Pakutuvėnų kaimo istorija - Kultūros istorija


	Vietovė

	Bažnyčios istorija

	Dvasininkai

	Bažnytinės šventės

	Kapinės

	Susitaikinimo sodyba

	Kryžiaus kelias

	Kultūros istorija

	Mokyklos istorija

	Pilialkalnis „Pilelė“

	Kaimo gyventojai

	Kaimo šventės

	Darbai

	Žymūs žmonės

	Vieta, kur noriu grįžti

	A.Stonkaus fondas

	Spauda

	Nuotraukų galerija

	Kronika

	Naujienos

	Kontaktai

	Nuorodos

© Jolanta Klietkutė-Peleckienė

Kultūros istorija

Koplytstulpis Pakutuvėnuose prie kelio. 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Ateinant į Pakutuvėnus, kryžkelėje šalia ūkininkų Daukšų sodybos, stovi koplytstulpis savotiškai rodydamas į kurią pusę reikia sukti. Šį koplytstulpį Pakutuvėnams padovanojo Kretingos pranciškonų vienuolynas. Jis ilgai stovėjo vienuolyno kiemelyje.

*******

Koplytstulpis Pakutuvėnuose prie Milašių (buv. Salių) sodybos. 1997 m. balandis. Foto: Jolanta Klietkutė

Švč. Mergelė Marija
Šv. Kazimieras

Šv. Barbora

Šv. Jurgis
Statulėlės, buvusios Salių sodybos koplytstulpyje. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo.
Šv.Kazimieras yra dėl to, iš kartos į kartą sūnums perduodamas Kazimiero vardas.
Šv.Barbora - mokslo globėja. Šv.Jurgis - ūkio globėjas.

Kaime visais laikais keleivį pasitikdavo kryžius arba koplytėlė. Kryžiai ar koplytėlės buvo ne tik pakelėse, bet ir kiekvienos sodybos kieme [pastačius namą buvo paprotys šalimais pasistatyti koplytstulpį]. Tik retai kur pasitaikydavo apsileidusio ir neturtingo mažažemio sodyba be koplytėlės arba kryžiaus. Troboje šalia durų prie sienos kabėjo indelis su švęstu vandeniu. Jis buvo vadinamas „lakunka“. Išvykdamas į kelionę žmogus įmerkdavo į švęstą vandenį dešinės rankos pirštų galus ir persižegnodavo. Trobos gale pačioje garbingiausioje vietoje ant sienos buvo kryžius. Paveikslai troboje galėjo būti tik religinio turinio. Bedieviu būtų buvęs įtartas tas, kuris ant sienos būtų pasikabinęs gyvulio ar kokį kitą su tikėjimu nieko bendro neturintį paveikslą. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.159)

*******

Medinis kryžius bažnyčios kieme 2007 m. Foto: Jolanta Klietkutė-Peleckienė

Bažnyčios kieme stovi aukštas medinis kryžius. Ant jo prikalta metalinė lentelė su iškalinėta data „1976“. Šį kryžių pastatė Antanas Šakinis, greičiausiai minėtais metais.

*******

Evangelistų skulptūrėlės Pakutuvėnų bažnyčioje. 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje yra 2 įdomios XIX a. medinės skulptūros: sėdintis šventasis su knyga dešinėje rankoje (DV–2011) ir Sėdintis šventasis su knyga kairėje (DV–2012) (Įsipareigojimas saugoti dailės paminklą 1992 m. (Plungės savivaldybės archyvas)) – Evangelistai, – tai valstybės saugomi kultūros paminklai (Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Chikago, Illinois, 1980, T.I, p.235). Įdomu tai, kad evangelistų skulptūrėlės bažnyčioje yra keturios, tačiau paminklais paskelbtos tik dvi. Kairėje rankoje laikantis knygą evangelistas yra vienas, tačiau kiti trys, laiko knygas dešinėse rankose. Kuri iš jų yra kultūros paminklas? Šias statulėles į Pakutuvėnus apie 1967 metus atvežė klebonas Jonas Lukošius iš kitos Plungės parapijos bažnyčios (iš kurios dabar jau niekas nebeatsimena). Šeimininkė jas perdažė ir klebonas papuošė šoninius altorius. (Šakinio Juozo interviu, 2002).

*******

Fisharmonija Pakutuvėnų bažnyčioje. 2002 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų bažnyčios archyve yra išlikusi kasos knyga, kuri klebonų buvo vedama nuo 1942 m. gegužės 3 dienos iki 1954 metų lapkričio 14 d. Šioje knygoje radau paminėta, kad 1942 metų rugsėjo 9 dieną iš plungiškio Beržanskio už 500 rublių buvo nupirkta fisharmonija – vargonėliai. 1948 m. kovo 16 d. minima, kad už 1000 rublių pirkta fisharmonija, (pasirašė P.Alčaukis) (Kasos knyga, pajamos ir išlaidos nuo 1942 05 03 (Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)). Taigi, kuri fisharmonija dabar yra išlikusi Pakutuvėnuose – nežinia. Ji yra paženklinta varine plokštele su įrašu “J.Bokums, Liepaja”.

*******

Šv. Antano paveikslas Pakutuvėnų bažnyčioje.
Dail. S.Jarocki 1899 m. 2002 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Bažnyčios simboliu tapo Šv. Antano paveikslas (96 cm x 160 cm). Kiek mena senieji Pakutuvėnų gyventojai, jis į bažnyčią buvo atvežtas kartu su Plungės bažnyčios skolintais altoriais ir visuomet kabojo centriniame altoriuje.

1995 metų vasarą, senuosius altorius sugrąžinus Plungės bažnyčiai (šiuo metu du šoniniai altoriai stovi Plungės bažnyčioje, centrinis – Plungės kapinių koplyčioje), beliko tik šis šv.Antano paveikslas. Kairiajame apatiniame paveikslo kampe yra užrašas „S. Jarocki Wilno 99“. Visai tikėtina, jog jis buvęs tapytas 1899 metais Vilniuje.

Šis tapytojas buvo pakankamai produktyvus ir žinomas. Tapė labai įvairios tematikos paveikslus, tarp jų nemažai ir religinių (minimas darbas „Religinė Žemaitija“, kuris galėtų rodyti, kad Jarockis turėjo ryšių su šiuo kraštu). Į Plungę „Šv. Antanas“ galėjo patekti pačiais įvairiausiais keliais: užsakytas Vilniuje ir atvežtas, arba nutapytas keliaujant ar atostogaujant Žemaitijoje, nupirktas po parodos ir t.t.

(Klajūmienė D., VDA dailėtyros instituto mokslinė bendradarbė, laiškas 1997 m. (autorės asmeninis archyvas))

S.Jarockis gimė 1871 m. Varšuvoje. <…> 1891–1894 metais dailę studijavo Krokuvoje,<…> 1896–1898 m. – Paryžiuje <…> ir Romoje.<…> 1898 metų vasarą apsistojo Vilniuje, kur įkūrė dirbtuves. Turėjo savo dailės mokyklą, tapė užsakytus paveikslus. <…> 1900 metais dalyvavo atnaujinant ir restauruojant Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčios freskas.<…> Mirė 1944 metais Vilniuje. (Słownik artystów polskich. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdansk, 1979, T.3, s.236-237)

*******

Varpas esantis virš gyvenamojo konteinerių komplekso. 2001 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Varpas esantis bažnyčioje.
2005 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnuose 2002 metų vasarą buvo 3 varpai.

Vienas bažnyčios bokšte. Jo garsas duslus, nepažymėtas jokiais ženklais. „Pakutuvėnų bažnyčia pastatyta karo metu per labai trumpą laiką. Tai didžiulis P.Pukio ir klebonų V.Šlevo ir J.Olšausko nuopelnas. Aktyvūs buvo ir bažnyčios komitetas bei kaimo žmonės, kurie aukojo ne tik pinigus, bet ir materialines gėrybes, maistą, audinius, medieną ir kt...

Virš kapinių koplyčios durų esantis „skambalas“ (arba „zvanas“) nebetiko naujai pastatytai bažnyčiai. Reikėjo naujo varpo. Meistras buvo surastas, bet reikėjo metalo: vario, žalvario, bronzos, sidabro ir kt.

Karo metais labai trūko spalvotųjų metalų kariuomenės ginkluotei, tad vokiečių okupacinė valdžia buvo išleidusi griežtą įsakymą pristatyti varinius, žalvarinius, alavinius daiktus. Buvo konfiskuojami net bažnytiniai varpai. Žmonės metalą visaip slėpė. Mūsų name „gerajame gale“ bvuo misinginės durų rankenos, kurias, kad nekristų į akis, nudažėme rudai aliejiniais dažais. Keliaudami į miestą, nekinkydavome arklio išeiginiais pakinktais su misinginiais papuošalais...

Tačiau bažnyčios varpo liejimui parapijiečiai aukoti neatsisakė. Dabar jau niekas nežino kur tas varpas buvo liejamas (greičiausiai vieta buvo laikoma paslaptyje, kad valdžia neprikibtų), ant varpo nėra nei meistro inicialų, nei kitokių ženklų...

Prieš pradėdamas „tarnybą“ varpas buvo pakrikštytas ir įkeltas į bokštą. Buvo krikštijamas Izidoriaus „Zėduoriaus“ vardu, nes kai buvo renkamas metalas, daugiausiai jo parūpino ūkininkas Izidorius Rupeika. Šių ūkininkų šeima buvo pakviesta krikštatėviais. Kadangi Rupeikos neturėjo vaikų tai ir varpas, kaip plepėjo kaimynai, - nebalsingas... Be to, jis ir savo forma skiriasi nuo kitų savo brolių varpų...“ (A.Stonkus, laiškai 2008 09 30 ir 2009 12 02, autorės asmeninis archyvas).

Antrasis yra pakabintas virš gyvenamojo konteinerių komplekso. Garsas labai skambus ir toli girdimas. Paženklintas slavišku tekstu: „M.Zenkovič 2PU28FU“. Jį broliams pranciškonams 1996 metais padovanojo Kauno šv.Jurgio bažnyčios klebonas.

Trečiasis nuo 2002 metų vasaros kabo naujai pastatytojo tvartelio koplyčios bokšte. Garsas taip pat labai skambus. Jis yra paskolintas iš Kretingos bažnyčios, buvo peršautas ir nereikalingas (Numgaudžio Gedimino ofm interviu (autorės asmeninis archyvas, 2003 01 15)).

*******

Pakutuvėnų bažnyčios centrinis altorius 1995 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų bažnyčios šoniniai altoriai Plungės bažnyčioje. 1997 m. Velykos. Foto: Jolanta Klietkutė

1943 metų pavasarį Plungės bažnyčios komitetas Pakutuvėnams davė tris altorius su visais paveikslais (Kunigo Prelato Povilo Pukio (g.1882 12 03) gyvenimo prisiminimai (rankraštis)).

Centrinis turėjo būti sukurtas XIX a. antroje pusėje. Tai palyginti nedidelis, bet stilingas vienatarpsnis įrenginys su išraiškinga cokoline dalimi, centre dekoruotas tapybos darbu „Šv.Antanas“. Altoriaus šonuose, virš piliastrų karnizų įkomponuotos dvi įvairiomis pozomis sėdinčių angelų figūrėlės. Retabulo kompozicija viršuje užbaigta po nedideliu baldakiminiu stogeliu įkomponuotu išdrožtu glorijos spindulių reljefu. (D.Klajūmienė. Plungė. Kuliai. Stalgėnai. Pakutuvėnai. Vilniaus dailės akademijos leldykla, 2004, p.69)

1995 metų vasarą, broliams pranciškonams remontuojant Pakutuvėnų bažnyčią, šie altoriai buvo sugrąžinti į Plungę. „Jie buvo iš Plungės kapų koplyčios, jie dideli, menkaverčiai, tad grąžinau, kad Pakutuvėnų bažnyčioj būtų daugiau vietos. Plungės klebonas du šoninius pasistatė bažnyčioj, o centrinį grąžino į kapų koplyčią“. (Numgaudžio Gedimino ofm interviu (autorės asmeninis archyvas, 2003 01 16))

*******

Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografiniame skyriuje yra saugomos trys skulptūrėlės iš Pakutuvėnų kaimo „Nukryžiuotasis“, „Šv. Jurgis“, „Rūpintojėlis“. Jų meistras yra Julijonas Pinikas (XIX a. pr.) (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas).

Nukryžiuotasis (EM6592) – medinė skulptūrėlė, kūnas dažytas balta spalva, plaukai ilgi, plaukai ir barzda dažyti ruda spalva. XVIII a. – XIX a. pr. Aukštis 51 cm. (atiduota muziejui 1960 m). (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

Rūpintojėlis „Smūtkelis prieš kančią savo“ (EM6580) – medinė skulptūrėlė ant keturkampio pagrindo iš to paties medžio. Viena ranka parėmęs galvą, kitą padėjęs sau ant kelių, su skraiste susegta priekyje. Buvo dažyta raudonai, pagrindas ir vainikas tamsiai žaliai, plaukai – rudai, kūnas – baltai. Aukštis – 27,5 cm. Stovėjo koplytėlėje prie ąžuolo šalia Minijos, įkeltas XIX a. III ketvirtyje. 1961 metais muziejui perdavė Stonkus (fonoteka E14980). (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

Ūkininkų Stonkų žemėje netoli užtvankos augančiame ąžuole kabojo medinis rūpintojėlis „Deivalis“. Apie 1960 metus bolševikai pradėjo naikinti kryžius, koplytėles. Sunaikino daug brangių senovės meistrų kūrinių. Tuo susirūpino muziejininkai. Jie važinėjo po kaimus ir prašinėjo iš šeimininkų leidimo paimti dar išlikusius į muziejų. 1961 metais ir Stonkai atidavė savo „Deivalį“. Dabar jis yra Telšiuose „Alkos“ muziejuje (Nr.EM6580). Tą patį pavasarį per ledonešį vanduo ne tik suardė šalia esančią užtvanką, bet nunešė ir išmūrytus akmeninius malūno patalpų pamatus. Pastatas liko lyg ant bedugnės krašto ir niekas jo neremontavo, nes malūnas jau buvo valdiškas. Senasis Stonkus sakė: „Kol ąžuole buvo „Deivalis“, tai malūną saugojo, o kai atidaviau, tą ė malūną nablėko“. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))

Šv. Jugris (EM6568) – medinė skulptūrėlė, buvusi dažyta: arklys baltai su juodais taškais, karčiai – rudai, apynasris – juodai, kepurė ir plaukai – aukso spalva, batai – juodi, slibinas – baltai ir raudonai. Stovi ant keturkampio pagrindo. Nebėra kairės rankos ir ieties, arklio kairės priekinės kojos, pavadžio ir uodegos. Dažai nutrupėję. Visas aukštis 58 cm. Dirbo pateikėjo prosenelis Julijonas Pinikas (XIX a. pab.). 1961 metais muziejui dovanojo meistro proanūkis Jonauskis Justinas. (Lietuvos Nacionalinio Muziejaus etnografinio skyriaus archyvas)

*******

Rūpintojėlis Pakutuvėnų kapinėse.
1996 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Rūpintojėlis Pakutuvėnų kapinėse.
1989 m. Foto: Bernardas Aleknavičius.
Nuotrauka iš grožinės knygos “Kuotrė”
(Aut. Rudys Edvardas), p. 209

Pakutuvėnų parapijos kapinėse ąžuole kabo dar vienas „Rūpintojėlis“ įdomus tuo, kad veide nėra įprasto skausmo ar rūpesčio. „Deivalis“ parimęs gilioje ramybėje, rankose laiko baltą balandį. Čia jis atsirado gana neseniai – apie 1985 metus. (Šakinio Juozo interviu (autorės asmeninis archyvas, 2002)) Kokiu būdu jis atsirado Pakutuvėnuose niekas nebežino.

*******

Paveikslas „Kristaus grabas“ Pakutuvėnų bažnyčioje.
Dail. A.Kazonas. 1995 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Plungės apylinkėse Siurblių kaime gimė ir išaugo du broliai Kazonai – Justas ir Antanas. Tai liaudies talentai. Kūrybinius savo sumanymus įgyvendindavo kartu: statydavo, rentė trobas, kartu jas puošė, garsėjo kaip baldų meistrai, mėgo tapybą ir muziką (Kudaba Č. Kalvotoji Žemaitija. Vilnius, 1972, p.100), dalyvavo Plungės pučiamųjų orkestre. Antanas Kazonas (1888–1981) buvo nagingas, meniškos sielos žmogus. Po antrojo Pasaulinio karo atsidėjo tapybai, tapė pagal užsakymus, dažnai religine tematika. Specialaus meninio išsilavinimo neturėjo. Vienu metu nutapęs paveikslą jo paties pavadintą „Kristaus grabas“, – Kristų nutapęs kaip gyvą ir pats jo išsigandęs. Paveikslą padovanojo Pakutuvėnų bažnyčiai, kur jis būdavo pakabinamas Didžiajame altoriuje Didžiąją Gavėnios savaitę. (Žeimienė S. Lietuvos nacionalinis muziejus, laiškas 2002 04 15 d. (autorės asmeninis archyvas))

*******

Tabernakulis. Foto: Jolanta Klietkutė

Tabernakulį Pakutuvėnų bažnyčiai 1998 m. kala
Mindaugas Šimkevičius. Foto: Rima Čekėnaitė

Bažnyčios priekyje centre stovi akmeninis stovas tabernakuliui. Jį, pagal judėjų aukuro pavyzdį nukalė Mindaugas Šimkevičius iš Telšių, 1997/8 metais gyvenęs Pakutuvėnuose.

*******

San Damiano kryžius 2007 m. Foto: Jolanta Klietkutė-Peleckienė

Bažnyčios priekyje viduryje kabo San Damiano kryžius. Jį 2007 metais nutapė br.Carlo Bertagnin ofm bei br.Paulius Vaineikis ofm ir Anastazija Šopagienė.

*******

Marijos statulėlė Pakutuvėnų kapinėse. 1997 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Kolpytėlė Pakutuvėnų kapinėse, kurioje buvo Marijos statulėlė. 2005 m. Foto: Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų kapinėse ant Stanislovo Grigalausko kapo stovi jo paties mūryta koplytėlė. Mergelės Marijos statulėlė – „Pieta“ buvusi koplytėlėje paskelbta Lietuvos Respublikos saugomu dailės paminklu (deja, Plungės archyve tai patvirtinančių dokumentų neradau), buvo pirkta turguje. Anksčiau ši koplytėlė stovėjo darželyje prie trobos, tačiau naikinant sodybą, dukterys ją perkėlė į kapines. (Lingienės Stanislavos interviu, 1998) 1997 metų žiemą ši statulėlė iš Pakutuvėnų parapijos kapinių dingo.
Spauda apie šią koplytėlę rašo:
1999/02/ 12 redakcija. Nebėra... Žemaičių saulutė p.2
2001/09/28; 2001/10/05 Paulauskaitė Zita. Pasmerktasis menas, arba kas apsaugos nuo laiko ir žmonių senąsias žemaičių koplytėles? Žemaičių saulutė Nr.34-35 (310-311) p.1,3 ir 1,6

*******

Šv.Rokas Pakutuvėnų kaime. Nuotrauka iš
I. Končiaus knygos „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, p.128

*******

Už Aleksandravo dvaro buvo didelis gražus pušynas. Aplink nėra gyventojų, tik už kokių 5 kilometrų Gaudučių dvaras <…>. Čia maždaug viduryje miškelio, prie pasisukimo ant Karkluojos upelio stovi šv. Jonelis ant Stiebo. Senoviškos statybos – apačioje žymiai siauresnis, su gražoka geležine kryžma. (Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago, 1965, p.23) Šie žodžiai rašyti apie 1960–tuosius metus, deja, dabar nebėra jau Pakutuvėnuose nei šv. Jonelio, nei šv. Roko, nei kitų medinių šventųjų minimų Igno Končiaus.

Šiuolaikiniai dailininkai, fotografai ar menininkai, apsilankę Pakutuvėnuose taip pat išsineša daugybę naujų idėjų savo kūrybai.

„Pakutuvėnų vizija” dailininkas Gediminas Numgaudis (Kretinga). 2001 m. Foto: Gediminas Numgaudis	„Pakutuvėnų malda” dailininkas Borisas Jokubauskas (Klaipėda). 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė
Šakinių sodyba tapyta Juozo Šakinio (Kretinga). 1998 m. Foto: Jolanta Klietkutė	Stropų sodyba tapyta Broniaus Šimkaus (Kretinga). 1997 m. Foto: Jolanta Klietkutė

* * * * * * * * * *

* * * * * * * * * * * * * *

Kryžiai

Kelio, vingiuojančiame per buvusį Pakutuvėnų kaimą, vedančio iš Aleksandravo į bažnyčią, pakraštyje sutinkame du metalinius kryžius.

Vienas jų yra šalia buvusio internato, buvusios Stropų sodybos. Jis žymi Navardausko Algio žuvimo vietą. Algis darbavosi pas kaimynus (kurie čia gyveno labai trumpai ir jų net pavardės niekas nepamena), po darbo vyrai išgėrė, ruošėsi kažkur važiuoti, bet pakeliui susiginčijo ir kažkas jį sužeidė peiliu. Tik rytą praeiviai šalia kelio rado Algio kūną.

Kryžius prie buvusios Stropų sodybos. Jolantos Klietkutės nuotrauka 2010 m.

Antrasis kryžius yra priešais Daukšų sodybą (dešinėje kelio pusėje). Sakoma, jog jis ženklina vietą, kur pokario metais žiemą kažkas yra sušalęs.

Minijos pakrantėje šalia buvusio malūno ir tilto yra dar vienas didelis medinis kryžius šioje vietoje 1994.04.15 d. sušalusio baidarininko atminimui.

Fotografavo Jolanta Klietkutė 2009 m. vasarą

Į viršų...