Bažnyčia

Pakutuvėnų kaime, Minijos kairiajame krante yra Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Tinkuoto mūro. Pastatyta 1943 m., <...> turi klasicistinių bruožų, stačiakampio plano (22x12 m), su bokštu ir bokšteliu. Įrengti trys altoriai. Šventoriaus tvora medinių statinių. (Misius K., Šiliūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993, p. 385-386) Tvora 1996 metų pavasarį buvo jau visai supuvusi ir ją teko išardyti. Nuo to laiko tvoros aplink bažnyčią nėra.

Šiandien sunku suprasti, kaip buvo įmanoma 1941-1943 metais pastatyti bažnyčią. Visa Europa skendėjo karo ugnyje, o Lietuvoje tuo metu jau buvo pasireiškusi aktyvi „sovietinimo“ banga. Jau 1940 metais pagal naują LTSR Konstituciją Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios. Liepos mėnesį buvo atleisti iš darbo kariuomenės kapelionai ir visų mokyklų tikybos mokytojai. Tų pačių metų vasarą buvo nutraukta visų religinių organizacijų bei draugijų veikla, konfiskuotas jų turtas, o jų išlaikomos kultūros, švietimo bei labdaros įstaigos suvalstybintos ar uždarytos. Nuo rudens pradėta tardyti ir net suiminėti veiklesnius kunigus bei vienuolius. Ne vienas jų turėjo slapstytis. Spalio 2 d. vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas įsakė saugumo apskričių skyrių viršininkams „paimti apskaiton“ visus dvasininkus. Nuo rugsėjo 1 d. kunigai negalėjo mokyti vaikų tikybos mokyklose, o 1941 m. balandžio pabaigoje jiems buvo uždrausta tai daryti ir bažnyčiose. Tačiau dvasinis gyvenimas, nors labai apmiręs, bet nenutrūko. Įdomi ir ryški to meto asmenybė – prelatas Povilas Pukys, kuris įvairiuose Plungės apylinkių kaimuose steigė mokyklas, karo metais prisidėjo prie Plungės kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimo. Pastatė tris bažnyčias: Stalgėnuose, Plungėje ir Pakutuvėnuose. (Truska L. Lietuva 1938-1953 metais. Kaunas, 1995, p. 81)

Pakutuvėnų bažnytėlę Povilas Pukys pavadino paminklu 1941 metų tremtiniams. (A. Stonkus. Sugrįžimai. Vilnius: Gairės 2008, p. 73)

Radosi vėl naujas darbas. Kulių parapijos vikaras kun. Šapoka padavė vyskupijos Kurijai pranešimą, kad Pakutuvėnų kaime Grigalauskis [Tadeušas?] duoda iš savo žemės 15 ha be trobesių, kad toje vietoje būtų pastatyta bažnyčia. Kurija man ir Kulių klebonui atsiunčia raštą, kad abu nuvažiavę vietoje apžiūrėtume ar galima būtų toks pasiūlymas priimti. Vieną dieną su Kulių klebonu Durskiu sutariame nuvažiuoti į Pakutuvėnus. Jam ta vieta žinoma – jo parapija. Man, už Plungės rubežiaus [ribos] vieta nežinoma, bet suradau. Nuo Plungės keliu apie 12 km., nuo Kulių, sako, tiek pat. Spinduliu būtų arčiau. Susirandu Grigalauskį. Kulių klebonas jau beesąs čia. Grigalauskis gyvena be šeimos, apyseniai jau žmonės. Aprodė vietą, kurią atiduoda bažnyčiai. Apžiūrėjome Grigalauskio ir Stropaus Juozo žemėje ant Minijos kranto esančius senkapius. Tuo reikalu Kurijai buvo pasiųstas pranešimas. Tačiau po kokių trijų mėnesių apsilankymo Pakutuvėnuose užėjo pas mane Grigalauskis ir sako: „Po Tamstų apsilankymo pas mane, kai žmonės sužinojo ką aš pasiūliau Vyskupui, pradėjo man priekaištauti, kad tu čia savo sumanymu mums lažą uždėsi ir t.t. Tai aš atsisakau tą žadėtą žemę duoti, geriau aš ją parduosiu ir pinigus atiduosiu Kulių ir Plungės bažnyčioms ką nors įsigyti“. „Gerai“, sakau, „Tamsta buvai žadėjęs dovanoti, dabar tą pažadą atsiimi. Kuriją apie tai informuosiu, būk ramus“. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis)

1938 metais Plungės kleboną P. Pukį aplankė pakutuvėniškiai brolis ir sesuo Juozapas bei Justina Stropai, kurie norėjo savo žemę ir trobesius paaukoti bažnyčiai. Gyvenamas namas buvo naujas, statytas taip, kad tiktų klebonijai. Tačiau klebonas, neseniai pabaigęs Plungės bažnyčios statybas, neskubėjo priimti naujo pasiūlymo. Patarė palaukti: „Atrodo 1938 metų rudenį užėjo pas mane Plungėje Juozas Stropus ir jo sesuo Justina Stroputė. Abu nevedę. „Mudu atėjome su Tamsta pasitarti“. Brolis sako: „Aš esu nesveikas, važiuoju Kaunan pasitarti su daktarais, sugrįžęs surašysiu seseriai testamentą, kad ji žemę atiduotų bažnyčiai. Jei aš dar gyvenčiau, tai visvien mudu nutarėme mūsų žemę paaukoti bažnyčiai. Mano gyvenamas namas yra naujas, taip ir statytas, kad tiktų klebonijai. Mudviem antruose galuose yra kambariai. Vienas yra mūsų Tamstai prašymas, kad Tamsta apsiimtumei tą bažnyčią padėti pastatyti. Be Tamstos niekas nepastatys“. Aš jiems sakau: „Nemanykite, kad taip lengva bažnyčią pastatyti. Žemę ir trobesius jūs aukojate, o kame pinigai bažnyčiai? Jei ir būtų pinigų, tai dar darbo daug būtų, o iš kur aš dabar pinigus surinksiu?“ „Tai nors prižadėk padėti“. Aš sakau: „Esu suvargęs su Plungės bažnyčios statyba. Neatilsėjęs naujo pasižadėjimo dabar duoti negaliu. Važiuok, Tamsta Juozai, Kaunan, pasitark su gydytojais, ką jie pasakys. Gal pasveiksi ir pamažu prie savo pažado prieisi“. Iš Kauno jis sugrįžo greitai, ir, rodosi, negrįžo į Pakutuvėnus, bet apsistojo Plungėje pas seserį ir neužilgo mirė. Testamentą surašė seseriai palikdamas ūkį ir įrašydamas, kad būtų atiduotas Dievo garbei. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis)

Prasidėjo karas ir pas mus atėjo rusai. Lietuva prašės priimama prie sovietų. Vakaruose ūžė karas. Galima buvo suprasti jog Hitleris puls rusus. Jam iki šiolei gerai sekėsi ir norams galo nesimatė. Iš tikrųjų Hitleris rusus puolė labai staigiai, jog tie net nesitikėjo. Karas... aš jau pergyvenau 1914 metų karą Plungėje. Mačiau ką jis nešė: mirtį ir ugnį. Plungė nuo rubežiaus 42 kilometru. Kretinga jau sudaužyta. Išsigandau: Plungėje su dideliais vargais ir skolomis neseniai pastatyta nauja mūro bažnyčia. Karas viską gali į grūždą paversti, sudeginti. Kada viskas iš naujo stosis? Susirūpinau, jaudinuosi ir darau Dievui apžadus: jei Dievas apsaugos Plungės bažnyčią, miestas ir bažnyčios trobesiai liks karo nepaliesti, nereiks man jų atstatinėti, tai aš pasižadu Dievui Pakutuvėnuose pradėti pastatyti bažnyčią ir paraginti parapijiečius, kad prisidėtų. Taip įvyko, kad Plungėje jokios karo aukos nebuvo nei rusams atsitraukiant, nei vokiečiams išbėgant. Tuojau kviečiu pas save Stroputę Justiną ir klausiu: „Ar manai dar atiduoti bažnyčiai žemę?“ Ji sako, kad žmonės jai visaip pataria: „Vieni liepia brolio valią pildyti, kiti pataria tekėti“. „O koks tavo nusistatymas?“ „Aš pildau brolio valią“. „Tuomet turi Kurijai išnuomoti žemę 30 ha metams ir išduoti vekselius, kur gavai pinigus. Sau turi išsiimti išimtinę. Pasakyk kokią norėsi“. Jinai prašosi mažos išimtinės. Sakau: „Imk didesnę, kad pilnai būtum soti. Jei mažą išimtinę pasiimsi ir pritrūksi, tai tau gali ir Kunigas daugiau nepridėti. O jei žmonėms pasiguosi, tai tik pasijuoks iš tavęs, kad kvaila buvai, bet neužjaus. O jei matysi, kad tau atlieka ir iš Kunigo neimsi, jis bus tau dėkingas“. Po to nuėjome sudaryti dokumentų pas taikos teisėją, kuris toje valandoje ėjo ir notaro pareigas. Dokumentus berašant ateina į teismą vienas advokatas ir paklausęs kas čia vyksta nustemba: „Karas dar čia pat, o jūs jau „gešeftus“ [sutartis] darote“. Tikriausiai pamanė, kad aš sau žemę perku. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis)

Tuojau važiuoju į Pakutuvėnus, sukviečiu vyrus ir jiems paskelbiu sutartį su Stropute. Klausiu ar vyrai sutinka, kad tuojau būtų pradėta statyti bažnyčia. Daug rusų cemento ir geležinių balkių po trylika metrų ilgio yra likę stotyje ir galima bus gauti. Reikia išsirinkti statybos komitetą, kurį vyskupas turės patvirtinti. Aš padariau Dievui apžadus, jei karas nesudegins Plungės miesto ir bažnyčios, aš jums padėsiu pastatyti bažnyčią. Tiktai jūs turėsite suvežti medžiagą, o pinigus, kiek aš turėsiu, duosiu savo. Visi sutiko. Surašėme protokolą. Ant rytojaus nuvažiuoju į Telšius. Vyskupui pasakau ir parodau popierius. Jis patvirtina statybos komitetą, peržiūri sudarytą sutartį ir vekselius. Liepia man veikti“ (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis) Deja, sutarties su Justina Stropute dokumentų archyvuose rasti nepavyko.

1941 m. Telšių Vyskupijos Kurija patvirtino statomos Pakutuvėnų bažnyčios komitetą: Pirmininkas Prel. P. Pukys, nariai: Stanislovas Grigalauskas, Petras Grigalauskas, Liudvikas Poškus, Konstantinas Rūtė ir Konstantinas Rūtė (sūnus) (Telšių vyskupijos kurijos raštas 1941 08 21 Nr. 4929, Pakutuvėnų bažnyčios archyvas).

Plungėje paliktą rusų cementą vežasi kas tiktai nori. Telšiuose jau yra vokiečių „virtschaft“ [valdžia], kuris visą rusų paliktą turtą ima savo rankon ir be jo leidimo nieko negalima išduoti. Pataria: „Skubėk važiuoti Plungėn, gal tenai kur gausi“. Grįžtu Plungėn, o tenai jau yra lietuviška ir vokiška komendantūros. Partizanai jau saugo miestą. Žydai suvaryti ir aptverti prie „šulės“ [mokyklos]. Veikia miesto ir valdžios įstaigos. Cemento 600 maišelių bažnyčios grindims dar gaunu iš komendantūros. Suvežė Babrungo kaimo Povilas Valančius. Tuo metu burmistru Plungėje buvo Edvardas Misevičius. Jam sakau, kad noriu gauti rusų palikto cemento ir balkių Pakutuvėnų bažnyčiai. Klausia kiek reikia. Sakau 1200 maišelių cemento ir 27 geležinius balkius. Pasiunčiu kun. J.Olšauską į Pakutuvėnus, kad sukviestų žmones rytoj vežti cementą. Suvažiavo žmonių, kiek tilpo cemento suvežė į klebonijos tvartus, o grįždami namo visi dar nuvežė pilnus vežimus į Grigalauskio jaują. Buvo parvežti ir geležiniai balkiai (kuriuos vežė Grigalauskis Stanislovas bei Stropai Justinas ir Vladislovas). (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, ankraštis)

1941 metais buvo sudarytas bažnyčios planas, kurį braižė Kretingos apskrities inžinierius J.Zubkus. Jis taip pat projektavo Tūbausių bažnyčią.

Plungės komendantūra skyrė 600 maišelių cemento bažnyčios grindims, Plungės burmistras Edvardas Misevičius, klebono prašymu, bažnyčiai skyrė 1200 maišelių rusų palikto cemento bei 27 geležinius balkius. Buvo nupirkta rąstų, iš Minijos upės privežta žvyro. Pasamdytas latvis meistras Edvardas Burkanas, kuris Švėkšnoje kaip tik statė seserų vienuolių ligoninę. Pakutuvėnų bažnyčia suplanuota 24 m. ilgio ir 12 m. pločio. Iš oro pusės cementinių plytų, viduje – degtų plytų. Stogas – cementinių plytų.

1942 m. pavasarį vyskupas Pakutuvėnų klebonu paskyrė Kulių vikarą kun. Vladą Šlevą. Vargonininku tuo metu buvo Adomas Miceika, varpininke – Emilija Sungailienė.

Statant bažnyčią pamaldos vyko klebonijos kambaryje. Kunigas Povilas Pukys klebonaudamas Plungėje, rūpinosi ir Pakutuvėnų bažnyčios reikalais. Kadangi Pakutuvėnų klebonijos kambarys buvo per mažas šv. Mišioms, susirūpinta laikinomis patalpomis liturgijai.

Tarpukario laikotarpyje antrajame Plungės bažnyčios šventoriaus gale ties vartais į Kretingos gatvę, buvo medinis namelis, kuriame buvo sukrautas bažnyčios inventorius (Pakalniškis A. Plungė. Chikago, Illinois, 1980, p. 141). Baigus statyti Plungės bažnyčią, joje atsirado vietos ir visiems daiktams susidėti. Namelis liko nereikalingas. Plungės parapijos komitetas jį kaip koplyčią atidavė Pakutuvėnams. Ji buvo parvežta į Pakutuvėnų kapines ir tenai pastatyta.

Telšių vyskupo įgaliotas kunigas Povilas Pukys pašventino koplyčią, kurioje tuojau šv. Mišias pradėjo aukoti vietos klebonas.

Varnių muziejaus archyve esančiame Vlado Šlevo fonde yra laiškas, rašytas prelatui Povilui Pukiui: „D. Gerb. Kun. Prelate! Dar visokių reikalų: 1. Triūbinikai sutinka groti, bet nežino ką reikės, būtent kokias giesmes. Malonėkite surašyti ir įduoti sąrašą Justinai. 2. Koplyčios altoriui reikalinga bent laikinai tavalnės, o mes teturim tik vieną, tą išplovus nebūtų kaip Mišių laikyti, o gauti negalima niekur taip greitai. Tikiuosi, kad tas reikalas ir bus palankus. 3 Altoriuje nėra tabernakulio laikyti švenč. Skaramentui, meistrai sutinka padirbti, bet prašo, kad Gerb. Prelatas įduotumėt du zavieckiukus ir jutrinėlę su rakteliais. Ir to nori jau šiandien. 4. Ateinančio sekmadienio pamaldoms koplyčioj reikalingas raudonas arnotas, o mes neturime. Jei būtų galima, būt gerai, kitaip teks naudotis baltu. Jums palankus ir ištikimas kun. Vl. Šlevas. 1942 IV 30 Pakutuvėnai.“

Apžiūrėjus visą aukotos žemės plotą, vieta bažnyčiai labiausiai tiko ant kalvelės, nes tik ten buvo gruntas (kitur – molis ar juodžemis, o po žeme – begalė šaltinių). Tačiau tame plote bažnyčiai pritrūko vietos, teko kunigui P. Pukiui kreiptis į kaimyną Stanislovą Grigalauskį, kad paaukotų ar parduotų sieksnį savo žemės bažnyčios kampui. Padovanojo ne tik bažnyčiai, bet ir šventoriui, o prie šventoriaus krašto dar keliui padaryti, kad laidotuvės galėtų privažiuoti. Taip pat davė žemės ir kapinėms, nes kaimas turėjo tik labai mažas kapinaites, o pasistačius bažnyčią, jau reikėjo didesnių (Lingienės Stanislavos interviu, 1998). Pradėjus statyti bažnyčią, buvo suręstas tiltas per upelį į kleboniją.

1942 m. gegužės 3 d. J. E. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius pašventė naujosios bažnyčios pamatus ir kapines.

Dievui laiminant, geriems žmonėms padedant, darbas prasidėjo. Pavasarį jau buvo šventinamas bažnyčios kertinis akmuo, bažnyčios statyba vis spartėjo. <...> Iškasėme naują šulinį, padarėme tvenkinį, pasodinome keliolika obelėlių ir visokių vaismedžių. Nutiesėme kelią nuo bažnyčios iki kapinių. Nupirkome fisharmoniją, suorganizavome chorą. Parapiją sudarė 6 kaimai. Klebonijai namą padovanojo našlė moteris, tačiau ji nesikišo į klebonijos reikalus. Nuo jos nupirkau gyvulių, ūkio padargų. <…> Per žiemą bažnyčios darbai laikinai buvo nutraukti, bet rūpinomės, kad ateinančiais metais viskas būtų baigta ir bažnyčia būtų pašventinta. Išaušo pavasaris. Prasidėjo laukų darbai, bet tęsėme ir bažnyčios statybą, ruošėmės didžiajai iškilmei. (Šlevas V. Mano kelionių prisiminimai // Žemaičių saulutė. Plungė, 2000 11 03, Nr.40, p.2)

1942 metų vasarą prasidėjo darbai prie bažnyčios. Tuojau pradėtos dirbti cementinės plytos ir kiti darbai. Tą vasarą buvo pastatytos bažnyčios sienos, uždėti pastoliai stogui, pamūrytas bokštas (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis). Stogą skiedrom, o po to skarda dengė Vincas Vaitkus iš Kulių valsčiaus Santakių kaimo (Vaitkaus V. ir Pakutuvėnų bažnyčios komiteto sutartis dėl bažnyčios stogo perdengimo 1943 08 05, Pakutuvėnų bažnyčios archyvas). Langus, duris ir klaupkas bažnyčiai padarė ir sudėjo vietinis stalius Salys Stanislovas. Mašinas parvežti cementui iš Latvijos davė Plungės linų fabriko savininkas L. Kučinskas. Pakutuvėniškių Rupeikų, Stropų, Dobilų ir daugelio kitų kaimo vyrų, prisidėjusių prie bažnyčios statybos, pavardės buvo surašytos ir įmūrytos bažnyčios pamatuose. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996) Marija Stonkienė perpus sudėjusi pinigus su savo giminaite Kazimiera Stonkute-Žūtautiene iš Norvaišių kaim, nupirko bažnyčiai tabernakulį. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija. Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999)

Nuotrauka prie Pakutuvėnų klebonijos po bažnyčios pamatų pašventinimo 1942 m.
Stovi iš kairės: Stropus Vladas, Rupeika Izidorius, nežinomas, Rūtė (iš Karklėnų), Ed.Burkanas (bažnyčios meistras), Grigalauskas Petras, Petras Gagilas (Kartenos viršaitis), kun. P. Žvirblis (Kartenos klebonas).
Sėdi iš kairės: Kulių klebonas, Regina Gagilaitė, Rupeikienė, Jaruslava Stropienė, kun. J. Olšauskis, prel. P. Pukys, Stanislava Gagilienė, V. Ivinskis, Stanislava Stropienė, Stropus Justinas.
Sėdi ant žemės iš kairės: Pulcherija Olšauskaitė, Drakšienė, du nežinomi, Marijona Grigalauskienė.
Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo

1942 06 10 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis Pakutuvėnų bažnyčiai skyrė dvi iškilmes, kurių metu galima išstatyti Švč. Sakramentą: šv. Antano Paduviečio (artimiausią sekmadienį po birželio 13 d.) bei šv. Juozapo Mergelės Marijos sužadėtinio (kovo 19 d.) (Pakutuvėnų bažnyčios archyvo dokumentas)

Tačiau kodėl šią bažnyčią pavadino būtent Antano Paduviečio vardu niekas neprisimena ir nežino. Greičiausiai, kad Žemaitijoje šis šventasis labai mylimas ir gerbiamas.

„1942 m. mes, apylinkės vaikai, pirmieji ėjome pas kleboną į Pakutuvėnus ruoštis pirmąjai Komunijai. Pamokėlės dažniausiai vykdavo pievelėje kapinėse. Kartais klebonas Šlevas pasakodavo savo vizijas apie parapijos ateitį. Sykį pasakė kad reikia nutiesti kelio atšaką nuo jungiančio S. Grigalausko sodybą ir kleboniją, einantį pro šventorių iki kapinių. Kvietė dalyvauti talkoje ir paprašyti namiškių. Žadėjo jį pavadinti „Vaikų Keleliu“. Kvietimas buvo entuziastingai priimtas. Mama man davė ir „pastiprinimą“ – penkiais metais vyresnį brolį Joną. Iš parapijos gausiai susirinko vaikų ir jaunimo – darbas virte virė. Per visą nuotolį buvo iškastas griovys, šiek tiek paprofiliuotas kelias. Iš kitos pusės pagriovys apsodintas medeliais. Sodinukai buvo vietiniai ąžuoliukai, berželiai,uoseliai, kleveliai... sunešti iš sodybų, paminijo, miškelių, gojų... Kokia laimė sugrįžus pakalbinti, priglaudus rankas pasisemti jėgų iš bendraamžio, vis dar gyvo gražuolio ąžuolo... Kaip nepaglostysi amžininkų, baltmarškinių beržų kamienų.“ (Anicetas Stonkus, laiškas 2010 08 19).

1943 metais iškeltas kunigas Vladas Šlevas ir klebonu paskirtas Juozas Olšauskis. Tuo metu užbaigti ir bažnyčios vidaus darbai: lubos ir „viškos“ [balkonas]. Iš išorės taip pat darbai pabaigti. Dar trūko altorių, reikėjo ištinkuoti bažnyčios vidų ir cementu išpilti grindis. Aš pritrūkau pinigų ir net 15000 markių pasiskolinau iš Plungės parapijos komiteto bažnytinių pinigų. Sukviečiau Pakutuvėnų komitetą kartu su klebonu ir sakau: „Vyrai, toliau jums padėti negaliu. Išleidau visus pinigus, net ir skolos turiu 15000 markių. Galiu ir nebeatiduoti. Numirsiu ir liksiu skolingas, keiks paskui mane. Galima jau bažnyčią šventinti. Plungės bažnyčios komitetas duoda tris altorius su visais paveikslais. Parsivežkite“. Komitetas nutarė rinkti pinigus ir ištinkuoti bažnyčios vidų. Klebonas Olšauskis gavo iš Pabedinskio sunkvežimį ir iš Grūstės parsivežė kalkių. Ištinkavo bažnyčios vidų. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai. Rankraštis)

1942 05 17 d. Plungės bažnyčia paskolino naujai Pakutuvėnų bažnyčiai įvairių liturginių indų, rūbų, knygų ir kt. reikalingų daiktų. (Plungės bažnyčios turto 1942 04 17 d. paskolinto Pakutuvėnų bažnyčios klebonui sąrašas (Pakutuvėnų parapijos bažnyčios inventoriaus knyga. Nuo 1942 m. balandžio 20 d. Rietavo dekanato, Telšių vyskupijos, Kartenos valsčiaus, Kretingos apskrities)

Didįjį altorių atnaujino Plungės menininkas Kazonas. Bažnyčia atrodė labai simpatiška. Klebonas paprašė Telšių vyskupo Borisevičiaus, kad rugsėjo mėnesį atvyktų pakonsekruoti bažnyčios. Sekmadienį oras pasitaikė gražus, o po pamaldų pradėjo lyti. Per pietus dalyvavo vyskupas, kunigai ir klebono pakviestas komitetas bei kiti svečiai. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis)

1943 m. rugsėjo 26 d. J. E. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius naująją bažnyčią iškilmingai pakonsekravo. Arčiau kitos bažnyčios nėra kaip už 10 km. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai, rankraštis)

Bažnyčia ir bažnytkaimis yra patogioje vietoje: plentas statomas už 1 km, valsčiaus miestelis Kartena – 15 km, apskrities miestas Kretinga – 30 km, Plungė su geležinkelio stotimi – 9 km, Kuliai – 15 km. Apylinkės ūkininkai yra turtingi, giliai tikintys, tvarkingi, aplink gera žemė, pakankamai miškų. Dar nenustatytos naujosios parapijos ribos. (Pakutuvėnų bažnyčios inventorizacijos sąrašas 1942 09 10 d. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)

Naujajai parapijai priskirti kai kurie Kartenos, Kulių, Plungės ir Šateikių parapijų kaimai. Prie bažnyčios ėmė kurtis ir miestelis, atsirado smulkių prekių krautuvėlė. Tačiau karo metu aplinkybės neleido Pakutuvėnams išaugti. (Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991, T.IV, p. 338)

1943 05 20 d. Pakutuvėnai priskirti prie Alsėdžių dekanato. (Telšių vyskupijos Kurija. 1945 05 20 raštas Nr. 1785. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)

Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio parapija juridiškai įregistruota 1999 m. spalio 19 d., priklauso Telšių vyskupijai. 2002 metais parapijai priklausė Mažiavų (32 gyv.), Šliožių (14 gyv.), Santakių (11 gyv.), Karklėnų ( 340 gyv.), Pakutuvėnų (44 gyv.) kaimai. Šiuo metu oficialiai jai priklauso Šliožių, Santakių, Pakutuvėnų kaimai su 49 gyventojais [2011 m. duomenimis]. Tačiau šiais laikais teritorija jau neberiboja žmonių judėjimo ir pasirinkimo laisvės, todėl į Pakutuvėnų bažnyčią suvažiuoja daugybė žmonių iš Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Telšių, Šiaulių, Mažeikių ir kitų Lietuvos kampelių.

Bažnyčioje yra dvi zakristijos, vieta trims altoriams. Įeinama pro trejas duris. Langų 12, zakristijose po vieną. Bažnyčios ilgis 24 m, plotis 12 m, aukštis bažnyčios viduje 8 m. Su vienu bokštu iš viso 26 m aukščio. (Pakutuvėnų bažnyčios, Rietavo dekanate, Telšių vyskupijoj inventorizacijos sąrašas 1942 09 10 d. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas) Bažnyčios pastatas mūrinis. <…>

Buvusi klebonija. J. Šakinio piešinys

Toji bažnyčia ypatinga savo šoniniais fasadais: klasikinio stiliaus piliastrai ir gana aukštas antablementas aprėmina 5 labai aukštus arkinius langus. (Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Chikago, Illinois, 1980, t. I, p. 235)

Maršalkomis kurį laiką buvo pakutuvėniškiai Grigalauskas Petras, Grigalauskas Stanislovas (Pakalninis), Alšauskas ir Malakauskas iš Karklėnų.
Zakristijonu 1946-1949 m. dirbo Aloyzas Stonkus iš Prūsalių kaimo. Apie savo gyvenimą Pakutuvėnuose Aloyzas prisimena knygoje „Sugrįžimai“.

1942 metų Pakutuvėnų bažnyčios, Rietavo dekanate, Telšių vyskupijoj inventorizacijos sąraše minimi ir kiti priklausantys parapijai pastatai:

Laikinoji bažnyčia (kapinių koplyčia) yra atvežta ir pastatyta ant gražaus kapinių kalnelio prie pat Minijos kranto. Ji yra iš eglinių ir pušinių balkių, iš lauko apipieryta (apkalta lentomis). Viduje didysis altorius su šv. Antano ir šv. Juozapo paveikslais. Kairėje pusėje iš lentų sukalta zakristija. Koplyčios ilgis 9,80 m, plotis 5,70 m, aukštis 3,60 m. Durys vienos, jų plotis 1,30 m, aukštis 2,30 m. Du dideli langai, kurių plotis 1 m, aukštis 1,50 m. ir du puslangiai prie durų (aukštis 1,35 m, plotis 0,35 m). Pamatų koplyčia neturi. Didieji langai turi langines iš vidaus uždaromas geležimis, o mažieji sutvirtinti pertvaromis. Koplyčios priekyje, viršuje – kryžius. Ši laikinoji bažnyčia gausiai lankoma. Nors joje gali sutilpti apie 200 žmonių, tačiau dar apie šimtą lieka šventoriuje. Pamokslas sakomas šventoriuje. (Pakutuvėnų bažnyčios inventorizacijos sąrašas 1942 09 10 d. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas) 2001 metais Pakutuvėnų kapinių koplyčios viduje nėra nei aukščiau minėtų paveikslų, nei zakristijos. Priekyje stovi senoji bažnyčios altoriaus mensa. Ant sienų kabo bažnyčios Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Keli suolai paaukoti Vokietijos Neviges miesto seserų vienuolyno, kiti du (šoniniai) suolai – atnešti iš bažnyčios. Koplyčioje vasaros stovyklų bei Didžiojo tridienio metu būna Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Vienintelė nuotrauka, kurioje galima įžiūrėti klebonijos pastatą. Stovi iš kairės: Jacinta Grigalauskaitė, Marytė Žilinskaitė, Nijolė Levinskaitė, Danutė Grigalauskaitė. ~1950 m. Nuotrauka iš Marytės Daukšienės (Žilinskaitės) asmeninio archyvo

Klebonija statyta 1939 m. iš eglės ir pušies, stovi ant cementinio pamato. Sienos iš lauko neapkaltos, iš vidaus netinkuotos. Lubos medinės nebalintos, grindys nedažytos. Klebonijos ilgis 16,60 m, plotis 8,60 m, aukštis 3 m. Langų 19 (plotis 0,95 m, aukštis 1,50 m). Yra trys koklinės krosnys su trimis kaminais į lauką. Į kleboniją iš lauko yra 3 durys (viso yra 13 durų). Kambarių 10. Dviejose gyvena buvusi ūkio savininkė J. Stroputė. Dvi virtuvės, kartu šeimynos kambarys, 2 sandėliukai – šeimynos gulimieji, 1 prieangis, 3 klebono kambariai. Langai visuomet dveji, be langinių. Stogas skiedrų. Po klebonija yra cementinis rūsys. (Pakutuvėnų bažnyčios inventorizacijos sąrašas 1942 09 10 d. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas) Deja, nuo 1967 metų Pakutuvėnų parapija jau nebeturėjo savo klebono ir klebonija liko nebereikalinga. Apylinkės pirmininkas Alfonsas Razma sudarė dokumentus, kad šie pastatai priklauso Jonui Stropui (Justinos Stroputės, aukojusios žemę bažnyčiai, giminaičiui). Prasidėjus didžiajam melioracijos vajui (1974–1980 m.) pastatus pardavė nugriovimui. Dalį pastatų buvo nugriovęs kolūkis, o kleboniją nusipirko ūkininkas iš Plungės. Taip neliko klebonijos, o tik tuščia kalvelė vietoje jos. Kaimo žmonės labai piktinosi tokiu barbarišku poelgiu ir net ant bažnyčios durų buvo prisegę raštą, pasmerkiantį Stropų Joną. (Lingienės Stanislavos interviu, 1998)

Iš pastatų minėtame inventorizacijos sąraše dar išvardinti svirnas, malkinė, daržinės, tvartai, jauja, pažardinė, kurių šiomis dienomis jau nebėra. Sodyba buvo aptverta senoviškomis tvoromis daugumoj sulūžusiomis. Buvo prūdas, betoninis šulinys gyvuliams, šulinys kieme. Sodo bei vaismedžių nebuvo. Šiandien yra atkastas tik šulinys buvęs prie tvarto, kurio vanduo ir dabar naudojamas gyvuliams girdyti.

Žemės iš viso su bažnyčia, šventoriumi, kapinėmis 1942 m. inventorizacijos sąraše minima 32 ha. Dirbamos žemės apie 18 ha, iš viso 30 ha (su bažnyčia bus 32 ha). Dirbamoji žemė gera. Ganyklose reikia nusausinimo, miškelyje reikia medžių retinimo ir nusausinimo. Žemė – juodžemis, po juo – molis ar smėlis, labai kalnuota. (Pakutuvėnų bažnyčios inventorizacijos sąrašas 1942 09 10 d. Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)

1995 metų Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba, atstovaujama tuometinio jos prezidento Algirdo Malakauskio išsinuomavo žemę aplinkui Pakutuvėnų bažnyčią: „<…> žemės sklypas yra Plungės raj. Pakutuvėnų kaime. <...>. Šis sklypas suteiktas 1995 11 24 <...>. Valstybinės žemės sklypo nuomos terminas: 2045 11 23. Žemės sklypo bendras plotas 49,25 ha, iš jo žemės ūkio naudmenų 30,69 ha, miško 14,9 ha. (1995 m. Žemės nuosavybės byla Nr. 5094. Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybos archyvas)

1995-1997 metais dalis sklypo (aplinkui bažnyčią ir šalimais jos esanti kalva) buvo numelioruota.

2000-2001 metais bažnyčios palėpėje įrengtas antras aukštas, kuriame apsigyveno broliai pranciškonai, parapijos šventėms įrengta salė.

Pakutuvėnų bažnyčios vidus 1944 m. Foto: „Klova“ Plungė. Nuotrauka iš Staselės Stuopelytės asmeninio archyvo Seni ir nauji langai 2005 m.	Pakutuvėnų bažnyčios vidus 1974 m. Nuotrauka iš Staselės Stuopelytės asmeninio archyvo Pakutuvėnų bažnyčios remontas 2001 m.
Pakutuvėnų bažnyčios vidus 2002 metų birželį. Foto: Jolanta Klietkutė	Pakutuvėnų bažnyčios vidus 2001 m. Foto: A. Darangauskas Pakutuvėnų bažnyčios nuotraukų albumas...