Aušros Vartų koplyčioje esantis Mergelės Marijos paveikslas kaip stebuklingas garbinamas jau keletą šimtų metų. Tai vienas iš nedaugelio Madonos paveikslų be kūdikio. Paveikslas (165 x 200 cm) nutapytas ant 2 cm storio ąžuolinių lentų. Marijos galvą puošia dvi viena ant kitos uždėtos paauksuotos sidabrinės karūnos. Viena jų yra barokinio, kita Rokoko stiliaus.

Apie paveikslo atsiradimą ir autorių nėra jokių žinių nei archyvuose, nei kronikose. Būta įvairių paveikslo atsiradimo Vilniuje versijų, įskaitant istoriją, kad ją čia esą parvežęs kunigaikštis Algirdas iš žygio į Krymą. Paveikslo istorijai nuo XVII a. vienintelis patikimas šaltinis yra karmelito Hilariono Relacya, t.y. pranešimas „apie stebuklingą šv. Mergelės Marijos paveikslą Vilniuje Aušros Vartuose“, išspausdintas 1761 m. Vilniuje lenkų kalba. Autorius rėmėsi karmelitų, gyvenusių greta Aušros Vartų nuo 1626 m., žiniomis bei neišlikusiais aprašymais. Hilarionas aiškiai teigia, kad šio paveikslo kilmė karmelitams nebuvo žinoma. Karmelitai po savo įsikūrimo šalia Aušros Vartų ėmė rūpintis to šv. paveikslo, kuris buvo gana apleistas, garso didinimu. Paveikslas, kaip ir patys vartai buvo miesto magistrato nuosavybė. Tuo metu dar nebuvo jam skirtos koplyčios, nei ypatingų papuošimų. Karmelitams perimant paveikslų jis buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabar, šiek tiek įleistas į mūrą. Nuo sniego ir lietaus jį saugojo langinės. Prie paveikslo buvo mažas balkonėlis, į kurį vedė statūs ir siauri laiptai.

1671 m. karmelitų rūpesčiu šv. paveikslui toje pat vietoje pastatyta medinė koplyčia. Gaisro 1715 m. metu koplyčia sudegė. Karmelitai tuomet spėjo paveikslą iš koplyčios išnešti ir perkėlė į savo bažnyčią. Tuo tarpu Aušros Vartuose buvo pastatyta mūrinė koplyčia, kur XVIII a. trečiajame dešimtmetyje dalyvaujant 4 vyskupams, LDK senatorių būriui ir kt. buvo perneštas paveikslas.

Pirmieji moksliniai paveikslo tyrimai atlikti 1927 m. ir nustatyta, kad jis tapytas XVI a. II-oje pusėje, greičiausiai italų meistro.

Stebuklingu paveikslas ėmė garsėti ne anksčiau kaip XVII a. 1671 m. paveikslą įnešant į pirmąją (medinę) koplyčią, karmelitų pamokslininkas tėvas Karolis jau pasakojo apie stebuklus, įvykusius prie šio paveikslo, tačiau XVII a. bažnyčia šio paveikslo dar nepripažino kaip stebuklingo. Pvz., kunigas Vaitiekus Vijūkas-Kojelavičius (Miscellania, 1650 m.), minėdamas stebuklingus Lietuvos paveikslus apie Aušras Vartų paveikslą neužsimena. Bažnytinė hierarchija šiuo klausimu gana ilgai laikėsi santūriai, tačiau ilgainiui paveikslo šventumas imamas pripažinti. 1773 m. birželio 5 d. dvi popiežiaus Klemenso XVI-ojo bulės suteikia ad perpetuam rei memoriam daug atlaidų besimeldžiantiems į Aušros Vartų šv. Mergelę.

Aušros Vartų paveikslas turtingas prasmių. Jame galima įžvelgti ir Angelo žinios klausančią Mergelę, ir nuodėmingus žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną. Aptaisuose vaizduojami saulė, žvaigždės ir pusmėnulis yra Nekaltai Pradėtosios atributai, reiškiantys Dievo malonių perteklių. Aptaisų simbolikos praturtintas paveikslas primena Švč. Mergelės atvaizdų tipą, vadinamą Tota pulchra (pagal Giesmių giesmės 4, 7 žodžius: „Tu visa graži mano mieloji, ir nėra dėmės tavyje“). Švč. Mergelė Marija čia pristatoma kaip naujosios, vien Dievo malone nuteisintos kūrinijos pradžia ir kaip aukščiausias visų krikščionių idealas.

Su Nekaltai Pradėtosios idėja sietinas ir jos gimdytojų šv. Joakimo ir šv. Onos vaizdavimas - jų skulptūros stovi abipus paveikslo tarp altoriaus kolonų. Pasakojama, kad Marijos tėvai, pasiturintys ir pamaldūs žmonės, ilgą laiką buvę bevaikiai, dėl to kentę gėdą. Kartą Joakimas net buvęs išvarytas iš aukojimo apeigų šventykloje ir nusiminęs nenorėjęs eiti namo. Tačiau angelas liepęs jam grįžti pas žmoną, ir netrukus jie susilaukę dukters, kurią nuo kūdikystės lydėję stebuklai. Nuostabi Švč. M. Marijos gimimo istorija - tai nuoroda į Jos išskirtinę padėtį: Dievas nuo pat prasidėjimo momento apsupo Ją ypatinga globa bei malone ir apsaugojo nuo gimtosios nuodėmės suteršties. Marija, Nekaltai Pradėtoji, buvo nuteisinta, atsižvelgiant į būsimą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Atpirkimą, todėl Jos gimimas pranašauja artėjantį išganymą, kaip Aušros žvaigždė pranašauja Saulės patekėjimą.

Šaltiniai: Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.350-8.

              Katalikų interneto tarnybos tekstai, skirti Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.

Daugiau apie Aušros vartų paveikslą:

Vilniaus šv.Teresės parapija
www.bernardinai.lt
Rūta Vitkauskienė. Apie Aušros vartų praeitį

Knygos viršelis

© Jan Obst. (Wilno, drukarnia „Ruch“, 1927 m.)
Iš lenkų kalbos vertė Jolanta Klietkutė

Vilniaus miesto ištakos

Vilniaus miestas yra vienas seniausių miestų Europos rytuose. Kada ir kas jį įkūrė – apie tai tikslių žinių neturime. Galima manyti, kad iš pradžių jis iškilo kaip nedidelis kaimas ar gyvenvietė jau prieš aštuonis šimtmečius. Klaidinga yra pasitikėti legenda, kad Vilnių įkūrė kunigaikštis Gediminas, nes šis miestas buvo daug anksčiau ir ne lietuvių kunigaikščiai jį įkūrė, o kažkuris iš slavų kunigaikščių. <...> Apie tai liudija net paties miesto pavadinimas. Pavadinimas greičiausiai kilo nuo upės, prie kurios įsikūrė miestas, vardo – Vilijos, greičiausiai taip pavadintos dėl to, kad vijasi, vilnija tarp mūsų gimtosios žemės kalvų, miškų, žydinčių laukų ir pievų. Šį pavadinimą upė turi ir kaimyninėse šalyse. Tačiau, tekėdama per mūsų kraštą, ji vadinama Nerimi. Jei lietuvių kunigaikščiai būtų įkūrę Vilnių, būtų miesto pavadinimą kildinę iš lietuviško upės pavadinimo.

XIII a. buvo sunkūs laikai visai rytinei Europai. Iš Azijos gilumos ėmė plūsti totorių ar mongolų ordos. Daugelį metų jie naikino ir degino mūsų kaimus ir miestus. <...> Keista, bet totoriai, kurie kalaviju ir ugnimi sunaikino milžinišką rytų kraštą  - visiškai nepalietė Lietuvos. Tai aiškinama dideliu Lietuvos neturtu. <...> Greičiausiai totoriai šiame krašte nematė kuo pasipelnyti... Bet yra ir kita, svarbesnė, aplinkybė: slavų kraštai jau iš senų laikų išpažinto krikščionybę, o lietuviai vis dar tebebuvo pagonimis, tokiais pačiais kaip ir totoriai. Pagonys greitai surado bendrą kalbą ir dėl to totoriai nekenkė Lietuvos kraštui, dėl to turėjo vietinius vedlius. <...>

Kol slavų kraštai stūmė totorius atgal į rytus, lietuvių kunigaikščiai užgrobė aplinkines slavų žemes ir įkūrė Lietuvos kunigaikštystę. Tačiau neilgam. Kraštą okupavo vokiečiai ir Kaune pasistatė tvirtovę. Lenkijos kunigaikštystės pagalba vokiečiai buvo išvyti iš šių žemių. Tuomet abi šalys ir susijungė į vieną, kiekviena pasilikdama savo kalbą, tačiau Lietuva priėmė krikščionybę. Tuomet didysis kunigaikštis Gediminas savo sostinę perkėlė į Vilnių. Tai įvyko 1322 ar 1323 metais, data tiksliai nežinoma. Iš čia, greičiausiai, ir kilo legenda apie tai, kad Gediminas įkūrė Vilnių. Faktai yra tokie: Vilnius buvo jau gerus 200 metų prieš Gediminą, kuris čia perkėlė savo sostinę ir ant kalno pastatydino pilį. Tačiau tai nebuvo ta pilis, kuries liekanas ant kalno matome šiandien. Anoji pilis buvo medinė, kaip ir visi ano laikmečio miesto pastatai. Tuo metu kai vakariniai Lenkijos miestai Krokuva, Poznanė, Varšuva, buvo apsupti apsauginėmis mūro sienomis su keliais vartais – Vilnių nuo priešų saugojo tik griovys ir žemių kalnas. Tai buvo labai silpna apsauga, tad daugiausiai kryžiuočių jis buvo ne kartą nugalėtas ir degintas.

Į viršų...

Miesto sienos ir vartai. Aušros vartų statybos

Aušros vartai. Smuglevičiaus piešinys (XVIII a. pab.)

Lietuvai susijungus su Lenkija, pastarosios karaliai negailėjo nieko Vilniaus atstatymui. Iškilo puošnios bažnyčios kurios ir šiandien stebina užsieniečius: Katedra, Bernardinų, šv.Onos, šv.Jono, Pranciškonų... XV a. pirmoje pusėje Pilies kalne išmūryta akmeninė pilis, kurios griuvėsius ir bokštą dar šiandien galime pamatyti. Kad visą šį grožį galima būtų apsaugoti nuo netikėto prieš užpuolimo, miesto valdžia nutarė jį aptverti mūrine apsaugine siena. Šiam tikslui Vilniaus vyskupas  Voijciech Tabor, vaivada Mikalojus Radvila bei Vilniaus viršaitis Mikalojus Otočenko kreipėsi į karalių Aleksandrą prašydami pagalbos tokiam svarbiam reikalui. Karalius išleido įsakymą, kuriuo Vilniaus miestiečius tam tikram laikui atleido nuo  visų mokesčių, nuo įsipareigojimų eiti į kariuomenę, kad visi kartu skirtų savo jėgas ir išteklius miesto sutvirtinimui. 1498 m. balandžio 23 dieną pradėti darbai.Vyskupas Taboras vadovavo procesijai, kurioje ėjo karalius, katalikų dvasininkija, riteriai ir miesčionys... Procesija apėjo miestą sustodama vietose, kuriose buvo numatyti vartai (jų turėjo būti penki), čia meldėsi, vyskupas šventino kertinius akmenis. Didžiausios iškilmės buvo Medininkų vartų, taip pat pavadintų Krėvos vardu (nes keliai iš čia vedė į Medininkus ir į Krėvą), vietoje. Kiek vėliau miestiečiai vartus pavadino Aštriaisiais [lenk. ostra], nes jie buvo miesto aštriajame kampe (kuris tuomet nebuvo toks apgyvendintas kaip šiomis dienomis) ir tarnavo kaip aštrus pleištas.

Vilniaus vartai. Smuglevičiaus piešinys (XVIII a. pab.)

Kertinio akmens pašventinimo metu į pamatų duobę buvo nuleistas didžiulis kertinis akmuo, kurio išskoboje buvo įdėtos šventųjų relikvijos, monetos ir sidabrinė plokštelė su prideramu įrašu. Prie specialiai šiam įvykiui įrengto altoriaus vyskupas aukojo šv.Mišias.

Gnybinės sienos kilo greitai, dirbo per 400 darbininkų, vadovaujamų Jono Skoldos. Vyskupas pats prižiūrėjo darbus. 1503 m. spalio 2 d. mūrai jau buvo baigti ir vyskupas iškilmingai pašventino visą miesto sieną ir vartus.

Pradžioje šių vartų buvo penkeri, vėliau buvo sumūryti dar trys. Visi vartai turėjo vardus: Aušros/Medininkų [Ostra/Miednicka], Išganytojo [Spaska] (prie tilto vedančio į Užupį), Subačiaus, Rūdininkų, Trakų, Vilniaus, Totorių ir Šlapieji [Mokra] (prie dab. Mickevičiaus gatvės). Tvirčiausi buvo Subačiaus vartai, gražiausi – Medininkų arba Aušros, atnaujinti ir išpuošti vėlesnio karaliaus Zigmundo I, kurio gipsinė galvutė iki šių dienų yra po atbraila ant vartų nuo stoties tilto pusės. Vartus saugant priešais juos buvo sumūryta dar vienas dar vienas įtvirtinimas. <...>

Deja, nuolatiniai priešų puolimai, rusų okupacija sugriovė daugelį gražių miesto pastatų, vartų, kurių beliko tik prisiminimas Smuglevičiaus paveikslėliuose, pieštuose kažkur prieš pusantro šimto metų.

Tik vieneri – Aušros - vartai išliko stebuklingu būdu, buvę silpnesni už kitus, tačiau juos saugojusi dangiškoji jėga pasirodė stipresnė nei tvirti mūrai, fortifikavimas, barbakanai ir armavimas.

Senosios Vilniaus sienos vaizdas. Gilumoje Aušros vartai.
Smuglevičiaus piešinys (XVIII a. pab.)

Į viršų...

Paveikslas

Iš senų laikų krikščioniškuose miestuose buvo paprotys vartų išorinėje (būdavo ir vidinėje) sienoje kabinti šventus paveikslus tikint, kad šie rūpestingai saugos miestą. <...> Tikriausiai ant visų Vilniaus vartų buvo šventi paveikslai – tačiau jie iki mūsų dienų neišliko. Žinoma tik tai, kad ant Trakų vartų buvo Dievo Motinos paveikslas. XIX a. pradžioje šis paveikslas pervežtas į Kūdikėlio Jėzaus vienuolyno koplyčią.

Tvirtai žinoma, kad Dievo Motinos paveikslo iš pat pradžių t.y. nuo 1500 metų ant Aušros vartų nebuvo. Jis yra vėlesnių laikų. Ten buvo kitokie paveikslai, kurie veikiami lietaus, sniego ir saulės pamažu sunyko. Tuomet buvęs labai atsargus bei šykštus Vilniaus mieto Magistratas nutarė užsakyti iš karto du paveikslus: Viešpaties Jėzaus Išganytojo „Salvator Mundi“, kuris turėjo būti pakabintas išorinėje vartų pusėje nišoje, kuri ir šiandien yra išlikusi, bei Švenčiausiosios mergelės paveikslą vidinei pusei.

Kada ir kur užsakyti šie paveikslai, išlikę iki mūsų dienų, žinių neišliko. Magistrato raštuose, kuriuose turėjo būti šie duomenys, buvo sunaikinti puolant Maskvos kariuomenei 1655 m.

Tiriant paveikslo gruntą klaidingai buvo manoma, kad Švenčiausios Mergelės paveikslas atvežtas ir rytų, t.y. yra pravoslaviškos kilmės, kaip tai tvirtino kai rusų autoriai (tokie kaip Tyrtovas, dvasininkas Sokolovas bei Kozlovskis ir Sobolevskis). <...> Tačiau lenkų tyrinėtojai Helena Belinska, kunigas. Vaclovas Kapucinas, Visoluchas ir Vilniaus Mokslų draugijos narys dr. V.Zahorskis teigia, kad paveikslas buvo tapytas Lenkijoje vietinio dailininko. Paskutinės žinios yra iš jauno istoriko dr.M.Skrudlik, kuris ilgai tyrinėjęs šį paveikslą nusprendė, kad šis ir Išganytojo paveikslas nutapytas XVII a. pirmoje pusėje Krokuvoj vietinio dailininko Luko (Krokuvoje Dievo Kūno bažnyčioje yra du paveikslai: Jėzaus Išganytojo ir Dievo Motinos, tarsi dvyniai panašūs į Aušros vartų paveikslus. Minimi paveikslai, kaip teigia bažnyčios raštai, buvo tapyti dailininko Luko 1624-25 m.

Reikia pastebėti, kad tuo pat metu, t.y. 1621-26 m. Vilniuje prie pat Aušros vartų, fundatoriaus Ignaco Dubovičiaus, buvo pastatytas vienuolynas, kuriems 1626 m. apsigyveno Basieji Karmelitai. 1635-1650 m. iškilo šv.Teresės bažnyčia.

Greičiausiai tie patys karmelitai ir atkreipė valdžios dėmesį į visiškai suirusius senuosius vartų paveikslus.

Naujieji paveikslai yra daug didesnių gabaritų nei Krokuvoje esantys. Greičiausiai meistras žinojo, kad jie kabos aukštai ant vartų ir žmonės į juos žiūrės iš toli.

Metalinis apkaustas „suknelė“ buvo uždėta vėlesniais laikais. Dailininkas nutapė Dievo Motiną apsigobusią tamsiai mėlynu apsiaustu auksiniu pakraščiu bei žaliu pamušalu. Kaklas apgaubtas balta skara, suknelė ruda, siauromis rankovėmis baltu krašteliu, viršutinis drabužis skaisčiai raudonos spalvos, plačiomis rankovėmis. Apie galvą sklinda spinduliai, o tarp jų – žvaigždės. Fonas rudas. Auksas nenaudotas, ten kur jis turėjo būti yra geltoni ar rudi dažai.

Paveikslas nutapytas ant 3 alkūnių [lokci] ir 7 colių [cali] ilgio ir 2 alkūnių 17 colių pločio ąžuolinių lentų. Viešpaties Jėzaus paveikslas taip pat ąžuolinis ir tokio pat dydžio.

Kaip jau anksčiau buvo minėta, sienos ir vartai priklausė miesto valdžiai, tad ir naujai pakabintais paveikslais teko rūpintis jai. Tad Vilniaus Magistratas paprašė šalimais įsikūrusių vienuolių Karmelitų perimti šį rūpestį. Kunigas Hilarijonas nuo šv.Grigaliaus Basasis karmelitas 1761 m. išleido knygelę „Relacja o cudownym Obrazie Naijświętszej Marji Panny etc“, kurioje randame kai kurių žinių: „Kalbant apie paveikslo atsiradimą ir jo amžių, jokios tikslios informacijos nėra“. Žinoma tik, kad „paveikslas pradžioje nebuvo garbinamas, tačiau buvo saugomas ir gerbiamas kai bet kurie kiti stebuklais negarsėjantys paveikslai. Nebuvo jokios specialios koplyčios, paveikslas kabojo toje pačioje kaip ir dabar vietoje, tiktai įleistas į sieną ir uždengiamas langinėmis nuo lietaus ir sniego. Priešais buvo mažutis prieangis ir į jį vedantys laiptai labai prasti ir siauručiai, kuriais tikintysis vargiai užlipdavo uždegti (jei buvo paaukojęs pinigų) lempelę“.

Taip pat reikia pastebėti, kad 1650 m. Kojalovičius, rašydamas savo „Miscelany“ apie visus Dievo Motinos paveikslus Lietuvoje ir Vilniuje pagarsėjusius malonėmis ir stebuklais, apie Aušros vartų paveikslą neužsimena.

Tačiau jau netrukus imta pastebėti, kad Švenčiausioji Mergelė nuolat apdovanoja malonėmis tuos tikinčiuosius, kurie nuoširdžiai meldžiasi prie jos paveikslo Aušros vartuose ir paaukoję grašį uždegdavo lempelę.

Taip pat pastebėta, kad abu paveikslai labai kenčia nuo kritulių ir langinės mažai gelbsti. Tuomet Karmelitai paprašę gavo iš valdžios abu paveikslus savo nuosavybėn ir, nuėmę nuo vartų, perkėlė į saugesnę vietą. Jėzaus paveikslas buvo pakabintas vienuolyne kur buvo iki vienuolyno panaikinimo, tuomet perneštas į Katedrą, kur jį ir dabar galima pamatyti šoninėje koplyčioje virš durų. Dievo Motinos paveikslas buvo perneštas į bažnyčią ir patalpintas pirmojoje koplyčioje dešinėje didžiojo altoriaus pusėje.

1900 m. Krokuvoje išleista vienuolių Basųjų Karmelitų Kronika teigia, kad 1654 m. tėvas Laurentijus iš aukų nuliedino Dievo Motinos paveikslui nuostabią „suknelę“. Greičiausiai tai įvyko jau pernešus paveikslą į saugią vietą, nes tokio brangaus daikto kritulių ir drėgmės valiai nebūtų palikę (tačiau šios knygos autorius mano, kad Kronikoje pateikta apkaustų data nėra tiksli, jie yra greičiausiai vėlesnės kilmės ir buvo nukalti jau pastačius koplyčią).

Kaip jau minėjau, 1655 m. Vilnius pakliuvo į maskviškių ordų rankas ir šešerius metus kentė nelaisvę. Tai buvo nuopuolio ir griovimo metai, kai iš šimtatūkstantinio miestiečių skaičiaus liko tik maža saujelė mirštanti nuo bado ir ligų.

Tuo metu Dievo Motinos paveikslas saugiai tūnojo paslėptas šv.Teresės bažnyčioje. Tai buvo tikra laimė ir Apvaizdos globa, nes jei paveikslas kabėtų viešai – būtų sunaikintas, kaip dauguma mūsų šventovių. Kaip priešai atsitraukė, miestas gan greit (po kelerių metų) atsigavo.

1671 m. vadovaujant t.Benignui nuo šv.Juozapo, o ypač t. Karolio nuo šv.Dvasios, anuo metu garsėjusio pamokslininko,  pastangomis prie Aušros vartų sumūryta medinė koplyčia „paveikslais bei papuošimais tobulai aprūpintą“ [„obrazami, pikturami, inskrypcjami doskonale przyozdobioną“] finansuota „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Aukščiausiojo Tribunolo ponų deputatų ir Vilniaus Magistrato“ [„Imciów Panów Daputatów Trybunału Głównego W.K.Lit. i Najszlachetniejszego Magistratu Wileńskiego“] bei „įvairių Ponų ir Geradarių“.

Į šią koplyčią buvo perneštas tuo metu jau stebuklais pagarsėjęs Paveikslas, lydimas iškilmingos procesijos, kurią sudarė Vilniaus Kapitula, Senatoriai, Tribunolas, Magistratas ir nesuskaitoma žmonių minia. Vis dėlto koplytėlė buvo pernelyg maža, tad priešais ją, gatvėje, buvo pastatyta sakykla, iš kurios jau minėtasis t.Karolis sakė pakylėtą pamokslą, liaupsindamas Švenčiausiosios Mergelės malones, geradarybes ir stebuklus.

To paties t.Karolio pastangomis nuo to laiko kasdien priešais Paveikslą buvo laikomos pamaldos ir giedamos giesmės, sukurtos specialiai Aušros Vartų Marijai [tekstai originalo kalba pateikiami pabaigoje].

„Tokiu būdu – rašo t.Hilarijonas – buvo Dievui garbė, pagarba ir triumfas Švenčiausiai Jo Motinai, Geradariam atminimas palaiminime, Vienuoliams didžiulis džiaugsmas turint Guodėją, Užtarėją, Globėją nušviestą vis garsesniais stebuklais“.

Koplyčioje paveikslas išbuvo per trisdešimt su viršum metų, kai 1706 m. gegužės 18 d. Vilniuje kilo didelis gaisras. Medinė koplyčia buvo apstatyta pastatais, tad du vienuoliai t.Zacharijas nuo šv.Liudviko su broliu Urbonu nuo šv.Teresės pernešė paveikslą į bažnyčią. Būkštavimas nepasitvirtino, koplyčia liko sveika, o ugnis ėmė silpti. Tais pat metais, sekmadienį Dievo Kūno šventės oktavoje, paveikslas buvo iškilmingai perneštas atgal į ugnies nepaliestą koplyčią.

Užtat 1715 m. gegužės 26 d., baisaus gaisro metu, kai beveik visas miestas virto pelenais, sudegė ir koplyčia. Laimei broliams Karmelitams paveikslą tiesiai iš ugnies pavyko išnešti į bažnyčią, kur pastatytas priešais didįjį altorių išbuvo gausiai lankomas tikinčiųjų beveik per 20 metų.

Tuo metu t.Telesforas nuo šv.Andriejaus, Vienuolyno prokuratorius ėmė skubiai rinkti aukas, kurios dosniai plaukė. Už tuos pinigus prie Aušros vartų buvo pastatyta nauja koplyčia, dabar jau mūrinė, tvirta, kuri išsilaikė iki mūsų dienų, nors išorėje ir buvo pakeista. Baigus koplyčios statybas, paveikslas buvo perneštas atgal į seną vietą su dar didesnėmis iškilmėmis, nei buvo nešamas į medinę koplyčią, nes jau ir garsas apie šį paveikslą pasklido ne tik Lietuvoje-Lenkijoje, bet ir užsienyje. Procesijoje dalyvavo šeši vyskupai, Kapitula, Vienuolynai, Senatoriai, Magistratas, kilmingieji [szlachta] ir nesuskaitoma minia vilniečių bei kaimo maldininkų. Stebuklingąjį paveikslą nešė: Mykolas Pacas, Vilniaus vaivada, Kristupas [Krzysztof] Pacas, Lietuvos kancleris, Hilaris Polubinskis – Lietuvos maršalas, o dvylika Vilniaus visuomenės profesorių Švenčiausios Mergelės garbei pasakė iškilmingas kalbas. Nuo tada paveikslas jau nebuvo judinamas. Tuomet tapo įprasta nusiimti kepurę einant Aušros vartų gatve. Šiam papročiui nepakluso vietiniai žydai ir dėl to dažnai kildavo aistros bei konfliktai. Taigi, tvarkos palaikymui 1748 m. rugsėjo 19 d. vyriausiasis tribunolas išleido įsakymą, „kad žydai prie Aušros vartų neturėtų sueigų, o praeidami su reikalais nusiimtų kepures, skrybėles, jarmulkas“.

1773 m. popiežius Klemensas XIV Aušros vartų koplyčiai suteikė pripažinimą ir bule „cum sicut accepimus“ įsteigė Švč.M.Marijos globojamą broliją. Jo įpėdinis Pijus VI koplyčios altoriui suteikė privilegijas.

1829 m. paskutinysis vienuolyno prioras t.Mauricijus nuo šv.Dvasios smarkiai pakeitė išorės vaizdą, naujai nugruntavo koplyčią, atnaujino vidų paveikslais ir meno kūriniais.

Laiptai į koplyčią buvo vienuolyno vidinėje dalyje, tad į vidų negalėjo patekti moterys, jos meldėsi tik gatvėje. Kad moterys švenčių dienomis galėtų dalyvauti pamaldose, 1830 m. viena pamaldi ponia finansavo šoninės galerijos statybas. Galerija puikiai išsilaikė iki šių dienų, nors nepuošia nei šventovės, nei gatvės.

1844 m. po vienuolyno panaikinimo, bažnyčia ir koplyčia perėjo į pasaulietinės [nevienuolinės] dvasininkijos rankas.

1865 m. atėjus rusų valdžiai, lenkiškas užrašas „Matko Miłosierdzia! Pod Twoją opiekę uciekamy się!“ [„Gailestingumo Motina! Tavo globai pasivedame!“] buvo nutrintas ir pakeistas tokio pat turinio lotynišku užrašu, kuris išliko iki šių dienų.

Stebuklai

„Švenčiausiosios Mergelės Marijos stebuklų ir prie Aušros vartų paveikslo patirtų malonių – rašo pamaldus šio Paveikslo kronikininkas – neįmanoma surašyti plunksna, tai tolygu suskaičiuoti dangaus žvaigždėms ar smėlio smiltelėms žemėje“. Šiuos stebuklus surašinėjo broliai Karmelitai, kuriems Paveikslas buvo patikėtas. Deja, tos knygos, surašytos prisiekus liudininkams, sudegė didžiojo gaisro metu ar kitaip buvo sunaikintos.

Sena Aušros vartų graviūra, kurioje pavaizduoti Dievo Motinos stebuklai

Žinoma tai, kad pirmas pripažintas stebuklas įvyko 1671 m. pernešus paveikslą iš bažnyčios į medinę koplyčią: vaikas iškrito iš antro aukšto ant grindinio, tačiau buvo pavestas Mergelės Marijos globai ir nenukentėjo. Dėkingi tėvai koplyčioje pakabino tapytą lentelę, kurioje buvo pavaizduotas šis stebuklas. Deja, ši lentelė sudegė kartu su koplyčia 1715 m., tačiau išliko kelios labai senos Aušros Vartų koplyčios graviūros, kuriose ši lentelė yra pavaizduota.

1702 m. Vilnių užėmė Karolio XII švedai ir kapituliacijos patvirtinimui „pageidavo dvasininkijos ir vienuolijos išnaikinimo“. Kažkuris kareivis sauvaliaudamas šovė į Dievo Motinos paveikslą. Kulka išdaužė stiklą, pramušė metalinius paveikslo apkaustus ir ąžuolinę lentą, kurioje buvo nutapytas paveikslas. Ši švedo kulkos išmušta skylė matoma ir šiandien [ant dešiniosios rankovės]. Sargybiniai vaikė tikinčiuosius ir neleido jiems melstis bei giedoti prie Aušros vartų koplyčios, o patys kareiviai prie vartų esančiame barbakane ar forte susikūrė ugnį ir ėmė traukti nešvankias dainuškas... Staiga labai netikėtai sunkios geležinės vartų durys nutrūko nuo vyrų ir nukrito tiesiai ant švenčiančių kareivių. Du buvo užmušti vietoje, dar du taip sužaloti, kad greitai mirė. Ir šis įvykis labai aiškiai yra pavaizduotas senose graviūrose. Čia aiškiai matomas barbakanas ar fortas, kurio šiandien jau nėra, bet Aušros vartų ir Bazilijonų gatvių sankryžoje atliekant kanalizacijos darbus buvo rasti jo pamatai.

Jau aukščiau minėta, kad 1707 m. gaisro metu kai sudegė Aušros vartų koplyčia, du vienuoliai t. Zacharijas su broliu Urbonu stebuklingu būdu pernešė paveikslą iš ugnies į bažnyčią „be jokio vargo, nejausdami svorio“, kai normaliai reikia keturių tvirtų vyrų šiam paveikslui pernešti.

1708 m. rusų kariuomenė užėmė Vilnių. Naktį vienas kareivis įsibrovė į Aušros vartų koplyčią ir norėjo pavogti metalinius apkaustus. Tačiau kažkokia nežemiška jėga mirtinai tvojo jį į sieną. Šis stebuklas taip pat yra vaizduojamas graviūrose. Šis įvykis labai paveikė karinę valdžią. Sargyboje prie vartų stovintiems kareiviams buvo uždrausta net rūkyti, kareiviai ėmė aukoti pinigines aukas, pirko Dievo Motinos paveiksliukus tikėdamiesi Jos globos.

Stebulingų išgijimų, kuriuos aprašo minėtasis t. Hilarijonas, sąrašas su išgijusiųjų bei liudininkų pavardėmis, datomis, yra labai ilgas ir buvo pildomas keliolika metų.

(bus daugiau)