Ikonografijos skriptai
Jėzaus ikona
Švenčių ikonos
Dievo Motinos ikonos
   Aušros vartų
   Chersono
   Čenstachavos
   Igorio
   Ivero
   Konevskaja
   Neišsenkanti taurė
   Meilingoji
   Užmigimas
Angelai
Šventieji
Jolantos tapytos
Nuorodos


© “Marijos užmigimo ikona”, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

Mergelės Marijos užmigimo ikona („Uspenije“)

Mergelės Marijos užmigimo šventė - Žolinė - minima rugpjūčio 15 d.

Bažnyčia nuo pat pirmųjų savo amžių tikėjo, kad Marija buvo paimta į Dangų su kūnu ir siela. Taigi, tradicija sako, kad Marijos kūnas nesupuvo kape, kaip kad kitų žmonių. Vienintelis klausimas, kuris vis dėlto liko paslaptyje yra: ar Marija pirma mirė ir tuomet buvo paimta į Dangų, ar ji iš karto buvo paimta į Dangų? Tradicijos tekstuose į šį klausimą randami du atsakymai: vieną atsakymą duoda Bažnyčios tėvai ir teologai, kurie manė, kad Marijos gyvenimas iš žemiškojo iškart persikėlė į Dangiškąjį, išaukštintąjį gyvenimą, tarsi vienu akimirksniu. Šią hipotezę Bažnyčios tėvai rėmė dviem Šventojo Rašto tekstais: 1 Tes 4, 13-17 “Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte, kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų, o pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, Arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš Dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna, pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Antrasis tekstas yra: 1 Kor 15,51-52 “Štai aš jums atskleidžiu paslaptį – nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti: staiga, vieną akimirką gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės ir mirusieji bus prikelti jau negendantys. Ir mes būsime pakeisti”.

Bažnyčios tėvų manymu Marija negalėjo būti menkesnė už tuos šventuosius ir teisiuosius, apie kuriuos kalba Rašto žodžiai. Motyvas, kad Marija nebuvo paliesta mirties, o iš karto perėjo į tą garbingą būseną yra nusakomas tuo, kad Marija jau išgyveno visą mirties tragediją ir baisumą, kai buvo šalia Jėzaus, kai matė jo mirtį. Ji tuomet tai išgyveno ir antrą kartą jau nebereikėjo.

Tuo tarpu kita Bažnyčios tėvų dalis ir Bažnyčios tradicija sako, kad Marija, kaip ir kiekvienas žmogiškas asmuo, turėjo pereiti mirtį, kaip kad ją perėjo Jėzus: pirma ji turėjo numirti ir tik po to būti prikelta. Ir kaip Marija yra sujungta ir suvienyta Kristaus šlovėje, taip pat ji neatskiriama ir Kristaus Mirtyje. Tai yra Bizantijos nuomonė vėliau tapusi visos Bažnyčios nuomone.

Vis dėlto, kokia buvo Marijos pabaiga lieka paslaptis. 1950 metais, kai buvo paskelbta Marijos ėmimo Dangun dogma, net ir joje sakoma, gana diplomatiškai, kad Marija savo gyvenimo eigoje buvo paimta į Dangų su kūnu ir siela. Ten jau nebekalbama, ar ji mirė, ar buvo palaidota ir tik tada paimta, bet tiesiai sakoma, kad ji buvo “paimta su kūnu ir siela” perdaug nesigilinant į smulkmenas ar antraeilius klausimus.

MARIJOS UŽMIGIMO LITURGINĖ ŠVENTĖ

Pati pirmoji visoje Bažnyčioje švenčiama Marijos šventė buvo atsimenant ją kaip Dievo motiną. Buvo švenčiama tą dieną, kai ji tapo motina (gruodžio 25 d.).

V a. gruodžio 25-26 diena buvo švenčiama Konstantinopolyje, tuo tarpu tame pačiame amžiuje, ta pati šventė – Marija kaip Dievo motina, Jeruzalėje buvo švenčiama rugpjūčio 15 dieną. VII a. pradžioje, dėka Bizantijos imperatoriaus Mauricijaus, buvo oficialiai paskelbta Marijos paėmimo į Dangų šventė rugpjūčio 15 dieną, o ne gruodžio 25 dieną, kadangi jis rėmėsi Jeruzalės tradicija. Tuo tarpu imperijos vakarinėje dalyje, ši šventė patyrė pavadinimo pakeitimą: nebe “Marijos užmigimo”, bet “Marijos paėmimo į Dangų” šventė, nes Vakarų Bažnyčia norėjo pabrėžti ir užakcentuoti ne mirtį, o Marijos išaukštinimą. Tačiau pati šventė populiariai imta švęsti tiktai nuo X a., kadangi iki pat X a. buvo įvairūs motyvai: pav., kad šventės pagrindas yra ne Šv.Raštas, bet apokrifiniai šaltiniai. Apokrifiniai šaltiniai buvo ignoruojami, nes Bažnyčios tėvo Gelazijaus išleistu dekretu buvo draudžiama remtis kuo nors kitu, ne Šv.Raštu, todėl natūralu, kad ši šventė negavo paramos iš Bažnyčios, nebuvo patvirtinta kaip autentiška. Vis dėlto šios šventės išaukštinimo bumas prasidėjo XIV a., jau vėlyvosios gotikos laikais.

ŠALTINIAI

Pagrindinis šaltinis – Šventasis Raštas absoliučiai nieko nekalba apie Marijos pabaigą. Tai yra dėl to, kad Šv.Rašto autorių visai nedomino kiti šventieji, bet visas Raštas kalba tik apie Kristų, kadangi jis yra centras. Aprašytos pabaigos tik tų žmonių, kurios susijusios konkrečiai su Kristumi ar Išganymo istorija.

Vieninteliai šaltiniai, kurie kalba apie Marijos pabaigą yra liaudies tradicija surinkta ir užrašyta raštuose, kuriuos mes vadiname Apokrifinėmis knygomis. Šie pasakojimai yra surinkti iš daugelio vietų ir dažnai jie neatitinka vienas kito. Vienintelis dalykas, su kuriuo sutinka visi apokrifiniai šaltiniai, yra tai, kad Marija mirė Jeruzalėje ir buvo palaidota Getsemanės sode.

Reikia pažymėti, kad domėjimasis Marijos vaidmeniu atsiranda tiktai II a. pabaigoje. Tai yra susiję su drastiškais istoriniais įvykiais, kurie lietė Jeruzalę, nes net pati krikščionių bendruomenė 60-65 metais buvo išdraskyta. Vyko persekiojimai, po to Jeruzalę sunaikino romiečiai.

125-126 metais iš Jeruzalės vėl turėjo visi bėgti, kadangi ten, kur buvo senasis Jeruzalės miestas, dabar jau buvo pastatytas naujas romiečių miestas, kuris vadinosi “Aelija Capitolina”. Beveik visiškai sunaikinus ir sugriovus Jeruzalę, aišku, kad buvo sunaikintos ir sugriautos visos atsiminimų vietos. Po to, kai buvo išvaikyti krikščionys, automatiškai buvo išsklaidytos visos mintys ir atminties palikimas. Juolab, kad patiems judėjams (žydams) buvo uždrausta įeiti į miesto teritoriją. Visas šis chaosas vyravo iki II a. pabaigos. Krikščionims ir žydams grįžtant į Jeruzalę toji tradicija vėl buvo paliesta ir vėl buvo ieškoma šaltinių apie Marijos vaidmenį.

Visą informaciją iš apokrifinių knygų, galima sudėti į du pasakojimus. Pats seniausias šaltinis yra iš III a. pradžios, sakantis, kad Marija mirė ir iškart po jos mirties pasirodė angelai ir jie paėmė Marijos kūną su siela, nunešė į Rojų ir padėjo po Gyvybės medžiu, nuo kurio Marija atgavo savo gyvybę. Tokiu būdu Marija su kūnu ir siela atsirado tokioje vietoje, kur visų šventųjų yra tik sielos. Dar ten nėra jų kūnų. Tuo tarpu Marija, Rojuje yra ir su kūnu. Ši Rojaus vieta su Gyvybės medžiu yra tarsi prieangis į tą Amžinąjį Rojų, kadangi visi, net ir teisieji, kurie yra Rojuje, laukia paskutinės Prisikėlimo dienos. Taigi ir Marija tenai laukia Prisikėlimo. Šią mintį įtakoja ir tai, kad ankstyvoji teologija buvo gan primityvi ir negalėjo žinoti eschatologinių įvykių pabaigos ir realybės. Todėl buvo užrašyta tokioje formoje ir tokioje tradicijoje, kad buvo būtent taip, o ne kitaip.

Būtent ši teologinė mintis gavo atgarsį ir atspindį ikonose (pačiose seniausiose), kuriose norimas vaizduoti Rojus. Vaizduojama Marija, kuri tame prieangyje sėdi kaip soste, kaip karalienė, o aplinkui ją sustoję visi Senojo ir Naujojo Testamento šventieji.

Tuo tarpu pagal dabartinę mūsų teologiją ir mintį, Marija jau yra Dievo šlovėje ir toje garbėje, kurioje dar visi tiktai bus. Marija jau yra iš anksto išaukštinta, tarsi jai nebūtų reikėję to prisikėlimo.

Antroji tradicija, kuri kalba apie Marijos paėmimą į Dangų, remiasi pseudo Militone autoriumi, kuris yra vienas iš Bažnyčios tėvų. 381 metais Efezo susirinkime jis iškėlė savo teoriją. Jo versija yra ypatinga ir svarbi tuo, kad vėliau įtakojo visą Bažnyčios liturginę dalį ir teologiją. Galima sakyti, kad Bažnyčios tradicijos palikimas yra jo dėka, tai yra šio pseudo Militone teorijos pagrindu.

Jis sako, kad iškarto po to, kai Marija buvo palaidota, apsireiškė Kristus, apsuptas angelų kareivijų. Ir jis kalbėjo apaštalams, kurie buvo apspitę kapą raudodami ir gedėdami Marijos: “Jūs, kurie esate čia susirinkę, jūs paskutinę dieną teisite Izraelį, jūs esate išrinkti būti tais, kurie nusakysite Marijos šlovę ir garbę, nes ji buvo Dievo motina”. Ir štai ką Petras atsako Jėzui: “Marija turi būti

suvienyta su tavimi, Kristau, tavo garbėje su kūnu ir siela”.

IKONOGRAFIJA

Turime du šios ikonos tipus. Vienas vėlyvesnis, kitas senesnis. Vėlyvosios tipologijos ikona yra daugiau papildyta, ten yra sudėta daugiau informacijos ir paaiškinimų, negu, kad senesniojoje. Pati seniausia šio tipo ikona atsiranda X a. Bizantijos ir XI a. Vakarų Bažnyčios tapyboje. Ikona tarsi sudaryta iš dviejų linijų: viena vertikali, kita horizontali. Horizontaliojoje ikonos dalyje matome Mariją, paguldytą ant lovos, tuo tarpu vertikaliojoje dalyje centre stovi Kristus, kuris laiko Marijos sielą savo rankose, apsuptas angelų kareivijų. Tai yra pati seniausia tradicija, ikonos vystymosi pradžia.

Vakarinėje imperijos dalyje ta šventė buvo geras motyvas Marijos išaukštinimui pabrėžti, Marijos pagerbimui. Dėka to, kad dabar Mariją galima išaukštinti ir iškelti virš kitų, atsiranda dar įvairūs tipai ikonografijoje. Atsiranda ikonos, kurių viršuje vaizduojama Dievo Tėvo ranka su karūna ir karūnuoja Mariją. Tačiau šia karūna norima pabrėžti Marijos kaip Motinos didybę – būti Karalių Karaliaus Motina. Tą ikoną randame vienoje freskoje Albanijos teritorijoje Parenso miestelyje. Ši vieta yra ypatinga tuo, kad čia eina riba tarp Rytų ir Vakarų.

Natūrali Vakarų Bažnyčios tendencija – hipotezė faktiškai izoliavo sceną su karūnavimu Motinos karūna pavadindami ją “Mergelės karūnavimas”.

Pačiose seniausiose versijose randame, kad Marija buvo karūnuojama tiktai Dievo Tėvo. Tuo tarpu vėliau jau imta vaizduoti, kad ją karūnuoja visa Švč.Trejybė. Taigi, tas pats vaizdas pamažu atsiskyrė ir net tapo atskira švente.

Visos ikonos yra įtakojamos liturgijos, jos dėka yra kuriamos ir tik nuo jos priklauso jų formacija.

Pats geriausias tekstas suprasti ir išsiaiškinti kas toje ikonoje pavaizduota yra šaltinis Jono Damaskiečio pamoksle, kuriame apie tai kalbama. Taigi, Jonas Damaskietis yra ir šios liturginės šventės autorius.

Visų pirmiausia yra pavaizduojami angelai. Juos matome pasikartojančius du kartus. Visų pirma matome angelus viršuje, danguje. Taip pat angelus matome ir ikonos apačioje. Kadangi ikona visuomet atspindi tikėjimą. Ikonoje negalioja laiko ir erdvės taisyklės. Visi įvykiai yra sudėti į vieną ikoną, čia nėra laiko. Dėl šios priežasties visi įvykiai, susiję su Marijos paėmimu į Dangų, yra sudėti į vieną ikoną.

Viena šiek tiek vėlyvesnė tradicija pasakoja, kad kai Marija mirė, apaštalai buvo išsisklaidę po visą pasaulį ir tuomet angelai išvyko jų surankioti ir paimti, kad atneštų į Marijos užmigimo dieną. Angelai apaštalus paleido prie Jeruzalės vartų. Visi jie susirinko dar prieš pat mirtį su ja atsisveikinti. Marija mirė tiktai visus juos palaiminusi. Todėl šioje ikonoje matome apaštalus, kai angelai juos neša į Jeruzalę ir tie patys apaštalai stovi prie Marijos karsto ir rauda. Architektūra ikonoje nurodo, jog ta vieta yra Jeruzalė. Gedintys apaštalai vaizduoja procesiją, kuri neša Marijos kūną su karstu padėti į kapą.

Vienas iš apaštalų šioje procesijoje vaizduojamas su smilkytuvu, tai pabrėžia, kad Marija yra laidojama labai iškilmingai. Kitose ikonose būna pavaizduotas netgi baldakimas, įvairūs papuošalai ir t.t. iškilmingumui pabrėžti.

Marija yra paguldyta į lovą horizontaliai, lova yra paauksuota, visaip išdabinta ir išgražinta ornamentais. Matome, kad ji yra apvilkta savo tradiciniais rūbais, kaip vaizduojama visose ikonose: jos tunika yra tamsiai mėlyna, o visas apsiaustas yra raudonas. Jos akys yra užmerktos. Viena Marijos ranka yra padėta ant širdies, kita yra nusvirusi ir ištiesta (arba ilsisi ant pirmosios rankos). Marijos kūnas ir lova formuoja ikonoje horizontalią liniją. Tai yra ramybės, poilsio, ir jau gyvybės nebuvimo ženklas (horizontali linija). Taigi, Marija yra atiduota į natūralios gamtos įstatymo rankas. Lygiai taip pat kaip ir Jėzus buvo atiduotas į natūralios gamtos įstatymo rankas, t.y. – mirties.

Marijos galvūgalyje vienas apaštalas įdėmiai žiūri jai į veidą, pasilenkęs ir esantis arčiausiai Marijos yra Jonas, kuris buvo labiausiai prisirišęs prie Dievo motinos, ir kuriam paties Jėzaus nuo kryžiaus buvo patikėta Marija.

Už Marijos lovos matome Kristaus figūrą. Jėzus yra apsisiautęs spindinčiais rūbais. Veidas yra neutralus, neišreiškia nei džiaugsmo, nei ypatingos meilės. Jo veidas yra su jėgos išraiška – tas, kuris nugalėjo mirtį – nugalėtojo veido išraiška.

Jėzus pavaizduojamas tokioje vietoje ir tokiomis aplinkybėmis, kad Marija yra pirmoji, kuri dalyvauja, jo, galinčio prikelti jėgoje. Kristaus figūra yra ovalinio apskritimo fone, su ratais, kurie vadinami “dangūs” – melsvame fone. Tie trys ovaliniai ratai aplink Kristų taip pat yra vaizduojami Atsimainymo ikonoje ir Jėzaus įžengimo į pragarus ikonoje. Paprastai tuose ratuose būna pripaišyta angelų. Jie tarsi lydi Kristų visuose svarbiuose momentuose.

Jėzus rankose laiko mažą vaikutį – tai yra Marijos siela, kuri yra apvyniota baltais raiščiais. Kaip Kristus atidavė mirdamas savo dvasią į Dievo Tėvo rankas, taip Marija dabar atiduoda savo sielą į Sūnaus rankas. Matome, kad Marijos siela apvyniota baltais raiščiais. Tais pačiais raiščiais buvo aprištas pats Jėzus, kai buvo paguldytas į kapą, tais pačiais raiščiais apvyniotas prikeltasis Lozorius. Visi šie simboliai rodo jog Marija paimama iš kapo, nes tik guldant į kapą apvyniodavo raiščiais. Ta ikona dar labiau užtvirtina tiesą, kad Marija į savo garbę eina per mirtį, o ne iš karto.

Marijos siela vaizduojama mažo kūdikio forma dėl to, kad kai žmogus miršta, jis vėl gimsta Dangui. Vėl viskas prasideda nuo kūdikio. Kristaus gimimo ikonoje kūdikėlis Jėzus taip pat yra apvyniotas baltais raiščiais. Tuo norima pasakyti, kad mirtis ir gyvenimas visada yra tarpusavyje susiję.

Priešais Marijos lovą matome sceną: vienas žmogus, vaizduojamas nukirstomis rankomis, arba rankomis čiumpantis Marijos lovą. Šalia kartais vaizduojamas arkangelas Mykolas su kardu kertantis jam per rankas. Viena iš senesnių labai plačiai žinomų tradicijų kalba, kad vienas judėjas, kuris visuomet neigė ir atmetė krikščionybę, norėjo išniekinti Marijos karstą ir jos kūną. Pribėgęs norėjo apversti Marijos karstą. Tačiau staiga pasirodė arkangelas Mykolas, kuris nukirto jam rankas. Žmogus liko be rankų tol kol įtikėjo. Kai atsivertė, šaukėsi Marijos pagalbos ir štai – pirmas stebuklas, užtariant Marijai, jam tos rankos prigijo. Kai kuriose ikonose net nematome šių dviejų personažų (Mykolo ir judėjaus) o tiktai rankas, prikibusias prie lovos, - jos simbolizuoja būtent šią istoriją.

Šia istorija norima parodyti, kad Marija buvo nepaliesta nei blogio, nei nuodėmės. Senajame Testamente yra paralelinė istorija, kai nešant Sandoros skrynią, ji netyčia pasviro ir tuoj, tuoj turėjo kristi, vienas iš izraelitų puolė ją gelbėti – palaikyti ir buvo nukirstas žaibo, tuo parodant, kad Sandoros skrynios negalėjo niekas iš mirtingųjų, kurie buvo susitepę, paliesti. Ir Marija yra tarsi Naujosios Sandoros skrynia. Ir štai procesijos metu, kai vienas iš žydų, bando prisiliesti, yra ištinkamas tos pat bausmės kaip Senajame Testamente. Kaip nuo Sandoros skrynios, taip ir nuo Marijos ateina jėga kaip kardas. Naujoji Sandoros skrynia taip pat yra neliečiama.

Viršutinėje ikonos dalyje yra scena: Marija su savo kūnu ir siela yra angelų nešama į Dangų. Čia Marija gali būti vaizduojama savo tradiciniais rūbais (mėlyna tunika ir raudonu apsiaustu) arba visiškai baltais rūbais. Ji nešama, (yra toks techninis žodis “clipeo”) rate, kuris Romos kariniame žodyne reiškia skydą. Tarsi nešama į Dangų ant skydo. Kristus taip pat apsuptas trimis apskritimais, kurie gali būti melsvai pilkos spalvos, gali būti žalios spalvos, ir gali būti mėlynos spalvos. Tie trys ratai nėra trijų skirtingų spalvų (žalios, pilkos ir mėlynos), bet visi trys yra arba žalios, arba pilkos, arba mėlynos spalvos, skiriasi tiktai atspalviai: tamsesnis, šviesesnis ir šviesus. Tie trys ratai rodo, kad Marija įėjo į Švč.Trejybės paslaptį. Įėjusi į ją, Marija yra keliama į Dangų. Tai nuoroda (vaizdavimas “clipėjoje”), kad Marija yra toje pačioje garbėje kaip ir Kristus.

Kitose ikonose dar vaizduojami pačiame pačiame viršuje, tiesiog ties rėmeliu – Dangūs, taip pat trys ratai. Ir būtent liturginėje šventėje visi šie ženklai, simboliai, apie kuriuos kalbėjome, byloja apie mūsų viltį, tikėjimą, kad ir mes vieną dieną būsime paimti lygiai taip pat kaip yra paimama Marija.

Atsivėrusiuose Danguose matomi du spinduliai, kurie simbolizuoja Dangaus vartus, ir jie yra atsivėrę priimti Mariją.

Yra dar viena gan vėlyva tradicija, kuri kalba apie apaštalą Tomą, kuris nuolat visur vėluoja. Pavėlavo taip pat ir į Marijos laidotuves, nespėjo atsisveikinti ir prašė atidaryti kapą. Ir keista, kad atidarius kapą – nebėra tenai Marijos kūno, rado tiktai gėles. Ir tai viena iš priežasčių, kad pasklido gandas, jog Marija paimta į Dangų su kūnu.

Kadangi angelai į Marijos laidotuves sunešė visus apaštalus, vadinasi ji mirė dar prieš persekiojimus. Įvykiai kalba, kad nuo 70-ųjų metų, kai pirmą kartą buvo sugriauta Jeruzalė ir iki 135 metų iki antrojo žydų sukilimo, kai dar kartą buvo griaunama Jeruzalė, išmirė visi apaštalai, vienus išžudė, kiti mirė ir tuo pačiu buvo sunaikinti visi šaltiniai, visos vietos ir dingo labai daug informacijos apie tai, kada kas ir kaip vyko. Bet natūraliai galima sakyti, kad Marija mirė iki to laiko, nes visi apaštalai buvo maždaug Jėzaus amžiaus, o ji buvo pati vyriausia. Tai natūralu, kad ji mirė pirma visų apaštalų. Žinome, kad Petras buvo nužudytas maždaug 63-65 metais. Teoriškai kalbant, kad prieš užmiegant Marijai, turėjo būti miręs Petras, bet mes žinome, kad ikonos nėra tas šaltinis, kuris teikia istorinį faktą, bet nori išreikšti tiktai tikslią idėją, kad Marija mirė ir buvo paimta į Dangų. Ikona nori išreikšti grynai tikėjimo dalyką, o ne istorinius faktus. Žinome, kad senesniųjų tipų ikonoje apaštalai nevaizduojami. Jie atsiranda tiktai vėlyvesnėje šios ikonos tipo tradicijoje XIV-XV a.

Vėlyvesniojo tipo ikonose yra prijungiami ir kiti šventieji, kad parodytų, jog susirinko apaštalai ir jų palikuonys, dvasios paveldėtojai. Keturi asmenys su kryžiais ant juostų yra ne šiaip šventieji, bet vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Kryžiai ant juostų ženklina, kad jie yra vyskupai. Čia sudėta visos Bažnyčios istorija.

Liturginiuose tekstuose galima perskaityti tokius žodžius: “Tie, kurie buvo išblaškyti į visas pasaulio puses, Dievo įsakymu buvo surinkti ir atnešti į Jeruzalę debesyse. Ten buvo surinkti visi gyvi liudininkai ir tie žodžio skelbėjai, kurie vėliau atpasakojo tuos įvykius. Jie buvo surinkti, kad galėtų matyti ir po to pasakoti apie tai, kas įvyko su jų mokytojo motina, iš kurios jie gavo palaiminimą ir, apie kurią jie po to rašė ir pasakojo. Su apaštalais buvo ir jų draugai tam, kad pasidalintų Marijos palaiminimu ir tarnyste pasakoti kitiems. Tai buvo labai teisinga, kad visi šventieji ir teisieji buvo susirinkę aplink Dievo motiną kaip liudytojai. Ir netgi angelų bendrijos dalyvavo šiame įvykyje. Taigi, kiekviena būtybė, kuri paklūsta Dievo valiai, turėjo palydėti jų motiną pagal kūną, būtent tą, kuri yra palaiminta ir išaukštinta virš visų amžių”. Tai yra vienas iš Jono Damaskiečio tekstų, kurie yra naudojami šios šventės liturgijoje.

Norint pažinti ikonas, atpažinti ką jos kalba, būtina prieš save turėti liturginius tų švenčių tekstus.

Šioje ikonoje visuomet vaizduojami du arba keturi vyskupai: Dionizas Aeropagietis, Jerotėjas, Timotiejus ir Jokūbas. Būtent Jokūbas, vienas iš apaštalų, ir yra pirmasis Jeruzalės patriarchas. Taip pat ikonoje kartais galime pamatyti nupaišytus ir teologus, kurie yra parašę kokį nors veikalą arba kokį pamokslą apie šį įvykį – Marijos užmigimą ir paėmimą į Dangų.

Kartais ikonose apaštalų ar šventųjų rankos yra uždengtos, tai ženklas, kuris nurodo ypatingą pagarbą liečiamam ar netoliese esančiam šventam dalykui ar žmogui (pav. Mišiose kunigas imdamas Monstranciją palaiminimui, ją ima apdengtomis rankomis). Tai yra nuoroda, jog tas daiktas yra šventas – pagerbimo ir garbinimo išraiška. Tą matome labai daugelyje ikonų. Tuo tarpu Kristaus niekur nepamatysime uždengtomis rankomis, tačiau kai kur net angelai, kurie neša šventus daiktus yra apsidengę rankas.


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė