MALDA IŠKELTOMIS RANKOMIS

Iškelti rankas, nukreipti jas delnais į dangų – tai ne šiaip sau gestas ar poza, tai malda. Nuo pat senų senovės iš šio gesto buvo atpažįstamas prašantis asmuo. Ši poza be žodžių sako: aš prašau ir laukiu, kad gaučiau. Ji rodo, kad tam asmeniui kažko trūksta. Graikiškai toks žmogus vadinamas Deomene – siela, kuri atsigręžė į amžinybę, prašo ir šaukiasi išgelbėjimo. Krikščionių pasaulyje iš šios pozos atpažįstamas Kristus ant kryžiaus.

Šis kreipimosi į dievybę gestas yra užfiksuotas visose civilizacijose nuo seniausių laikų. Pagonių pasaulyje pats pagrindinis momentas žmogaus gyvenime buvo tuomet, kai jis bendravo su dievais. Ar jam gera, ar bloga, jis visuomet kreipdavosi į kažką antgamtišką. Šis kreipinys buvo išreiškiamas žodžiais ar veiksmais. Labiausiai paplitęs kreipimosi gestas buvo iškelta viena arba abi rankos. Toks ritualinis gestas pagonių šventyklose buvo vadinamas devotium (iš čia votum, votas – įžadas, kuriuo žmogus kreipiasi į Dievą, pasižadėdamas ką nors atkilti, jei Dievas išklausys). Devotium ritualinis veiksmas nebuvo kasdienis dalykas. Jis buvo tik ypatingais gyvenimo momentais, grėsmės ar nelaimės atveju žmogus duodavo įžadą ką nors padaryti.

Pagonių šventyklose randame iškaltas žemyn einančias raides V.S.L.M. (votum solvit libens merito – votas už gautą malonę) ir šalia delnas iškeltas į viršų. Kai žmogus gaudavo tai ko prašė ir atlikdavo, tai ką buvo žadėjęs, jis kaip padėką ir gautos malonės ženklą iškaldavo šventykloje šį tekstą. Žmogus, kuris tai padarydavo buvo vadinamas devotus (iš čia – davatka, dievotas) – t.y. žmogus, kuris ištikimas Dievui ir pildo savo pažadus.

Laikui bėgant vyko žodžio devotus evoliucija, jis ėmė reikšti žmogų ištikimą valstybei ir valdžiai. Tai kilo iš to, kad valstybei ir valdžiai atstovavo imperatorius, o imperatorius Romoje buvo tolygus Dievui, taigi ištikimybė valdžiai tolygi ištikimybei Dievui.

Pakeltų rankų magiška, antgamtinė savybė – tai simbolis, atbaidantis blogį – apotropaico. Gali būti ne tik apotropainis gestas, bet ir apotropainė spalva. Netgi uždegus šventintą žvakę norint, kad ji atitolintų blogį, daromas apotropainis gestas. Iškeltos rankos apotropainė savybė buvo žinoma įvairiose civilizacijose dar jų istorijos pradžioje. Tuščia ranka iškelta į viršų yra visiškas pasitikėjimas dievybe.

Tokia poza besimeldžiančių žmonių figūrų randame labai daug pagoniškame mene. Šios pozos reikšdavo nekasdieniškus dalykus (pav. motinos iškeltos rankos reiškė kūdikėlio žūtį). Jeigu žmogus žūdavo tragiškai ar buvo neteisingai nužudytas, ant jo sarkofago ar laidojimo nišos būdavo iškalamos iškeltos rankos ir užrašoma Divos testor – Dievas liudininkas, o kartais ir visa žūties istorija. Tai reiškė, kad artimieji Dievą kviečiasi liudininku ir žmogų, su visa jo tragiška istorija, paveda Dievui.

Šioje įtakoje gimsta skulptūros ir bareljefai vadinami Pieta, kai ant rankų laikomas žuvusysis ir Dievas kviečiamas liudininku. Iškeltos rankos išsivysto į laikančias. Taigi, jau XI a. pr. Kr. turime Pietą – motiną laikančią ant rankų mirusį sūnų. Nieko nuostabaus, kad krikščionybė perėmė šiuos gestus ir Marijos, laikančios mirusio Jėzaus kūną ant rankų atvaizdas tapo labai populiarus.

Artimuosiuose rytuose taip pat buvo gerai žinomas ritualinis rankų iškėlimo gestas. Egipto kultūroje rankos buvo keliamos į dievybę – saulę, dievą Ra. Todėl net IV a. Egipto krikščionys atsiskyrėliai melsdavosi kiaurą naktį dykumoje iškėlę rankas. Ir tik tuo momentu, kai saulės spinduliai paliesdavo pirštų galiukus, jie pabaigdavo maldą. Taigi, Egipto vienuoliai paėmė gesto simbolį ir jį perkeitė. Saulė simbolizavo Kristų, kurio sulaukę vienuoliai galėjo pailsėti.

Finikiečių pasaulyje aukščiausia dievybė Tanit turėjo labai ypatingą gestą delnais į viršų arba delnais į save, arba delnais priešais save atgręžtais į išorę.

Prieš Romos imperijos atsiradimą daugelis tautų dievybei aukodavo statulėles vaizduojančias asmenį besikreipiantį į dievybę. Priešais dievybės statulą žmogus pastatydavo mažą savo atvaizdą, kurio viena ranka laiko kokią nors dovaną dievybei ar tiesiog tuščia iškelta į dievybę. Statulėlė „melsdavosi“, o žmogus eidavo sau. Parprastai šios statulėlės tikslas buvo išprašyti kažkokių materialinių gėrybių. Kadangi tuose kraštuose maža vandens, tai dažniausiai buvo prašoma lietaus.

Graikų, romėnų pasaulis. Lotyniškai iškeltų rankų simbolis vadinamas adlocutio – ad locutio, „kad galėtum pasikalbėti“. Šis gestas buvo naudojamas filosofų ir išminčių. Reiškė – pasikalbėkim. Iš lotyniško pavadinimo kilo dar du žodžiai: orare, oratio. Iš orare kilo lotyniškasis oremus – melskimės, o oratio reiškia kalbėjimą, pamokslavimą.

Senovės rašytojai taip pat minėjo iškeltų rankų gestą ir jo simboliką. Ovidijus aprašo, kad iškelta ranka reiškia prašymą, maldą. Virgilijus „Eneidos“ veikale pasakoja, kad Simeonas, išdavęs trojiečius, jautėsi labai bjauriai ir iškėlęs rankas prašė atleidimo. Ciceronui tai buvo vienas iš būdų priartėti prie dievų.

Romos pasaulyje iškeltos rankos gestas buvo labai populiarus monetų kalbyboje. Jose šis gestas reiškė pietą. Pieta tapo devotus sinonimu. Ši figūra ant pinigų nereiškė konkretaus asmens, bet ištikimybę dievams apskritai.

Gimusi krikščionybė atrado ir perėmė turtingą simbolių istoriją. Gestų ir kitų išraiškų kalba nuo pat pradžių buvo labai svarbi kreipiantis į Dievą. Antikos kultūroje buvo daug tokių figūrų ir vaizdinių, tačiau pirmosiose ikonografiniuose paveiksluose krikščionių pasaulyje antikos sukauptas turtas greitai nuskurdo, liko mažai figūrų ir scenų – tik esminiai dalykai.

Pirmojoje krikščioniškojo meno epochoje pagrindiniais elementais liko tik gestai perimti iš filosofų ir išminčių. Juos pritaikydavo krikščioniškiems personažams. Šiuo laikotarpiu randami pagrindiniai gestai: kalbantysis ištiesęs vieną ranką, o kitoje laiko lazdą (lazda – išskirtinumo ženklas); ranka, pakelta į viršų parėmusi smakrą (reiškia mąstantį žmogų). Ankstyvojoje krikščionybėje jau randame susimąsčiusio žmogaus simbolį. Bet krikščionims jis reiškė ateities (nelabai užgarantuotos), o ne praeities apmąstymą. Katakombose tokia poza pavaizduotas Petras, kai Jėzus jam išpranašauja, jog Petras jį išduos; Adomą su Ieva po nuodėmės; Jėzaus gimimo ikonoje taip rankas laiko Marija ir Juozapas; Izaokas, ruošiamas aukai; o kiek vėlesniais laikais šį gestą randame Marijos ikonose – Marija, kuri apie ateitį galvojo su nerimu (ji ant rankų laikydama kūdikėlį, gestu rodo, jog nujaučia skausmingą ateitį).

Kalbėjome apie iškeltą į viršų ranką, apie parėmusią smakrą ranką, dabar – apie ištiestą ranką ir delną nukreiptą ne į viršų, bet žemyn. Tai rodymas reiškiantis kaltinimą, laiminimą, gydymą, krikšto malonę.

Svarbiausias rankų gestas yra devotium išraiškoje. Šis gestas Romos laikų kultūroje reiškė žmogų, kuris gerai atlieka savo pareigas tėvams, vaikams, tautai, imperatoriui ir Dievui. Taigi, šis ženklas turi daug reikšmių. Krikščioniškame pasaulyje tai jau visai natūralus gestas kalbantis su Dievu. Jis atrandamas dar tada, kai krikščionybė buvo labai žydiška ir pagoniška. Senajame Testamente jį randame žydų religijoje: „Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas“ (Iš 17,11). „Pakelkime savo rankas ir širdis į Dievą danguje“ (Rd 3,41). „Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą“ (Iz 65,2). „Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką“ (Ps 141,2). Naujajame Testamente: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos“ (1 Tim 2,8).

Šie gestai iškalti ant krikščionių kapų atsirado II a. pab. III a. prad. Tokiu būdu vaizduodavo Senojo Testamento herojus (pav. trys jaunikaičiai ugnyje, Danielius su liūtais, Nojus arkoje, neteisingai apkaltinta Zuzana besišaukianti Dievo pagalbos). Šiose Senojo Testamento figūrose iškeltų rankų gestas rodo, kad išgelbėjimas jau įvyko.

Naujojo Testamento figūros: aklasis, raupsuotasis taip pat kelia rankas dėkodami Jėzui už išgydymą. Ant mirusiųjų sarkofagų krikščionys būdavo vaizduojami prisikeliantys iš kapo iškeltomis rankomis – jie jau regi Dievą. Šventieji vaizduojami iškeltomis rankomis jau džiaugiasi Dievuje.

Laikui bėgant iš konkrečių istorinių herojų krikščionybės menas suformavo bendrinę figūrą reiškiančią maldą – krikščionį, kuriam ji prasideda nuo krikšto, tęsiasi per gyvenimą ir eina į amžinybę (niekada nenuleidžia rankų).

Šis gestas yra aprašytas daugelio Bažnyčios tėvų raštuose kaip maldos išraiškos forma. Visas žmogus pasitempęs, kyla į Dievą, taip pat krikščionis pakeldamas rankas maldai tampa panašus į Kristų ant kryžiaus.

Apie IV a. šis gestas buvo pritaikytas Marijos ikonai: besimeldžianti, pieta arba rankas laikanti prieš save delnais į priekį.

Į viršų...