Išganytojas – Palaimintasis tylėjimas
(Spas blagoje molčanije)

Ši ikona pateikia vėlyvą (ne ankstesnį kaip XV a.) ir sudėtingo ikonografinio aiškinimo Kristaus vaizdavimo tipą.

Jėzus pavaizduotas iki pusės, sparnuoto jaunuolio-angelo sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis pavidalu. Nimbas apskritas su kryžiaus kryžmomis ir įtapytu aštuonkampiu rausvai-žydru nimbu (žvaigžde), kurio galuose išdėstytos graikiškos monogramos raidės, reiškiančios „Esantysis“: simbolizuoja dvejopą vaizduojamojo prasmę – soteriologinę (kryžius) ir sofiologinę (aštuonkampė žvaigždė).

Tai vienintelis ikonografinis tipas vaizduojantis Kristų su aštuonkampiu nimbu.

Kristus vilki šviesiais (baltais) auksu spindinčiais rūbais plačiomis rankovėmis, papuoštais plačiomis auksinėmis juostomis bei brangakmeniais ir perlais. Plaukai simetriškai krinta ant pečių ilgomis dvigubomis sruogomis.

Fonas auksinis.

Vieningo ikonografinio aiškinimo nėra. Ikona gali būti aiškinama pranašo Elijo regėjimu, kuriame Dievas jam apsireiškė lengvu vėjelio dvelkimu (3 Kar 19,12), gali vaizduoti nuolankų tylėjimą, su kuriuo Kristus pakėlė kankinimus ir mirtį (Iz 53,7; Ap.d. 8,32). Taip pat ši ikona gali simbolizuoti Dievo kantrybę, su kuria jis laukia nusidėjėlio atsivertimo: „Sakyk jiems: ‚Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nenumirtumėte, Izraelio namai!‘“ (Iz 33,11). Kiti ikonografijos žodynai teigia, kad šioje ikonoje Kristus vaizduojamas iki įsikūnijimo – angelų eilėje.

Ikona kyla iš ankstyviausio šio tipo atvaizdo – Maskvos Uspenskio soboro 1481 ar 1513–1515 metų freskos, esančios ant altoriaus pertvaros virš šiaurinio Petropavlovsko priestato įėjimo ir priklausančio palaimintųjų eilei pavaizduotai ant šios pertvaros. Grafas A.S.Uvarovas, tyrinėjęs šias freskas, atrastas 1882 m., manė, kad ši ikona pristato išskirtinį ikonografinį siužetą artimą „Kristaus – Didžiosios Tarybos Angelas“ atvaizdui, sukurto remiantis šventraščio pranašystėmis: „Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!“ (Iz 9,6); „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, - sako Galybių Viešpats.“ (Mal 3,1).

Tačiau šioje ikonoje yra detalių, kurios labai skiriasi nuo jos prototipo (sparnai, aštuonkampis nimbas, auksu puošti rūbai), atskleidžiančių simbolinę potekstę, apie kurią Uspenskio soboro freska tik užsimena savo pavadinimu ir buvimo vieta šalia įėjimo į aukojimo patalpą. Tačiau būtent Kremliaus ikona yra raktas suprasti aptariamą siužetą.

Pagrindas aiškinti šią ikoną yra biblinės frazės: „... ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso“ (Iz 42,2); „Pastatyk, Viešpatie, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų“ (Ps 141,3), Iz 53,5-7.

Šie tekstai pristato jauną Kristų-Angelą kaip amžiną logos-Emanuelį, atėjusį atpirkti pasaulio, parodantį nusižeminimą bei klusnumą.

Ant krūtinės sukryžiuotos ir prie širdies kilstelėtos rankos išreiškia nuolankų Dievo malonės priėmimą – eucharistinį priimančiojo gestą. Jis taip pat primena Kristų, kurį „Žengimo į Golgotą“ scenose vaizdavo sukryžiuotomis rankomis: „Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio“ (Iz 53,7).

Ikonoje ši scena toliau vystosi įgaudama tas ikonografines naujoves, kurios atsirado vaizduojant Palaimintąjį tylėjimą XVII-XIX a. Tokiomis naujovėmis galima pavadinti atsiradusius sparnus ir aštuonkampį nimbą esančius šventosios Sofijos – Dieviškosios išminties ikonografiniais atributais. Ji yra dieviškojo Logos įsikūnijimo simbolis, kuris kaip Mesijas gali būti vaizduojamas angelu, t.y. Dievo pasiuntiniu. (Iz 9,6; Mal 3,1)

Svarbus šio tipo ikonografijos momentas yra angelo rūbai. Balti angelų rūbai simbolizuoja nekaltumą ir belytiškumą, išaukštinimą, ypač kai jie yra prie Viešpaties sosto. Šioje ikonoje rūbai gali būti traktuojami kaip Kristaus kūno skaistumas, jo perkeitimas ir Prisikėlimas. Tačiau paauksuoti rankogaliai simbolizuoja Jėzaus pančius, kuomet jis buvo suimtas ir vedamas į teismą.

Šioje ikonoje susiliejo visi Kristaus vaizdavimo būdai: ir amžinojo Logos – Emanuelio, ir įsikūnijusio Logos – Dieviškosios išminties, ir Dieviškosios aukos – avinėlio, ir Kristaus – Kunigo, suteikusio žmonėms galimybę nekruvinoje aukoje susijungti su Dievu. (T.Tolstaja)