|
|
|
© Ikonografijos
skriptai, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm
Papildyta interneto informacija.
SPALVOS
Ikonografijos technika atkeliauja iš senovės. Ji naudojama dėl to, kad
yra patikrinta laiko.
XVXVI a. gimė tapyba aliejiniais dažais. Tačiau laikui bėgant toks
paveikslas suskeldėja ir nutrupa. Ikonografija pasirenka techniką, kuri
atlaikytų amžius, kaip ir tikėjimas yra amžinas.
Ikonografijai spalvos gaunamos maišant spalvinius pigmentus su
jungiamąja medžiaga (kiaušinio trynio emulsija). Spalvoti pigmentai yra
augalinės, gyvulinės, mineralinės, rečiau sintetinės kilmės spalvoti
milteliai.
Natūralios žemės spalvos. Jos turi labai
daug atspalvių, yra pusiau skaidrios, labai atsparios laiko atžvilgiu
(nesikeičia) ir gali būti maišomos su įvairiais tirpikliais (aliejumi,
kiaušiniu, natūraliais ir sintetiniais sakais). Tai yra mineralinės
medžiagos randamos gamtoje: druskos, rūgštys, sulfatai. Jos yra
įvairiame gylyje po žeme. Susidarė tam tikrų erų laikotarpiu dėl to
skiriasi atspalviais. Jas iškasa, išplauna, sumala, o kai kurias kepa.
Parduodamos dulkių ar miltelių pavidalu. Žemės spalvų rūgštingumas yra
3,56 PH (beveik neutralus), tai garantuoja, kad spalvos yra stabilios
ir laikui bėgant nesikeičia.
Spalvotos žemės vadinamos ochra. Yra ochra
rossi-sinobi iš kurios kyla techninis freskų piešinio vardas sinobija.
Organinės (laccati) spalvos.
Tai organiniai pigmentai. Jų vienų naudoti negalima, nes laikui bėgant
visiškai pasikeičia, irsta. Labai sunkiai tirpsta vandenyje. Tačiau
chemiškai apdorojant šios organinės spalvos molekulės pritvirtinamos
prie mineralinės medžiagos. Tuomet jos įgauna stabilumo laiko
atžvilgiu, jas galima maišyti su įvairiais tirpikliais. Cheminio
apdorojimo dėka organinės spalvos yra kuo įvairiausių atspalvių. Jos
netoksinės ir nenuodingos, pakankamai skaidrios ir labai puikiai tinka
veliatūrai/lesiruotei. Atsparios saulės spinduliams, bet lyginant su žemės
spalvomis kiek pablunka.
Norint jas paruošti pirmiausia reikia ištirpinti keliuose lašuose
vandens ir tik tada pilti kiaušinio emulsiją.
Oksidiniai dažai. Geležies oksidai. Atlaiko
šviesos pakitimus, rūgštis, kalcį ir temperatūros kaitą. Gali būti oksidinės spalvos sujungtos su tam tikromis
rūgštimis, įgavusios kitą spalvą. Tai visos rūšys cadmio, smeraldo. Yra
oksidų maišytų su švinu, labai sunkios svoriu medžiagos. Jos mažai
naudojamos, nes nuodingos.
Sintetiniai oksidai. Geležies oksido spalvos
išgautos sintetiniu būdu.
Randame ir grynus pigmentus, pav. švino minijus (labai sunki svoriu
medžiaga ir labai toksinė). Iš jo pavadinimo atsirado žodis miniatiūra,
nes šią spalvą naudojo apipavidalinant pergamento lapus.
Mineraliniai pigmentai. Jų pagrindas yra
mineralai gaunami oksiduojant metalus. Jas galima išgauti ir
natūraliai. Pav. žalia malachito spalva išgaunama susmulkinus malachito
gabaliukus, juos išplovus ir išdžiovinus. Mėlynoji specialaculės/lazurito
spalva senovėje buvo gaunama iš Badachstano Irane. Lazurito akmens gabaliukus sudėdavo į tvirtą medžiagą ir plakdavo
kūju, kol visiškai susmulkindavo. Paskui šildydavo maišydami su sakais,
vašku ir aliejumi. Įberdavo dar sodos karbonado (potašo). Maišant
pigmentas išsigrynindavo ir iškildavo į paviršių, o šiukšlės nusėsdavo.
Šios dvi spalvos atrodo labai gražiai nes yra švarios. Naudojamos tik
veliatūrai/lesiruotei, nes švyti. Ypač lazurito, nes jame yra mažučių
spindinčių aukso dulkelių.
Dažai, kurių pagrindas yra gyviai. Karminas
randamas centrinėje Amerikoje, tai balti vabaliukai atrodantys kaip
miltai ant gėlės. Juos verda rūgštingose druskose, džiovina, sumala ir
gauna gražiai raudoną spalvą.
Vynuogių juoda yra vynmedžio šakelės
sudegintos ir karštos sumestos į šaltą vandenį. Taip gaunama juoda
spalva.
Baltos spalvos: yra dvi pagrindinės zinco
ir titano, tačiau jos labai skirtingos. Titanas aklinai uždengia
visas kitas spalvas, o cinkas labai skaidrus. Titanu daromos griežtos,
aiškios linijos, o cinkas praskaidrina maišomas spalvas ir
yra naudojamas veliatūrai.
Titano spalvos. Titano pagrindas yra
kobaltas, titanas ir cadmis. Šias spalvas taip pat galima tirpinti
visose skysčiuose, maišyti su visomis spalvomis. Puikiai išsilaiko
bėgant laikui. Spalva yra sodri ir visiškai uždengianti visas kitas.
Švino balti dažai reaguodami su kalciu juoduoja.
Pavyzdys: Giotto freska Asyžiaus šv.Pranciškaus bazilikoje |
Baltą spalvą, galima pasidaryti namie: pakabinti varinę plokštelę, o
apačioje pastatyti indelį su actu ir viską apvožti maišu. Nuo acto garų
ant vario susidarys oksidas. Tačiau ši spalva yra neilgaamžė
ir nuodinga.
Švino balta. Klaidinga ją naudoti freskoms,
nes reaguodama su kalciu ji juoduoja. Tačiau, neturint
pakaitalo, ji buvo plačiai naudojama. Buvo vadinama biaca. Yra labai
nuodinga.
Švino baltos spalvos gamyba senovėje, citata iš manualų: šviną sukapoti plačiais
gabalėliais, į puodą įpilti acto ir virš jo pakabinti švino plokšteles.
Labai gerai uždengti. Kad užsikonservuotų, apdėti šviežiu mėšlu (nes
jis yra šiltas). Tame mėšle laikyti 1015 dienų. Apgaravusias
plokšteles daužyti į marmurą, kad nubyrėtų oksidai. Juos sumalti ir
sudėti į indelį. Palikti lauke, kad išdžiūtų.
Balta švino spalva gryna ir maišyta su kitomis buvo viena labiausiai
naudojamų ikonografijoje paskutiniams blikams. Cheminė formulė 2PbCO3xPb(OH)2.
Dabar naudojama bianco titano spalva, kuri išrasta tik XX a. Tai titano
oksidas. Ji iš karto nukonkuravo švino oksidą, nes yra
netoksiška ir visiškai neskaidri. Būtent ji labai puikiai tinka
freskoms ir kt.
Spalvos
visada buvo svarbios dėl savo
simbolinės vertės ir poveikio,
kurį daro stebėtojo sielai. Kiekviena spalva turi savo simbolinę vertę,
tačiau aiškinamos labai skirtingai (pav. mums balta spalva reiškia
džiaugsmą, o Afrikoje liūdesį ir gedulą).
ŽYDRA dangaus spalva, savo begaline gelme
yra tikėjimo kelio simbolis.
MĖLYNA paslaptinga, jūros, vandenyno
spalva. Vanduo sąlyga egzistuoti gyvybei, todėl tai yra žmogiškumo
spalva. Naudojama Jėzaus apsiaustui ir Mergelės drabužiams, nes
išreiškia jų žmogišką prigimtį.
RAUDONA labai aktyvi spalva; panaši į
kraują ir gali simbolizuoti gyvenimą, meilę, o taip pat karą; naudojama
Jėzaus tunikai, nes išreiškia dievišką prigimtį, Mergelės apsiaustui,
nes ji buvo apgaubta dieviškumo, kankinių drabužiams ir
Serafinams. Purpurinė raudona yra karališka ir kunigiška. Raudona drobė
ant pastatų, reiškia, kad veiksmas vyksta Dievo namuose, arba Dievo
akivaizdoje, su Jo pagalba. Ikonose nevaizduojamos uždaros patalpos ar
buitis. Norint išreikšti tai, kas vyko viduje, naudojama architektūrinė
pastato struktūra su drobe viršuje. Raudona juostelė, rėminanti visą
ikoną, reiškia, kad visa, kas pavaizduota yra dieviškoje plotmėje.
(Plačiau raudoni pigmentai).
ŽALIA augalų karalystės spalva, jaunystės
bei atsinaujinimo simbolis; tai pranašų, Jono Krikštytojo, Šventosios
Dvasios (naujo gyvenimo šaltinis) spalva. (Plačiau žali pigmentai).
GELTONA šviesiausia spalva, reiškia tiesą.
(Plačiau geltoni pigmentai).
ORANŽINĖ paprastai kaip pagrindas dedama
draperijose, kur bus dengiamas auksas, arba spalvos, atrodančios kaip
auksas.
RUDA žemės bei nuolankumo spalva;
sumaišyta su ochra yra perkeistos žemės spalva.
BALTA ir JUODA reiškia tiesos vienybę bei
jos atmetimą. Juoda yra užgimimo grotos, Lozoriaus kapo, nužengimo į
pragarus, pragaro spalva. Balta yra tyro ir spindinčio Kristaus
Atsimainymo bei nužengimo į pragarus drabužio spalva. Šios dvi spalvos
nuroso šviesos buvimą ir trūkumą. (Plačiau juodi pigmentai, bei balti pigmentai).
AUKSAS daugiau negu spalva, reiškia
dieviškumą, nes nesikeičia nerūdija, yra ilgaamžis. Šviečia savo
paties spalva (neatspindi). Jei auksas dedamas ikonų fone, jis
pavaizduotus asmenis iškelia iš laiko ir vietos erdvės, patalpina į
dievišką erdvę. Žiūrinčiam atrodo, kad ikona pati šviečia. Kai kuriais
atvejais auksą gali pakeisti raudona spalva, nes ji taip pat
simbolizuoja dieviškumą.
ŠVIESA apie ją daug kalbama Liturgijoje
(Velykos, Krikštas). Visa ikona turi būti šviesa (ne vien asmenys ar
scenos). Tie, kurie pavaizduoti ikonose jau turi savyje Prisikėlusio
Kristaus šviesą, jau yra šviesoje. Jie nėra apšviesti, bet patys yra
šviesos šaltiniais. Šviesa yra jų viduje. Ikonose nėra išorinio šviesos
šaltinio. Jis yra atvaizdo viduje - Taboro kalno šviesa. Visa, kas
pavaizduota ikonoje, juda link skleidžiančiojo šviesą. Šviesa turi
pabrėžti judesius einančius iš ikonos link žiūrinčiojo į ją. Šviesos
šaltinis yra veidas, nes jis yra dėmesio centras, o veido centras yra
žvilgsnis, kuris žiūri į mus, kontempliuoja mus ir visą dievišką erdvę,
visą kūriniją (yra kelios išimtys: Neverk, Motina, Marijos
užmigimo. Šių dviejų ikonų dėmesio centras yra veidai užmerktomis
akimis). Svarbu, kad tarp ikonos ir žiūrinčiojo į ją būtų žvilgsniais
išreikštas dialogas.
Spalvos yra tarpusavy susijusios: kiekviena
jų tam tikru būdu gimininga kitai spalvai, ją papildo kartu sudaro
vieningą darną, sukuria pastovumo įspūdį ir ramybės jausmą. Vienų kitas
palaikančių spalvų poros yra: geltona violetinė; geltona, oranžinė
mėlyna, violetinė; oranžinė mėlyna; oranžinė, raudona mėlyna,
žalia; raudona žalia; raudona, violetinė geltona, žalia.
Tačiau
ikonografijoje spalvų simbolikos negalima aiškinti pavieniui. Jų
reikšmė gali keistis priklausomai nuo šalimais esančių spalvų, nuo
vaizduojamo objekto. Ikonos spalvų simbolika skaitoma žvelgiant į
visumą.
|