Ikonografija - Pantokrator

Kita ranka Jėzus laimina. Laiminimo gestai Kristaus ikonose gali būti kelių rūšių:

1. Graikiškame laiminime yra Jėzaus vardo raidės sudėtos iš pirštų.

2. Lotyniškas laiminimas iš trijų ištiestų pirštų reiškia Švč.Trejybės paslaptį, o du užlenkti pirštai – Kristų, antrąjį Trejybės asmenį bei du Jėzaus pradus (žmogus ir Dievas).

3. Rytų laiminimas – du ištiesti pirštai, o trys sujungti taip pat reiškia Trejybę ir Kristų.

Stovime priešais Kristaus veidą. Dar daugiau: Jis žiūri į mus. Jo akys žvelgia į mus Tėvo gailestingumo žvilgsniu. Kristus paniręs aukso fone, Dievo šviesoje, kurioje Jis yra ir kuris viską perkeičia. Kristaus veidas nėra ir nenori būti portretu, nes jau yra Priskėlimo perkeistas.
Aplink Jo galvą matome nuorodą į tai, kad Jis tikrai buvo žmogus: matome kryžių, kuriuo gavome atleidimą, bei susitaikymą su tėvu ir broliais. Juk kryžiuje apsireiškė Dievo meilės man didybė ir jėga. Kryžiuje įskaitome tris raides, tai graikiškos raidės, kurios sugrąžina mus prie Dievo atsiskleidimo Mozei įvykio: „Aš esu, kurs esu“. Kristaus veidas yra neatsiejamas nuo Tėvo atsiskleidimo, nes, kaip pats Kristus mums primena: „Kas regi mane, regi Tėvą“. Kristaus veidas – tai Tėvo veido atskleidimas.

Šio iš vidaus nušvitusio veido centras yra žvilgsnis – akys, kurios žiūri į mus idant ir mes išmoktume pažvelgti į Jį kaip į veidrodį, „tapdami šventi, kaip Jis yra šventas“.

„Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau, neslėpki nuo manęs savo veido. <…> Pažvelkite į Jį ir jums nušvis veidas“. Jo veidas yra tvarkingas: nosis plona ir ilga rodo kryptį, veržlumą į aukštumas, link Dievo; maža ir užčiaupta burna mums primena adoruojančios tylos laikyseną, išreiškia žmogaus tylą paslapties akivaizdoje; vos pabrėžtos ausys išsako įsiklausymo laikyseną, kuria privalome atsiliepti į Dievo žodį – t.y. į Tėvo valią, tai ir mūsų maldų išklausymo ženklas; kaklas papūstas, pritvinęs dvasios, kuri bus liejama jos prašantiems. Tunika – raudona, karališkos, dieviškos spalvos (tai kraujo ir gyvybės spalva, ši spalva priklauso tik Dievui), tuo tarpu apsiaustas – mėlynas, kūrinijos, žmogiškumo spalvos. Tokiu būdu rūbai mus atgręžia į dvi Kristaus prigimtis: žmogiškąją ir dieviškąją.

Priešais šį paveikslą, atsiradusį, idant mums padėtų melstis ir skatintų gilinti savo tikėjimą bei Dievo slėpinį (o ne tik papuošti savo kambarius), galime pasimelsti šventojo Bazilijaus Didžiojo žodžiais: “Kristau, tikroji šviesa, apšviečianti ir pašvenčianti kiekvieną žmogų, kuris ateina į pasaulį, tegul tavo veido šviesa palieka mumyse žymes, idant įžvelgtume joje negęstančią šviesą; kreipk mūsų žvilgsnius įvykdyti tavo įsakymus, tavo visiškai nesuteptai Motinai ir visiems šventiesiems užtariant. Amen.“

Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau,
pasigailėk manęs, nusidėjėlio.