Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė
Kultūros istorija


Koplytstulpis Pakutuvėnuose prie kelio. 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Ateinant į Pakutuvėnus, kryžkelėje šalia ūkininkų Daukšų sodybos, stovi koplytstulpis, tarsi nurodydamas, į kurią pusę reikia pasukti. Tai iš medžio išdrožta pranciškono, laikančio rankose knygą, skulptūra – Kretingos meno mokyklos dailės skyriaus mokinio Rolando Eitavičiaus 1992 m. diplominis darbas, skirtas nukankintiems vienuoliams; stovėjo Kretingos vienuolyno kiemelyje. Šį koplytstulpį 1996 m. Pakutuvėnams padovanojo Kretingos pranciškonai.
*******

 

     

Koplytstulpis Pakutuvėnuose prie Milašių (buv. Salių) sodybos.
Fotografuota Juozo Šakinio ir Jolantos Klietkutės (1997 m. balandis)


Švč. Mergelė Marija
Šv. Kazimieras

Šv. Barbora

Šv. Jurgis
Statulėlės, buvusios Salių sodybos koplytstulpyje. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo.
Šv.Kazimieras yra dėl to, iš kartos į kartą sūnums perduodamas Kazimiero vardas.
Šv.Barbora - mokslo globėja. Šv.Jurgis - ūkio globėjas.

Kaime visais laikais keleivį pasitikdavo kryžius arba koplytėlė. Kryžiai ar koplytėlės buvo ne tik pakelėse, bet ir kiekvienos sodybos kieme [pastačius namą buvo paprotys šalimais pasistatyti koplytstulpį]. Tik retai kur pasitaikydavo apsileidusio ir neturtingo mažažemio sodyba be koplytėlės arba kryžiaus. Troboje šalia durų prie sienos kabėjo indelis su švęstu vandeniu. Jis buvo vadinamas „lakunka“. Išvykdamas į kelionę žmogus įmerkdavo į švęstą vandenį dešinės rankos pirštų galus ir persižegnodavo. Trobos gale pačioje garbingiausioje vietoje ant sienos buvo kryžius. Paveikslai troboje galėjo būti tik religinio turinio. Bedieviu būtų buvęs įtartas tas, kuris ant sienos būtų pasikabinęs gyvulio ar kokį kitą su tikėjimu nieko bendro neturintį paveikslą. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977,  p.159)
*******

 
Medinis kryžius bažnyčios kieme 2007 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Bažnyčios šventoriuje stovi aukštas (4 m 70 cm) medinis kryžius. Ant jo prikalta metalinė lentelė su iškalinėta data „1973“. Šį kryžių pastatė pakutuvėniškis Antanas Šakinis.

2012 m. senasis kryžius buvo visai supuvęs, tad pakutuvėniškio Stepono Milašiaus (Antano Šakinio žento) šeima dovanojo ąžuolo medienos naujam kryžiui, trūkstamos medienos auka prisidėjo Šateikių girininkija. Pakutuvėnų ir Aleksandravo vyrai (Steponas Milašius, Povilas Geryba ir kt.) patys išdrožė ir šventoriuje pastatė naują ąžuolinį 4 m 73 cm aukščio, 2 m 23 cm pločio kryžių. Į žemę pamatas (armatūra) įleistas apie 1 m 30 cm. Suvirinimo darbus atliko Aleksandravo kalvis Eitaras Pokvytis. Metalinis Nukryžiuotasis perkeltas iš senojo kryžiaus.

 
Ąžuolinis kryžius bažnyčios šventoriuje pastatytas 2012 m. pavasarį. Foto: Jolanta Klietkutė

 
Senasis ir naujasis kryžius

*******

    
Evangelistų skulptūrėlės Pakutuvėnų bažnyčioje. 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje yra 2 įdomios XIX a. medinės skulptūros: sėdintis šventasis su knyga dešinėje rankoje (DV–2011) ir Sėdintis šventasis su knyga kairėje (DV–2012) (Įsipareigojimas saugoti dailės paminklą 1992 m. (Plungės savivaldybės archyvas)) – Evangelistai, – tai valstybės saugomi kultūros paminklai (Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Chikago, Illinois, 1980, T.I, p.235). Įdomu tai, kad evangelistų skulptūrėlės bažnyčioje yra keturios, tačiau paminklais paskelbtos tik dvi. Kairėje rankoje laikantis knygą evangelistas yra vienas, tačiau kiti trys, laiko knygas dešinėse rankose. Kuri iš jų yra kultūros paminklas? Šias statulėles į Pakutuvėnus apie 1967 metus atvežė klebonas Jonas Lukošius iš kitos Plungės parapijos bažnyčios (iš kurios dabar jau niekas nebeatsimena). Šeimininkė jas perdažė ir klebonas papuošė šoninius altorius. (Šakinio Juozo interviu, 2002).
*******

 
Fisharmonija Pakutuvėnų bažnyčioje. 2002 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų bažnyčios archyve yra išlikusi kasos knyga, kuri klebonų buvo vedama nuo 1942 m. gegužės 3 dienos iki 1954 metų lapkričio 14 d. Šioje knygoje radau paminėta, kad 1942 metų rugsėjo 9 dieną iš plungiškio Beržanskio už 500 rublių buvo nupirkta fisharmonija – vargonėliai. 1948 m. kovo 16 d. minima, kad už 1000 rublių pirkta fisharmonija, (pasirašė P.Alčaukis) (Kasos knyga, pajamos ir išlaidos nuo 1942 05 03 (Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)). Taigi, kuri fisharmonija dabar yra išlikusi Pakutuvėnuose – nežinia. Ji yra paženklinta varine plokštele su įrašu „J.Bokums, Liepaja“.
Šiuo metu fisharmonija stovi angare.
*******


Šv. Antano paveikslas Pakutuvėnų bažnyčioje.
Dail. S. Jarocki 1899 m. 2002 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Bažnyčios simboliu tapo Šv. Antano paveikslas (96 cm x 160 cm). Kiek mena senieji Pakutuvėnų gyventojai, jis į bažnyčią buvo atvežtas kartu su Plungės bažnyčios skolintais altoriais ir visuomet kabojo centriniame altoriuje.

1995 metų vasarą, senuosius altorius sugrąžinus Plungės bažnyčiai (šiuo metu du šoniniai altoriai stovi Plungės bažnyčioje, centrinis – Plungės kapinių koplyčioje), beliko tik šis šv.Antano paveikslas. Kairiajame apatiniame paveikslo kampe yra užrašas „S. Jarocki Wilno 99“. Visai tikėtina, jog jis buvęs tapytas 1899 metais Vilniuje.

Šis tapytojas buvo pakankamai produktyvus ir žinomas. Tapė labai įvairios tematikos paveikslus, tarp jų nemažai ir religinių (minimas darbas „Religinė Žemaitija“, kuris galėtų rodyti, kad Jarockis turėjo ryšių su šiuo kraštu). Į Plungę „Šv. Antanas“ galėjo patekti pačiais įvairiausiais keliais: užsakytas Vilniuje ir atvežtas, arba nutapytas keliaujant ar atostogaujant Žemaitijoje, nupirktas po parodos ir t.t.

(Klajūmienė D., VDA dailėtyros instituto mokslinė bendradarbė, laiškas 1997 m. (autorės asmeninis archyvas))

S.Jarockis gimė 1871 m. Varšuvoje. <…> 1891–1894 metais dailę studijavo Krokuvoje,<…> 1896–1898 m. – Paryžiuje <…> ir Romoje.<…> 1898 metų vasarą apsistojo Vilniuje, kur įkūrė dirbtuves. Turėjo savo dailės mokyklą, tapė užsakytus paveikslus. <…> 1900 metais dalyvavo atnaujinant ir restauruojant Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčios freskas.<…> Mirė 1944 metais Vilniuje. (Słownik artystów polskich. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdansk, 1979, T.3, s.236-237)
*******


Varpas buvęs virš gyvenamojo konteinerių komplekso. Vėliau perkeltas į varpinę amfitetatre. 2001 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Varpas esantis bažnyčioje.
2005 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Pakutuvėnuose 2002 metų vasarą buvo 3 varpai.

Vienas bažnyčios bokšte. Jo garsas duslus, nepažymėtas jokiais ženklais. „Pakutuvėnų bažnyčia pastatyta karo metu per labai trumpą laiką. Tai didžiulis P. Pukio ir klebonų V. Šlevo ir J. Olšausko nuopelnas. Aktyvūs buvo ir bažnyčios komitetas bei kaimo žmonės, kurie aukojo ne tik pinigus, bet ir materialines gėrybes, maistą, audinius, medieną ir kt...

Virš kapinių koplyčios durų esantis „skambalas“ (arba „zvanas“) nebetiko naujai pastatytai bažnyčiai. Reikėjo naujo varpo. Meistras buvo surastas, bet reikėjo metalo: vario, žalvario, bronzos, sidabro ir kt.
Karo metais labai trūko spalvotųjų metalų kariuomenės ginkluotei, tad vokiečių okupacinė valdžia buvo išleidusi griežtą įsakymą pristatyti varinius, žalvarinius, alavinius daiktus. Buvo konfiskuojami net bažnytiniai varpai. Žmonės metalą visaip slėpė. Mūsų name „gerajame gale“ bvuo misinginės durų rankenos, kurias, kad nekristų į akis, nudažėme rudai aliejiniais dažais. Keliaudami į miestą, nekinkydavome arklio išeiginiais pakinktais su misinginiais papuošalais...
Tačiau bažnyčios varpo liejimui parapijiečiai aukoti neatsisakė. Dabar jau niekas nežino kur tas varpas buvo liejamas (greičiausiai vieta buvo laikoma paslaptyje, kad valdžia neprikibtų), ant varpo nėra nei meistro inicialų, nei kitokių ženklų...
Prieš pradėdamas „tarnybą“ varpas buvo pakrikštytas ir įkeltas į bokštą. Buvo krikštijamas Izidoriaus „Zėduoriaus“ vardu, nes kai buvo renkamas metalas, daugiausiai jo parūpino ūkininkas Izidorius Rupeika. Šių ūkininkų šeima buvo pakviesta krikštatėviais. Kadangi Rupeikos neturėjo vaikų tai ir varpas, kaip plepėjo kaimynai, - nebalsingas... Be to, jis ir savo forma skiriasi nuo kitų savo brolių varpų...“ (A. Stonkus, laiškai 2008 09 30 ir 2009 12 02, autorės asmeninis archyvas).

Antrasis varpas ilgai kabėjo virš gyvenamojo konteinerių komplekso. Kai bendruomenė persikėlė gyventi į „Tvartelį“, 2009 m., varpas buvo perkeltas į naujai pastatytą varpinės bokštą amfiteatre. Jo garsas labai skambus ir toli girdimas. Varpas paženklintas slavišku tekstu: „M. Zenkovič 2PU28FU.“ Jį broliams pranciškonams 1996 m. padovanojo Kauno šv. Vytauto bažnyčios klebonas.

Trečiasis nuo 2002 metų vasaros kabo  naujai pastatytojo tvartelio koplyčios bokšte. Garsas taip pat labai skambus. Jis yra paskolintas iš Kretingos bažnyčios, buvo peršautas ir nereikalingas (Numgaudžio Gedimino ofm interviu, autorės asmeninis archyvas, 2003 01 15).

*******



Pakutuvėnų bažnyčios centrinis altorius 1995 m. Foto: Jolanta Klietkutė

  
Pakutuvėnų bažnyčios šoniniai altoriai Plungės bažnyčioje. 1997 m. Velykos. Foto: Jolanta Klietkutė


1943 metų pavasarį Plungės bažnyčios komitetas Pakutuvėnams davė tris altorius su visais paveikslais (Kunigo Prelato Povilo Pukio (g.1882 12 03) gyvenimo prisiminimai (rankraštis)).

Centrinis turėjo būti sukurtas XIX a. antroje pusėje. Tai palyginti nedidelis, bet stilingas vienatarpsnis įrenginys su išraiškinga cokoline dalimi, centre dekoruotas tapybos darbu „Šv. Antanas“. Altoriaus šonuose, virš piliastrų karnizų įkomponuotos dvi įvairiomis pozomis sėdinčių angelų figūrėlės. Retabulo kompozicija viršuje užbaigta po nedideliu baldakiminiu stogeliu įkomponuotu išdrožtu glorijos spindulių reljefu. (D.Klajūmienė. Plungė. Kuliai. Stalgėnai. Pakutuvėnai. Vilniaus dailės akademijos leldykla, 2004, p.69)

1995 metų vasarą, broliams pranciškonams remontuojant Pakutuvėnų bažnyčią, šie altoriai buvo sugrąžinti į Plungę. „Jie buvo iš Plungės kapų koplyčios, jie dideli, menkaverčiai, tad grąžinau, kad Pakutuvėnų bažnyčioj būtų daugiau vietos. Plungės klebonas du šoninius pasistatė bažnyčioj, o centrinį grąžino į kapų koplyčią“. (Numgaudžio Gedimino ofm interviu (autorės asmeninis archyvas, 2003 01 16))
2011 m. vasarą Plungės bažnyčioje šių altorių jau nebemačiau. Likusi tik Lurdo Marijos skulptūra.

Į viršų...

*******


Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografiniame skyriuje yra saugomos trys skulptūrėlės iš Pakutuvėnų kaimo „Nukryžiuotasis“, „Šv. Jurgis“, „Rūpintojėlis“. Jų meistras yra Julijonas Pinikas (XIX a. pr.) (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas).

Nukryžiuotasis (EM6592) – medinė skulptūrėlė, kūnas dažytas balta spalva, plaukai ilgi, plaukai ir barzda dažyti ruda spalva. XVIII a. – XIX a. pr. Aukštis 51 cm. (atiduota muziejui 1960 m). (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

Rūpintojėlis „Smūtkelis prieš kančią savo“ (EM6580) – medinė skulptūrėlė ant keturkampio pagrindo iš to paties medžio. Viena ranka parėmęs galvą, kitą padėjęs sau ant kelių, su skraiste susegta priekyje. Buvo dažyta raudonai, pagrindas ir vainikas tamsiai žaliai, plaukai – rudai, kūnas – baltai. Aukštis – 27,5 cm. Stovėjo koplytėlėje prie ąžuolo šalia Minijos, įkeltas XIX a. III ketvirtyje. 1961 metais muziejui perdavė Stonkus (fonoteka E14980). (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

Ūkininkų Stonkų žemėje netoli užtvankos augančiame ąžuole kabojo medinis rūpintojėlis „Deivalis“. Apie 1960 metus bolševikai pradėjo naikinti kryžius, koplytėles. Sunaikino daug brangių senovės meistrų kūrinių. Tuo susirūpino muziejininkai. Jie važinėjo po kaimus ir prašinėjo iš šeimininkų leidimo paimti dar išlikusius į muziejų. 1961 metais ir Stonkai atidavė savo „Deivalį“. Dabar jis yra Telšiuose „Alkos“ muziejuje (Nr.EM6580). Tą patį pavasarį per ledonešį vanduo ne tik suardė šalia esančią užtvanką, bet nunešė ir išmūrytus akmeninius malūno patalpų pamatus. Pastatas liko lyg ant bedugnės krašto ir niekas jo neremontavo, nes malūnas jau buvo valdiškas. Senasis Stonkus sakė: „Kol ąžuole buvo „Deivalis“, tai malūną saugojo, o kai atidaviau, tą ė malūną nablėko“. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))

Šv. Jugris (EM6568) – medinė skulptūrėlė, buvusi dažyta: arklys baltai su juodais taškais, karčiai – rudai, apynasris – juodai, kepurė ir plaukai – aukso spalva, batai – juodi, slibinas – baltai ir raudonai. Stovi ant keturkampio pagrindo. Nebėra kairės rankos ir ieties, arklio kairės priekinės kojos, pavadžio ir uodegos. Dažai nutrupėję. Visas aukštis 58 cm. Dirbo pateikėjo prosenelis Julijonas Pinikas (XIX a. pab.). 1961 metais muziejui dovanojo meistro proanūkis Jonauskis Justinas. (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

*******


Rūpintojėlis Pakutuvėnų kapinėse.
1996 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Rūpintojėlis Pakutuvėnų kapinėse.
1989 m. Foto: Bernardas Aleknavičius.
Nuotrauka iš grožinės knygos “Kuotrė”
(Aut. Rudys Edvardas), p. 209


Pakutuvėnų parapijos kapinėse ąžuole kabo dar vienas „Rūpintojėlis“ įdomus tuo, kad veide nėra įprasto skausmo ar rūpesčio. „Deivalis“ parimęs gilioje ramybėje, rankose laiko baltą balandį. Čia jis atsirado gana neseniai – apie 1985 metus. (Šakinio Juozo interviu (autorės asmeninis archyvas, 2002)) Kokiu būdu jis atsirado Pakutuvėnuose niekas nebežino.

Į viršų...

*******


Paveikslas „Kristaus grabas“ Pakutuvėnų bažnyčioje.
Dail. A.Kazonas. 1995 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Plungės apylinkėse Siurblių kaime gimė ir išaugo du broliai Kazonai – Justas ir Antanas. Tai liaudies talentai. Kūrybinius savo sumanymus įgyvendindavo kartu: statydavo, rentė trobas, kartu jas puošė, garsėjo kaip baldų meistrai, mėgo tapybą ir muziką (Kudaba Č. Kalvotoji Žemaitija. Vilnius, 1972, p.100), dalyvavo Plungės pučiamųjų orkestre. Antanas Kazonas (1888–1981) buvo nagingas, meniškos sielos žmogus. Po antrojo Pasaulinio karo atsidėjo tapybai, tapė pagal užsakymus, dažnai religine tematika. Specialaus meninio išsilavinimo neturėjo. Vienu metu nutapęs paveikslą jo paties pavadintą „Kristaus grabas“, – Kristų nutapęs kaip gyvą ir pats jo išsigandęs. Paveikslą padovanojo Pakutuvėnų bažnyčiai, kur jis būdavo pakabinamas Didžiajame altoriuje Didžiąją Gavėnios savaitę. (Žeimienė S. Lietuvos nacionalinis muziejus, laiškas 2002 04 15 d. (autorės asmeninis archyvas)).


Paveikslas kažkurių metų gavėniai buo paskolintas Kretingos bažnyčiai ir į Pakutuvėnus nebesugrįžo.

*******


Tabernakulis. Foto: Jolanta Klietkutė


Tabernakulį Pakutuvėnų bažnyčiai 1998 m. kala
Mindaugas Šimkevičius. Foto: Rima Čekėnaitė

Bažnyčios priekyje centre stovi akmeninis stovas tabernakuliui. Jį, pagal judėjų aukuro pavyzdį nukalė Mindaugas Šimkevičius iš Telšių, 1997/8 metais gyvenęs Pakutuvėnuose.


*******

San Damiano kryžius 2007 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Bažnyčios priekyje viduryje kabėjo San Damiano kryžius, kurį 2006-aisiais nutapė br. Carlo Bertagnin ofm ir br. Paulius Vaineikis ofm. 2011 m. pavasarį šis kryžius perduotas Kretingos Pranciškonų gimnazijai. Į bažnyčią sugrąžintas 1998 m. šeimų stovyklos metu vyrų išdrožtas medinis kryžius.


Kapinių koplyčioje kabėjo mažesnis San Damiano kryžius, kurį 2007-aisiais nutapė br. Carlo Bertagnin ofm, br. Paulius Vaineikis ofm ir Anastazija Šopagienė. Šis kryžius perduotas Kretingos pranciškonų gimnazijos koplyčiai.





2008 m. rugpjūčio 5 - rugsėjo 1 d. Kretingoje Anastasija Šopagienė nutapė Pakutuvėnų bažnyčiai dvi ikonas: Dievo Motinos („Kosrunskaja“) ir Kristaus Pantokrato.

*******

  
Marijos statulėlė Pakutuvėnų kapinėse. 1997 m. Foto: Jolanta Klietkutė

 

Kolpytėlė Pakutuvėnų kapinėse, kurioje buvo Marijos statulėlė. 2005 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Pakutuvėnų kapinėse ant Stanislovo Grigalausko kapo stovi jo paties mūryta koplytėlė. Mergelės Marijos statulėlė – „Pieta“ buvusi koplytėlėje paskelbta Lietuvos Respublikos saugomu dailės paminklu (deja, Plungės archyve tai patvirtinančių dokumentų neradau), buvo pirkta turguje. Anksčiau ši koplytėlė stovėjo darželyje prie trobos, tačiau naikinant sodybą, dukterys ją perkėlė į kapines. (Lingienės Stanislavos interviu, 1998) 1997 metų žiemą ši statulėlė iš Pakutuvėnų parapijos kapinių dingo.
Spauda apie šią koplytėlę rašo:
1999/02/ 12 redakcija. Nebėra... Žemaičių saulutė p.2
2001/09/28; 2001/10/05 Paulauskaitė Zita. Pasmerktasis menas, arba kas apsaugos nuo laiko ir žmonių senąsias žemaičių koplytėles?  Žemaičių saulutė Nr.34-35 (310-311) p.1,3 ir 1,6
*******



Šv. Rokas Pakutuvėnų kaime. Nuotrauka iš
I. Končiaus knygos „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, p.128
*******

Už Aleksandravo dvaro buvo didelis gražus pušynas. Aplink nėra gyventojų, tik už kokių 5 kilometrų Gaudučių dvaras <…>. Čia maždaug viduryje miškelio, prie pasisukimo ant Karkluojos upelio stovi šv. Jonelis ant Stiebo. Senoviškos statybos – apačioje žymiai siauresnis, su gražoka geležine kryžma. (Končius I.  Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago, 1965, p.23) Šie žodžiai rašyti apie 1960–tuosius metus, deja, dabar nebėra jau Pakutuvėnuose nei šv. Jonelio, nei šv. Roko, nei kitų medinių šventųjų minimų Igno Končiaus.

Šiuolaikiniai dailininkai, fotografai ar menininkai, apsilankę Pakutuvėnuose taip pat išsineša daugybę naujų idėjų savo kūrybai.


„Pakutuvėnų vizija” dailininkas
Gediminas Numgaudis (Kretinga).
2001 m. Foto: Gediminas Numgaudis


„Pakutuvėnų malda” dailininkas
Borisas Jokubauskas (Klaipėda).
1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Šakinių sodyba tapyta Juozo Šakinio (Kretinga).
1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Stropų sodyba tapyta Broniaus Šimkaus (Kretinga).
1997 m. Foto: Jolanta Klietkutė

* * * * * * * * * *
     

* * * * * * * * * * * * * *

Į viršų...

Kryžiai

Kelio, vingiuojančiame per buvusį Pakutuvėnų kaimą, vedančio iš Aleksandravo į bažnyčią, pakraštyje sutinkame du metalinius kryžius.

Vienas jų yra šalia buvusio internato, buvusios Stropų sodybos. Jis žymi Navardausko Algio žuvimo vietą. Algis darbavosi pas kaimynus (kurie čia gyveno labai trumpai ir jų net pavardės niekas nepamena), po darbo vyrai išgėrė, ruošėsi kažkur važiuoti, bet pakeliui susiginčijo ir kažkas jį sužeidė peiliu. Tik rytą praeiviai šalia kelio rado Algio kūną.

Kryžius prie buvusios Stropų sodybos. Jolantos Klietkutės nuotrauka 2010 m.

Antrasis kryžius yra priešais Daukšų sodybą (dešinėje kelio pusėje). Sakoma, jog jis ženklina vietą, kur pokario metais žiemą kažkas yra sušalęs.

Minijos pakrantėje šalia buvusio malūno ir tilto yra dar vienas didelis medinis kryžius, kurį pastatė Steponas Milašius 1994 m. pavasarį šioje vietoje sušalusiam baidarininkui atminti. Kryžius paženklintas raidėmis: „aTa E.G. 1994.04.15“.

 
Fotografavo Jolanta Klietkutė 2009 m. vasarą

© 2012-04-18, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com