©
Ikonografijos skriptai, Kretinga, 1999 LENTOS PARUOŠIMAS Tinkamiausi minkšti medžiai: tuopa, liepa, kiparisas, beržas, uosis, bukmedis, riešutmedis, Afrikos rožinis medis, kartais ąžuolas (bet jis yra per kietas apdirbimui). Reikia vengti sakingos medienos, su nevienalyčiais plaušais, su trūkumais (šakų užuomazgomis, įtrūkimais). Jei vis dėlto lentoje, piešinio pusėje, yra šakų užuomazgos, jas geriau išimti ir skyles užtaisyti pjuvenų bei klijų mišiniu. Džiūdamos šakos lipa į viršų ir gali išmušti gruntą. Lentos turi būti išgautos arti kamieno, kad kuo mažiau deformuotųsi. Tinkamiausia tapybai yra pusė nukreipta link medžio centro. Tapymo pusė dažniausiai yra išdrožta centrinėje lentos dalyje taip, kad aplink liktų apvadas. Ši išdroža vadinasi lopšys arba arka ir jos tikslas lyg skrynelėje saugoti ikoną. Priešinga lentos pusė yra sustiprinama įstrižais pleištais, kurie skirti galimiems medienos iškrypimams sulaikyti. Paprastai šie pleištai yra iš kietesnės negu pati lenta medienos, dvigubu įterpimu, trapecija (kregždės uodega), įsprausti neprikalant ir neklijuojant. Jie neturi būti įsprausti giliau nei pusė lentos storio. Lentos proporcijos Lentos kraštai Kraštai nėra skirti įrėminimui, kaip paveikslų, tačiau sudaro neatskiriamą ikonos dalį ir yra įtraukiami į geometrinę ikonos sudėtį. Dažnai piešinys iš tapymo lauko perlipa ant rėmų. Jeigu lentoje nėra lopšio rėmai nupiešiami. |
||||
© 2010-03-15, Jolanta Klietkutė | ||||