(Spas Nerukotvornyj)

Ši ikonų tradicija yra bendra tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Ji vadinama „Acherotipa“ (gr. – ne žmogaus rankų daryta). Gimė Rytuose IV a.

      Pagrindinė figūra senosios Rusijos  mene yra Jėzaus Kristaus atvaizdas – Spas. Gelbėtojas (Spasitel/Spas) – šis žodis visiškai tiksliai išreiškia tai, kaip Jį supranta krikščionybė, mokanti, kad Jėzus Kristus yra žmogus ir tuo pačiu Dievas, Dievo Sūnus, atnešęs žmonijai išgelbėjimą. Senajame Rusijos mene „Spas“ buvo vadinami bet kokie Jėzaus Kristaus atvaizdai. Kad suvoktume šią ikoną, reikia žinoti suprasti tai, ką kalba Evangelija.

Tiek senojoje Bizantijoje, tiek Rusijoje labai didelis dėmesys buvo skiriamas Jėzaus Kristaus atvaizdui. Šie atvaizdai turėjo atitikti du reikalavimus: kiek įmanoma tiksliau perteikti žmogų Jėzų, apie kurio gyvenimą byloja Evangelija, ir tuo pačiu jame atverti tą paslaptingą, Dievišką pradą, kurį šventraštis taip pat nuolat mini. Deja, Evangelijoje nėra jokių duomenų apie Jėzaus išvaizdą. Apie ją spręsti padeda atvaizdai daryti Jam gyvam esant.

       Yra istorinių duomenų, kad pirmaisiais mūsų eros metais Palestinoje ir Sirijoje buvo atvaizdai kurti Jėzaus laikmečiu. Paneado mieste buvo Jo statula, kurią, anot legendos, fundavo išgydyta moteris. Edeso mieste buvo atvaizdas, sukurtas, kaip manoma, ne tik Jėzaus gyvenimo metais, bet ir Jo valia, – tai vadinamasis „Ne rankų darbo atvaizdas“. Greičiausiai visi, mus pasiekę senosios Rusijos atvaizdai yra kurti šių, deja jau prarastų, atvaizdų pagrindu: charakteringas suaugusio vyro veidas, ilgi plaukai, nedidelė barzdelė, – visuomet atpažįstamas. Tokius bruožus Jėzui priskiria jau IV a. bareljefai ir freskos. Kaip istoriškai patikimus duomenis, šiuos atvaizdus ištikimai saugojo viso bizantiškojo pasaulio dailė, juos perėmė ir išsaugojo senosios Rusijos menas.

Bizantijos mene yra ir visų išsaugotų, Kristui priskiriamų, simbolių šaknys. Bet kuriame atvaizde tradiciškai iš abiejų galvos pusių išdėstytos raidės – žodžiu išreiškiančios Jo asmenį – Jėzus Kristus „IC XC“ (Kristus – gr. Pateptasis, Dievo pasiuntinys). Taip pat tradiciškai aplink galvą yra nimbas – apskritimas, dažniausiai auksinis, – simbolinė iš Jo einančios amžinosios šviesos išraiška, todėl ir turi apvalią (be pradžios ir pabaigos) formą. Šis nimbas, prisimenant Jo auką už žmoniją, visuomet perskirtas kryžiaus forma, kurio kryžmose išdėstytos graikiškos raidės „visuomet esantis“ (OWN), patvirtinančios amžiną buvimą to, kuris pasiaukojo.

       Senovėje nusistovėjo meniniai būdai pavaizduoti dvasinį, Dievišką pradą realiuose, žmogiškuose bruožuose. Jėzaus Kristaus žmogiškoji prigimtis perkeista šiuo dieviškuoju pradu. Senosios Rusijos menininkai stengėsi kuo ištikimiau išsaugoti šiuos bruožus. Visi anksčiau sukurti atvaizdai buvo stropiai kopijuojami daugelį amžių. Šiais atvejais niekada nesigaudavo kopija, nes atkuriami buvo tik pagrindiniai, charakteringi bruožai, kuriais remdamiesi, menininkai kurdavo naujus atvaizdus.
      Tokiu būdu susiklostė įvairiais laikais gimę atskiri tipai, susieti bendrais bruožais.

      Vienas jų – bendras tiek Rytuose, tiek Vakaruose, vadinamas „Acherotipa“ gr. – nedarytas žmogaus rankomis („Spas Nerukotvornyj“ – rus., „Veronikos drobė“ – liet.). Šis būdas gimė Rytuose IV a. Tai vienas svarbiausių pavyzdžių, kuriuo visais laikais sekė meistrai. Ši ikona, manoma, buvo sukurta ne tik Jėzaus laikais, bet ir Jo noru. Legenda pasakoja, kad Mažosios Azijos Edesos karalius Abgaras išgirdęs apie Jėzaus daromus stebuklus panoro su juo susipažinti ir išgyti iš raupsų. Suprasdamas, kad Jėzus iš Jeruzalės negalės pas jį atvykti, nutarė nusiųsti pasiuntinį su laišku, dailininką Ananiją, kuris nupieštų Jėzaus veidą. Dailininkas pabandė kelis eskizus, bet jam nieko nepavyko: tarsi kokia šviesa, sklindanti iš veido jam trukdė įžvelgti bruožus. Tai sužinojęs Jėzus sudrėkino veidą ir nusišluostė rankšluosčiu, kuriame atsispaudė Jo atvaizdas. Šią drobę nusiuntė karaliui. Abgaras pasveiko tik palietęs rankšluostį su atvaizdu ir tokiu būdu įtikėjo Kristų. Ši lininė drobė, prikalta ant tvirtos lentos, ilgai kabėjo nišoje (vietoje pagoniško stabo) virš pagrindinių miesto vartų ir buvo miesto apsauga. Pats karalius ir jo žmonės priėmė krikščionybę. Tačiau vienas iš Abgaro palikuonių grįžo į pagonybę ir norėjo sunaikinti ikoną. Norėdamas ją išsaugoti arkivyskupas liepė nišą užmūryti plytomis. Kaip byloja legenda, po šimtmečio vėl atidengtas atvaizdas buvo nepažeistas, atsispaudė ant plytų, bet ir išgelbėjo Edesą nuo persų užpuolimo.

„Veronikos drobės“ legendos yra 3-4 tradicijos, kurios čia sutrumpintos ir sujungtos į vieną.

Legenda liudija, kad šis atvaizdas gimė ne tik Jėzaus valia, bet ir todėl, kad jis norėjo padėti ligos kamuojamam žmogui. Šios gydančios ir gynybinės savybės Rusijoje buvo priskiriamos ne tik Veronikos drobės originalui (iki 1204 m. jis buvo saugomas Konstantinopolyje, dingo kai miestą sugriovė kryžiuočiai), bet ir jo kopijoms, todėl šį atvaizdą dažnai Rusijoje kabindavo ant pagrindinių miesto ir tvirtovių vartų.

Tokios ikonos nuo Vladimiro Bogoliubo laikų buvo gerbiamos Vladimiro Rusijos armijoje. Jas nešdavo kariuomenės priešaky į mūšio lauką. Dažnai šių ikonų viršutinės dalies šonuose yra apvalios kiaurymės, kad galima būtų pritvirtinti ant lazdos.

a)       Kristaus veidas apibrėžtas aureole, be kaklo, esantis ant drobės, kurią kartais laiko angelai. Vadinama „Mandilion“.

b)      „Ceramio“ – plyta, keramika. Visada yra pavaizduotas tik veidas ir aureolė, bet be drobės.

Įvykis, kad Jėzaus veidas buvo atsispaudęs ant drobės, paaiškina techniką, kai prieš gipsuojant lentą, ant jos klijuojama drobė.