|
|
 |
© Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo
Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm
Meditacija
prie Šventosios Dvasios nužengimo ikonos

Įvadas
Buvimas
krikščionimi nėra tik faktas liečiantis atskirą individą. Tačiau apie
dvasinį gyvenimą dažnai mąstome individualistiniais terminais. Šiandien
mus moko turėti savo asmenines idėjas, reikšti savo asmenines nuomones,
eiti kiekvienam savo asmeniniais keliais. Vakarų mokymas akcentuoja
nepriklausomo asmens vystymąsi, dėl to dažnai kituose pradedame matyti
patarėjus, vadovus, draugus, o nepastebime savo tikėjimo namiškių. Taip
pat bendravime su Dievu, mąstau apie savo tikėjimą, savo viltį savo
meilę, o ne apie mūsų tikėjimą, mūsų viltį ir mūsų meilę. Man rūpi
savas, asmeninis maldos gyvenimas, mąstau apie savo ateitį apie gėrį
kurį padariau, ar kurio nepadariau.
Šventosios
Dvasios Nužengimo ikona mane kviečia atminti, kad gyvenimas Dvasioje iš
esmės yra gyvenimas bendruomenėje. Tai jau žinojau savo
intelektualiniame lygmenyje, bet šios ikonos dėka toks pažinimas gali
pereiti iš proto lygmens į širdį.
Dievas
apreiškia dieviškos meilės pilnatvę suvienytoje bendruomenėje, tapdamas
pirminiu gerosios naujienos skelbimo šaltiniu. Jis keičia požiūrį į
save ir į pasaulį. Kalbama jau ne apie savo dvasinio gyvenimo vystymą,
tam, kad juo dalintumėmės su kitais, o apie tikėjimo bendruomenės
atradimą, kurion nužengia ir gyvena Dievo Dvasia, idant būtų nešama į
pasaulį. Dvasinis gyvenimas nėra atskirtas nuo bendruomeninio, bet
priklausome Dievui ir vienas kitam.
Šioje
ikonoje išskiriame tris pagrindinius aspektus: Dievas Sekminėse
apsireiškia, kaip
1) Dievas - viduje. Šis Dievas - viduje iš vienovės ir įvairovės
tveria naują
2) tikėjimo bendruomenę. Iš tokios bendruomenės po pasaulį gali
pasklisti
3) pasaulį išsilaisvinanti žinia.
Dievas
viduje
Tai,
kas mane pirmiausia paliečia šioje ikonoje - ramybė. Dvylika asmenų:
apaštalai ir evangelistai susėdę pusračiu, savo rimtimi skleidžia
tvarką, ramybę ir didybę, tai akcentuoja ir ikonos simetrija. Si ramybė
atrodo kontrastinga palyginus su Apaštalų darbų knygos pasakojimu
(palyg. Apd 2, 1-13): ūžesys iš dangaus, smarkus vėjas, ugnies
liežuviai, kalbėjimas įvairiomis kalbomis, sumaištis ir nuostaba,
galiausiai, kai kurių teigimas, kad apaštalai girti... Mūsų ikonoje to
nėra. Nėra garsų, žodžių, kalbančių mokinių, sukrėstos minios, ugnies
liežuvių. Vien tik spinduliai, besiskverbiantys iš dangaus. Štai čia ir
įžvelgiame tą ramumą, darną ir tvarką.
Gal tapant ikoną buvo pamiršta tai, kas ten vyko? Anaiptol. Buvo norėta
atvaizduoti gilesnę Sekminių reikšmę, labiau pabrėžti vidinį įvykį nei
biblinį epizodą. Ši ikona atskleidžia tiesą, kad Dievas išpildo savo
vidinio, trejybinio gyvenimo apreiškimą. Jis įkvepia mums savo dvasios
ir tokiu būdu tampa Dievu viduje.
Senajame Testamente Dievas apsireiškė, kaip Dievas mums, kuris mus
išlaisvina iš vergovės ir įveda į pažadėtąją Žemę. Jėzaus Nazariečio
gyvenime jis tampa Dievu su mumis. Sekminėmis Dievas apsireiškia, kaip
Dievas mūsų viduje, kuris mus įgalina kvėpuoti dievišku gyvenimu.
Sekminės išpildo Dievo, kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios
apsireiškimą ir kviečia mus pilnai dalyvauti jų vidiniame gyvenime. Jis
nėra vien tik Dievas mums, Dievas su mumis, bet taip pat ir Dievas
mumyse.
Sekminių ikona mus patraukia egzistencialiai savo Dievo apsireiškimo
paslaptimi. Apaštalų ir evangelistų tarpusavio susitelkimo būdas
atskleidžia Dievo buvimą mūsų viduje. Erdvė centre, tarp Petro ir
Pauliaus figūrų, taip pat, kaip ir erdvė sukurta kitų personažų
puslankiu, parodo naują vidinę erdvę, kurioje esti Dvasia. Jėzaus nėra,
Jis prisikėlė. Tačiau jo nebuvimas nėra tuštuma, tai irgi erdvė, per
Kurią gali ateiti Dvasia. Pats Jėzus yra pasakęs: "Jums geriau, kad aš
iškeliausiu, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas (Dvasia),
o nukeliavęs aš jums Jį atsiųsiu. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves
jus į tiesos pilnatvę."
Tai reiškia, kad naujas gyvenimas pradėtas su Dvasios atėjimi: yra
išgyvenamas tiesos pilnatvėje, t.y. visiškame intymume su Dievu ir jo
gyvenimu.
Dvylika viršutinės ikonos dalies spindulių vaizduoja Dvasios, kurią
gauna mokiniai, pilnatvę. Baigėsi sumaišties, nesupratimo, netikėjimo
ir baimės laikas. Dabar Dievas gyvena savo mokiniuose ir juos pripildo
viltimi, drąsa, pasitikėjimu. Dvasios dėka jie gali ištarti "Jėzus yra
Viešpats" (1 Kor 12, 3) ir šaukti "Aba Tėve" (Gal 4, 7). Dvasia pataria
ką sakyti ir siūlo išminties įvairiems sprendimams. Dvasia taip pat
suteikia galią tęsti Kristaus nuodėmių atleidimo misiją (Jn 20, 23) ir
nešti Gerąją Naujieną visiems žmonėms (Mk 16, 20).
Sekminių ikonos ramybė ir ramuma išreiškia Dvasios duotą gyvenimą:
dieviškos meilės gyvenimą, išgyvenimą ta pačia Dvasia, kurioje gyveno
Kristus. Todėl nebegyvename mes, bet pats Kristus, Dievas gyvena mumyse.
Tikėjimo
bendruomenė
Dvasia, glūdinti mumyse, Dievo meilės Dvasia, gyvojo Kristaus Dvasia
yra Šventoji Dvasia, kuri kuria naują bendruomenę tarp tų, kurie tiki.
Tai antras dvasinio gyvenimo aspektas, kurį išreiškia ikona. Joje
vaizduojama bendruomenė sukrečia. Gyvename didelės vienatvės laike ir
dažnai mąstome apie bendruomenę, kaip apie vietą kurioje galime save
išreikšti be jokios baimės, kurioje pažįstame vieni kitus per artimus
ir nuolatinius ryšius. Kaip tokios bendruomenės trokštame! Tai gyvas,
mūsų svajonėse esantis idealas, tačiau jį sunku realizuoti kasdieninėje
mūsų gyvenimo realybėje.
Šventosios Dvasios nužengimas mums pristato skirtingą bendruomenės
modelį, kuris neneigia tarpasmeninių santykių, bet kuriame pagrindinė
veikėja yra Ji. Ikona pirmiausia mums sako, kad bendruomenė visų pirma
yra Dvasios dovana, ji nėra grindžiama vienas kito pakantumu, draugyste
ar bendrais interesais. Bendruomenė egzistuoja todėl, kad turime širdį
uždegtą ta pačia dieviška ugnimi, todėl, kad buvome apgaubti tos pačios
dieviškos meilės. Dievas viduje mus įveda į tarpusavio Komuniją ir
šitaip mus suvienija. Tai žinia, kuri ne tik; mus guodžia, bet ir
kreipiasi, nes susiduria su mūsų nepajėgumu išsigydyti savo negalias
mums vieniems beieškant sprendimų.
Ikonoje pavaizduotų Dvylika mokinių sudaro tobulą šeimą. Jų vienybę
stiprina atvirkštinė perspektyva, palaipsniui "išdidinanti" figūras
artėjant prie ikonos. Jie formuoja vieną kūną jungiamą vienos dvasios.
Tačiau jie nežvelgia vienas į kitą nesikalba tarpusavyje, nesąveikauja.
Jie kartu klausosi Dievo viduje. Jų nejungia bendri bruožai, jie visi
skirtingi ir visi savaip ypatingi. Kairėje matome Petrą, Matą Luką
Andriejų, Baltramiejų ir Tomą. Dešinėje - Paulių, Joną Morkų, Simoną
Jokūbą ir Pilypą. Tai, kas juos suvienija, yra iš aukšto
besileidžiantys Dvasios spinduliai. Ši Dvasia atvėrė jų širdis ir davė
suprasti iš Jėzaus gautą žodį. Tai paaiškina, kodėl Paulius ir keturi
evangelistai rankose laiko knygas: Pauliaus laiškai kartu su keturiomis
Evangelijomis sudaro Naujojo Testamento pagrindą.
Kiti rankose laiko ritinius, kaip pamokslavimo simbolį. Dievo žodis,
kurį jie gavo kaip bendrą dovaną ir kaip misiją, juos suriša į tikėjimo
bendruomenę, tai yra Bažnyčios paslaptis. Bažnyčia yra ir vienovė ir
Įvairovė, vienovė įvairovėje. Kiekvienas iš dvylikos yra unikalus asmuo
su savo ypatybėmis: plaukai, akys, judesiai, gestai mums suteikia
galimybę atskirti ir atsiminti kiekvieną jų ypatingu būdu. Čia mums
pagelbsti ir spalvos: visi apdarai yra skirtingi ir kartu kuria
harmoniją: jokia spalva neužgožia kitos, net jei yra kontrastų. Visi
jie savaip pasakoja istoriją.
Paulius sėdi ištiesęs nugarą išrodo griežtas ir protingas. Petras
atrodo labiau linkęs klausyti. Jonas palenkia galvą lyg siūlydamas
draugystę. Matas ir Morkus trokšta viską paaiškinti. Taip ir kiti,
kiekvienas savaip. Juo labiau priartėjame, tuo labiau įžvelgiame
skirtumus, bet jei šiek tiek atsitraukiame, vėl matome vieną
bendruomenę, vieną kūną apjungtą Viešpaties Jėzaus Dvasia.
Išlaisvinti
pasaulį
Dievo viduje, tai yra Šventosios Dvasios suformuota tikėjimo šeima nėra
sukurta vien sau pačiai, tam, kad gera būti kartu. Ji yra sušaukta tam,
kad būtų siunčiama į pasaulį. Tai yra trečias dvasinio gyvenimo
aspektas, kurį išreiškia ši ikona. Kristaus Dvasia mus apjungė viename
kūne, idant siųstų mus į pasaulį nešti visiems žmonėms atpirkimo,
atlikto per jo mirtį ir prisikėlimą, vaisius.
Pirmųjų Sekminių ikonų centre, po Dvylikos būdavo vaizduojamos tos
pasaulio tautos, kurios laukė atpirkimo. Vėliau, kad būtų išlaikyta
vaizdavimo ramybė, tautas iškviesdavo imperatorius (gr. basileus),
kuris buvo visų tautų išeities taškas. Tačiau personažas nevaizduoja
vien tik tautų, čia vaizduojama visa kūrinija. Todėl jis nurodomas kaip
Visata. Tokia figūra išreiškia pasaulio išlaisvinimo reikšmę.
Sekminės nėra graži atpirkimo istorijos pabaiga. Sekminės reiškia
misijos eiti į pasaulį, žmonių mokymo, jų krikštijimo vardan Tėvo,
Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokant juos laikytis viso to, ką Jėzus
yra įsakęs, pradžia (plg. Mt 28, 19-20). Ta pati Dvasia, kuri sujungia
Jėzaus mokinius tikėjimo bendruomenėn, juos siunčia į pasaulį
išlaisvinti tuos, kurie gyvena tamsybėse ir mirties šešėliuose (plg. Lk
1, 79) - juodos gelmės vaizdinys. Visatoje, visos tautos gauna mokymo,
kurį vaizduoja dvylika ritinių, esančių išilginėje drobėje, šviesą.
Taigi, ikona išreiškia mūsų pakvietimą kviečia veikti, kviečia į
išlaisvinimą Ritiniai ir knygos dvylikos rankose neturi būti laikomos
sau, jas reikia įdėti į visų laikų ir visų vietų žmonių rankas, idant
jie taptų naujojo, Dvasios atnešto gyvenimo dalininkais.
Mąstant apie mūsų šalių materializmą, apie Afrikos, Lotynų Amerikos
skurdą, apie smurtą Artimuosiuose Rytuose, Airijoje, Centrinėje
Amerikoje, jei mąstau apie kalinamuosius, apie negalios ištiktuosius,
apie vienišus ir apleistus ligonius, apie jaunimą, kuris neturi
galimybės studijuoti, apie valkatas, kurie miršta vieni. Jei mąstau
apie visus tuos, kurie yra sugraudinti, nuliūdę, pilni baimės,
nevilties, tuomet paržvelgiu visus jų veidus tos Visatos veide, kuris
yra nugrimzdęs į tamsybes ir kuris laukia šviesos. Ši figūra mums kalba
apie karą, vis dar tebesantį mūsų planetoje ir ją tebesekinantį.
Visatos figūra čia turi būti, kad mums pasakytų, kad Šventoji Dvasia
nužengia į pasaulį, kuriam vis labiau reikia išlaisvinimo. O to
išlaisvinimo negali atnešti pavieniai individai. Tai gali padaryti
Dievo, jo Dvasios suformuota bendruomenė. Bendruomenė, galinti kovoti
už taiką ir teisingumą tikėjimo ginklais, net jeigu ją sudaro ir trapūs
žmonės, kurių galimybės ribotos. Šioje bendruomenėje ir per ją veikia
Dvasia, kuri įkvepia jėgų ir vilties.
Pabaiga
Sekminių ikona parodo naują tikėjimo bendruomenę, suformuotą Dievo
Dvasios, kuri gyvena mūsų širdyse ir patiki misiją išlaisvinti įkalintą
pasaulį. Ši ikona suvienija maldą ir tarnystę, kontempliaciją ir
veiksmą, ramybę Dvasioje ir siuntimą į neramų pasaulį.
Ikona skelbia, kad bendruomenė yra centrinė ir saugi vieta, kurioje
gyvenama, iš kurios atsiranda poreikis išlaisvinti pasaulį. Rytų
Bažnyčioje per Sekmines yra išstatoma ši arba Švč. Trejybės ikona, nes
su Sekminėmis pilnai pasireiškia Dievo Vienybė ir Trejybė. Darnus
dvylikos ratas yra lyg Svč. Trejybės ikonos apskritimo harmonijos
atspindys. Bažnyčios paslaptis ir Dievo vidinio gyvenimo apreiškimo
paslaptis negali būti atskirtos. Dievas yra Vienas Trejybėje, todėl Jo
suformuota bendruomenė yra vienovė įvairovėje. Dievas yra nusidalijanti
meilė, ir tikinčiųjų bendruomenė yra gauta meilė, kuria turi būti
dalijamasi. Bažnyčia - nėra vien žmogiška organizacija, bet ir artimai
sujungta su Dievo paslaptimi institucija. Kaip skamba vienos senos
maldos žodžiai: "Pagal nedalomos ir išskirtos Trejybės panašumą, buvo
sutvertas naujas kūrinys, šventoji Bažnyčia, vienalypė savo esme, bet
daugialypė asmenimis, jos galva yra Kristus, o nariai - angelai,
pranašai, apaštalai, kankiniai ir visi esantys tikėjime."
Tai trejybinė Bažnyčios vizija, duodanti mums suprasti broliškos meilės
jausmą. Tai ne kas kita kaip ta pati Dieve esanti ir mums duota Meilė-
Šventoji Dvasia. Sekminių metu Jėzus siunčia Šventąją Dvasią, Meilės
Dvasią, kuria Tėvas ir Sūnus vienas kitą myli pagimdydami šeimą pagal
dieviško gyvenimo panašumą. Pabuvus prie šios ikonos, pasimeldus,
galime atrasti Vieno ir Trejybėje esančio Dievo apreiškimo jausmą, mūsų
tikėjimo jausmą ir mūsų pašaukimo jausmą. Dievas viduje tai tikėjimo
bendruomenė skirta išlaisvinti pasauliui!
|