© “Trys karaliai”, Palanga, 2003
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

Trys karaliai

 „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano taura – Izraelį“.“ Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo karštą“. (Mt 2,1-12)

Šv.Rašto komentaruose ši citata aiškinama: „Išminčiai – kartu dvasininkai ir astrologai, manoma, iš Irano (Persijos), kur klestėjo žvaigždžių stebėjimo menas. <...> Rytuose karalius ne tik sveikindavo, bet ir garbindavo, parpuolę ant žemės.“ Pagarbinti – t.y. oficialiai pasisveikinti.

Lietuviai išvertė ne „magai“ (kaip kitose kalbose), o trys „išminčiai“, „karaliai“.

Konstantino motina Elena Šventojoje žemėje buvo pastatydinusi Kristaus gimimo bažnyčią. Persų karalius Kozruelis, kuris jau buvo nušlavęs visus krikščionių pastatus Šventojoje žemėje, užpuolė ir šią bažnyčią. Prieš pat padegdamas baziliką ant fasado jis pamatė nutapytus asmenis, apsivilkusius tokiais pat rūbais, kaip jis pats. Ten Bizantijos krikščionys vaizdavo tris išminčius teikiančius Jėzui dovanas. Būtent ta scena nukelia į mus į dvylika eilučių evangelijos pagal Matą. Tai labai mažai tikros informacijos. Visos kitos žinos gimė žymiai vėliau. Pirmųjų krikščionių tikėjimas sukoncentruotas į Velykinį slėpinį – Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą. O senajame pasaulyje labai daug dėmesio kreipiama  gimimo datai, ypač žymių, garsių, svarbių žmonių. Anais laikais retas kas žinojo tikslias savo giminaičių gimimo datas. Krikščionių bendruomenėje tik žymiai vėliau imta ieškoti atsakymo į klausimą kada gimė Kristus. Ir čia atrastas pasakojimas apie magus, atėjusius iš Rytų. Ši istorija apipinama legendomis. Realybėje teologija ir legenda viena kitą įtakoja, persipina... Kai sakome „magai“ – galvojame apie karalius Kasparą, Melchiorą, Baltazarą. Tačiau jų vardų ir kilmės Evangelijoje nerasime. Esame tikri, kad Matas naudojo informacijos šaltinį atėjusį iš Rytų, nes jo Evangelijos tekstas patvirtintas II-VI a. apokrifinių knygų.

Šaltiniai
Evangelistas Matas rašė krikščionims žydams, kuriems stengėsi padėti suprasti, kad Geroji naujiena yra skirta visiems žmonėms, o ne tik žydams. Jis nori padėti suprasti šios Žinios universalumą visam pasauliui. Evangelija pagal Matą pasibaigia scena, kurioje Jėzus siunčia mokinius į visą pasaulį. Matas kalba savo tautiečiams ir nori parodyti, kad Kristus yra būtent tas Išgelbėtojas ir Mesijas, žadėtas ir lauktas pranašų. Dėl to jo tekstuose tiek daug Senojo Testamento citatų. Kiekvienas epizodas yra palydimas tam tikru pranašišku Senojo Testamento tekstu. Kalbėdamas apie Jėzaus gimimą, jis remiasi dviem tekstais: 2 Samuelio knyga 5 skyrius, 2 eilutė: „Jau anksčiau, Sauliui esant mūsų karaliumi, tu išvesdavai į žygį ir parvesdavai iš žygio Izraelį. Tau Viešpats tarė: ‚Tu būsi mano tautos Izraelio ganytojas, tu būsi Izraelio karalius‘“ bei pranašo Michėjo 5 skyrius, 1 eilutė: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus“. Šie du tekstai sujungiami į vieną.

Mato tekstas nėra mokslinis ar istorinis tekstas. Tai Kristaus žinios simbolis nukreiptas įvisus žmones, tai pat svetimšalius ir pagonis. Tai Kristaus dievystės simbolis, kurį pripažįsta žemės išminčiai. Kristaus pergalės simbolis prieš mitraizmo religiją, gėrio pergalės simbolis prieš blogį. Lygybės simbolis visoms žmonių tautoms, nes prie Jėzaus tiek magai, tiek piemenys yra viename lygmenyje. Taip pat yra susitikimo Dievo ir žmonijos simbolis. Netgi Kristaus likimo simbolis, nes Jis buvo pripažintas svetimšaliu, t.y. magu ir buvo atstumtas saviškių (žydų ir Erodo).

Manoma, kad Jėzus gimė laikotarpyje 6 m. pr.m.e. – 4 m. m.e. Tiksli data nežinoma. Gruodžio 25 diena patvirtinta tik 354 metais. Būtent ši data neatitinka Mato aprašomos datos, nes gruodžio 25 d. piemenys negano gyvulių atvirame lauke. Data buvo apsirinkta tokia, kad pakeistų pagonių saulės šventę, kuri buvo priskiriama dievo Mirtos kultui.

Žvaigždė
Daugelis mokslininkų bandė atspėti apie kokią žvaigždę kalbama. Žinome, kad 6-7 m. pr.m.e. buvo planetų Jupiterio ir Saturno susiėjimas. 11 m. m.e. virš žemės pasirodė Halio kometa. Labiau nei mokslinis pagrindas byloja to laikmečio kultūros kontekstas. Senovėje buvo manoma, kad dideli būsimi žemės įvykiai yra paskelbiami kokiu nors ženklu iš dangaus, kaip gimus Romului, Platonui, Pitagorui, Aleksandrui Makedoniečiui, Cezariui... Panašų tekstą randame ir skaičių knygoje 24 skyriuje, 17 eilutėje: „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio, kuris nualins Moabo pasienio sritis ir visų Seto vaikų žemę“.

Kalbama apie žvaigždę kaip dangaus ženklą; krikščioniškoje interpretacijoje ši šv.Rašto vieta kalba apie patį Kristų. Chaldėjų bei žydų tradicijoje žvaigždės buvo labai svarbios. Kai kas evangelijoje įžvelgia Mato bandymą pritempti vieną Baalio pranašystę, kai žvaigždė tampa sapno atitikmeniu. Kai sapne sakoma kur reikia eiti ir ką daryti, tai čia žvaigždė yra kelrodė. Taip pat labai stiprus paralelizmas tarp Jėzaus gimimo ir kitų stebuklingų senovės gimimų pasakojimų, tarp kurių yra ypač svarbus arabų dievas Tusaresas, kurio kulto liudijimų randame Petroje, Hebrone bei Betliejuje.

Kalbama, kad jis gimė iš mergelės ir jo gimimo proga jam buvo paaukota sidabro, kvepalų ir smilkalų.

Magai
Terminas „magas“ kilo iš Persijos, bet etimologija nėra tikra. Šis terminas vartojamas vienoje medų gentyje esančioje vakarų Irane. Iš šios medų genties buvo išrenkami zoroastrizmo kunigai. Taip pat sakoma, kad pranašas Baalas atkeliauja iš rytinių kalnų.

Skaičių knygos 23 skyrius, 7 eilutė: „Tada Bileamas ėmė pranašauti sakydamas: „Balakas atvedė mane iš Aramo, Moabo karalius iš Rytų kalnų: ‚Ateik, prakeik man Jokūbą; ateik, pasmerk Izraelį!‘.“
Jėzaus laikais magai buvo oficialus Partų karalystės dvasinis luomas. Ši karalystė apėmė Mesopotamiją ir Persiją. Magai buvo mokslininkai, mokėjo matematiką, mediciną ir astronomiją. Jie buvo sapnų ir žvaigždžių judėjimo aiškintojai ir turėjo didelę įtaką karaliaus dvare.

Apie magus kalba pranašas Danielius, kad už tai, ką magai darė, jų nekentė ir niekino žydai, nes magai teigė, kad žmonių gyvenimai priklauso ne nuo Dievo, bet nuo žvaigždžių.

Vis dėlto evangelistui Matui jie buvo kunigai, tarnaujantys dievo Mirtos kultui. Dėl šios priežasties Bažnyčios tėvai interpretuoja šį tekstą krikščionybės pergale prieš dievo Mitros kultą, pergale prieš pagonybę. Pavyzdžiui musulmonai tiki, kad Mahometo gimimo metu užgeso šventoji magų ugnis, kad parodytų jog islamas nugalėjo pagonybę.

Rytų legendos
Pasakojimas apie tris magus yra įkvėptas vienos persų tradicijos. Šią istoriją atrandame Avesto knygoje, t.y. mazdaizmo šventos knygos tekstai, kurie buvo skirti pranašui Zaratustrai. Šiame tekste kalbama apie gelbėtojo atėjimą į žemę. Pagal šį tekstą kažkur yra ežeras, į kurį viena po kitos kas tūkstantį metų įbridusios trys mergaitės pastoja. Jos pagimdo tris herojus, kurių paskutinis bus pasaulio išgelbėtojas. Ši tradicija begalo sena. Tačiau šios tradicijos rankraščiai yra atrasti po Kristaus gimimo.

Arabų raštuose yra VI a. apokrifinė knyga „Vaikystės evangelija“. Joje sakoma, kad po to kai Betliejuje gimė Viešpats Jėzus, karaliaus Erodo laikais, atvyksta magai iš Rytų pagal Zoroastro pranašystę. Šiame tekste kalbama, kad persai buvo ugnies ir žvaigždžių garbintojai, kurių šventė atitinka gruodžio 25 dieną. Net šiandien Ušido kalne (tarp Afganistano ir Irano) yra pranašo Zoroastro mokinių. Šiame kalne yra magų šventykla ir ten kasmet nuo kovo 21 iki balandžio 4 d. Narutso (Persijos Naujųjų metų) šventės metu einama žiūrėti žvaigždės, kuri apreikš Išgelbėtojo atėjimą. Jiems, kaip ir žydams, Išganytojas dar neatėjo į pasaulį.

Pagal dar vieną tekstą „Opus im perfectum in mateam“ [nežinau ar tikslus pavadinimas] parašytą 395 m., magai – tai buvo Rytų magai, kurie atvyko iš Persijos ir sugrįžo į Persiją, kad vėliau būtų pakrikštyti šventojo Tomo.

Pagal knygą „Lobių urvas“ VI a. Sirijos tekste sakoma, kad magai gyveno kalno urvuose. (Reikia prisiminti, kad ir dievas Mirta gimė grotoje, prie kurios budėjo piemenys). Pagal tą tekstą vienoje grotų magai atranda dovanas, kurias neš į Betliejų. Šias dovanas paslėpė Adomas ir jo sūnus Setas.

Bažnyčios tėvų komentarai apie tris magus
Tertulionas II a. pab. buvo pirmasis autorius, kuris magus pavadino karaliais priartindamas Mato evangelijos tekstą prie 72 psalmės 10-11 eil.: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“. Taip pat jis remiasi 68 psalmės 30 eilute: „iš savo šventovės Jeruzalėje, kur karaliai neša tau dovanas“, bei Izaijo 60, 3: „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“.

Tertuliono interpretacija buvo paimta kitų bažnyčios tėvų: Kiprijono, Ambrozijaus, Jono Chrizostomo ir kitų.

Dovanų reikšmė
II a. pab. šv. Irenėjus sako, kad mira yra aukojama žmogui jį laidojant, auksas aukojamas karaliui, o smilkalai – Dievui. Jo interpretaciją perėmė Origenas, Bazilijus ir Leonas.

Pagal šv.Bernardą auksas buvo skirtas palengvinti Mergelės Marijos skurdui, smilkalai – dezinfekuoti tvartelio patalpai, o mira – kaip vaistas nuo kirminų.

Liuteris sako, kad šios trys dovanos buvo tikėjimo, vilties ir meilės simbolis.

Dar sakoma, kad auksas aukojamas Dievui Kūrėjui – Tėvui, mira aukojama Dievui Atpirkėjui – Jėzui, o smilkalai aukojami Šventajai Dvasiai.

Magų simbolizmas
Bažnyčios tėvų tradicijoje šie trys magai buvo maloniai priimti. V a. popiežius Leonas Didysis sako, kad trijų magų pagarbinimas simbolizuoja pagonių pašaukimą. Žvaigždė – tai ženklas, duotas pagonims, kurį atmetė žydai.

Magų skaičius
Senojoje persų tradicijoje kunigų-magų visada buvo 13. Patys seniausi krikščionių piešiniai vaizduoja du, keturis arba šešis magus. Bet tai labiau dėl kompozicijos.

Pirmasis, kuris mini skaičių tris kalbėdamas apie magus – Origenas (III a.), IV a. Ambrozijus tai patvirtina. Tačiau galutinai raštuose šį skaičių patvirtino Leonas didysis V a.

Skaičius trys yra pasirinktas pagal dovanų skaičių. Taip pat dėl trinitorinės (trejybinės) simbolikos.

Bažnyčios tėvai sako, kad magai labiau atvyksta iš Persijos, o ne iš Arabijos. Jų kelionė trunka 13 dienų į vieną pusę. Tad nuo Jėzaus gimimo praėjus 13 dienų, t.y. sausio 6 dieną atvyksta trys karaliai. O kelionė atgal užtruko net dvejus metus.

Šventė
Trijų karalių šventė vadinama „Epifanija“ – gr. Apsireiškimas. Šioje šventėje Bažnyčia nori švęsti oficialų Kristaus apsireiškimą žemėje. Apsireiškimas turi įvairius aspektus:
1. Kristaus gimimas
2. Trijų karalių šventė – pirmasis pasirodymas žmonėms
3. Krikštas – pirmasis viešas pasirodymas
4. Pirmasis ženklų pasirodymas – Kanos vestuvėse.
Visi šie aspektai suvedami į vieną šventę sausio 6 dieną. Vakaruose Kalėdų šventė buvo pastumta į gruodžio 25 dieną, tuo tarpu Krikštas yra perkeltas į sekmadienį po Trijų karalių šventės. Šiandieninė Katalikų Bažnyčia sausio 6 dienos maldose pamini visus keturis Apsireiškimo aspektus.

Sausio 6 dieną Egipte buvo švenčiama Ozyridės – saulės atgimimo – šventė. Tuo tarpu Graikijoje sausio 6 yra Dionizijaus šventė.

Magų ikonografija
Jau krikščionybės pradžioje magai buvo vaizduojami katakombose ant sienų, sarkofagų, mozaikų, manuskriptų, rankraščių ir t.t. Seniausi turimi vaizdavimo šaltiniai yra iš III a. Scenos yra labai paprastos – vaizduojamos tik kelių personažų figūros: Marija, kūdikėlis ir magai. Seniausi tapyti atvaizdai rodo 2 metų amžiaus Jėzų. Jis stovi, yra apsivilkęs trumpą baltą tuniką ir kai kuriuose atvaizduose – laimina.

Kalėdinėje ikonoje Kristus buvo vaizduojamas ėdžiose, o vėliau – ant motinos kelių. Ant sarkofagų visuomet vaizduojami magai ir žvaigždė – ji neatsiejama nuo trijų magų kompozicijos. Krikščionybė perima vaizdavimo būdą iš atvaizdų kuriuose nugalėtos tautos atneša imperatoriui dovanas. O žvaigždė virš imperatoriaus galvos, simbolizavo jo dieviškumą.

Kodėl vaizduojami magai? Ši scena pabrėžia Kristaus įsikūnijimo Dieviškąjį aspektą, bet nepakankamai pabrėžia žmogiškąją prigimtį. Dėl šios priežasties šią sceną mėgsta gnostikai ir monofizitai. Po teologinių disputų epochos, kai buvo diskutuojama dėl Kristaus prigimties, šios scenos neberandame. Grįžtama prie ikonografinio vaizdavimo tik kaip vienos iš Kristaus gimimo scenų.

Seniausi atvaizdai rodo magus du, tris, keturis prisitaikant prie kompozicijos. Pagal Solomino epifaniją tų magų buvo net penkiolika, šventas Augustinas sako, kad jų buvo dvylika, bet remiantis dovanų skaičiumi, apsistojama ties trimis magais, tą skaičių ir užtvirtina Leonas Didysis V a. Dvylika magų vaizduojama Sirijos bažnyčioje ir siejama su apaštalų skaičiumi. Arijonai taip pat vaizduoja dvyliką magų.

Rūbai
Paprastai magai yra pasisukę viena kryptimi – į Mariją su kūdikiu. Jie vilki trumpa tunika, trumpu plevenančiu apsiaustu (clamine), vilki aptemptomis kelnėmis – anasiridais (tokias kelnes dėvėjo persai, sirai, senosios Indijos barbarai). Ant galvos turi kepuraites (friggio – panašias į beretes), kurių viršus palinkęs žemyn, o bryliai pakelti į viršų. Iš po kepuraičių kartais matyti išlindę plaukai. Jie avi mažais bateliais arba auliniais batais.

Tokia apranga yra tipinė vaizduojant Rytų šalių asmenis atstovaujančius dievui Mitrai. Ikonose pranašai visuomet turi tokias kepuraites. Pirmaisiais amžiais vaizduojami trys magai yra visiškai identiški: be barzdų, jų gestai, rūbai yra tokie patys. Vėlyvoje Bizantijos epochoje dingsta persiški magų rūbai, jie vaizduojami apsirengę Konstantinopolio imperatoriaus dvaro rūbais. Nuo X a. Vakaruose vaizduojami riterių drabužiais, o apie 1000 metus Vokietijos aplinkoje vaizduojami su karūnomis, o ne kepuraitėmis. Šiame laikotarpyje karaliai buvo patys svarbiausi, bet jie maištaudavo prieš Bažnyčią. Vaizduojant magus su karūnomis buvo norima pabrėžti, kad karaliai turi nusilenkti ir paklusti Bažnyčiai. Nuo XV a. apranga dar labiau kinta, ji vaizduojama pagal to laikmečio kultūrą ir aprangą. Taip pat įtvirtinamos ir spalvos. Pav. Melchioras dėvi žydrą rūbą (dangaus spalva), Baltazaras – raudoną (žemės spalva), Kasparas – oranžinį (spalva tarp žemės ir dangaus, kaip saulė) arba baltą (jauniausias magas, balta vaizduoja nekaltybę).

Pirmaisiais amžiais dovanos, kurios aukojamos buvo dedamos ant paprastos lėkštės. Rankos pridengtos apsiausto kraštais, t.y. persiškas rūbų nešiojimas reiškiantis tyrumą. Tai tipinė maldeo religijos rūbų nešiojimo forma. Šis dėvėjimo būdas, kai aukojant rūbu uždengiamos rankos, vėliau nukeliauja į Romos imperijos dvarą ir iš ten – į Bizantijos rūmų dvarą. Tas pačias aukojimo charakteristikas atrandame pavaizduotas ir ant sarkofagų.

Žvaigždė
Nuo III a. imama vaizduoti ir žvaigždė. Ji gali būti gėlės (rozetės), šviečiančio apskritimo, angelo formos. Ji gali būti angelo palydoje, priešais cherubino veidą, gali būti lydima Dievo rankos. Paprastai tai yra aštuonkampė (aštuonių spindulių) žvaigždė. Aštuoni – tai naujo gyvenimo simbolis, Prisikėlimo simbolis, prisimenant aštuntąją dieną, Krikšto simbolis (tokios formos yra visos krikštyklos).

Chaldėjų ir judėjų žvaigždė yra vilties ženklas. Dėl šios priežasties yra pakeičiama į Kristaus monogramą, norint pasakyti, kad viltis atnešama Jėzaus, Jis atneša tą žvaigždę. Žvaigždę visuomet rasime toje vietoje, kur ruošiama duona Liturgijai.

Rytų liturgijoje ant patenos uždedamas kryžmas gaubtas, po kuriuo pakabinama maža žvaigždutė, kad ji primintų Įsikūnijimą.

Bažnyčios tėvai turėjo reaguoti į liaudies tikėjimus, kad kiekvienas žmogus gimsta po tam tikra žvaigžde, tad tą simboliką pritaiko Kristui. Todėl sakoma, kad kai Kristus gimė, jis gimė ne po žvaigžde, o viena žvaigždė turėjo pasislinkti ir užleisti jam vietą. Šiuo būdu, kaip mini Ignacijus iš Antiochijos, Kristus sunaikino bet kokią astrologiją. Kristus tapo viešpats ir šeimininkas visų kosmoso energijų.

Magų amžius
Nuo VI a. magai jau vaizduojami įvairaus amžiaus. Bet įtvirtinta kaip reikia juos piešti buvo tik X a. Vienas yra senas žmogus su pilka barzda, kitas suaugęs žmogus su trumpa ir tamsia barzda bei vienas jaunuolis be barzdos.

Vardai
Melchioras, Baltazaras ir Kasparas atrandami kai kuriuose V-VIII a. raštuose. Tačiau vardai buvo įtvirtinti XI a. Buvo ieškoma vardų ištakų: Melchioras – judėjų kilmės reiškia Šviesos karalius; Baltazaras – chaldėjų kilmės reiškia Princą, Kasparas – trumpinys Gaspatar, Indijos karaliaus, turėjusio ryšius su apaštalu Tomu.

Melchioras yra senas, praplikęs su ilga balta barzda, Baltazaras – suaugęs vyras su trumpa juoda barzda, Kasparas – jaunuolis be barzdos.

IV a. randame, kad vienas magų klūpi. Bet nuo XII a. jau visuomet vaizduojamas vienas magas priklaupęs, nes taip elgiamasi atėjus pas karalių. Vienas magas priešais kūdikį padeda savo karūną, o antras magas rodo trečiam magui į žvaigždę.

Iš kur jie atėjo?
Žiūrint iš Jeruzalės į Betliejų ir į tai, apie ką kalba Matas, ta šalis yra kitoje Jordano pusėje, tai gali būti Arabija. Šventasis Justinas tvirtina tą patį. Bet Matas naudoja terminą „magai“, kas reiškia Persijos kunigus. Tad jie turėtų būti persų kilmės. Tačiau dovanos, kurias jie atneša yra tipiškos Arabijos dovanos. Arabijoje labai gerbiama pranašo Izaijo pranašystė (Iz 8,4): „nes daug anksčiau negu kūdikis išmoks tarti ‚tėti‘ ir ‚mama‘, Damasko turtai ir Samarijos grobiai bus Asirijos karaliaus išplėšti“, 71 psalmė (1,10-11): „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“.

Pagal vieną seną tradiciją, Bažnyčios tėvų laikais, magai buvo trys palikuonys iš Nojaus laikų: Semas, Chamas ir Japetas. Nuo XIV a. jie yra tie, kurie atstovauja tris pasaulio kontinentus: Melchioras – Europa, Jafeto palikuonys, Baltazaras – Azija, Semo palikuonis, Kasparas – Afrika, Chamo palikuonis. Nuo šio laikotarpio vaizduojamame mene vienas magų yra juodaodis.

XII-XIII a. atsiranda vaizduojami magų istorijos ciklai. Tose istorijose vaizduojami Išgelbėtojo gimimo apreiškimas, antras – magų susitikimas su žvaigžde, kuri juos veda prie Golgotos, jojimas į Betliejų, trečia – trijų magų pasirodymas pas Erodą, vėliau vykimas pas Kristų, kur pradžioje vaizduojamos paduodamos dovanos, vėliau – nusilenkimas priešais Jėzų. Tolesnė scena, kai angelas perspėja nebegrįžti pas Erodą, ir magų sugrįžimas. Čia pasirodo naujas epizodas, kur magai pradeda naują kelionę iš Tarso, kad laivu galėtų grįžti, o Erodas sudegina Tarso laivus, kad išsipildytų 48 psalmės 8 eilutės žodžiai: „Lyg Taršiso laivai būtų buvę ryčio audros skandinami“, ir galiausiai paskutinėje scenoje vaizduojami trys magai grįžę namo krikštijami ir apaštalo Tomo pašventinami vyskupais.

Ikonografiniai rankraščiai
Yra trys šios tapybos rankraščiai:

1. Dionizijaus iš Furnos, Ato kalno vienuolio surinkta į vieną tekstą viskas, ką galima buvo rasti apie ikonografiją. Tekstas yra XVIII a. Labai jaučiamas ikonografinis smukimas, jau kalbama apie aliejinius dažus, natūralizmą ikonografijoje. Šiuose raštuose taip kalbama apie magų pagarbinimą: namas, kurio viduje Madona sėdi ant kėdutės ir laiko rankose Jėzulį, kuris laimina. Prieš ją trys magai su paauksuotomis dovanų dėžutėmis. Pirmasis yra senas su ilga barzda, be kepurės, atsiklaupęs žiūri į Kristų, vienoje rankoje laiko dovanų dėžutę, kitoje – karūną. Kitas – trumpa barzda, trečias – be barzdos. Jie visi žiūri į Kristų. Toliau stovi nustebęs Juozapas. Už namo stovi jaunuolis, laikantis tris arklius. Toliau kalnuose pavaizduoti trys magai ant arklių grįžtantys į savo kraštą.

2. XVIII a. rusų rankraštis, kuris įdomus tuo, kad aprašo spalvas bei veido išraiškas, kas yra reta rankraščiuose: „Virš grotos pavaizduoti trys angelai. Dešinėje trys magai garbina Jėzų. Vienas senas, kurio barzda kaip šventojo Kosmo, jis dėvi kepuraitę, apsivilkęs žalios spalvos drabužiu bei rausvu (cinabro) apsiaustu. Antrasis – vidutinio amžiaus vyrukas. Jo barzda kaip šventojo Kosmo, dėvi kepuraitę, vilki pilkos spalvos rūbu ir rausvu apsiaustu. Trečias yra jaunas kaip šventas Jurgis, dėvi kepuraitę, apsivilkęs žydros spalvos rūbu ir purpuro apsiaustu. Visi trys rankose turi po ochros spalvos indą. Virš jų nupiešti kalnai.

3. Gregorijaus Krugo rusų ortodoksų vienuolio (mirusio tremtyje Prancūzijoje 1969 m.); šiuos rankraščius išleido studentai, surinkę visą jo medžiagą. Krugas rašo, kad magai, pagonių pasaulio viršūnė, bando suprasti Kristaus gimimą, jie nueina ilgą ir sunkų kelią pilną kliūčių, tam, kad pagarbintų Kristų. Pagal tradiciją jie atvyksta iš Persijos. Magų kelias yra sunkus, jie yra vedami ir mokomi ne angelų, o žvaigždės. Jonas Auksaburnis sako, kad magus vedė ne šiaip sau žvaigždė, bet angelas, kuris spindėjo tarsi žvaigždė.

Piemenėliai
Piemenėlių visai kitokia istorija. Tam, kad piemenėlius ir magus suvestų į vieną krūvą, turėjo gimti Kristus. Jie buvo tarsi vieno namo dvi sienos, sujungtos kertinio akmens. Kristaus gimimo ikonoje magų grupelė ir piemenėlių grupelė yra sujungti Kristaus gimimo scenoje.