© “A.Rubliovo Švč.Trejybės ikona”, Kretinga, 2000
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

A. Rubliovo ŠVČ. TREJYBĖS IKONA

Įvadas

Rubliovo švč. Trejybės ikona pripažinta kanonu švč. Trejybei vaizduoti. Ši ikona turėjo įvairius tiek tikinčiųjų, tiek ateistų interpretavimo būdus. Interpretacijų įvairovė (nepaisant asmeniškų norų – matau tai, ką noriu matyti) rodo, kad ji yra originali ir tradiciškai pripažinta.

Kad galėtume ją suprasti, reikia susipažinti ir permąstyti tas teologines ir ikonografines sroves, kurios vystėsi ir vyravo iki Rubliovo ikonos nutapymo.

Kaip kiekviena ikona, taip ir ši, veda mus į tą realybę, kuri yra pavaizduota. Žiūrintįjį pastato to, kuris yra pavaizduotas, akivaizdon. Jis turi pamatyti Dievo atvaizdą. Dievas yra dvasia ir nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo erdvės. Materialūs Dievo atvaizdai negali egzistuoti, neįkišdami Jo į rėmus. Draudimas vaizduoti Dievą galioja ir Bažnyčioje.

Senajame Testamente kalbama apie Dievą žmonių kalba, žmogiškai, nes žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o ne atvirkščiai. Apreiškimas įvyko Sūnaus įsikūnijime – nematomojo Dievo atvaizde, – tai modelis, kurio atvaizdu sukurtas žmogus. Dievas, kurio niekas nėra regėjęs, prisiima žmogaus veidą ir tuo pilnutinai apsireiškia. Kas mato Kristų, tas mato Tėvą. Tik šitas Dievo apsireiškimas žmoguje – Kristuje, Jo tapimas matomu šiame, modelių ir figūrų pasaulyje, yra ikonų atsiradimo priežastis, ir taip pat nurodo ribas kas gali būti vaizduojama ikonoje. Ikona yra atvaizdas vienintelio, įsikūnijusio Kristuje, kuriame galime kontempliuoti Tėvą Šv. Dvasioje.

Tiek Kristaus įsikūnijime, tiek Senojo Testamento įvykiuose galime pažinti Dievą. Senojo Testamento įvykiai yra provaizdis to, kas bus. Jau čia randame užuominų apie švč. Trejybės paslaptį, kuri pilnai atsiskleidžia Naujajame Testamente.

Šioje ikonoje vaizduojama trijų angelų apsilankymo pas Abraomą scena. Joje ikonografai nenorėjo vaizduoti dievystės realybės (esmės), bet piešė pagal Abraomo aplankymo provaizdį.

Trijų vyrų apsilankymas pas Abraomą nėra Trejybės apsireiškimas, bet viena pranašiška Naujojo Testamento ateities vizija. Tik vėliau Bažnyčioje išryškės tai, ką vaizdavo šie trys vyrai.

Rubliovo Trejybės ikona yra brandus viso Bažnyčios ėjimo ir meditavimo apie švč. Trejybę (krikščionybės tradicijos, kurios šaknys yra pirmųjų amžių krikščionybėje) vaisius.

Šios ikonos tipologija gimsta Pr 18, kur aprašomas Abraomo ir Saros svetingumas. Interpretuodami šią sceną galime suprasti tai, kas pavaizduota ikonoje.

Ikonografinė interpretacija

Nuo pat krikščioniškojo meno pradžios randama daug ikonų, kurios vaizduoja šią šv. Rašto vietą. Jas galima suskirstyti pagal tris teologines interpretacijas.

1. Angelų vaizdavimas. Šiuo atveju trys svečiai vaizduojami iš priekio, be jokių skiriamųjų bruožų, kurie juos skirtų vieną nuo kito. Tai tik trys angelai – Dievo pasiuntiniai. Jie gali būti be barzdų ir baltais rūbais. Tai yra todėl, kad atributai – sparnai, aureolės, barzdos – formavosi palaipsniui. Pačiuose seniausiuose (I tūkstantmečio) angelų atvaizduose jie yra kaip vaikai, vilkintys baltais rūbais.

2. Kristologinis vaizdavimas. Visi trys personažai vaizduojami kaip angelai, tačiau dažniausiai centrinis atributika išskiriamas iš kitų. Kristui priskiriami atributai: aureolė, ritinys rankoje, užrašas ICXC, auksinė juosta ant tunikos ir drabužių spalva. Ikonografai, negalėdami Kristaus išskirti kitokiais elementais, dažnai jį vaizduodavo didesnį nei kiti du angelai. Ši ikona jau įvardijama – Trejybė.

3. Trejybinis vaizdavimas. Pradžioje ikonoje galėjome matyti angelus nesiskiriančius vienas nuo kito. Buvo atsisakoma vaizduoti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios charakteristikas. Daugumoje atvejų figūros yra identiškos rūbais, poza, dydžiu ir beveik visada visos trys figūros žvelgia į žiūrintįjį. Tai abstraktus Trejybės vaizdavimas, nebandant išreikšti šių asmenų bendravimo. Senovės Bizantijos valstybės pabaigoje viena šių trijų figūrų jau aiškiai vaizduoja Kristų, jos jau turi judesius, bei tarpusavio santykį. Tokiu būdu, figūroms vis dar esant beveik identiškoms, jos atskiriamos pagal santykį tarpusavyje.

Tarp šių trijų skirstymų yra tam tikra vystymosi seka. Jos pabaigoje randama švč.Trejybės ikona yra identifikuojama pagal vardą, kuris jai buvo duotas. Viena iš figūrų aiškiai išsiskiria. Amžių eigoje ši asmenybė vis ryškinama ir sutapatinama su Kristumi.

Iki pat XIII a. Abraomas ir Sara buvo įtraukiami į atvaizdą, nes ši ikona buvo skaitoma istoriniu, simboliniu žvilgsniu, tai Izaoko gimimo pažadas – Jėzaus gimimo provaizdis.

Biblinės scenos ir Jėzaus įsikūnijimo paslapties santykyje vis labiau pabrėžiamas centrinis angelas, kuris identifikuojamas su Kristumi.

Puotos taurėje yra jautuko/avinėlio galva – Kristaus aukos simbolis.

Nuo XI a., kai kristalizavosi Trejybinis interpretavimas, Abraomas ir Sara tampa antraeiliais personažais, kurie buvo vaizduojami kaip tarnaujantys, adoruojantys Kristų. Vis labiau mažėja elementų, kurie kalba apie istorinį šios scenos įvykį: namas, medis, uolos, maistas ant stalo – visas vaizdas buvo perkeltas į dvasinę amžinybės dimensiją atimant istoriškumą ir pabrėžiant trijų svečių simboliką.

Pradžios knygos 18 skyriaus ikonografinė interpretacija

Pr 18,1-15 Viešpats pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės, tarė: “Mano Viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno. Tebūna atnešta truputį vandens, - nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną”. Jie atsakė: “Daryk, kaip sakai”. Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: “Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių”. Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį paruošė. Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu. “Kurgi tavo žmona Sara?” – jie paklausė. Jis atsakė: “Va ten, palapinėje”. Tuomet vienas jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų”. Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi. Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pažengę metuose. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis. Sara tad juokėsi sau, sakydama: “Tada, kai nuvytau, negi patirsiu malonumo – mano vyras toks senas?” Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokiasi, sakydama: ‘Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?’ Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų”. O Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, - nes ji buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: “Tu tikrai juokeisi”.

I tūkstantmetyje šio skyriaus interpretavimo istorija ėjo trimis skirtingais keliais. Kiekvienas šių trijų teologinių kelių turi tris įmanomus semantinius lygius:

a) formalusis, kalbantis apie istorinę iliustraciją;

b) tipologinis, kai kalba turinys, į kurį nukreipia vaizdas;

c) dvasinis – reikšmė, kurią turi vaizdas, kontekstas ir vaizdo ryšys su kontekstu.

Apibendrinant šiuos tris kelius:

a) Angeloginė interpretacija, randama Naujojo Testamento knygose (Žyd 13,2 Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę Viešpaties angelus). Ši interpretacija gali kalbėti apie du skirtingus Senojo Testamento epizodus: tris Abraomo svečius (aiškinamus kaip du Abraomo svečius ir Viešpatį, arba kaip tris angelus), arba du Loto svečius (du angelai, nes Viešpats liko su Abraomu).

Pr 18 ir Žyd 13,2 kalba apie Abraomo svečius. Jie vadinami Dievo angelai, kad būtų išvengta Dievo sužmoginimo.

V-VI a. atsiranda nimbai. Nuo XI a. angelai imami vaizduoti su sparnais ir lazdomis.

Pastaba: senovėje, kai kas nors buvo vaizduojama tris kartus (raidė, angelas ar pan.), buvo suprantama kaip simbolinis Trejybės vaizdavimas. Taigi, trijų vienodų angelų vaizdavimas formaliai yra angeloginė interpretacija, tačiau tipologine (teologine) prasme tai yra Trejybės interpretacija, o dvasine prasme tai išreiškė Abraomą, kuris yra Trejybės akivaizdoje, garbinantis Triasmenį Dievą.

b) Kristologinė interpretacija. Abraomas turėjo dievišką apsireiškimą: jam apsireiškė Viešpats ir du pasiuntiniai. Sekant Bažnyčios tėvų mintimi - Dievo apsireiškimai Senajame Testamente iš tikrųjų yra ir Kristaus apsireiškimai, kadangi tik Kristus yra neregimojo Dievo atvaizdas. Todėl visos Senojo Testamento teofanijos jau iš anksto kalba apie įsikūnijimą, nes visos teofanijos yra ir kristofanijos. Ši interpretacija ikonografijoje taip pat turi tris įvaizdžius.

Formalia prasme iki pat XI a. Kristus neturi atributų, pagal kuriuos jį galėtume atskirti nuo kitų dviejų angelų. Nuo XI a. Kristaus nimbe atsiranda kryžius, rankoje – rašto ritinys, o pats vaizduojamas „mandorloje“ – migdolo riešuto formos ovale (pav.: Kristus atsimainymo ikonoje taip pat vaizduojamas ovale).

Kai Dievas vaizduojamas žmogaus pavidalu, tai yra Kristus: formali interpretacija yra kristologinė. Tipologinė interpretacija kalba apie Trejybę, nes Kristus atpažįstamas kai kurių elementų dėka, o kiti du angelai yra Tėvo ir Dvasios provaizdžiai. Dvasinė interpretacija kalba apie Eucharistiją, nes šio tipo vaizdavimas yra kitų Senojo Testamento vaizdų kontekste (pav. Izaoko aukojimas ar Melchizedeko atnaša). Tokio tipo piešiniai Bažnyčioje dažniausiai randami triumfo arkos viršuje arba presbiterijoje.

c) Trejybinė interpretacija. IV amžių Bažnyčios tėvų teologijoje galime pavadinti aukso amžiumi. Teologinis mąstymas ypatingai koncentravosi į visų trijų asmenų vienos prigimties turėjimą. Tai vyko dėl to, kad reikėjo priešintis erezijoms (ypač Arijaus). Šiame kontekste Pr 18 interpretuojama taip: Abraomui apsireiškė Viešpats (kuris šiuo atveju yra Dievas Tėvas) kartu su dviem angelais, kurie vaizdavo Sūnų ir Dvasią. Šios interpretacijos laikėsi Ambroziejus, Augustinas, Origenas.

Pabrėžiant visų trijų asmenų vieną prigimtį, personažai buvo vaizduojami identiški savo rūbais, proporcijomis ir laikysena. Tai buvo daroma specialiai, kad neidentifikuotų asmenų. Nesvarbu buvo pažinti kuris yra kuris, todėl formaliai tai yra trejybinė interpretacija. Tipologinėje interpretacijoje tai reiškia Trejybę, o dvasinėje - ši ikona išreiškia vieną trijų asmenų prigimtį. Kristologinė ir trejybinė interpretacijos gali būti kartu, nes viena kitos neišskiria.

Po ikonoklazmo (IX a.) turime tokių ikonų pavyzdžių, kurios formalia prasme yra Kristologinės, bet teologine prasme – Trejybinės. Tai nustatome pagal užrašą ant ikonos.

Andriejus Rubliovas buvo vienuolis, priklausė religiniam judėjimui gimusiam iš Sergijaus Radonežskio. Tai yra geriausia aplinka, kurioje galime suprasti Trejybės ikoną. Turime suvokti tuos laikus, kai krikščionybė jau buvo įsitvirtinusi ir gyvavo ramiai, be didesnių sukrėtimų. Tačiau atsirado isichazmo judėjimas sudrumstęs šią ramią tėkmę. Ši mistinė tradicija atsirado XIV a. Rusijoje, tačiau jos ištakos yra XIII a. Bizantijoje. Pradininkas – Grigalius Paloma. Jis išmąstė Dievą skirti į dvi dalis: nesukurtą Dievo esmę Dieve (ta dalis, kurios neįmanoma pažinti) ir Dievo darbus (gr. energee), kurie taip pat yra nesukurti, tačiau juos galima pažinti. Ši idėja jam kilo klausiant savęs kiek žmogus gali priartėti prie Dievo.

Jau šv.Raštas iš dalies bandė atsakyti, kad Tėvas buvo dalinai Sūnaus atskleistas, o prie Sūnaus galime priartėti per Dvasią. Tai ta pati Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir per Sūnų ateina pas mus. Tai reiškia, kad žmogus per Dvasią gali priartėti prie Trejybės.

Pirmasis kartas, kai Dvasia tikrai atėjo pas žmogų ir jam padėjo pažinti Dievą, buvo Sekminės. Tą dieną Apreiškimas įgavo pilnatvę, nes buvo apreikšta visa Trejybė. Tai, kas atsitiko per Sekmines, iš naujo atsikartoja liturgijoje. Dievas, kaip Trejybė ir toliau lieka nepažinus, tačiau žmogus dalyvaudamas liturgijoje, Dvasios dėka patenka į dievišką stovį. Šią Dvasią jis gavo Krikšto metu, kai buvo tepamas Krizma. Žmogus ima atpažinti Dievo darbus. Vieta, kur pasireiškia Dievo darbas/buvimas yra Eucharistija, nes būtent Dvasia perkeičia duoną ir vyną į Kūną ir Kraują. Ši Dvasia yra visiems mums dovanota ir pašaukta dėl mūsų. Liturgijoje ji kviečiama ant duonos ir vyno, o po pakylėjimo - ant visų tikinčiųjų dalyvaujančių Kūno ir Kraujo valgyme.

Turėdami šv.Dvasią tikintieji gauna galią įeiti į bendravimą su švč.Trejybe, valgydami Kristaus Kūną ir Kraują. Tačiau kaip žmogus gali pasiruošti šv. Dvasios dovanai?

G. Paloma (ir ypač isichazmas) teigia, kad Dvasią galima priimti, tik tampant priimančiais, t.y. ištuštinus save nuo minčių, žodžių ir tuomet įsileidžiant Dievą. Tuo metu tai reiškė, kad atsirado asmenys, kurie pasirinko visiškos vienatvės gyvenimą tyloje ir išvystė nepertraukiamos maldos techniką, kad pasiektų vidinę darną padedančią įsileisti Dievo Dvasią (gr. ezechija – nekintamas).

Rusų isichazme tai ypač pasireiškė atsiradusioje Jėzaus maldoje. Apie ją daug rašoma knygoje “Dobrotoliubije” (gr. filiokalija, klasikinėje graikų kalboje – grožio meilė, o koinė kalba jau verčia – gėrio meilė. Čia labiau tiktų – grožio meilė).

Sergijus Radonežskis išplatino šį judėjimą. Jis norėjo visą savo gyvenimą ir įkurtąjį vienuolyną (vieną vienuolyną įkūrė Zagorske, kitą – Radoneže) paversti švč.Trejybe. Kristaus gyvenimo prasmė jam buvo gyvenimas su švč.Trejybe šventojoje Dvasioje ir per Dvasią. Šią tiesą jis paliko savo dvasiniams mokiniams, kurie ją toliau vystė. Antroje šio judėjimo kartoje yra Andriejus Rubliovas.

Zagorske S.Radonežskis įkūrė vienuolyną pašvęstą švč.Trejybei. Čia, naujai pastatytoje cerkvėje, A.Rubliovui buvo pavesta nutapyti centrinę ikoną. Nuo to meto labai paplito S.Radonežskio įtaka, nes daugybė cerkvių buvo paskirta švč.Trejybei, o tuo pačiu atsirado labai daug Abraomo aplankymo ikonų. Visos jos jau reiškė Trejybę ir buvo Rubliovo ikonos kopijos.

Sekminės

Rubliovo Švč.Trejybės ikona, kaip meno kūrinys, dabar yra muziejuje, taigi, ji išimta iš savo konteksto. Tačiau ji turi savo vietą Bažnyčioje ir liturgijoje. Zagorsko Sergejeva Lavros bažnyčioje švč.Trejybės ikona buvo dešinėje centrinių vartų pusėje. Pagal tradicinę ikonostazo struktūrą toje vietoje turėtų būti Kristaus ikona. Sergijui Trejybės ikona šioje vietoje reiškė Sekmines.

Jei žiūrėtume į dvylikos pagrindinių švenčių ikonas – Sekmines dažniausiai simbolizuoja švč.Trejybė. Vakaruose švč.Trejybės šventė įvesta XIV a., o Rytų Bažnyčioje tokios šventės nėra. Jie Trejybės šventę mini per Sekmines, nes Sekminės ir Švč.Trejybė labai tampriai susietos. Trejybės šventė yra gilesnis Sekminių išmąstymas. Sekminių šventę apibūdina trys temos:

1. Tai yra pilnutinis Triasmenio Dievo apsireiškimas.

2. Tikintiesiems suteikta dovanų pilnatvė.

3. Atstatytas ryšys tarp Dievo ir žmonių (kad visi būtų viena). Visa tai – Šventosios Dvasios dėka, o šios vienybės pavyzdys yra Trejybė.

Teologinė ikonos prasmė yra liturgija, o ne jos asmeninis garbinimas. Rytuose labai paplitusi mintis ir tema – bendravimas tarp dangaus ir žemės: jei žemėje švenčiama liturgija, tai dalyvauja ir visas dangus.

Kitas dalykas, labai pabrėžiamas Rytuose, yra liturgijos simboliai ir tai, kad pati liturgija išreiškia švč.Trejybę. Šie dalykai nulemia bažnyčios architektūrinį dekoravimą. Visi modeliai yra nustatyti iš anksto, dėl to visose cerkvėse, viskas yra labai panašu. O Vakarų bažnyčių modelių yra labai daug ir jie nepaprastai skirtingi.

Ikona nėra skirta apžiūrinėjimui. Joje nėra to, kuris žiūri, pati ikona žiūri į tave. Muziejus nesuteikia aplinkos tokiam žiūrėjimui.

Švč. Trejybės ikonos siužetas

Rubliovo gyvenamu laikotarpiu Trejybės siužetas buvo gerai žinomas, bet dar nebuvo kanoniškai apibudintas. Galima sakyti, kad tuo metu dar nebuvo Trejybės ikonos: buvo daugybė ikonų su angelais, bet konkrečios, kanoninės, nebuvo. Egzistavo įvairūs modeliai, panašūs siužetai. Rubliovą pasiekė daugybė modelių turinčių būdingus elementus. Formaliai šie švč.Trejybės modeliai buvo suskirstyti į dvi grupes:

1. Kristologinė – centre yra Kristus. Aplinkui pavaizduoti simboliai nurodė, kad tai yra Kristus. Jo ir poza kitokia nei kitų dviejų angelų. Paprastai jis vaizduojamas žiūrintis tiesiai. Kitos dvi figūros yra tik angelai. Viršuje pavaizduoti simboliai: medis, namas, uola – nurodė į Pr 18.

2. Visiškai identiški trys angelai, kurių dėmesys, išraiška rodė santykius tarp jų. Vidurinis angelas čia vaizduojamas pusiau šonu, o jam iš kairės ir dešinės yra architektūrinės detalės.

Rubliovas sukūrė visiškai naują modelį remdamasis visais turimais. Jis sujungė abi egzistavusias grupes, pagrindu palikdamas tris vienodo dydžio angelus. Vidurinysis angelas nežiūri į mus, bet žvelgia į kairįjį angelą. Viduriniojo angelo rūbai atitinka ikonografijoje vaizduojamo Kristaus rūbus. Kiti du angelai turi skirtingus, tik jiems charakteringus rūbus. Andriejus Rubliovas norėjo angeluose pabrėžti jų skirtingumą. Iš kiekvieno angelo rankų judesių galime identifikuoti jų asmenis.

Stalas, prie kurio vyksta veiksmas - jau nebėra kaip anksčiau vaišių stalu, bet vaizduoja altorių, kuris yra balto kubo formos su langeliu į rytų pusę. Viršuje stovi taurė. Jos viduje paprastai vaizduojama jautuko arba ėriuko galva.

Abraomas ir Sara, kurie anksčiau buvo neatskiriami šios scenos elementai, dabar jau nevaizduojami. Fonas, kuris nurodydavo į šv.Rašto įvykius, dabar yra kiek pakeistas, supaprastintas. Nežiūrint to, kad fone likę objektai vis vien nurodo į Senojo Testamento įvykius, tačiau dabar kiekvienas turi savo vietą virš konkrečių angelų, tuo suteikdami jiems prasmę.

A. Rubliovas savo darbą tęsia tradiciniu ikonografijos keliu, tik viską apjungia. Todėl jis vadinamas genijumi. Pati paprasčiausia, didingiausia ir garbingiausia ikonografo užduotis yra tarnauti krikščionybei skelbiant Gerąją Naujieną, o ne sukurti kažką naujo ir originalaus. Ikonografas yra tas, kuris kaip prievaizdas ištikimai saugo palikimą. Genialumas ir yra tame, kad paėmus visą paveldą sugebėti jį pateikti šio laikmečio žmogui, jam suprantama kalba. A.Rubliovas paėmė pačią gelmę bei savo laikmečio kalbos stilių, tradiciją ir pateikė visiems suprantamoje formoje. Sukaupdamas iki jo egzistavusią tradiciją, sugebėjo taip pateikti Gerąją Naujieną, kaip to iki jo niekas nepajėgė. Jis aiškino tą patį šv.Rašto epizodą, tačiau jam suteikė Naujojo Testamento prasmę – Šventosios Dvasios atsiuntimo įvykį.

Andriejus Rubliovas norėjo pavaizduoti ir lygybę tarp trijų asmenų, ir išskirtinius momentus kiekviename asmenyje. Jis tai darė pagal šv.Rašto pasakojimą, kurį paėmė kaip simbolį. Vaizduoja tris tokius pat angelus tiek figūromis, tiek proporcijomis, nes jie yra tos pačios prigimties. Visi jie turi piligrimo lazdą, sėdi ant vienodų sostų (ženklas, kad yra kilmingi).

Angelus skiria judesiai (poza) ir rūbai. Kiekviena figūra vilki romėniškais rūbais, skiriasi tik jų spalvos. Spalvų derinys gana ribotas: purpuras, šviesiai žalia ir ryškiai mėlyna, kuri dominuoja pas kiekvieną angelą.

Geometrinis išdėstymas – lygiakraštis trikampis, kurio dėka išreiškiamas labai svarbus dalykas: visų angelų substancija yra tokia pat, bet trijuose asmenyse. Šioje kompozicijoje dominuoja vidurinis angelas, tačiau pagrindinis angelas yra kairėje žiūrintis į Kristų. Tai rodo viduriniojo ir dešiniojo angelo galvos palenkimas. Taigi, nors jie yra tos pačios prigimties, bet tarp jų yra hierarchinis skirtumas.

Centrinis angelas – Sūnus (Jėzus). Jo tunika yra raudona su auksine juosta, o apsiaustas – tamsiai mėlynas. Dievas Sūnus yra tas, kuris tapo žmogumi. Apie jo auką už mus liudija taurė, kurioje yra jautuko galva. Fone virš jo yra gyvenimo arba kryžiaus medis.

Jeigu Tėvo, paslaptingo angelo, rūbuose yra labai mažai mėlynos spalvos (simbolizuojančios žmogišką prigimtį), tai Sūnaus rūbuose ji dominuoja.

Šv.Dvasios veidas nėra apreikštas. Apie ją žinome iš jos santykio su Sūnumi ir Tėvu. Ją pažįstame ne pagal išvaizdą, o per veikimą. Dešinysis angelas yra palenkęs galvą link Tėvo. Dvasia, kaip ir Sūnus, vilki apsiaustą taip, kad viena ranka yra išlindus iš po jo. Šv.Irenėjus pasakoja, kad Šv.Dvasia ir Sūnus yra dvi Tėvo rankos, kuriomis jis veikia. Tai rodo, kad Tėvas pats nesikiša, bet veikia šiomis dviem rankomis.

Sūnaus ir Dvasios rūbuose yra labai daug tamsiai mėlynos spalvos, tik Dvasios apsiaustas yra žalias. Grindys taip pat yra žalios, nes Rusijos liturgijoje žalia yra Sekminių spalva. Dėl to Rusijoje Sekminėms viskas yra puošiama žaliomis šakelėmis. Žalia spalva – tai naujas gyvenimas, kurį viską atnaujindama atneša Šv.Dvasia.

Fone virš Šv.Dvasios yra įskilusi uola. Uola reiškia Kristų, o įtrūkimas joje – jog iš jos išteka gyvojo vandens šaltinis – Šv.Dvasia. Jn 7,38 “Kas mane tiki, - kaip Raštas sako, - iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės” – tai liturginis Sekminių tekstas.

Išraiškos, gestų teologija

Lazdos yra piligrimo simbolis, o raudonos lazdos simbolizuoja dieviškus piligrimus. Lazdą laikantis personažas – asmuo, kuris yra kelyje.

Tik labai svarbūs asmenys buvo vaizduojami ant pjedestalų (taip kaip šioje ikonoje yra angelai). Ant jo dažnai būna vaizduojama Marija.

Iki vėlyvųjų viduramžių altoriuose buvo langelis, vadinamas “išpažinties, susitaikymo langeliu”. Altoriai buvo statomi ant apaštalų, šventųjų ar bažnyčios fundatorių kapų ir juos pro tą langelį galima buvo pamatyti. Tikintieji net galėdavo įkišti raką ir tas relikvijas paliesti. Visos bažnyčios buvo statomos tokiu principu, kad presbiterija būtų atsukta į rytus. Atvirkštinė perspektyva ikonoje taip pat rodo į rytus. Rytai simboliškai yra vieta, kur gimsta šviesa, saulė (Kristaus simbolis).

Stalo centre yra altorius. Ant jo esanti taurė kartu simbolizuoja ir taurę, ir pateną. Joje – avinėlio arba jautuko galva. Dalyvaujame liturgijoje, kur vidurinis angelas yra Mišias celebruojantis Kristus. Tai matyti mums leidžia atvirkštinė perspektyva. Ortodoksų kunigas visada yra atsisukęs nugara į žmones ir tik atvirkštinė perspektyva, gali tai atidengti.

Sūnus palenkia galvą link Tėvo ir pakelia akis. Dešine ranka rodo į Šv.Dvasią. Taigi, atkreipia žiūrovo dėmesį ir į Tėvą, ir į Dvasią. Įdomu pastebėti, kad Rubliovo ikonoje Jėzus ne laimina dviem pirštais, bet rodo vienu pirštu, kai tuo tarpu reprodukcijose jau būna pripaišytas dar vienas pirštas.

Tėvas nepakelia akių į Sūnų, bet iš karto žvelgia į Šv.Dvasią ir tarsi jai kažką sako. Taigi, ikonos dėmesys persikelia į Šv.Dvasią (ikonos centras yra judantis, nuolat kintantis). Šv.Dvasios ranka ramiai, nuolankiai guli ant stalo.

Tarp asmenų vyksta dialogas, kurio temą nurodo ant stalo esanti taurė su auka. Matome tą momentą kai Tėvas siunčia Sūnų ir Dvasią gelbėti savo paties sukurtos žmonijos. Tačiau didesnis akcentas yra skirtas Šv.Dvasiai. Ji yra pagrindinis veikiantis asmuo Sekminių metu. Visa Jono Evangelija kalba apie Šv.Dvasios atėjimą.

Iš šios scenos suvokiame, kad Tėvas siuntė Sūnų ne tam, kad šis būtų užmuštas, bet kad kiekvienas žmogus įtikėjęs Sūnų galėtų atsidurti Tėvo namuose. Jn 14,1-3 Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: “Einu jums vietos paruošti!”? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.

Kelias į Tėvo namus yra Sūnus. Kad galėtume eiti tuo keliu į Tėvo namus, yra siunčiama Šv.Dvasia. Jn 14,15-17 jei mane mylite, - jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Šv.Dvasios užduotis yra viską paliudyti apie Sūnų. Jn 15,26 kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - ji toliau liudys apie mane. Šv.Dvasia Kristaus mokinius padaro liudininkais, kalbančiais apie Kristų. Jn 16,12-15 Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.

Tam, kad išgelbėjimo misija taptų realybe, Sūnus turi būti iškeltas ant kryžiaus medžio, numirti ir prisikelti. Tik per kryžių ir prisikėlimą gali būti atsiųsta Šv.Dvasia. Tik įtrūkusi uola gali išleisti vandenį.

Angelas, vaizduojantis Šv. Dvasią, galvos palenkimu rodo nuolankumą ir tuo atsiliepia Tėvui.

Rubliovas sudėjo visas pastangas, kad pavaizduotų Šv.Dvasios atsiuntimą Tėvo per Sūnų – Sekmines. Tik Jono Evangelijoje randame, kad Šv.Dvasia yra trečiasis Trejybės asmuo.

Rubliovas pirmą kartą pavaizdavo visus tris Dievo asmenis, nesumaišydamas jų asmeniškume. Taip pat jis sugebėjo užakcentuoti žmogaus dalyvavimą šioje malonėje, nes cerkvėje visa vyksta už ikonostazo, o čia yra atverta.

Sekminės – tai krikščionybės pradžia. Atgimstame iš Šv.Dvasios, kad garbintume Tėvą Dvasia ir Tiesa. Ivagrio Pontico: “Garbinti Šventojoje Dvasioje ir būnant Jėzuje Kristuje, reiškia garbinti Dvasia ir Tiesa. Sekminės tai šventė, kai Dvasia pasilieka žmonėse, Bažnyčioje visiems laikams. Taigi, tai kiekvienos dienos šventė”. S.Sarovskis: “Žmonijos gyvenimo tikslas – gauti Šv. Dvasią”.

Mūsų buvimas priešais šią ikoną turi padėti atverti širdį, kad gautume Šv.Dvasią. Per Dvasią dievybės bendrystės modelis tampa žmonijos bendrystės modeliu. Ji atveria paslaptį, kaip Dievas bendrauja tarpusavy ir kaip mes turime bendrauti su Juo. Kaip mokė Kristus: “Tegu visi būna viena”. Kad visi būtume viena Kristuje, Dvasioje ir viena Tėve.

1555 m. Stoglav suvažiavimas nutarė, kad ši Rubliovo ikona yra visų ikonų ikona. Ji buvo patvirtinta kaip kanonas. Tai vienintelė ikona, kanoniškai patvirtinta Bažnyčios dokumentuose.