© “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

PAŽINIMAS

Apaštalas Paulius sako, kad žmogus yra dvasia, kūnas ir siela. Kiekvienas pažinimas turi visus šiuos lygmenis:

Pirmasis pažinimo lygis yra jutiminis, jis veikia per klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę.

Antrasis - intelektualinis, protinis, t.y. „atkodavimo“ lygis. Protas, pagal turimą galvoje informaciją atkoduoja, atpažįsta daiktą (pav. palietei – apvalus, pamatei – raudonas, paragavai – skanus. Protas atpažįsta – tai obuolys).

Trečiasis – dvasinis pažinimo lygis apjungia tai ką juslės gauna ir tai, ką protas atpažįsta. Šiame lygyje supranti dalyko esmę. Supranti simbolinę prasmę (pav. Komunijos metu juslės atpažįsta paplotėlį, protas atkoduoja, kad tai yra duonos produktas, o dvasia atpažįsta Kristaus Kūną). Šis lygis nepriklauso vien tik nuo juslių ar proto – suvokia tai, kas yra nepaaiškinama protu.

Dievo pažinimas taip pat turi turėti šiuos tris lygius. Vienas ar kitas pažinimo lygis atskirai negali būti. Jei Dievo pažinimas bus vien tiktai juslinis – bus pagonybė, magija ar stabmeldystė. Jei vien tiktai intelektualus – gnosticizmas, filosofija. Jei vien tiktai dvasinis – sentimentalumas ar spiritizmas. Suvokiame, kad norint pažinti Dievą reikia visų trijų pažinimo lygių kartu. Jų negalime atskirti.

Kadangi juslinis pažinimo lygis apima 5 faktorius (klausą, regą, skonį, lytėjimą ir uoslę) – tai ir ikonos pažinimas turi apimti visus šiuos faktorius. Juslinis pažinimas retai kada būna tik vienu faktoriumi, dažniausiai pasireiškia keli iš karto (pav. aš pasakiau „labas“, o tu išgirdai).

Liturgijoje dalyvauja visi faktoriai: klausomės Dievo žodžio, matome Eucharistiją, užuodžiame žvakių, smilkalų kvapą, prisilietimu linkime ramybės, pajuntame Komunijos skonį.

Savo įsikūnijimu Kristus apjungė visus jutimo sensorius. Dievas Jėzuje Kristuje tapo kūnu, tapo žmogumi, todėl mūsų tikėjimo pažinimas apima visus tris pažinimo lygius.

„Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 1-3).

Šis šv. Rašto tekstas mini du labai svarbius jutiminius faktorius: klausą ir regėjimą. Bažnyčios Tradicija visuomet šalia šv. Rašto pateikdavo ikoną (girdi ir matai). Bažnyčios susirinkimai sako, kad tai, ką šv. Raštas mums kalba žodžiu - ikona leidžia pamatyti spalvų ir formų išraiška. Pav., jei norime bendrauti su asmeniu, jį pažinti – pirmiausia turime susitikti, jį matyti. Susitikę turime pasikalbėti, vienas kitą išklausyti. Reikia turėti bendrą pasidalijimo vienas kitu patirtį. Ta pati taisyklė galioja ir susipažįstant su Dievu. Mums reikia jį matyti ir čia gali pagelbėti ikona. Mums būtina kalbėtis su Juo, Jo klausytis – tai vyksta per Dievo Žodį. Būtina ir pasidalijimo vienas kitu patirtis – tai ir yra liturgijos bei maldos prasmė.

Bažnyčios tėvai sako, kad ikona mums padeda spalvų ir formų pagalba pajusti ir suvokti neregimą realybę. Tačiau vaizdai gali būti dviejų tipų: vieni yra būtini tai realybei suvokti, kiti nebūtini (pav. iliustracijos knygelėje gali ir nebūti, skaitai tekstą ir viskas aišku, o jeigu turi komiksus, tai vienas tekstas be piešinio neturi jokios prasmės). Taigi, vaizdiniai turi dvi skirtingas reikšmes: neturintys ypatingos reikšmės (tik estetinę) ir nurodantys į kažką svarbaus (pav. namie ant sienos kabo paveikslas tik tam, kad būtų gražiau ir kabo tau brangaus žmogaus nuotrauka. Ji tau brangi ne dėl to, kad darė geras fotografas ar, kad geras popierius, ar net ne dėl to, kad ji gavosi labai panaši į originalą – ji tau brangi, nes tas žmogus tau yra brangus).

Tarp Dievo žodžio ir ikonos yra labai tamprus ryšys. Abu yra kalbos išraiška. Tam, kad kalbą suvoktume ir ja kalbėtume, turime gerai žinoti žodyną ir gramatiką. Žodynas yra ikonografijos istorija, simbolika: ką reiškia spalvos, formos, gestai… Tuo tarpu gramatika, taisyklės – tai teologijos pagrindai, ypač Įsikūnijimo teologija, Atsimainymo teologija, taip pat šviesos, perspektyvos aspektai.

Kai turime žodyną ir gramatiką, jau galime susikalbėti ir suprasti ikonos kalbą, t.y. melstis. Pav. kai atsiverti muzikinę partitūrą, turi žinoti ką reiškia visi ženklai, turi žinoti taisykles kaip pagal juos groti. Tik tada kai visa tai žinai, gali groti ir klausytis, gali džiaugtis muzikos grožiu. Dar vienas pavyzdys: jei nori išmokti kurią nors užsienio kalbą, nepakanka 2-3 pamokų. Kad gerai išmoktum reikalingas nuoseklumas, ilgas laiko tarpas, taip pat būtinas tavo troškimas ir pastangos išmokti.

Ikonos pagrindas yra teologija. Ar mes iš tikrųjų tikime, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje? Ar tikrai tikime, kad tikėjimas Juo mus gali išgelbėti? Jei atsakome „taip“ – tai yra mūsų tikėjimo pamatas.

Jeigu netikime, kad Jėzuje Kristuje yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, – tikėjimui tampa visai nereikalingas Jėzus arba visai nereikalingas Dievas. Tikėsime vien tik Dievu arba vien tik žmogumi. Tuomet iškils problema tapyti Dievą – tiesos išraiškos problema. Galime likti stabmeldystėje – tikėjime Jėzumi, kuris nėra Dievas.

Jei tikime Dievą ir žmogų viename asmenyje, galime tapyti Jėzaus ikoną – Dievo tapusio žmogumi atvaizdą. Ikonos pagrindas yra Įsikūnijimas.

ŠVENTYKLA - BAŽNYČIA

Šventykla reiškia Tėvo ieškojimą iš žmogaus pusės ir žmogaus ieškojimą iš Dievo pusės, t.y. iš viršaus žemyn ir iš apačios į viršų. Šventykloje yra dvi pagrindinės simbolikos: antropologinė ir kosmologinė.

Antropologinė simbolika

Ankstyvaisiais amžiais skirtingos architektūrinės bažnyčios dalys vadindavosi žmogaus kūno dalių pavadinimais (galva, pečiai…). Matome kaip Kristaus Kūnas susitapatina su bažnyčia. Galvą simbolizuoja presbiterija. Jeigu įsivaizduotume Kristų stovintį, galva būtų kupolas. Net dekoravimas buvo remiantis ta pačia logika: kupolo viršuje vaizduojamas Jėzus, žemiau apaštalai, dar žemiau šventieji, o jau apačioje stovi žmonės. Horizontaliai: presbiterijoje vaizduojamas Kristus, toliau apaštalai, šventieji ir t.t.

Kosmologinė simbolika

Bazinė bažnyčios pastato dalis yra kubas, o viršuje kupolas. Jeigu žiūrėtume į bažnyčią iš viršaus, ji vis vien atrodytų taip pat: kubas ir apskritimas – Dievo ir žmogaus erdvė. Presbiterija – Dievo erdvė, visa kita – žmogaus erdvė. Kupolo viršuje Dievo erdvė, apačioje – žmonių. Bažnyčioje freskas skaitome iš viršaus žemyn ir nuo presbiterijos link durų. Taigi, šventykla yra vieta kur Dievas nužengia į žemę.

Pirmoji bažnyčia Šventojoje žemėje buvo Mozės padangtė. Žinome, kad ji buvo padalinta į dvi dalis: dangų ir žemę. Dangaus dalis buvo Šventųjų Šventa, kur nusileisdavo debesis ir iš jo Dievas kalbėdavosi su Moze, kur buvo Sandoros skrynia. Kitoje dalyje susirinkdavo žmonės. Šias dvi dalis skyrė užuolaida. Pagal tokį modelį Saliamonas pastatė ir Jeruzalės šventyklą. Krikščionių bažnyčios perėmė Jeruzalės, o tuo pačiu ir Mozės šventyklos modelį. Bažnyčiose taip pat yra sakrali zona ir žmonių zona.

Kadangi šventykloje sutelpa dangus ir žemė – ji atspindi visą kūriniją. Pati bažnyčios kubo formos erdvė (4 sienos) mūsų žvilgsnį nukelia į 4 pagrindines pasaulio šalis, tam, kad parodytų, jog iš visų pasaulio kraštų žmonės ateina į šventyklą susitikti Dievą.

Tuo tarpu sferinė dalis, kurioje vaizduojamas Pantokratorius, yra apverstos taurės projekcija, taurės, kurios dugne yra Kristaus kraujas.

Bažnyčios visuomet buvo statomos taip, kad dieviškoji erdvė būtų nukreipta į rytus, iš kur kyla saulė, iš ten ateina ir Kristus.

Į viršų...