieji trys lygiai yra artimiausi žmogui ir pasauliui: Pradžios, Arkangelai, Angelai (tikrąja to žodžio prasme).

Visos šios bekūnės būtybės (ypač aukščiausi jų laipsniai) žmogui yra paslaptis. Paprastam mirtingajam jų neduota matyti. Anot šv. Rašto, tik išskirtiniais atvejais juos pamatyti pavykdavo pranašams – žmonėms, mokantiems išgirsti Dievo valią.

Senajame Testamente pranašo Izajo knygoje yra pasakojimas apie serafimą, regėjimo metu Jeruzalės šventykloje pasirodžiusį pranašui. Izajas kalba: „Karaliaus Uzijo mirties metais aš regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore“ (Iz 6,1-2). Serafimai šlovino Dievą, o pats pranašas buvo sukrėstas tuo, kad jis žmogus, „kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį“ (Iz 6,5). Pranašas tęsia: „vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. Ja palietė mano burną. ‘Štai, - tarė jis, - žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta’.“ (Iz 6,6-7). Apvalytą nuo nuodėmių Izają Viešpats siunčia pranašauti. Siunčia kalbėti tiesą tautai, kuri „ausimis girdi, bet nesupranta, akimis regi, bet nepažįsta“ (plg. Iz 6,10).

Bekūnės jėgos šv. Rašte minimos ir pranašo Ezeklielio regėjime. Pranašas Ezekielis pasakoja: „Pakėliau akis ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis“ (Ez 1,4), kurį traukė neregėti gyvūnai: keturveidžiai, ketursparniai, turintys liūto, jaučio, aro ir žmogaus veidus. „Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, - jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. <…> Įsistebeilijęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. <…>Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys buvo pilnos akių“ (Ez 1,13-18). „Viršum dangaus skliauto, kuris buvo virš jų {gyvūnų} galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė“ (Ez 1,26). Šioje būtybėje krikčionybė įžvelgė Kristaus pirmavaizdį. Traukiantys sostą gyvūnai buvo suprantami kaip „angelų laipsniai“: ugniniai ir sparnuoti – cherubinai, judantys ratai – Sostai o ratai su skrytimis, pilnomis akių, – Jėgos.

Šiais šventraščio tekstais remiasi senoji rusų ikonografija. Iš šių regėjimų semiama visa informacija apie „devynių angelų lygių“ išvaizdą, apie jų tarnavimą Dievui.

Senoji ikonografija šešiasparniais vaizdavo serafimus, sparnuotais ir ugniniais – cherubinus. Tiek vienų, tiek kitų atvaizdus meistrai tapydavo cerkvėje po Kristaus Visatos Valdovo atvaizdu. Kartais bekūnius sargus, serafimus ir cherubinus vaizduodavo Dievo Motinos ikonose, kurią giesmės skelbia kaip „sąžiningiausią cherubinų ir nepalyginamai nuostabiausią serafimų“.

Ugninis cherubinas, saugantis gyvybės medį, visuomet buvo vaizduojamas rojaus scenose. Sostai, vaizduojami kaip sparnuoti žiedai/apskritimai bei Jėgos, vaizduojamos kaip žiedai su akimis, dažniausiai  „Pantokratoriaus galybėje“ („Spas v silach“) ikonose.

Kitų aukštųjų angelų iš „devynių angelų lygių“ ikonografai nevaizdavo, nes jų aprašymo bei nupasakoto ryšio su žmonių pasauliu šv. Rašte nerandame.

Senosios Rusijos mene dažniausiai galima rasti angelus, esančius arčiausiai žmogaus. Angelai yra žemiausias bekūnių būtybių lygis, kuriam priskiriami Pradžios, arkangelai ir angelai. Angelai vaizduojami daugelyje Evangelijos scenų: dalyvauja gimstant Kristui, skelbia Jo Priskėlimo žinią, dalyvauja Žengiant į dangų. Šiose scenose angelai vaizduojami taip, kaip remdamasi šv. Raštu, vaizdavo juos Bizantiškoji ikonografija, – nuostabios būtybės, išvaizda artimos žmogui, bet apdovanotos sparnais. Atskirai pavaizduoti angelai retai sutinkami ikonografijoje. Dažniausiai pavieniui vaizduojami arkangelai Gabrielius ir Mykolas.

Angelų ikonografinis kanonas leidžia vaizduoti tik tuos angelus, kurie minimi Šventajame Rašte:

Serafimai (ugningi, deginantys) – aukščiausios dvasinės būtybės, esančios arčiausiai Dievo. Jie dažniausiai vaizduojami prie Viešpaties Visatos valdovo sosto kaip šešiasparnės būtybės.

Cherubinai (kalavijas) – būtybės, apdovanotos aukščiausia dvasine išmintimi. Ikonose vaizduojami kaip žmogiškos būtybės, apsuptos keturių arba šešių žydros arba žalios spalvos sparnų.

Sostai – vaizduojami kaip ratai su daugybe akių pakraščiuose.

Arkangelai (gr. angelų viršininkai) – remiantis stačiatikių Bažnyčios mokymu, jų yra septyni. Taigi, ikonose vaizduojami:
Mykolas (kas kaip Dievas) – jis taip pat vadinamas Archistratig, t.y. – pagrindinis kovotojas;

• Gabrielius – Dievo riteris;
• Rapolas – Dieviškasis gydymas;
• Urielis – Dievo šviesa;
• Selafiilas – Dieviškasis atleidimas;
• Iegudiilas – Dieviškasis pašventinimas;
• Varachiilas – Dievo palaiminimas;
• Jeremiilas – Dieviškasis išaukštinimas.

Straipsnis apie arkangelus iš www.bernardinai.lt

Angelas sargas ikonografijoje vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis vilkintis baltais rūbais su kryžiumi arba kalaviju – simbolizuojančiu dvasinį ginklą ir apsaugą.

Šv. Rašto Tobito knygoje skaitome, kad arkangelas Rapolas, pasivadinęs Azarija, lydėjo Tobiją kelionėje, – tai yra ir angelo sargo prototipas (Tobijo kelionės siužetas turėjo didelės įtakos angelo sargo įvaizdžiui susiformuoti ir paplisti italų renesanso tapyboje bei kitų kraštų XVII a. dailėje).

Į viršų...