©
Veronika Simutienė,
Jolanta Klietkutė
Mokykla
Šį
skyrių rašydama rėmiausi Aleksandravo pradinės mokyklos mokytojos
Veronikos Simutienės surinkta medžiaga bei Pakutuvėnų kaimo gyventojų
prisiminimais.
 Statoma Stropų sodyba ~1920 m. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo  Darbininkai ruošiasi statyti Stropų sodybą. Matosi ąžuoliukas, kuris yra išlikęs iki šių dienų.  1948 m. nacionalizuota I. Stropaus sodyba, 1954-1964 m. mokyklos bendrabutis. Fotografavo 1966 m. mokyklos fotobūrelį lankę mokiniai, vadovaujami Vytauto Palenskio. Nuotrauka iš mokyklos archyvo  Buvusi Stropų sodyba 2000 m. Foto: Jolantos Klietkutės. 2001 m. sodyba buvo visiškai nugriauta  2010 m. pavasarį buvusios sodybos nesimatė nė ženklo. Foto: Jolanta Klietkutė  Dobilų troba. Fotografavo mokytojas Z.Strumyla. 1996 m.  J.Stonkaus sodyba. 1945-46 m. - pradinė mokykla. Fotografavo 1966 m. mokyklos fotobūrelį lankę mokiniai, vadovaujami Vytauto Palenskio. Nuotrauka iš mokyklos archyvo  Rupeikų sodyba, kurių sodyboje nuo 1948 m. buvo įsikūrusi mokykla. Nuotrauka iš Marytės Daukšienės asmeninio archyvo |
Dauguma ūkininkų vaikų (berniukai) rusų kalba mokėsi Plungėje Oginskių įsteigtoje mokykloje.
19181920 m. lietuvių kalba rašyti ir skaityti mokė tėvų samdomi daraktoriai (dažniausiai Kartenos špitolės davatkos), kurie dažnai keisdavosi. Gyventojai juos maitindavo po savaitę, todėl nebuvo ir nuolatinės vaikų susirinkimo vietos rinkdavosi toje troboje, kuri tuo metu išlaikydavo mokytoją. Mokymas vykdavo virtuvėje prie stalo. Už darbą atlygindavo kas kuo buvo turtingas: vienas atnešdavo milo ar drabužių, kitas mėsos ar bulvių, trečias vilnų ar ko kito.
Mokslai prasidėdavo prieš Naujuosius metus ir tęsdavosi iki Velykų (kovo ar balandžio mėn.) Vaikai mokėsi tol, kol pramokdavo skaityti maldaknygę ir parašyti visas raides. Daraktorius skaitydavo pirma, o vaikai kartodavo iš paskos. Rašė į sąsiuvinius (sąsiuvinio kaina tada būdavo 40 centų). Turtingesni turėjo ir marmurines lenteles betmes. Pertraukų ir pamokų nebuvo. Mokydavosi po 23 valandas per dieną ir per 23 žiemas šiek tiek pramokdavo skaitymo ir raidžių rašymo.
Gyventojų pastangomis 1920 metais buvo atidaryta pirmoji Aleksandravo apylinkėse trijų skyrių mokykla Pakutuvėnų kaime, pasiturinčios ūkininkės Liudos Dobilienės troboje (statytoje 1896 metais). Tuomet ji vadinosi Pakutuvėnų pradine mokykla. Visi trys skyriai buvo viename kambaryje (kadangi labai trūko vietos IV skyriaus įsteigti nepavyko). 25 mokiniai mokėsi 5x6 m dydžio kambaryje, kuriame buvo trys langai (kiekvienas 1,5x1 m dydžio). Pirmaisiais metais kiekvienas tėvas, atvesdamas vaiką į mokyklą, atveždavo ir suolą (skameiką). Sustačius visus suolus klasė atrodė labai juokingai, nes jie buvo skirtingų formų ir dydžių. Todėl kitais metais tėvai susidėjo pinigus ir samdė meistrą, kuris padarė vienodus suolus, panašius į dabartinius, tik nedažytus. Mokytojavo mokytoja Valančiūtė Bronislava kilusi iš Kretingos raj., Reketės kaimo.
Mokslas prasidėdavo rytą, bet nevienodu laiku, vaikai, atėję į mokyklą, dar ilgai išdykaudavo, žaisdavo kieme. Pamokos neturėjo nustatyto laiko, bet tarp jų būdavo pertraukos (permainos). Į pamokas kviesdavo ne skambutis, bet mokytoja ar budintys mokiniai šaukdami: Ant vietų! Mokslas prasidėdavo lapkričio 1 dieną (uždarius gyvulius į tvartus), o baigdavosi gegužės pradžioje, kai reikėdavo ginti į laukus bandą.
Pirmasis skyrius buvo vadinamas parengiamoji grupė. Tuo metu mokiniai mokėsi rašyti lentelėse (doskose). Antrame skyriuje jau rašė pieštuku, o vėliau plunksna ir rašalu į sąsiuvinius. Klasėje stovėjo pastatoma lenta, kurioje dažniausiai rašydavo vien tik mokytoja. Pirmame ir antrame skyriuje vaikai mokėsi daugiau skaityti ir rašyti, o trečiame ir ketvirtame aritmetikos.
Mokykloje vaikai jau turėjo ir vadovėlius: III skyriai Elementorių, IIIIV skyriai Žiupsnelį. Vyresnėse klasėse jau buvo Gyvoji ir negyvoji gamta, skaitymo knyga Kelias į šviesą, Pr.Mašioto Aritmetika IIIIV skyriams, Lietuvos istorija. Vieną kartą savaitėje buvo tikybos pamoka iš vadovėlio Šventoji istorija Senojo ir Naujojo įstatymo.
Kartais į mokyklą atvažiuodavo kunigas, kuris tikrino kaip mokytoja moko tikybos, klausinėdavo poterių. Klasėje kabėjo šventi paveikslai. Kiekvieną rytą darbą pradėdavo su malda. Per religines šventes vaikai ruošdavo pasirodymus (pav.: inscenizavo pasakėčią Vilkas ir ėriukas ir pan.).
Mokytoja užduodavo namų darbus (daugiausia reikėdavo skaityti ir pasakoti). Už išdykavimus ir nesimokymą buvo taikomos fizinės bausmės: pastatydavo arba paklupdydavo į kampą, o kartais išvarydavo laukan. Geriesiems mokiniams liepdavo pilti šaltą vandenį neklaužadoms ant rankų.
Mokinių vis daugėjo. 1922 metais jų buvo jau net apie 30. Kai kurie turtingųjų tėvų vaikai baigę keturias klases norėjo mokytis gimnazijoje. Vis labiau augo poreikis mokyklą perkelti į didesnes patalpas. Todėl apie 1922 metus mokykla perkeliama pas Pakutuvėnų ūkininką Gudą. Klasė čia buvo nemaža, trys dideli langai, šviesos pakankamai. Mokinių skaičius svyravo nuo 30 iki 40. Buvo keturi skyriai. Vaikus mokė Bronė Vaičekauskaitė, kuri ten išdirbo penkerius metus. Ji pas Gudus ir gyveno.
Vaikai mokyklą pradėdavo lankyti 1011 metų amžiaus. Dažnai dėl sunkios materialinės padėties, arba silpnesnės sveikatos likdavo vienoje klasėje po 34 metus, nes praleisdavo labai daug pamokų. Valdžia mokytis nevertė ir neragino. Tėvai leisdavo vaikus savo noru.
Nuo 1922 metų į mokyklą reikėdavo išeiti anksti, nes pamokos prasidėdavo 8 val. ryto. Į namus vaikai grįždavo vėlai apie 4 val. po pietų. Kiekvieną dieną būdavo po keturias pamokas. Mokydavosi skaitymo, gramatikos, aritmetikos, piešimo. Vaikai užsiimdavo saviveikla, nes mokytoja mokydavo vaidinti, dainuoti. Buvo suruošta daugybė inscenizacijų (Lapė ir varna, Kvartetas), kurias rodydavo tėvams, kitiems kaimo gyventojams.
Į pamokas vaikus sukviesdavo skambutis, tačiau pati pamoka dažnai tęsdavosi valandą ar net ilgiau. Nei pamokos, nei pertraukos neturėjo nustatytos trukmės. Klasės priekyje kabojo didelis kryžius. Poterių ir katekizmo mokė iš Kartenos atvežtas klebonas.
Tinginčius mokytis bausdavo. Vaikus bausti mokytojai turėjo teisę, nes patys tėvai tai leisdavo ir net liepdavo. Už nesimokymą, triukšmavimą, blogą elgesį mokytojai vaikus mušdavo liniuote per delnus, klupdydavo ant žirnių ar nusukdavo ausį.
|
|
Mokiniai rašydavo į medines lenteles arba į sąsiuvinius. Vietoje kreidos buvo naudojamas grifelis. Prirašius pilną doskelę, ją nuvalydavo nedideliu skudurėliu, kurį kiekvienas turėjo savo. Prirašydavo ir vėl valydavo... Į sąsiuvinius rašydavo tik didesnieji. Skaityti mokėsi iš elementorių skiemenuodami šlebezavojimo būdu.
Kadangi Aleksandravo kaime gyventojų buvo daugiau nei Pakutuvėnuose, 1926 metais mokykla buvo perkelta į Aleksandravą. To meto mokyklos vyriausybė nesistengė įgyvendinti privalomo mokymo, todėl ir lėšų švietimui skyrė mažai. Apie naujų mokyklų statybą niekas nė galvoti nedrįso.
Mokykla dažniausiai būdavo ūkininkų kampininke. Ūkininkas tol laikė mokyklą, kol mokėsi jo vaikai, o vėliau ją perkraustydavo pas kitą ūkininką. Patalpos buvo visai nepritaikytos tam reikalui, todėl jau nuo 1928 metų mokykla įkuriama pas ūkininką Riepšą Justiną (į buvusį Aleksandravo dvaro centrą).
Pakutuvėnų mokiniai ~1939 metus.
4-toje eilėje viduryje mergaitė su skarele ant kaklo, be galvos apdangalo - Ona Salytė
 Penktokai 1961 m. Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo |
Tačiau 1940 metais šaulių organizacijos būrys išsisklaidė, o jų vadas mokytojas Gulbinskas, pabūgęs tarybų valdžios, pasitraukė į užsienį. Gyveno ir mirė Kanadoje. Mokiniai pradėjo lankyti tarybinę mokyklą, kuri buvo atskirta nuo bažnyčios. Pirmąją naujųjų mokslo metų dieną mokiniai mokykloje nerado ant sienų Vyčio ir kryžiaus, o šalia kol kas paliktų J.Basanavičiaus ir V. Kudirkos išvydo Lenino ir Stalino portretus. Naujose mokyklos programose nebeliko tikybos, nepradėdavo pamokų malda, o atsirado rusų kalbos, SSSR istorijos ir literatūros, SSSR konstitucijos pamokos. Trūkstant naujų vadovėlių, laikinai buvo leista mokytis iš senų, tik vaikai turėjo iškirpti netinkamus jų puslapius. Pirmaisiais tarybiniais metais mokytojavo Stonkus Zenonas kilęs iš Kvėdarnos.
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje visur vedama vokietinimo politika. Mokykloje taip pat dažnai apsilankydavo vokiečių karininkai. Pirmaisiais okupacijos metais mokytojavo Stonkus Z., Martišiūtė.
1944 metų rugsėjo mėnesį pamokos prasidėjo mediniame Aleksandravo mokyklos pastate. Tačiau tepasimokius kokį mėnesį, Aleksandrave užvirė didelis mūšis: vokiečiai traukėsi nuo Plungės, keliu link Klaipėdos, o rusai bandė juos aplenkti Kulių žvyrkeliu. Aleksandravas tapo fronto linija. Iki pietų traukėsi vokiečiai, o jau po pietų atėjo rusų kareiviai.
Sudegė net mūrinis ūkininko Riepšaus tvartas, apgriuvo ir mokykla - liko be langų, be durų. Tais metais vaikai jau nebesimokė. O 1945 metų rudenį mokykla buvo perkelta į Valužio Povilo ūkį. Visi mokiniai, kurių skaičius sumažėjo iki 25, turėjo tilpti viename kambaryje, nors mokytojai buvo du. 1946 metais pradinė mokykla iš Aleksandravo vėl buvo perkelta į Pakutuvėnų kaimą pas Joną Stonkų. Vėliau I ir III skyriai įsikūrė Riepšaus kumetyne, o II ir IV skyriai - Kazlauskų ūkyje, kur mokytojavo mokytoja Beniušytė. Tačiau labai greitai buvo atremontuotas karo nuniokotas pastatas Aleksandrave ir 1947 metais ten vėl prasidėjo pamokos. 1949 metais rugsėjo mėn. nacionalizuotame Rupeikų ūkyje Pakutuvėnuose atsidarė priauganti Aleksandravo septynmetė mokykla, kuri čia buvo iki 1967 metų.
Aštuntokai su mokytojais, 1964 m. Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio albumo
Stovi iš kairės: Apolinaras Antanaitis, Stasys Beniušis, mokytoja Bronelė Narušienė, Liudas Alšauskas, mokytoja Mikalauskienė (lituanistė), mokytoja Kliukaitė (?), diektorius, Veronika Drungilaitė (Simutienė), Antanas Mikalauskas, mokytoja, Juizas Šakinis, Antanas Drungilas. Sėdi iš kairės: Vida Stončiūtė, Darutė Navardauskaitė, mokytojos Mikalauskienės vaikas, Onutė Vilkaitė, Rūta Stroputė, Levutė Lučinskaitė.
Pakutuvėnuose prie Aleksandravo aštuonmetės mokyklos buvusiame Ignaco Stropaus ūkyje 1954 metais atsidarė mokinių bendrabutis vadinamas internatu. Čia nuo pirmadienio iki šeštadienio gyvendavo mokiniai iš tolimesnių kaimų (6-10 km). Kai kuriuos tėvai atveždavo arkliais, kiti patys ateidavo pėsčiomis. Pirmaisiais metais mokinių bendrabutyje buvo nedaug (15-18). 1960 metais papildomai atremontavus pastatą, galėjo gyventi apie 25 mokinius, kurie buvo išlaikomi tėvų, kolūkių ar valstybės lėšomis. Bendrabutis buvo uždarytas 1964 metais kai mokykla persikėlė į Aleksandravą (nes atstumas iki mokyklos išaugo iki 3.5 km.). (Simutienė V. Aleksandravo pradinės mokyklos istorija (mokyklos archyvas, rankraštis)) 2001 metais ši sodyba buvo visiškai nugriauta.
Daugiau Pakutuvėnų mokyklos nuotraukų yra albume. Žiūrėti daugiau...
A.Stonkaus papildymas (2004.11.15):
Ši nuotrauka padaryta 1944 m. pavasarį. Prie
senosios Aleksandravo mokyklos.
Vedėjas Vyt. Stonkus ir mokytoja Auželytė. Aplink juos 39 mokiniai
Tą pavasarį mokykla išleido eilinę ketvirto ir pirmą penkto skyriaus laidą.
Po šešiasdešimties metų sunkoka atpažinti vaikystėje matytus veidus. Tačiau kai kurių bruožai dar išliko atmintyje.
Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę pirmas Zenonas Stonkus (mokytojo sūnus), sekantys Anicetas Stonkus ir Vaclovas Gusčius iš Pakutuvėnų, P. Mažeika iš Dyburių, P. Mineikis ir V. Butkus. Trečias iš dešinės Steponas Kneita.
Antroje eilėje (žemiau V Guščiaus) Adelė Brazdeikytė, Zina Stonkutė (mokytojo dukra), Bronelė Stonkutė (mano sesuo) visos iš 5 skyriaus. Toje eilėje iš dešinės kraštinis Antanas Sauserys.
Žemiau į dešinę nuo mokytojos Auželytės, stovi Alfonsas Stropus, jo pusseserė iš St. Stroputė iš Pakutuvėnų ir Vanda Jasinskaitė iš Liepgirių. Priekyje kairėje pirma klūpo Narkutė, dešinėje Rūta Brazdeikytė.
1944 metų spalio 9 d. vykstant rusų ir vokiečių kautynėms mokyklos pastatas buvo sudaužytas.
Mokykla ir mokytojas Vyt. Stonkus su šeima buvo perkelti į Pakutuvėnus, Antano Stonkaus ūkį. Čia ji veikė 1944-45 m. žiemą ir pavasarį. 1945 m. rudenį mokykla buvo perkelta į ūkininko Izidoriaus Rupeikos ūkį. Mokytojas Stonkus, atrodo, išvyko į Švėkšną. Daugiau savo buvusių mokytojų nebesusitikau.
Įvairiai gyvenimai susiklostė ir mokiniams. Kiek, man žinoma A. Brazdeikytė ir St. Straputė baigė Klaipėdos mokytojų institutą, V. Jasinskaitė žurnalistiką, aš Lietuvos Vet. Akademiją, sesuo Bronelė Stonkutė (1944.10.9) pasitraukė į vakarus ir dabar gyvena JAV Čikagoje, Antanas Sauseris buvo ištremtas į Sibirą.
Kiek žinau, į Anapilį jau iškeliavo A. Brazdeikytė, V. Jasinskaitė, Alf. Stropus, V. Gusčius, Ant. Sauseris, St. Kneita. Nenuostabu, juk mes iš praėjusio šimtmečio pirmosios pusės, kiekvienas sunkiais išbandymų keliais ėjome į savo ateitį. Kiek mūsų beliko?...
