Ikonografija - SanDamiano kryžius

Šv. Pranciškus po savo atsivertimo pradėjo naują gyvenimą už Asyžiaus miesto sienų. Kartą, eidamas pro apgriuvusią San Damiano bažnytėlę, Pranciškus išgirdo vidinį Dvasios balsą, raginantį eiti vidun ir melstis. Jis įėjo ir suklupo prieš kryžių. Tai buvo ekstazės ir kontempliacijos metas. Įdėmiai žvelgdamas į kryžių, Pranciškus pastebėjo krutant Jėzaus lūpas ir išgirdo žodžius: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kuriuos matai iš pamatų griūvant“. Pranciškus atsiliepė: „Mielai, Viešpatie!“ Pradžioje Pranciškus atstatė San Damiano ir keletą aplinkinių bažnytėlių. Tik tada, kai Viešpats atsiuntė jam daug pasekėjų, jis suprato paliepimą – atnaujinti Dievo tautos gyvenimą. Šį įsitikinimą sustiprino popiežius Inocentas III, susapnavęs Bažnyčią lyg griūvančią Laterano baziliką, kurią savo pečiais parėmė mažas žmogutis. Kai popiežius pažino, kad tas žmogelis – tai Pranciškus, jis patvirtino pranciškonų Ordiną ir jų regulą. Nuo tų laikų San Damiano kryžius primena pranciškonų misiją atnaujinti Bažnyčią.

Šį kryžių galime vadinti ikona (gr. atvaizdas), nes jame vaizduojamos figūros susijusios su kryžiumi. Tokių kryžių tradicija kilo Rytų Bažnyčiose, o serbų vienuoliai ją atvežė į Umbriją – Italijos sritį. San Damiano kryžius buvo vienas iš daugelio panašių kryžių nutapytų Umbrijoje XII a. Jo tapytojo vardas nežinomas. Kryžiai-ikonos turėjo plačiau aiškinti vaizduojamo įvykio prasmę ir stiprinti žmonių tikėjimą.

NukryžiuotasisJėzus Kristus vaizduojamas vienu metu ir kenčiantis, ir nugalintis. Jo figūra tiesi ir tvirta. Aureolė – neatskiriama šlovingojo kryžiaus dalis. Spindinti Viešpaties kūno spalva kontrastuoja su tamsiai raudonu ir juodu fonu, pabrėždama Jėzaus kilnumą. Tai rodo, kad dieviškoji prigimtis apsigyveno kūne, kurio delnai ir pėdos sužeistos vinimis, galva – erškėčių vainiku, šonas – kareivio ietimi. Šiame atvaizde matome ir karaliaujantį ant kryžiaus Kristų iš ankstyvųjų amžių meno, ir mirštantį Nukryžiuotąjį, pradėtą vaizduoti nuo XIV a. Kristus pavaizduotas visu ūgiu, visos kitos figūros – daug mažesnės. Virš Jėzaus galvos – lotyniškas įrašas “Jėzus Nazarietis Žydų Karalius”.

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jos sesuo Kleopo žmona, kuri taip pat buvo Jokūbo motina (plg. Mk 15,40) ir Marija Magdalietė. “Pamatęs motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: “Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: “Štai tavo motina”“ (Jn 19,25-27).

Dvi mažos figūros – nukryžiavimo liudininkai. Kairėje apačioje yra Lionginas, romėnų kareivis, kuris ietimi perdūrė Jėzaus šoną (Jn 19,34). Jis laiko ietį ir žiūri į Jėzų. Kraujas varvantis Išganytojo ranka, nuo alkūnės ima lašėti. Jis užtikš ant pakelto Liongino veido. Kitur vaizduojama kaip kraujas laša į Liongino akį; jis, pasak legendos, viena akimi buvo aklas, o prie kryžiaus – praregėjo.

Apačioje dešinėje stovi Stefatonas. Umbrijos tapytojai nukryžiavimo scenose visada vaizduodavo Lionginą ir Stefatoną, kareivį, kuris siūlė Jėzui perrūgusio vyno (Jn 19,29). Šis vardas liaudyje kildinamas iš graikiško žodžio “kempinė”. Kituose paveiksluose Stefatonas laiko nendrę su kempine taip pat, kaip Lioginas – ietį.

Nors 1938 m. restauruojant ir nebuvo aptikta tos nendrės, bet ji neabejotinai turėjo būti. Kiti palaiko nuomonę, kad šis personažas yra Jeruzalės šventyklos sargybinis, nors jo kelius vos dengiantis drabužis yra romėniškas.

Per kairįjį šimtininko petį žvelgia nedidelis veidukas. Kai kurie aiškintojai mano, kad jis – Jėzaus pagydyto šimtininko tarnas. Nežinia, ar taip yra iš tiesų. Nėra tikra, kad šimtininkas prie kryžiaus yra tas pats, kurio tarnas buvo pagydytas. Dar daugiau, akylesnis žvilgsnis užkliūva už kitų trijų besislepiančių žiūrovų viršugalvių. Taigi, tas žvelgiantis yra pirmas stebėtojų eilutėje. Panašiau, kad mažoji galvutė už šimtininko peties – kryžiaus tapytojas, kuris pagal tų laikų papročius, pažymėjo autorystę ir šitaip įsiamžino.

Angelai

Šeši angelai abiejuose kryžiaus skersinio galuose stebi nukryžiavimą. Iš rankų judesių matyti, kad jie aptaria šį stebėtiną įvykį – Dievo Sūnaus mirtį ir mus kviečia kartu stebėtis ir šlovinti.

Kryžiaus papėdėje nupieštos šešios figūros, iš kurių gerai matomos dvi su aureolėmis. Pagal tų laikų tradiciją jie yra Umbrijos globėjai: šv.Jonas, šv.Mykolas, šv.Rufinas, šv.Jonas Krikštytojas, šv.Petras ir šv.Paulius.

Dešinėje, prie kairės Jėzaus blauzdos pavaizduotas mažutis gaidelis. Jis yra Petro išdavystės ženklas ir įspėjimas, kai per daug pasitikime savo jėgomis ir esam patenkinti savo tikėjimu. Nuolat turim atsigręžti į nukryžiuotą Viešpatį, ieškoti malonės, kurios reikia mūsų gyvenimui.

Dangiškas pasveikinimas

Kryžiaus viršūnėje matome Jėzų, apsivilkusį karališkais drabužiais ir nešantį kryžių kaip nugalėtojo skeptrą. Jis žengia iš kapo į dangų, apsuptas dešimties giedančių angelų. Penki angelai kelia rankas – sveikina Jėzų, kuris irgi tiesia ranką pasveikinimui.

Pačiame kryžiaus viršuje – dešinė Tėvo ranka su dviem ištiestais pirštais. Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo dešiniąja. Ji kartu reiškia Dievo tėvo palaiminimą viskam, ką Jėzus yra atlikęs.

Kai kurie aiškintojai mano, kad juodas keturkampis po Jėzaus pėdomis – pragarai, kur Jėzus nužengė, prieš sugrįždamas pas tėvą. Tie patys aiškintojai teigia, kad “ta juoduma” už Jėzaus pečių – atviras kapas, o figūros kryžiaus papėdėje – Senojo Testamento šventieji išlaisvinti iš pragarų (ne pasmerktųjų pragaro). Kažin, ar šios prielaidos teisingos, nes jos kilo prieš 1938 m. restauravimą. Juodas kryžiaus medis tiesiog išryškina spindintį Jėzaus kūną.

Pirmiausia mes kviečiami žvelgti į Velykinę Jėzaus Mirties, Prisikėlimo ir Dangun Žengimo paslaptį. Tai ir nori parodyti tapytojas. Matom kančią ir žaizdas, matom kad visa tai – Dievo galybė.

Kryžius moko, kad Kristus – pats svarbiausias. Jis skiriasi nuo kitų figūrų. Net angelai – mažučiai ir kupini pagarbos lenkiasi prieš Jį. Šventieji – iškiliausio istorijos įvykio liudininkai prie kryžiaus, o šventieji patronai – tikėjimo savo kasdienybe liudytojai.

Tu ir aš galim būti tuo žvelgiančiuoju žmogeliu. Jis ir tie trys už jo pečių – pašaukti būti liudytojais kaip šventieji. Angelai mus kviečia garbinti, o gaidelis įspėja neužsiliūliuoti savo tikėjime.

Aukščiausias šlovingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas.
Duok man tikrą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, įžvalgumą bei išmintį,
kad visada galėčiau vykdyti Tavo šventą ir teisingą valią. Amen.

Prieš pradėdami mąstymą, į kurį įves San Damiano kryžius, turime paminėti kelis istorinius faktus. Šis kryžius buvo bizantinės bendruomenės, kilusios iš Sirijos, vienuolio darbo vaisius. Ši bendruomenė gyvavo XII a. pabaigoj centrinėje Italijoje, netoli nuo Asyžiaus.

Tačiau tikroji šio kryžiaus istorija prasidėjo 1205 m., kai Pranciškus iš Asyžiaus, būdamas dar jaunuolis, įžengė į San Damiano bažnytėlę pasimelsti. Suklupęs priešais kryžių Pranciškus maldoje ieškojo atsakymo: „Viešpatie ką nori, kad daryčiau?“

Po keleto metų San Damiano bažnytėlėje apsistojo Klara iš Asyžiaus su keliom savo draugėm, kad galėtų gyventi pagal Pranciškaus idealą neturte ir maldoje.

Nukryžiuotojo balsas nuo šio kryžiaus pasiekęs Pranciškaus ir Klaros širdis pakeitė jų gyvenimus, paversdamas juos atspindžiais (ikonomis) nukryžiuoto ir neturtingo Kristaus, atvaizduoto kryžiuje. Dėl savo kuklaus grožio ir paprastumo, bei dėl gilių vaizdavimo prasmių, amžių tėkmėj San Damiano kryžius tapo daugeliui žmonių taikos ir paguodos versme.

Su pranciškonišku paprastumu ir kantriu dėmesingumu nukreipkime mūsų žvilgsnius, mintis ir širdis į šią nukryžiuotojo ikoną, kad galėtume suvokti spalvų ir atvaizdų prasmes, bei priimti Dievo Žodį, prakalbantį į mus savo atvaizdu.

Nežinomas ikonos autorius siekė pateikti tikinčiųjų maldai ir meditacijai nukryžiuoto, bet kartu gyvo ir garbingo, triumfuojančio Kristaus atvaizdą. Pabandykim ir mes kartu su Pranciškumi įžvelgti Dievo slėpinius grožyje atvaizduotame šiame senovės krikščionių kūrinyje, kuriame nutapytas vienintelis grožis, išgelbėsiantis pasaulį.

1205 m. jaunasis Pranciškus, po metų kalėjimo ir ligos, ieško gyvenimo prasmės. Jam nedavė ramybės vienintelis klausimas: „Viešpatie, ką nori kad daryčiau?“. Pasitraukdamas į nuošalias vienatvės ir tylos vietas, toli nuo kasdienės aplinkos, jis ieškojo taikos ir ramybės.

Paklauskim savęs ar ir mes ieškom, ar nevengiam tokių nuošalių vietų ir akimirkų, kuriose galėtume apmąstyti ir įvertinti savo gyvenimą, pamatyti, kokią prasmę jam teikiam.

Vieną dieną Pranciškus ėjo pro San Damiano bažnytėlę, tokią visų apleistą ir apgriuvusią. Šventosios Dvasios paskatintas įėjo vidun ir pamaldžiai, su didžiu nuolankumu atsiklaupė priešais nukryžiuotąjį. Ypatingu būdu pajautė esąs paliestas Dievo malonės ir perkeistas viduje. Taip jam besant giliai sujaudintam, staiga nukryžiuotojo atvaizdas prabilo į jį. Jį pakvietė vardu ir pasakė: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, nes kaip matai, jie griūva“. [2 Cel 10]

Tradicija mums perduoda žodžius, kuriais Pranciškus melsdavosi priešais šį kryžių: „Aukščiausias ir garbingiausias Dieve, apšviesk mano širdies tamsybes. Suteik man tvirtą tikėjimą, tikrą vilti tobulą meilę, gilų nusižeminimą išmintį ir suvokimą, kad įvykdyčiau tavo šventą valią“.

Dabar paklauskime savęs, ar ir mes meldžiamės, prašydami šviesos mūsų gyvenimui.

Esame pavadinti Kristaus vardu. Todėl Kristus ir į mus kreipiasi savo žodžiais. Ir mums patiki užduotį tapti gyvais akmenimis, kurie stato Jo Bažnyčią.

Atsigręžkime į šį kryžių: klausykimės žodžių, kuriuos nori mums pasakyti, priimkime misiją kurią mums nori patikėti.

Ikona yra ypatingas kūrinys, kuris vaizdų, spalvų ir simbolių pagalba apreiškia Dievo slėpinį, apreikštą Kristuje ir jo šventuosiuose. Kaip Šventasis Raštas savyje talpina ir apreiškia Dievo Žodį mūsų, žmonių žodžių pagalba, taip ikona apreiškia tą patį slėpinį per regimas formas. Bažnyčia priima ir garbina ikonas, nes savitu būdu perteikia dieviškuosius slėpinius tiesiogiai širdžiai ir suvokimui, labiau net nei racionaliam samprotavimui. Šv.Paulius rašydamas Korinto krikščionims bylojo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami [regėdami lyg veidrodyje] daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.“ (2 Kor 3,18)

Šv.Klara, viename savo laiškų taip rašo: „Nukreipk savo protą į amžinybės veidrodį, nukreipk savo sielą į šlovės spindesį, nukreipk savo širdį į dieviškos esybės paveikslą ir kontempliuodama visa darykis panaši į paties dieviškumo atvaizdą“ . [3 LAg13-14]

Juk mes tampame tuo, ką kontempliuojame. Jei žiūrim tik filmus pilnus smurto, linkstame patys į smurtavimą; jei skaitome ar žiūrime tik neigiamas žinias, gyvenime tematysime tai kas neigiama, kas tamsu. Bet jei žiūrėsime į tai, kas gera ir šventa, patys tapsime tokiais.

Pažvelkime į kryžių.

Jis vaizduoja triumfuojantį Kristų. Ant jo nekabo mirusio Jėzaus kūnas, bet nugalėjęs mirtį stovi Kristus, Išganytojas, Karalius. Tai jis yra šio darbo centras, pasaulio nešamoji ašis.

Vertikaliai Kristus pereina nuo Kalvarijos (atvaizduotos ikonos apačioje dominuojančia juoda spalva) į garbę (atvaizduojamos raudona spalva viršuje).

Horizontaliai jis apglėbia visą visatą, visą žmoniją ir dangaus angelus, dangų ir žemę.

Kryžius apjuostas daugybe kriauklių kriauklelių. Kriauklės, dėl savo spindesio ir patvarumo, reikšdavo senovės žmonėms amžinybės grožį. Taip, apjuostas kriauklių aptvaru, Kristus iškyla jame kaip amžinojo gyvenimo medis.

Virš galvos užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šis užrašas mus nukreipia į pagrindinius Jėzaus gyvenimo įvykius, į jo įnirtį ir prisikėlimą.

„Pakėlęs akis į dangų Jėzus prabilo: Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir sūnus pašlovintų tave ir – tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“. (Jn 17, 1-5)

Kristaus kūno šviesi spalva dominuoja atvaizde. Jis atvaizduotas išsitiesęs, regis visai besvoris. Išskėstos rankos išreiškia visišką atsidavimą ir priėmimą. Tai atsidavimas Sūnaus Tėvui ir priėmimas kiekvieno žmogaus, kuris juo pasitiki. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28)

Paklauskime savęs, kiek gi mes sugebame atsiduoti Dangiškajam Tėvui ir kiek priimame priimti savo artimą.

Jėzus vainikuotas ne erškėčių, bet garbės vainiku: nimbu, arba aureole. Kančia ir mirtis transformavosi į šlovę, ir Jėzaus malda „Tėve, pašlovink savo Sūnų!“ jau išklausyta. Taip pat ir kryžius, nupaišytas aureolės viduje, turi Jėzaus pašlovinimo prasmę.

Ant kryžiaus Kristus pavaizduotas kaip save paaukojantis kunigas: jis pridengtas efodu, lininio audeklo rūbu, paauksuotais kraštais, kuriuo kunigas vilkėdavo aukų atnašavimo prie altoriaus metu. Žmogus stoja Dievo akivaizdon apnuogintas „Nuogas išėjau: iš motinos įsčių, nuogas sugrįžtu atgal“ (Jon l,21)

Kryžiuje Jėzus atvaizduotas ne tik kaip aukojantis kunigas, bet kaip ir aukojimo auka: aukodamas save dėl mūsų laimi mums išganymą. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13)

Kristaus veido išraiška rami. Net ir plaukai atskleidžia jo grožį ir kilnumą. Akys yra plačiai atmerktos: juk jis gyvasis Dievas. „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs. bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“. (Apr 1,17) Akys nupaišytos gan didelės: juk jis Regintis. Jis visada pasisukęs link Tėvo, bet tuo pačiu metu su didžia meile žvelgia ir į mus. „Jo akys viską apžvelgia, Jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones“. (Psl 11,4)

Jis dėmesingai žiūri į mus, meiliai stebi , kaip gerasis ganytojas pažįstantis savąsias avis: kiekvieną kviečia vardu, kiekviena rūpinasi, silpnąsias neša rankose, pasiklydusių ieško.

Ar žvelgiame į Dievą nepamesdami iš akiračio artimų žmonių? Ar mūsų tikėjimas tesireiškia malda, ar ir konkrečia pagalba kitiems?

Rankose, kojose ir šone esančios žaizdos yra labai išryškintos: nelyg kokios skylės, iš kurių veržiasi kraujo fontanai, krentantys ant įvairių Kristaus aukos dalyvių. Kaip šv. Petras savo laiške rašo: „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“. (Pt 2,24)

Pranciškus suprato šių šventų žaizdų vertę ir prašė pas Viešpatį padaryti jų bendrininku. Jis meldėsi: „Viešpatie Jėzau Kristau, dvi malones prašau tavęs išpildyti dar prieš man numirštant: pirma, leisk man dar gyvam esant patirti kūnu ir siela tą skausmą, kurį tu, švenčiausiasis Jėzau Tavo kančios valandą patyrei; antra, kad širdimi liudyčiau tą begalintį meilę, kuria tu, Dievo Sūnau, liepsnodamas, mielai pasirinkai kentėti už mus nusidėjėlius“. (PrŽied)

Ši jo malda bus išklausyta: du metus prieš mirtį, 1224 m., ant Vernos kalno, Pranciškus gaus savo kūne Kristaus žaizdas, stigmas.

Juoda spalva, juosianti Jėzaus kojas ir rankas, išreiškia mirtį ir nuodėmę. Jai priešpastatoma raudona spalva: kraujo, o tai yra ir gyvenimo spalva. Tokiu būdu matome kovą tarp mirties ir gyvenimo, tarp tamsos ir šviesos.

Kiek kartų ir mes esame patyrę šios kovos įtampą?

Ikonos autorius norėjo šalia Kristaus pavaizduoti daug jo aukos liudininkų. Juos lengva atpažinti, nes jų vardai užrašyti po kiekvienu iš jų. Žvelgiant iš kairės į dešinę matome: Mariją Joną Mariją Magdalietę, Jokūbo motiną Mariją ir šimtininką. Jie atvaizduoti labai arti Jėzaus, rodos, išreikšti, jog jo malda buvo išklausyta: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“. (Jn 17,24)

Visi šie žmonės nutapyti panirę šviesoje. Jie yra tie šviesos vaikai, kuriuos Viešpats apšvies, ir jie viešpataus per amžių amžius. „Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22,5)

Visi jie vieno ūgio, nelyg norėtų mums pasakyti, kad visi: ir žydai (kaip Marija, Jonas, Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija), ir pagonys (kaip šimtininkas) yra lygūs prieš Viešpatį.

Paklauskime savęs, ar ir mes visus priimam vienodai, be jokių klasifikavimų į geresnius ir blogesnius, vertesnius ir mažiau vertus?

Jei atidžiau pažvelgtumėm, pamatytumėm, kad jų veidai kažkuo panašūs. Ir iš tikrųjų, visų jų veidai panašūs į Kristaus: didelės akys, mažos burnos, ovalinis veidas. Apaštalas Paulius mums primena: „Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“. (Rom 8, 29)

Marija stovi Jėzaus dešinėje. Tai garbės vieta. Psalmininkas sako: „Tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Ofyro“ (Ps 45,10). Ji atrado malonę Dievo akyse. Ranka, pakelta prie burnos, išreiškia stebėjimąsi Sūnaus slėpiniu. Toks rankos judesys, lotyniškai ad oras, reiškia adoraciją.

Dešine ranka rodo į Sūnų, nes Marija yra ta, kuri veda prie Jėzaus, kuri rodo Kelią. Ji jau Kanos vestuvėse pasakė: „Darykite tai ką tik jums įsakys!“ Mergelė neatspindi liūdesio, bet ramybę: ji tiki, kad viskas nesibaigia mirtimi. Beveik šypsosi, nes angelas jai buvo pasakęs: „Džiūgauki, Marija!“. Baltas galvos apdangalas mums kalba apie jos nekaltumą, mergystę. Mėlyna tunikos spalva nurodo į žmogystę (kurios simboliu yra vandens mėlis), tačiau visa apdengta raudonu apsiaustu, dieviškumo simboliu, nes Dievas – gyvybės davėjas, o ši vaizduojama raudona kraujo spalva.

Marija pasisukusi link Jono, beveik kalbasi su juo. „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį Jėzus tarė motinai: Moterie, štai tavo sūnus! Paskui save“. (Jn 19, 26-27)

Paklausiam savęs, ar ir mes prašome Marijos, kad nuvestų mus pas savo Sūnų? Ar priimame ją į savo namus, į mūsų gyvenimus, kaip motiną, besirūpinančią visais savo vaikais, besikreipiančiais į ją pagalbos.

Viduramžio laikų biografas prisimena, kad „Pranciškus nepaprastai mylėjo Jėzaus Motiną, nes leido Šlovingajam Viešpačiui tapti mūsų broliu. Jos garbei dedikuodavo ypatingas liaupses, dedikuodavo ypatingas maldas“ [FF 786]

Apaštalas Jonas stovi šalia Jėzaus, visai kaip per paskutinę vakarienę. Tai intymios draugystės vieta: jis - mylimasis Jėzaus mokinys. Simbolizuoja visus mus. Jonas stovi po meilės žaizda, iš kurios išteka kraujas ir vanduo. Pasisukęs link Marijos, kurią gavo kaip motiną. Kaip ir Marija, rankos mostu mus veda prie Jėzaus. Jonas apsivilkęs balta tunika, ištikimybės ir tyrumo simboliu. Apokalipsė mums byloja: „Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais“ (Apr 3,5). Virš tunikos rožinės spalvos apsiaustas. Tai meilės išminčiai spalva, o Jonas yra evangelistas, apie Kristų, dieviškąją išmintį, tapusią kūnu.

San Damiano kryžiuje matome, kad visi žmonės yra pakviesti kontempliuoti Dievo slėpinius, kiekvienas pagal savo atskirą pašaukimą.

Kristaus kairėje, kitoje kryžiaus pusėje matome Mariją Magdalietę. Kaip ir Jonas, ji stovi prie pat Jėzaus, nes evangelijoje turi svarbią vietą. Ji yra ta nusidėjėlė, apie kurią Jėzus pasakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai mylėjo“ (Lk 7,47). Ji buvo tarp tų moterų, kurios lydėjo Mokytoją jo kryžiaus kelyje, o Velykų rytą buvo pirmoji sutikusi Prisikėlusįjį. Taip iš nusidėjėlės virto Gerosios naujienos skelbėja. Joje išsipildo Jėzaus žodžiai: „Yra paskutiniųjų, kurie, bus pirmi“ (Lk 13,30).

Kaip ir Jėzaus motina, Magdalietė laiko ranką prie burnos, nuostabos ir adoracijos ženklam Ji, kuri pardavinėjo meilę, buvo pamilta ir tuo pačiu pati pamilo. Jos rūbai yra ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos, išreiškiančios meilę ir žmogiškumą.

Paklauskime savęs, kiek mylime Dievą ir savo artimą? Ar ta meilė yra iš išskaičiavimo ar dovanai?

Paklauskime savęs, kiek leidžiamės mylėti Dievo, nes tas, kuris jaučiasi mylimas, priima ir tai, ko mylintysis prašo.

Šalia Magdalietės stovi Jokūbo motina Marija. Ji greičiausiai buvo tarp tų moterų, kurios sekė Jėzų ir apaštalus. Jos rankos išreiškia žavėjimąsi tuo, ką regis, Magdalietė jai pasakoja. Jokūbo motina Marija reprezentuoja visus tuos, kurie nepastebimai, slaptojoje seka Kristų, klausosi jo žodžių, juos įgyvendina praktikoje, stebėdamiesi tuo, ką Viešpats nuveikia jų gyvenimuose.

Pamąstykim, kiek gi mes stebimės ir žavimės mažais kasdienos stebuklais, kuriuos Viešpats nuveikia mūsų ir mūsų aplinkinių gyvenimuose.

Paklausiam savęs, ar sugebam daryti gera slaptojoje, nelaukiant pripažinimo ir garbės iš kitų žmonių.

Kryžiaus papėdėje matom stovint šimtininką. Šis karininkas įdėmiai žvelgia į Kristų. Jis buvo pirmasis, atpažinęs Jėzuje Dievo Sūnų. Turbūt jis yra tas pats šimtininkas, kuris paprašė Jėzaus pagydyti jo sūnų, ir apie kuri Jėzus kartą yra pasakęs: „Iš tiesu sakau jums niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo“ (Mt 8,10). Rankos pirštais šimtininkas mums primena Trejybės paslaptį ir Jėzaus dvigubos prigimties: žmogaus ir Dievo, paslaptį. Už jo peties matosi dar vieno dalyvio veidas ir dar trijų žmonių galvos. Tai pagydytasis sūnus ir kiti šeimos nariai.

Galime pastebėti, kad šimtininkas be aureolės. Tai galime paaiškinti tuo, kad jis, būdamas pagoniu, simbolizuoja daugelį žmonių, augusių be Dievo pažinimo, bet vis dėlto likusių ištikimais Šv.Dvasios įkvėpimams jų širdyse.

Šalia Marijos ir šimtininko stovi du maži žmonės. Stovintis mūsų kairėje – Lionginas, o dešinėje, pagal tradiciją jo adjutantas, vardu Steponas. Lionginas buvo romėnų kareivis, o Steponas žydų kilmės tarnas. Abudu jie reprezentuoja tuos, kuriems buvo pavesta Kristaus mirties egzekucija: žydus ir romėnus. Jų ūgis mažesnis, nes Kristaus istorijoje jie nežymūs. Žmonių akimis žiūrint jie nužudė Jėzų, bet iš tikrųjų Jėzus pats yra pasakęs: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją gasįimę pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10,17-18). Jie žiūri į Jėzų, kad išsipildytų Raštai: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19,37). Tokiu būdu, jei po to įtikės, kaip ir kiti Kristaus gyvenimo liudininkai pasieks tokį patį ūgį, tapdami išganymo dalyviais.

Šalia Jėzaus kojos matome gaidį. Senovėje šis paukštis simbolizavo kylančią saulę, naujos dienos pradžią. Savo giesmėje Zacharijas Jėzų parodo kaip šviesą aplankančią mus iš aukštybių. Gaidys skelbia mums Kristaus prisikėlimą šviesą kuri pasklinda pasaulyje.

Kryžiaus viršuje matome ranką, nupieštą puslankyje: tai dangus, iš kurio nužengia Tėvo palaiminimas. Tai Tėvas, kuris savo apvaizdos ranka rūpinasi pasauliu, laimindamas jį. Jo veido nesimato, nes jis save apreiškia palaiminime. Jo didžiausias palaiminimas pasireiškia Šventosios Dvasios dovanoje.

Ar esame pajėgūs atpažinti Dangiškojo Tėvo laiminančią ranką mūsų gyvenimuose?

Po šia Tėvo laiminančia ranka, po puslankiu – dangaus simboliu, matome pas Tėvą žengiantį Kristų, apsirengusį šviesos rūbais. Šis įvykis ženklina Kristaus kančios pabaigą: Nukryžiuotasis žengia į Tėvo garbę, kad paruoštų ten mums vietą.

Baltas, paauksuotas rūbas nurodo į jo pergalę prieš mirtį ir jo karališkąją kilmę. Vienoje rankoje laiko kryžiaus formos skeptrą, jo triumfo instrumentą. Ant pečių turi raudoną apsiaustą jo dieviškumo ženklą, bet taip pat ir meilės ženklą, kuria nugalėjo neapykantą ir nuodėmę.

Aplink Jėzų matome angelus, stovinčius ir po žaizdomis ir jo žengimo dangun metu. Tai Dievo pasiuntiniai, jo adoruotojai ir ištikimi tarnai. Angelai kryžiaus viršuje išreiškia džiaugsmą nes švenčia Kristaus pergalę ir jo, kaip nugalėtojo, žengimą pas Tėvą.

Angelai, stovintys po kryžiumi, rodo žmonėms Nukryžiuotąjį. Jie atrodo priblokšti Kristaus žaizdų reginiu ir nustebę klausinėja vieni kitų apie Dievo Sūnaus kančios slėpinį.

Žmonės ir angelai, dangus ir žemė nuplaunami Kristaus krauju, gausiai trykštančiu iš jo žaizdų.

San Damiano nukryžiuotasis ypatingu būdu pažymėjo šv. Pranciškaus gyvenimą. Atvėrė jo širdžiai kelią kuriuo turėjo sekti savo Viešpatį. Visą savo gyvenimą Pranciškus nenustos girdėjęs paslaptingą nukryžiuotojo balsą. Jį girdės Evangelijos žodžiuose, tylioje maldoje nuošaliose vietose, gailestingumo darbuose, atliktuose iš meilės kiekvienam žmogui, o ypač vargšams ir nelaimingiems, kuriuose labiausiai išryškėdavo Kristus, vargšas ir neturtingas.

Bet labiausiai jį išgirdo Vernos kalne, kur Pranciškui pasirodė Nukryžiuotasis, pažymėjęs jo kūną savo kančios žaizdomis. Šiomis žaizdomis nešinas Pranciškus pasitiks savo seserį mirtį. Po jo mirties San Damiano kryžių tyloje ir maldoje priglaudė šv. Klara. Įsiklausykime į šio kryžiaus paslaptį. Išgirskime, ką jis mums nori pasakyti, kokį kelia mums nori parodyti. Žvelkime į jį. Naudokime jį kaip veidrodį, kad galėtume patikrinti, ar ištikimai atspindime mūsų Atpirkėją. Priimkime jo provokacijas, nepasilikdami vien tiktai prie gražių minčių, bet atsiversdami keiskime savo gyvenimus.

Kiekvieną kartą darydami kryžiaus ženklą prisiminkime jo gilią prasmę. Jis mums priklauso nuo pat mažens ir juo visi krikščionys naudojamės įvairiose mūsų gyvenimo situacijose ir vietose: bendruomeninėj ir asmeninėj maldoje, savo namuose ir bažnyčiose, krikšto atgimime ir laidotuvėse.

Prisiminkim apaštalo Petro liudijimą: