© “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

Eikon - tai graikų kalbos žodis, reiškiantis ATVAIZDĄ/PAVEIKSLĄ. Krikščionių samprata ikona – tai atvaizdas/paveikslas, nutapytas natūraliais pigmentais, sumaišytais su kiaušinio tryniu, ant medinės lentos, padengtos drobe ir gruntu. Aureolei ir fonui naudojami gryno aukso lakšteliai. Toliau apie ikoną kalbėsime mintyje turėdami šią jos prasmę.

Ikonografija yra graikų žodžių „eikon“ (atvaizdas) + „graphos“ („kad parašytų“) junginys. „Kaip šv.Raštas žodžiu perduoda mums išganymą, taip ikona perduoda tą patį forma ir spalvomis“ (Nikėjos II susirinkimas 787 m.). Ikona, tarsi liturginė knyga - istoriškai rašoma teptuku.

Tačiau ne visi paveikslai yra ikonos. Svarbiausias ikonos tikslas - kelti žmonių širdis ir protus į dangiškuosius dalykus. Dažnai gili žodžio „ikona“ prasmė yra iškreipiama: „Mūsų vakarietiška mąstysena yra linkusi nuolat sutapatinti ikoną su bendru religiniu paveikslu“ (M.Quennot’as „L’icône. Fenêtre sur l’Absolu“). Būdama neišskiriamai susijusi su savo pavyzdžiu bei Bažnyčios tradicija, ikona yra jų įkvėpta ir puoselėjama.

Svarbu išvengti tam tikrų išankstinių nusiteikimų: ikona nėra praeities menas, nėra meno kolekcijų objektas, nėra laimės nešėja: „Ikona – tai deganti lempa“ (Krug’as). Ikona yra vaizdžiai išreikšta malda ir skirta maldai. Todėl esančiam ties ja, svarbu darbo metu nepamiršti maldos, ji daug dalykų ikonoje paaiškins be žodžių, padarys aiškiais, artimais, dvasioje parodys kas yra tikra.

Ikona gali būti nutapyta labai arba nepakankamai meniškai, tačiau jos pagrindas yra Bažnyčia, kuri remiasi apaštaline tradicija – veiksmingas tikros patirties suvokimas: „Krikščioniškojo menininko vizija yra veido atskleidimas, kaip to reikalauja Kristaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, įsikūnijimas“ (M.Quenot’as).

Bažnyčia ikonomis neketina pavaizduoti nei Kristaus dieviškumo, nei žmogiškumo: ji yra vaizduojamas asmuo, Dievo-žmogaus asmuo, jungianti šias dvi prigimtis, jų nesumaišydama ir nepadalindama.

Ikona yra regimas nematomo simbolis. Ikonos atvaizdais išreiškia dvasinę realybę, kuri yra neišreiškiama žodžiais ir nepasiekiama mūsų racionaliam protui.

Ikonoje pavaizduota gali būti tik tai, kas yra apreikšta:

1. Įsikūnijusio Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, asmuo, nes jis gimė regimu žmogumi.
2. Šventoji Dvasia, tačiau tik taip, kaip pasirodė: balandis arba ugnies liežuviai.
3. Tėvas – neįsikūnijęs, nematomas – nepavaizduojamas. Tėvas yra matomas Sūnuje - tikras Tėvo atvaizdas yra Kristus (Jn 14, 8-9; Kol 1,15 „Jis yra neregimojo Tėvo atvaizdas“ [gr. eikon]). Kartais Tėvą galime vaizduoti simbolinėmis detalėmis: debesimis, laiminančia ranka nukreipta iš debesų į žemę ir pan.
4. Visi šventieji, nes jie liudijo išganymą atneštą Kristaus įsikūnijimo, tapo gyvomis Jėzaus ikonomis.
5. Bibliniai epizodai, Jėzaus bei šventųjų gyvenimo scenos.

Ikonos užduotis yra paliudyti įsikūnijimo paslaptį. Ji vaizduoja Malonės apšviestą kūną jau susijungusį su Dievu, perkeistą Jo šviesa ir skleidžiantį tą šviesą aplinkui. Ikona perteikia ne kasdienybės veidą, bet veidą, panirusį Dieviškoje šviesoje. Tą šviesą vaizduoja aukso fonas ir nimbas. Materialiomis, matomomis priemonėmis ikona perteikia dievišką Grožį ir Garbę. Ikona perduoda šlovingą būseną jos prototipo, kurio vardu yra vadinama. Ikonos dėka mes savo maldoje taip pat skelbiame šį šventumą.

Taigi, ikona nėra žmogiškos būtybės paveikslas, bet yra atvaizdas asmens, susivienijusio su Dievu. Šventųjų ikonos yra atvaizdai asmenų, tapusių gyva Viešpaties ikona. Taigi, yra ryšys tarp pagarbos šventiesiems ir ikonos.

Ikona – laikino asmens atvaizdas, bet atsimainęs, perkeistas, apšviestas Taboro kalno šviesos.

Nuo kitų paveikslų ikona skiriasi taip, kaip Šventraštis skiriasi nuo kitų knygų: „Tikrasis krikščioniškasis menas, kuriuo pilnutinai dalinamės su broliais stačiatikiais, yra tas, kuris jausminio suvokimo dėka leidžia pajusti, jog Viešpats tikrai yra savo Bažnyčioje, kad Išganymo istorijos įvykiai turi prasmę ir kryptį mūsų gyvenime, ir kad mums pažadėta garbė jau paliečia mūsų buvimą“ (Jonas Paulius II).

Kaip liturginiai tekstai, taip ir ikona atitinka Šventojo Rašto prasmę ir turinį, tačiau nepasiriboja tik paprasta bei pasitarnaujančia šventojo pasakojimo raidės iliustracija. Šią Jono Damaskiečio mintį pratęsė Jonas Paulius II „Taip kaip medžiaginių knygų skaitymas leidžia suprasti gyvąjį Viešpaties žodį, taip tapytos ikonos parodymas tiems, kurie ją stebi, leidžia regėjimo dėka priartėti prie Išganymo paslapčių“. Vėliau, kalbėdamas apie menininką, teigia: „Menas dėl meno, kuris nukreipia tik į jo autorių, nenustatydamas jokio ryšio su dieviškuoju pasauliu, nepriimtinas krikščioniškam ikonos supratimui. Nepriklausomai nuo savo stiliaus, kiekviena šventojo meno rūšis turi išreikšti Bažnyčios tikėjimą ir viltį. Ikonos tradicija parodo, jog menininkas turi suvokti, kad vykdo tarnybos Bažnyčiai misiją“.

Ikona – ne asmens, bet Bažnyčios tikėjimo išraiška. Kaip skaitydami Šv. Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties žodį, taip kontempliuodami tapytas ikonas regime Išganymo slėpinius.

Atlikdamas šią misiją, ikonografas turi būti daugiau nei geras dailininkas. Jis taip pat turi būti susipažinęs su Bažnyčios Tradicija ir jos dogmomis. Dažniausiai ikonografais tampa vienuoliai, kurie savo pašaukimo dėka nuolat bendrauja su Šventuoju Raštu ir Liturgija. Ikonografų pagalbai graikiškoje bei slaviškoje kultūrose buvo sudaryti vadovėliai.

Žodis eikon turi tris prasmes:

a) techninis terminas reiškiantis atvaizdą;

b) bendrinis terminas – vaizdas, piešinys, turintis religinių bruožų (religinis paveikslas);

c) siaurąja, specifine prasme – krikščioniški šventi paveikslai atlikti įvairia technika, ant įvairių medžiagų, bet atitinkantys tam tikras charakteristikas ir kanonus (kanon lot. – tuščiaviduris šiaudelis, matavimo priemonė. Verčiant paraidžiui, kanonas – taisyklė, kuri gimė ir vystėsi Bažnyčios viduje: ne hierarchijoje, bet Dievo tautoje). Kanonai išsivystė, jie kinta, nes Bažnyčia yra gyva. Remiantis kanonais galima nustatyti, kuris atvaizdas yra ikona, o kuris – ne.

Svarbu žinoti:

1. Klaidinga yra manyti, kad ikona priklauso Bizantijai, Rytų Bažnyčiai, ar rusų tikėjimui.

a) ikona gimė III-IV a. Iki XI a.pab. nebuvo skirtumo tarp graikų (Rytų) ir lotynų (Vakarų) Bažnyčios – ji buvo vieninga. Ikona, gimusi vieningoje Bažnyčioje, yra VIENOS Kristaus Bažnyčios simbolis ir išraiška;

b) Bizantija – tai tik ikonos gimimo vieta. Ji nėra vienintelė vieningos Bažnyčios išraiška. Ikona vėliau pasisavino vietų, į kurias nukeliavo, charakteringus simbolius ir bruožus;

c) Rusija perėmė krikščionybę X a.pab. (998 m.), taigi ji mums perteikia paskutinį ikonografijos vystymosi etapą.

2. Klaidinga manyti, kad ikona yra gražus religinis paveikslėlis, kuris skatina žmogaus dievotumą, nesigilinant į tai, kas joje pavaizduota, kokia jos esmė. Klaidinga vertinti ikoną iš meninio taško:

a) bendros krikščioniškos Tradicijos kontekste ikona yra žymiai daugiau negu religinis paveikslėlis. Tai yra išraiška žmogaus noro pamatyti Dievą, noro Jį apipavidalinti, apibrėžti. Noras nupiešti veidą to nepamatomo Dievo, kuris kartą jau tapo matomu;

b) žmogaus charakteriui būdinga trokšti apčiuopiamo, konkretaus kontakto su Dievu. Žmogus, bendraudamas su asmeniu, naudoja visus savo pojūčius: klauso, liečia, kalba, jaučia. IV Konstantinopolio suvažiavimas sako, kad tai, ką šv.Raštas nusako žodžiais – ikona išreiškia spalvomis ir padaro matomą akims. Ikona mums leidžia pamatyti tai, ką Raštas leidžia išgirsti. Taigi, ji savo verte prilygsta Šv.Raštui. Akys ir ausys – pagrindiniai langai, per kuriuos mes įeiname į realų kontaktą ir santykį su Viešpačiu. Pro šiuos langus susisiekiame ir su realiu pasauliu. Dievas nori įeiti į kontaktą su žmogumi tapdamas regimu akims ir girdimu ausims. Užmiršti ikoną – pamiršti akis, uždaryti vieną iš svarbiausių galimybių bendrauti. Mes turime būti pilnaverčiai ir pilnai pažinti tikrąją realybę.

Istorijoje buvo periodai, kai ikona, buvo pamiršta. Ji buvo užgožta tuometinio barokinio stiliaus, natūralaus, gamtinio meno. Atgimimas prasidėjo XX a. II pusėje.

Šiuo metu ikonografija yra labai skurdi. Šiandieninės ikonografijos užduotis – grąžinti jai pradinį pavidalą ir tęsti ją. Turime istoriją, technikas - visus turtus ir privalome pritaikyti tai savo gyvenime.

Ikona yra dialogo ir susitaikymo šaltinis tarp dviejų Bažnyčių.

Jau keletą dešimtmečių pastebime sugrįžtantį susidomėjimą Rytų ikonų teologija ir dvasingumu. Tai autentiško krikščioniškojo meno dvasinės kalbos augančio poreikio ženklas. Krikščioniškosios ikonos atradimas parodo mums neregimojo Kito žvilgsnį ir leidžia prisiliesti prie eschatologinio pasaulio tikrovės. Mūsų autentiškoji tradicija, kuria dalijamės su savo broliais ortodoksais, moko, kad grožio kalba tarnaujanti tikėjimui, pajėgi pasiekti žmonių širdis ir leisti jiems iš vidaus atpažinti Tą, kurį drįstame atvaizduoti paveiksluose, Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tapusį žmogumi, tą patį „vakar, šinadien ir per amžius“ (Žyd 13,8). (Plg. Jonas Paulius II „Apaštališkasis laiškas apie šventųjų atvaizdų gerbimą Duodecimum Saeculum“, 10-12)