Ikonografijos skriptai
Jėzaus ikona
   Veronikos drobė
   Gailestingas
   Tyloje
  SanDamiano kryžius
Švenčių ikonos
Dievo Motinos ikonos
Angelai
Šventieji
Jolantos tapytos
Nuorodos


©  „Ikonografijos skriptai“, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

Kristaus Pantokratoriaus
(Visatos kūrėjo) ikona

Kristaus ikonų  tipai:

1. Pantokrator (visavaldis, kūrėjas) – suaugęs žmogus su barzda, Kristus, su tik jam charakteringais rūbais.
Vaizduojamas vienas arba šventėse, epizoduose iš šv. Rašto arba tam tikroje liturginėje scenoje.

Vaizduojamas: veidas; iki pusės; visa figūra; soste.

Žodis „Pantokrator“ kilo iš graikiškų παν (pan) – viskas, κριτής (krites) – teisėjas ir κρατος (kratos) – jėga. Tai yra – „visagalis“, „visvaldis“, „visa palaikantis“.


2. Emmanuel (Viešpats su mumis) – vaikas, jaunas Kristus be barzdos, gali būti ant Marijos rankų.

Emmanuel reiškia Kristus – pranašas iš Mergelės. Taip pat gali būti vaizduojamas vienas arba liturginėje scenoje. Vaizduojamas: veidas; iki pusės; visa figūra.


3. Šv.Veidas – vaizduojamas tik veidas:

* Mandilion – Kristaus veidas su aureole, be kaklo, esantis ant drobės, kurią kartais laiko angelai.
Ceramio
– plyta, keramika. Pavaizduotas veidas ir aureolė, bet be drobės.

4. Švenčių arba epizodų iš Evangelijų ar apokrifų:

* Emanuelio (kūdikio, vaiko),
* pantokratoriaus (visvaldžio).

 

Kristus Visatos Valdovas (rus. – Spas Vsederžitel, graik. Pantokrator) – centrinė ikonostazo ikona. Joje Kristus vaizduojamas kaip pasaulio Teisėjas ir Gelbėtojas, į kurį, užtardami visą žmoniją, kreipiasi švč. Mergelė Marija ir Jonas Krikštytojas, arkangelai Mykolas ir Gabrielius, apaštalai Petras ir Paulius bei kiti šventieji.

Tai pagrindinė ikona, iš kurios kyla visų kitų ikonų vaizdavimas. Kristus yra Tėvo atvaizdas, o visi šventieji yra Kristaus atvaizdai.

Charakteringas šios ikonos bruožas yra Visatos valdovas laiminantis dešine ranka, o kaire ranka laikantis užverstą arba atverstą knygą.

Dešine ranka Jėzus laimina. Laiminimo gestai Kristaus ikonose gali būti kelių rūšių:

   1. Graikiškame laiminime yra Jėzaus vardo raidės sudėtos iš pirštų.

   2. Lotyniškas laiminimas iš trijų ištiestų pirštų reiškia Švč.Trejybės paslaptį, o du užlenkti pirštai – Kristų, antrąjį Trejybės asmenį bei du Jėzaus pradus (žmogus ir Dievas).

   3. Rytų laiminimas – du ištiesti pirštai, o trys sujungti taip pat reiškia Trejybę ir Kristų.


Knyga, kurią kairėje rankoje laiko Kristus, gali būti vaizduojama kaip ritinys, arba kaip knyga/kodeksas – tai Gyvenimo knyga (nes pats Jėzus yra Žodis), kurioje įrašyti išgelbėtųjų vardai; ji minima Apreiškime Jonui, kaip knyga su septyniais antspaudais, kaip liudijo Senasis ir Naujasis Testamentai. Žinoma, tai ir Evangelija, dovanota mums Viešpaties. Dažniausiai knygoje užrašomi mums vis dar kalbantys žodžiai: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, bet gali būti ir kitas šv. Rašto tekstas.

Per visą ikonografijos laikotarpį yra nusistovėję tekstai, kurie gali būti rašomi bet kokia kalba, svarbu, kad žmogus, žiūrintis į ikoną, suprastų, kas parašyta. Kai sunku apsispręsti dėl kalbos – geriau rašyti graikiškai, nes šia kalba rašytas Naujasis Testamentas (dėl to hebrajų ir rusų kalbos nelabai tinka).
Tekste dažniausiai vaizduojami Jėzaus žodžiai apie save patį arba kas nors labai svarbaus iš Naujojo Testamento.
Jn 8,12 Aš – pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.
Jn 10, 9 Aš – avių vartai, kas eis per mane – bus išgelbėtas, ir įeis, ir išeis, ir ganyklą sau ras.
Jn 7, 24 Neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai.
Jn 13,34 Štai aš jums duodu naują įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip kad aš jus mylėjau.
Jn 6,35 Aš esu gyvenimo duona, kas ateis pas mane – niekuomet nebealks.
Jn 14,6 Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Mt 7,1 Neteiskite ir nebūsite teisiami.
Mt 11,28 Ateikite pas mane visi vargstantys ir ieškantys teisybės.
Mt 25,34 Ateikite mano Tėvo palaimintieji, ir paveldėkite karalystę.


Kijevo Šventosios Sofijos soboro kupolo mozaika, XI a.

Tradiciškai ikonoje Kristaus drabužis yra raudono atspalvio, o apsiaustas – mėlyno. 
Šių spalvų derinys simbolizuoja žemišką/žmogišką (mėlyna spalva) ir dangišką/dievišką (raudona spalva) prigimtis.

Rūbai ikonose yra tipiški romėnų laikų apdarai. Tunika, kurią vilki Jėzus, turi dvi auksines juostas, vadinamas „clavus“. Klasikinėje Antikoje šia tunika vilkėjo tik imperatorius. Vėliau Romos imperijoje visi svarbūs asmenys ėmė dėvėti tokias tunikas. O jei dar asmuo prie tunikos turėjo ir apsiaustą, tai reiškė, kad jis yra labai galingas ir turtingas. Ikonose tuniką su clavus’ais vilki tik Jėzus, taip pat jis turi ir apsiaustą. Vyrų tunika visuomet palaida (jei reikdavo, susijuosdavo apsiaustu).

Kristaus Pantokratoriaus atvaizdams skiriama daug dėmesio ne tik mažose ikonose, bet ir bažnyčių sienų tapyboje.

Rusijoje vienas seniausių Kristaus Visatos Valdovo atvaizdų yra Kijevo Šventosios Sofijos soboro kupolo mozaika, sukurta graikų meistrų XI a.

Visose Kristaus ikonose yra užrašomas Jo vardo („Jėzus Kristus“)  sutrumpinimas graikiškomis raidėmis . Pavingiavimas virš raidžių reiškia, kad šis sutrumpinimas yra pirmoji ir paskutinioji žodžio raidės.

Tik Jėzaus aureolė viduje turi kryžių su graikišku įrašu „OwN“. „O“ yra artikelis asmeniui, „N“ – stilizuota raidė „alfa“ ir „w“ – stilizuota „omega“. Išėjimo knygos 3,14 kalbama, kad Dievas yra tas, kuris yra visados (pirmasis ir paskutinysis, pradžia ir pabaiga): „Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu“. Tai vienintelis kartas, kai Dievas save įvardija. Tai net ne vardas, o tai ką Jis sako apie save. Šis vardas ir yra užrašomas ant Kristaus aureolės, nes Jėzus Jn 14,9 sako, kad „kas mato mane – mato Tėvą“. Raidžių nuoseklumas aureolėje didelės reikšmės neturi.

Jėzaus ikonai privalomi elementai:

  1. aureolė/nimbas
  2. kryžius aureolėje
  3. raidės alfa ir omega kryžiuje
  4. mėlynas apsiaustas
  5. raudona (suaugusio) arba balta (kūdikėlio) tunika
  6. auksinė juosta/klavus'as
  7. dešine ranka laimina
  8. knyga arba ritinys kairėje rankoje
  9. šv. Rašto tekstas knygoje
  10. Kristaus vardas IC XC

Raudona juostelė, rėminanti visą ikoną, reiškia, kad visa, kas pavaizduota yra dieviškoje šviesoje.


Apie Kristaus Karaliaus (Pantokratoriaus) ikoną lietuvių kalba.

 

 

 

MĄSTYMAS

Stovime priešais Kristaus veidą. Dar daugiau: Jis žiūri į mus. Jo akys žvelgia į mus Tėvo gailestingumo žvilgsniu. Kristus paniręs aukso fone, Dievo šviesoje, kurioje Jis yra ir kuris viską perkeičia. Kristaus veidas nėra ir nenori būti portretu, nes jau yra Priskėlimo perkeistas.
Aplink Jo galvą matome nuorodą į tai, kad Jis tikrai buvo žmogus: matome kryžių, kuriuo gavome atleidimą, bei susitaikymą su tėvu ir broliais. Juk kryžiuje apsireiškė Dievo meilės man didybė ir jėga. Kryžiuje įskaitome tris raides, tai graikiškos raidės, kurios sugrąžina mus prie Dievo atsiskleidimo Mozei įvykio: „Aš esu, kurs esu“. Kristaus veidas yra neatsiejamas nuo Tėvo atsiskleidimo, nes, kaip pats Kristus mums primena: „Kas regi mane, regi Tėvą“. Kristaus veidas – tai Tėvo veido atskleidimas.

Šio iš vidaus nušvitusio veido centras yra žvilgsnis – akys, kurios žiūri į mus idant ir mes išmoktume pažvelgti į Jį kaip į veidrodį, „tapdami šventi, kaip Jis yra šventas“.

„Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau, neslėpki nuo manęs savo veido. <…> Pažvelkite į Jį ir jums nušvis veidas“. Jo veidas yra tvarkingas: nosis plona ir ilga rodo kryptį, veržlumą į aukštumas, link Dievo; maža ir užčiaupta burna mums primena adoruojančios tylos laikyseną, išreiškia žmogaus tylą paslapties akivaizdoje; vos pabrėžtos ausys išsako įsiklausymo laikyseną, kuria privalome atsiliepti į Dievo žodį – t.y. į Tėvo valią, tai ir mūsų maldų išklausymo ženklas; kaklas papūstas, pritvinęs dvasios, kuri bus liejama jos prašantiems. Tunika – raudona, karališkos, dieviškos spalvos (tai kraujo ir gyvybės spalva, ši spalva priklauso tik Dievui), tuo tarpu apsiaustas – mėlynas, kūrinijos, žmogiškumo spalvos. Tokiu būdu rūbai mus atgręžia į dvi Kristaus prigimtis: žmogiškąją ir dieviškąją.


Priešais šį paveikslą, atsiradusį, idant mums padėtų melstis ir skatintų gilinti savo tikėjimą bei Dievo slėpinį (o ne tik papuošti savo kambarius), galime pasimelsti šventojo Bazilijaus Didžiojo žodžiais: “Kristau, tikroji šviesa, apšviečianti ir pašvenčianti kiekvieną žmogų, kuris ateina į pasaulį, tegul tavo veido šviesa palieka mumyse žymes, idant įžvelgtume joje negęstančią šviesą; kreipk mūsų žvilgsnius įvykdyti tavo įsakymus, tavo visiškai nesuteptai Motinai ir visiems šventiesiems užtariant. Amen

 

Jėzaus Kristaus akivaizdoje galime melstis:

Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau,
pasigailėk manęs, nusidėjėlio.

Į viršų...


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė