Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

„Susitaikinimo sodyba“

„Susitaikinimo sodybos“ istorija
Brolio Pauliaus Vaineikio ofm interviu
Konrad Schmidt („LAZARUS-Hilfswerk“ koordinatoriaus) interviu
Svarbi informacija


Broliai pranciškonai statosi molinę trobelę – „molinuką“ 1991 m. Foto: Gediminas Numgaudis

Molinukas turės verandą. 1995 m. Foto: Jolanta Klietkutė


„Molinukas“ 1998 m. Foto: A. Kriščiūnas


„Molinukas“ 1999 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Molinuko aplinka 1998 m. pavasarį ir rudenį




Molinuko vidus. Foto: Jolanta Klietkutė






Sudegęs molinis, 2008 m. Foto: Jolanta Klietkutė

2011 m. rudenį molinuko likučiai sulyginti su žeme.
Foto: Neringa Kubiliūtė


2012 m. pavasaris. Molinuko - nė ženklo neneliko.
Foto: Jolanta Klietkutė


Ikonografijos stovykla Pakutuvėnuose. 1996 m.
Foto: A. Darangauskas


Lietuvos šeimų stovykloje Pakutuvėnuose pamokslauja brolis Astijus Kungys ofm. 1997 m. Foto: Gediminas Numgaudis


Pakutuvėnų reikalus aptaria su JE Telšių vyskupu A.Vaičiumi. Šalia iš kairės: Rūta Domarkaitė (PJT prezidentė), Konrad Schmidt („Lazarus-hilfsverk“ koordinatorius, Vokietija), Gediminas Numgaudis ofm (Pakutuvėnų parapijos klebonas), Jolanta Klietkutė („Susitaikinimo sodybos“ koordinatorė). 1996 m. Foto: Aldutė Šeduikienė

1990 metais brolis Gediminas Numgaudis OFM dirbo Šventosios bažnytėlėje: „Čia dažnai atvykdavo šv. Jono kongregacijos sesuo Barbora, svajojanti įkurti mergaičių, sunkiai besiadaptuojančių visuomenėje, namus. Mes kartu ėmėme ieškoti vietos šiai idėjai įgyvendinti. Tuo metu Kretingos pranciškonų gimnazijoje dailės mokytoju dirbęs Juozas Šakinis daug pasakojo apie jo gimtuosius Pakutuvėnus, nepaprastai gražią gamtą, numelioruotą kaimą ir vienišą bažnyčią. Kartu nuvykome jos aplankyti ir ši vieta sesei Barborai pasirodė esanti per toli nuo artimiausio miestelio, o man patiko. 1991 metais, kai broliai vienuolyne klausė kur turėtų būti jų noviciatas aš parodžiau Pakutuvėnus ir pasakiau, kad mano įsitikinimu jis turėtų būti būtent čia. Tėvas Matas Jurevičius OFM ėmė dažnai atvažinėti į šią bažnyčią dvasinėm pratybom. Vėliau čia atvyko ir broliai kandidatai Paulius Vaineikis bei Faustas Meškuotis“. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)

1991 metų birželio 14 dieną (per šv. Antano atlaidus) mes, pirmieji brolių pranciškonų naujokai, atvykome į Pakutuvėnus, rekolekcijoms. Tėvas Matas OFM mums parašė eremitų regulą pagal dykumų tėvų patirtį (valgyti tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią reikia patiems susielgetauti po du einant per kaimą). Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams. Meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv. Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su broliu Faustu Meškuočiu, tėvo Astijaus Kungio OFM palaiminti, išėjome statytis noviciato. Nė vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, bet perskaitėme, kad šv. Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų vytelių. Tai ir mes nutarėme pirmą namuką pasistatyti molinį. Nežinojome nuo ko pradėti, tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima – atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Tai buvo žymiai efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su broliu Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kurie mums padėdavo. Kiekvienas atsinešdavo kokių nors įdomių, labai pravertusių patarimų. Rugsėjo mėnesį nutarėme, kad visi broliai kandidatai važiuos kartu ir pagaliau pasistatysime namuką, nes supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Darbas vyko labai sparčiai, sienos kilo, kilo ir galiausiai liko tiktai stogą uždengti. Bet mes to darbo pabaigti nesuspėjome, stogą uždengė stalius iš Aleksandravo. Bendrovės pirmininkas paaukojo duris, langą. Šio namuko paskirtis – vieno brolio eremito (atsiskyrėlio) namas, kuriame jis metus galėjo gyventi. Ir ateityje, manėme, kad tokių namukų turi būti žymiai daugiau. Bet Viešpaties plane buvo kitaip – Pakutuvėnų vieta tapo visų. 1993 metais niekaip negalėjome rasti vietos jaunimo stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Bandėme Šventojoje, kitose vietose, bet nieko neišėjo, tarsi Viešpats būtų sakęs: „Jums visi keliai į kitas vietas uždaryti – darykite stovyklą Pakutuvėnuose“. Taip atsirado pirmoji Pakutuvėnų stovykla. (Vaineikio Pauliaus OFM interviu, 1997)

1993 m. man buvo stiprus įkvėpimas šalia Šventosios bažnyčios įkurti susitaikinimo oazę, tokią kaip Taize (Prancūzijoje), bendruomenę priimančią atvykstančius žmones, ieškančius atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus, kur jie būtų išklausomi, galėtų pasimelsti: ši bendruomenė būtų krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Tačiau tokiai idėjai nepritarė Palangos kunigai ir šios vietos teko atsisakyti. 1995 metų pavasarį su architektu iš Palangos Kastyčiu Aleknavičiumi savaitę gyvenome Pakutuvėnuose melsdamiesi ir klausdami Dievo kas čia turėtų vykti. Abiem atėjo ta pati vizija: etnografinė žemaitiška sodyba. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)

„Susitaikinimo sodyba“ išsivystė iš brolio Gedimino OFM svajotos idėjos, 1995 metais Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybai ir broliams pranciškonams ieškant galimybių suteikti žmonėms vietą pabūti vienumoje, per bendrą darbą, maldą ir poilsį atstatyti santykius su savimi, Dievu ir aplinkiniais. Pakutuvėnų bažnyčia (esanti 30 km. nuo Kretingos) idealiai tinka šiai idėjai, nes yra gana toli nuo pagrindinio kelio ir kaimo (7 km), artimiausias vienkiemis – tik už kelių kilometrų. Gavome JE Telšių vyskupo Antano Vaičiaus palaiminimą. Susitarus su Plungės klebonu kun. J. Pačinsku, Pakutuvėnų bažnyčios klebono pareigas perėmė brolis Gediminas Numgaudis OFM.

1995 metais Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba 50-čiai metų išsinuomavo 49,25 ha žemės aplinkui Šv. Antano Paduviečio bažnyčią Pakutuvėnuose ir ėmė kurti „Susitaikinimo sodybą“. Vasaromis čia vyksta stovyklos Lietuvos šeimoms, Karaliaučiaus srities lietuvių kilmės vaikams, Kretingos bei Lietuvos akademiniam jaunimui, rekolekcijos prieš atgailos žygius į Žemaičių Kalvariją, rankdarbių, ikonografijos mokyklėlės, aplinkinių kaimų vaikai ruošiami Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentams. Kitais metų laikais Kretingos Šv. Antano religijos studijų instituto studentai, bei Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybos nariai atvyksta asmeninėms rekolekcijoms. Nuo 1995 metų organizuojamos šeimų stovyklos buvo pirmasis tokio pobūdžio bandymas Lietuvoje. Šios stovyklos turėjo didelę įtaką Lietuvos šeimų dvasiniam prabudimui.

Nuo 1995 metų Pakutuvėnų parapijoje buvo atlikti šie darbai:

  • 1995 metais ąžuolinį altorių ir 1996 m. ąžuolinius tabernakulį bei pultą šv. Raštui pagal Gedimino Numgaudžio OFM projektą padarė Kretingos vienuolyno meistras Kazimieras Ramonas.
  • 1996 m. vasarą įvesta aukštos įtampos elektros linija (finansavo Plungės miesto savivaldybė), žemos įtampos elektros linijos įvedimo išlaidas parėmė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (1996 m.), 1998 m. Jūratės Pauliukonytės-Gentlesk (JAV) rūpesčiu elektra įvesta ir į bažnyčią.
  • 1996 m. Vokietijos labdaros organizacijos „LAZARUS–Hilfswerk“ pagalba  iš konteinerių pastatytas laikinas būstas gyventi bendruomenei.
  • Savanorių darbininkų pastangomis (pakutuvėniškių: Stepono Milašiaus, Povilo Gėrybos, Stasio Daukšos,  kretingiškio: Irmanto Tamošausko) 1995 metų žiemą bažnyčioje sudėtos medinės grindys, sumūryta krosnis (Antano Lygnugario iš Klaipėdos).
  • 1997 m. numelioruotas bažnyčios šventorius ir „Kristaus kapo“ koplyčia (Plungės melioracijos tarnybos auka).
  • Akmenskaldys Mindaugas Šimkevičius iš Telšių, 1998 metais gyvendamas Pakutuvėnuose, bažnyčiai nukalė akmeninį, žydų aukuro formos, tabernakulį.
  • Pagal Telšių dailės akademijos studentės Rimos Čekėnaitės (iš Utenos) diplominį darbą „Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotys“ (1996 m.) aplinkui bažnyčią statomos kryžiaus kelio stočių koplyčios.
  • 1997 m. rugsėjį Placidas Jasiūnas (Ukmergė) ir Egidijus Gricius (Rietavas) sumontavo laiptus į bažnyčios bokštą (laiptus padarė Kretingos vienuolyno meistras Kazimieras Ramonas).
  • 1997 m. pabaigoje į bažnyčią įvesta telefono linija.
  • 1998 m. verslininkas Juozas Rupeika iš Plungės paaukojo naujus langus bažnyčios apšiltinimui. Jis papasakojo įdomią istoriją: vieną dieną jis su savo sūnumi važiavo automobiliu ir sankryžoje netikėtai susidūrė su gaisrine mašina. Paskutinę avarijos sekundę p. Juozas pagalvojo, kad jei liks gyvas sūnus – jis padarys ką nors gero bažnyčiai. Įvyko stebuklas – automobilis buvo visiškai sumaitotas, o vairuotojas ir keleivis net nesužeisti. Taigi, teko vykdyti pažadą ir daryti auką bažnyčiai. Atvyko pas Kretingos pranciškonus, tačiau šie pasiuntė į Pakutuvėnus.
  • Nyderlandų bendradarbiaujantieji fondai, atsakydami į Jolantos Klietkutės (iš Vilniaus) paraišką, skyrė finansavimą šios bažnyčios stogo remontui ir 2000 m. rudenį buvo uždengtas naujas stogas, nes senasis 1999 m. buvo nuniokotas praūžusios uragano „Anatolijus“.
  • 2001 metais Kretingos UAB „Edija“ suremontavo bažnyčios vidų, įrengė naujas pakabinamas lubas, konferencijų salę palėpėje, įvedė elektros instaliaciją.
  • 2002 m. balandžio 30 d. Kretingos bažnyčia Pakutuvėnų bažnyčiai padovanojo 27 medinius suolus. Senieji Pakutuvėnų suolai perkelti į kapinių koplyčią.
  • 2002 m. liepos mėn. nutiestas kelias pro bažnyčią į buvusios klebonijos vietą.
  • 2002 m. pastatytas „Tvartelis su Betliejaus koplyčia“, kuriame įsikūrė bendruomenė.
  • 2004 m. Nyderlandų fondui finansuojant bažnyčioje sudėti plastikiniai langai, įstiklintas balkonas, sudėtos naujos žąuolinės durys.
  • 2005 m. kovo 22 d. juridiškai įregistruotas Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolynas. Čia apsigyveno broliai Gediminas Numgaudis, Paulius Vaineikis, Carlo Bertagnin.
  • 2005 m. birželio 17 d. bendruomenei vadovauti paskirtos Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys vienuolės.
  • 2007 m. bažnyčiai padovanoti nauji, mediniai suolai. Senieji grąžinti Kretingos bažnyčiai.
  • 2008 m. išrinkta vieta Provincijos eremityno statyboms.
  • 2009 m. pastatytas „vyrų namas“.
  • 2009 m. pavasarį pasodintas „Tūkstančio ažuoliukų parkas“ Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui įamžinti.
  • 2010 m. pastatyta nauja lauko virtuvė.
  • 2011 m. su žeme sulyginti 2008 m. sudegusio „molinuko“ likučiai.
  • 2012 m. kovo mėn. šventoriuje pastatytas naujas ąžuolinis kryžius, kurį aukojo ir statė Pakutuvėnų bei Aleksandravo kaimo gyventojai.
  • 2013 m. statomas naujas mūrinis dušų ir tuletų pastatas, skirtas stovykloms/
  • 2013 m. rugsėjo 1 d. Reabilitacinė „Susitaikinimo sodybos“ bendruomenė uždaryta. Seserys, gavusios kitas tarnystes, išvyko iš Pakutuvėnų. Susitarus su kuriuo nors broliu galima atvykti kelioms dienoms asmeninėms rekolekcijoms, poilsiui, susitaikinimui.

"Pakutuvėnai, tai tikriausiai yra mūsų dangiškojo Tėvo idėja, nes jaunimas neturi šaknų Bažnyčios viduje, tačiau nori sužinoti apie dvasinį gyvenimą. Klausėme savęs, ką mes dėl jų galime padaryti. Vokietijoje nupirkome du eksportinius konteinerius (kuriuose vežiodavo kavą). Draugo Artur Reuter fermoje juos pasistatėme ir darbavomės patys bei senukai pensininkai. Viename konteineryje stengėmės įrengti viską, ko gali prireikti: virtuvę, miegamąjį (5–as lovas), rašomąjį stalą, apšildymą (krosnelę), šaldytuvą, elektrinę plytelę. Kitame konteineryje įrengėme dirbtuves, kad galima būtų dirbti. <…> Jau pirmaisiais metais matėme vaisius: kiek daug buvo išpažinčių, Pirmosios Komunijos ėjo ne tik vaikai, bet ir vyresni žmonės. Pastebėjome, kad atėjo ir narkomanų, kurie pirmą kartą ėjo išpažinties, Pirmosios Komunijos, kad žmonės čia atvyksta iš toli: iš Vilniaus, Kauno iš užsienio. Pastebėjome, kad jaunimas, kuris čia apsilanko, išeina su ramybe ir pagarba Dievui (gal net ir sau pačiam) širdyje, su viltimi gyventi. Tikiu, kad mūsų dar laukia labai ilgas kelias (stovyklų bei statybų). Paraleliai vystantis bendruomenės dvasiniam gyvenimui, vyksta ir statybos. Labai džiugu, kad labai daug padeda Kretingos firma „Edija“, kurios vadovas Edmundas Jasinskas (vyresnysis), išgirdęs, kad Pakutuvėnus remia vokiečiai nustebo: „Kodėl Lietuvoje turi dirbti vokiečiai, negi mes patys negalime savo vaikams padėti?“ (Shmidt Konrad, „Lazarus-Hilfsverk“ koordinatorius, Vokietija, interviu, 1997)

„Susitaikinimo sodybos“ bendruomenė jau perėjo nemažą vystymosi kelią, kurį galima suskirstyti į kelis etapus:

1. „Pustelnikų“(1995-1996 m.), kuomet bendruomenę sudarė 4-5 žmonės čia atvykę „iš idėjos”. Jie stengėsi gyventi pagal dykumų tėvų patirtį, melstis ir atgailauti už savo ir pasaulio nuodėmes. Tai buvo žmones priimanti ir maldoje auganti bendruomenė, kuri neturėjo nieko savo. Nebuvo vandens, elektros, telefono. Gyveno kapinių koplyčioje o maistą gaminosi vokiečių dovanotuose konteineriuose ant krosnelės. Valgydavo du kartus per dieną rytą ir vakare. Pustelnikai meldėsi 4 kartus per dieną „Liturginių valandų“ malda: Rytinę, Dieninę, Vakarinę ir Naktinę, kurios pabaigoje kalbėdavo rožinį ir kaitydavo tos dienos „Šventųjų gyvenimus“. Žiemą miegoti tekdavo apsikabinus per dieną ant krosnies įkaitusį akmenį, nes kapinių koplyčia nešildoma. Atvykusiems svečiams buvo skirtas konteineris, tačiau jame krosnelė labai greitai atšaldavo ir tekdavo apsispręsti, arba taip pat miegoti su įkaitintu akmeniu, arba budėti ir kūrenti kas dvi valandas.

2. „Pustelnikų bei reabilitacijos“ (1996-1999 m.) bendruomenė. Gyvenimo būdas beveik toks pat kaip aukščiau aprašytasis. Skirtumas tik tas, kad bendruomenėje apsigyveno ne tik vaikinai, bet ir dvi merginos (kurios gyveno bažnyčioje). Bendruomenės narių skaičius svyravo nuo 4 iki 8, o vasarą prie stalo susirinkdavo iki 30 žmonių. Susikoncentravo nerašytos bendruomenės gyvenimo taisyklės, atsirado „dykumos diena“ (pirmadienis), kuomet kiekvienas galėjo pabūti akis į akį su Viešpačiu, atsirado Adoracijos poreikis. Pastebima, kad atvykstantys svečiai vis dažniau būdavo narkomanai, norintys pakeisti savo gyvenimą, ieškantys pagalbos. Pamažu ryškėjo bendruomenės kryptis – priklausomybių reabilitacija. Vis dažniau lankėsi spaudos atstovai, atvykdavo net ekskursijos autobusais. Stovyklos, kurias čia organizuodavo Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba, labai greitai visoje Lietuvoje paskleidė žinią, kad Žemaitijoje yra idiliška vieta poilsiui ir maldai. Žmonių antplūdis kartais tikrai pasidarydavo nevaldomas. Atsirasdavo ne tik „pamaldžių“, bet ir „bohemos“ ieškančių. Pustelnikai dar bandė laikytis maldos ir atsiskyrėlių gyvenimo būdo, bet… 1999 m. rudenį bendruomenė buvo uždaryta. Dėl dviejų priežasčių: nevaldoma svečių invazija (ne tik į žmonių kiekį, bet ir į gyvenimo būdą) ir pašaukimo ištyrimas (jei bendruomenė tikrai būtina, pagyvenę mieste, vėl sugrįš tie, kam Pakutuvėnų tikrai reikia).

3. 2001 m. „Susitaikinimo sodyboje“ įsikūrė sveikstančių narkomanų bendruomenė kurioje nuolat gyvena 10–13 žmonių. Jos tikslas padėti žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybės ligų, integruoti juos į visuomenės gyvenimą. Gyvenimas „Susitaikinimo sodyboje“ organizuojamas bendruomenės principu. Jaunuoliai pratinasi gyventi su kitais žmonėmis, kartu dirbti, kartu valgyti, padėti tiems, kurie ką tik atvyko (anksčiau atvykusieji ir atsistojusieji ant kojų, padeda kapstytis tiems, kurie ką tik atvyko). Gyvenimo bendruomenėje laikas: iki 1 metų. Naudojamasi „Dvylikos žingsnių ir tradicijų“ metodais. Aktyviai dalyvaujama anoniminių alkoholikų (toliau – AA) ir narkomanų anonimų (toliau – NA) veikloje. Trečiadieniais, penktadieniais 19.00 val. Kretingoje, Vilniaus g. 4 bei sekmadieniais 15.00 val. Vyksta uždari NA grupės „X“ susirinkimai. Bendruomenės taisyklės atspausdintos popieriuje ir pakabintos virtuvėje, kad kiekvienas atėjęs galėtų susipažinti.

4. 2005 m. vasarą bendruomenei vadovauti paskirtos Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys vienuolės. „Susitaikinimo sodyba“ – sveikstančių nuo įvairių priklausomybių žmonių bendruomenė, kurioje nuolat gyvena 5-6 žmonės. Bendruomenėje stengiamasi gyventi krikščioniškais principais paremtą bendruomeninį gyvenimą. Kiekvienas naujai atvykstantis žmogus supažindinamas su taisyklėmis, kurias pasirašydamas įsipareigoja jų laikytis visą buvimo Pakutuvėnuose laikotarpį. Sveikimo pagrindą sudaro darbas, malda bei tarnystė. Taikomi „Dvylikos žingsnių ir tradicijų“ metodai, dalyvaujama anoniminių AA veikloje.

5. 2007 m. oficialiai įkurta VšĮ „Susitaikinimo sodyba“ Pakutuvėnų infrastruktūrai vystyti, bendruomenės bei stovyklų reikalams palaikyti. Steigėjai: brolių pranciškonų vienuolynas, Plungės savivaldybė, Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba.
Pakutuvėnų „Susitaikinimo Sodybos“ bendruomenę sudaro trys broliai pranciškonai, dvi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys, 5-6 žmonės, sveikstantys iš įvairių priklausomybių bei keletas darbuotojų. Visi vadovaujasi tradicine vienuolynuose įprasta dienotvarke, vadinama regula, pritaikyta Pautuvėnų misijai. Daug dėmesio skiriama maldai: kasdien ryte, per pietus ir vakare (po rožinio) kalbamos Dievo tautos Liturginės valandos. Visi dalyvauja kasdieninėse Šv. Mišiose. Nuo pusryčių iki pietų, o taip pat pasibaigus pietų pertraukai, iki vakarienės vyksta įvairiapusė terapinė veikla, įskaitant aktyvaus darbo terapiją.

Nors Pakutuvėnuose ir susiformavo sveikstančių narkomanų bendruomenė, tačiau išlieka tas pats poreikis kaip pradžioje: nedidelės tikinčiųjų bendruomenės, kuri priimtų atvažiuojančius žmones, kad jie galėtų pabūti maldoje, pasidarbuoti prie žemės, prie gyvulių ir tokiu būdu patirtų dvasinį gydymą. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, autorės asmeninis archyvas, 2002) Pakutuvėnų parapijos perspektyva: dvi šalimais gyvuojančios bendruomenės – sveikstančių narkomanų ir rekolekcinio veikimo (evangelizacinė).

6. Nuo 2013 m. rudens Pakutuvėnuose lieka tik broliai pranciškonai bei keli darbuotojai. Susitarus su kuriuo nors broliu galima atvykti kelioms dienoms asmeninėms rekolekcijoms, poilsiui, susitaikinimui... 

Br. Pauliaus Vaineikio, ofm interviu (1997 m.)

1991 metų birželio 14 dieną (per šv.Antano atlaidus) atvykome čia, į Pakutuvėnus, rekolekcijoms kartu su tėvu Matu, ofm ir pirmaisiais postulantais. Tada t.Matas upeliuko vagoje iškasė gilią duobę (ten dabar yra tiltelis), kuri greitai prisipildė vandens. T.Matas palaimino ir taip mes įsigijome geriamo vandens. Tėvas Matas mums parašė eremitų regulą pagal dykumų tėvų patirtį: valgydavome tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią turėjome patys susielgetauti po du eidami į kaimus. Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams.

Po rekolekcijų išėjome pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, o po to iškilo didelis klausimas kur mes, pirmieji broliai, atliksime noviciatą? Br. Gediminas, ofm pasakė: „Jeigu patys nepasistatysite noviciato, tai jo ir neturėsite. O kur jį reikėtų statyti? Vieną vakarą Šventojoje susirinko Angelė, Aurida, br.Gediminas, Faustas ir aš. Mes meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv.Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su Faustu, Astijaus palaiminti, išėjome statyti mūsų noviciato. Nė vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, nebuvome bandę statyti namų, bet perskaitėme, kad šv.Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų vytelių. Tai mes ir nutarėme pirmą namuką tokį ir pasistatyti - molinį. Tėvas Matas patarė sienas daryti metro storio, kadangi žiemos pas mus šaltos. Nežinojome nuo ko pradėti, tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima - atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Tai buvo žymiai efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kurie mums padėdavo. Kiekvienas atsinešdavo kokių nors įdomių, labai pravertusių patarimų. Vėliau darbai truputį sustojo, rugsėjo mėnesį nutarėme, kad visi postulantai važiuos kartu ir pagaliau pasistatysime tą namuką, nes supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Darbas vyko labai sparčiai, sienos kilo, kilo ir galiausiai liko tiktai stogą uždengti. Bet mes patys to darbo pabaigti nesuspėjome, stogą uždengė stalius iš Aleksandravo. Aukojo mums visi kas ką galėjo. Bendrovės pirmininkas paaukojo mums duris, langą. Šio namuko funkcija - vieno brolio eremito namas, kuriame jis metus galėjo gyventi. Ir ateityje, manėme, kad tokių namukų turi būti žymiai daugiau. Bet taip gavosi, kad Viešpaties plane buvo kitaip: ne vien tiktai mums, bet ta Pakutuvėnų vieta tapo visų žmonių Pakutuvėnų vieta.

Buvo vienas įdomus įvykis: pirmą kartą iš Amerikos mūsų vizituoti buvo atsiųstas amerikietis Viljamas Gulas. Jo užduotis buvo pasižiūrėti kaip gyvena pranciškonai Lietuvoje. Jį Astijus tiesiai iš Amerikos lėktuvo atvežė į Pakutuvėnų kapines, kur koplyčioje kampe stovi karstas, per vidurį - iš katafalko padarytas stalas. Geriame arbatą ir sakome, kad štai čia, šitie pranciškonai statosi sau noviciatą, voniose minko molį odinėmis kojinėmis, deda sienas... Jis labai susižavėjo. Ir aš visai įsivaizduoju žmogų, kuris atvyko iš didžiojo pasaulio ir mano, kad jau nebeįmanoma gyventi taip, kaip gyveno pirmieji pranciškonai, ir staiga jis visa tai išvydo savo akimis. Tai jam buvo kaip pasaka ar neišsipildžiusios svajonės įgyvendinimas. Ir jis sako: „Jokių užsienių, kad jokie užsieniai nelįstų į šią vietą, nes ten broliai gyvena autentišką pranciškonų gyvenimą“.

Ir dar vienas įdomus įvykis: kai turėjome pirmąsias dešimties dienų rekolekcijas ir valgėme tik duoną su vandeniu, kartą atvažiavo bendrovės pirmininkas Antanas. Kai jis išvydo pirmuosius mūsų brolius, kaip mes, susėdę aplinkui, laužėme tą vieną kepalėlį gautos išmaldoje duonos, užsigerdami vandeniu, jis tikriausiai manė, kad sapnuoja. Ir kai kitą mėnesį mes su Faustu statėme molinuką, jis atveždavo tiktai duonos ir sakė visam kaimui: „Nevežkite nieko daugiau, nes tie vienuoliai nieko daugiau nevalgo“. Bet mes su Faustu sakom: „Atsiprašome, bet tai buvo tik dešimties dienų rekolekcijos, o dabar mes dirbame, esame alkani kaip vilkai ir prie duonos labai norėtume lašinių“. Bet jis matyt nenorėjo, kad tas sapnas išsisklaidytų ir kiekvieną kartą atveždavo šiltos duonos. Tiktai duonos. Ir prašė mūsų: „Būkit geri, gyvenkit šitaip“. Tačiau atėję į rytmetinę brevijoriaus maldą bažnyčioje už durų nuolat rasdavome padėtą po pintinę dešrų, sūrių ir kitokių gėrybių, kurias sunešdavo žmonės. Jie tiek visko prinešdavo, kad savaitės pabaigoje maistą turėdavome vežti į Kretingos vienuolyną broliams, nes mes patys tiek nebesuvalgydavome. Ir po to nutarėme daugiau iš Dievo nebeprašyti mėsos, nes kai tik paprašome, tai po to nebesuvalgome...

1993 metais niekaip negalėjome rasti vietos jaunimo stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Bandėme Šventojoje, kitose vietose, bet nieko neišėjo, tarsi Viešpats būtų sakęs: „Jums visi keliai į kitas vietas uždaryti - darykite stovyklą Pakutuvėnuose“. Taip atsirado pirmoji visuomeninė Pakutuvėnų stovykla. Buvo pastatyta pirmoji palapinė, kurioje gyveno apie 100 žmonių. Tuomet man teko vadovauti žygiui ir mes su jaunimu per vieną dieną atėjome iš Kretingos į Pakutuvėnus. Tai buvo 35 kilometrai kelio didžiausiame karštyje. Po šio žygio  penki žmonės jau nebegalėjo toliau eiti į Kalvariją, kai kas gavo saulės smūgius, kiti gydėsi pūsles ant kojų. Bet tai buvo tikras atgailos žygis. Prie mūsų prisijungė ir italai t.Franyčius kartu su aštuoniais broliais iš Veronos. Taip ir prasidėjo stovyklos.

1996 metų Pakutuvėnų vizija. Plakato autorius Gediminas Numgaudis ofm




2002 metų Pakutuvėnų vizija. Brėžinių autorius Kastytis Aleknavičius



Konrad Schmidt („LAZARUS-Hilfswerk“ koordinatoriaus) interviu

(1997 m.)

Pakutuvėnai, tai tikriausiai yra mūsų dangiškojo Tėvo idėja. Bet Dievas nuolat naudoja konkrečius žingsnius. 1994 metais t.Astijus Kungys, ofm (tuomet jis buvo Kretingos vienuolyno gvardijonu) ir t.Gediminas, ofm (kuris tik prieš kelis mėnesius buvo gavęs kunigo šventimus) lankėsi Vokietijoje Fuldos miesto pranciškonų vienuolyne, o po to atvyko pas mus į Wuppertal miestą. Mes jau buvome susipažinę anksčiau Kaliningrade 1992 metais. „LAZARUS“ organizacija tuomet talkino besikuriančiai Kaliningrado parapijai. Ir mums buvo labai stiprus liudijimas matyti kaip jauni žmonės iš Kretingos kartu su vienuoliais Astijumi ir Gediminu atvykę į Kaliningradą skelbė Gerąją Naujieną ten, kur jaunimas buvo labiausiai apleistas, kuriuo niekas nesirūpino. Jie atrado daug ieškančių Dievo žmonių, atrado ir labai daug dvasioje puolusių. Vakarais, sugrįžę atgal mes melsdavomės mažoje koplytėlėje įrengtoje konteineryje Marija Raskovoj gatvėje. Tai buvo mūsų pažinties pradžia.

1994 metų vasarą mūsų namuose Vokietijoje aš paklausiau t.Gedimino: „Ar tu dar tebesvajoji apie evangelizaciją?“ Jis atsakė taip. Tuomet mes nuvažiavome pas vieną mano draugą fermerį (Artur Reuter), aš žinojau, kad jis turi nusipirkęs didelį angarą - maniežą arkliams (buvusį parodų centro pastatą), tačiau nori jį paaukoti evangelizacijos tikslams. Paklausėme t.Gedimino ar jo planams tiks angaras. Atsakė, kad labai. Nuo to viskas prasidėjo.

Iš pradžių, dar kai tik buvo svajonė apie evangelizaciją, gal net ne svajonė, nes t.Gediminas su jaunimo grupe jau važinėjo po miestus, kaimus, kalbėjo gatvėse, bažnyčiose. Bet konkrečios vietos evangelizacijai dar nebuvo. O kai dovanotas krovinys dar prieš Kalėdas pasiekė Kretingą, kilo klausimas kur statyti. Aš ir mano žmona Wendi patys atvykome Kalėdoms į Lietuvą. Iš pradžių angarą patalpino Kretingoje po stogu, tačiau tuomet tikrai iškilo klausimas kur eiti, kur surasti jam vietos. Tuomet sakiau t.Gediminui, kad jei norime skelbti Evangeliją, jei norime paramos iš Vokietijos pusės, būtinai turime visą savo veiklą derinti su Bažnyčia, privalome nuvykti pas vyskupą. Telšių vyskupas Antanas Vaičius mus labai šiltai priėmė. Išklausė mūsų pasakojimą, pritarė evangelizacijos idėjai, tačiau net kelis kartus pakartojo: „Kas ateina iš Vakarų? Kokia bus įtaka?“ Ir man kažkaip savaime atėjo atsakymas: „Reikia rizikuoti vardan evangelizacijos, vardan Dievo, kad mūsų tautos ateitų pas Viešpatį“. T.Gediminas numatė vietą Šventojoje, o gal ir Pakutuvėnuose. Pirmą kartą aš išgirdau šio buvusio kaimo pavadinimą. Vyskupas patarė: „Gaukite vietinio klebono sutikimą, o visa kita - jūsų pačių reikalas, duodu jums leidimą ir laiminu“. Šventosios dvasininkai nesutiko, tuomet t.Gediminas sakė: „Jei Dievas uždaro vienas duris, - atveria kitas“. Taip mes atsidūrėme Pakutuvėnuose. Buvo žiema, šalta, tylu ir keista: bažnyčia, kapinės, buvusi koplyčia, medžiai... bet nėra namų, nėra žmonių. Tada t.Gediminas papasakojo, kad kažkada čia buvo didelis kaimas ir mes čia dabar viską pradėsime iš naujo su „pakūta“.

Vėl naujas klausimas - kur statyti angarą? T.Gediminui tai buvo labai didelė problema. Jis svajojo apie mažas senovines trobas, kokias anksčiau statydavosi lietuviai. Jas pasistatyti ir gyventi labai paprastai. Apie tokio gyvenimo paprastumą jis labai dažnai kartojo. Broliai pranciškonai prieš kelerius metus jau buvo ten pasistatę labai mažutį namelį iš molio, taigi ši vieta jau turėjo ryšį su pranciškonais. Bet evangelizacijai tik dabar atsiveria galimybės. Per pirmuosius dvejus metus žmonės susirinkdavo vasarą, bet niekas nepasikeitė. Angaras vis dar supakuotas, tačiau jaunimas ateina ir girdi Dievo žodį. Jaunimas, kuris, kaip man atrodo, neturi šaknų Bažnyčios viduje, tačiau jis nori sužinoti apie dvasinį gyvenimą. Tai mums su žmona suteikė labai didelę viltį. Klausėme savęs, ką konkretaus dabar galime daryti. Vokietijoje nupirkome du eksportinius konteinerius (kuriuose vežiodavo kavą). Arturo fermoje pasistatėme juos ir darbavomės mes patys bei senukai pensininkai. Viename konteineryje stengėmės įrengti viską, ko gali prireikti: virtuvę, miegamąjį (5-as lovas), rašomąjį stalą, apšildymą (krosnelę), šaldytuvą, elektrinė plytelę (tačiau elektros Pakutuvėnuose nebuvo). Kitame konteineryje įrengėme dirbtuves, kad galima būtų dirbti. Jaunimas Pakutuvėnuose naudojosi šiomis priemonėmis ir mes savo akimis matėme, kad tai buvo reikalinga.

Didžiausias Dievo palaiminimo šiai vietai ženklas, mano manymu buvo tai, kad buvo padarytas gręžinys ir iš 70 metrų gylio be jokio siurblio jau trečius metus teka neišsenkanti (net per karščius) srovė geriamo vandens. Tarsi sakytų: „Ateikite į šią vietą, kur teka geriamas vanduo“. Jau pirmaisiais metais matėme vaisius: kiek daug buvo išpažinčių, kiek ėjo Pirmosios Komunijos ne tik vaikai, bet ir vyresni žmonės. Pastebėjome, kad atėjo ir narkomanų, kurie pirmą kartą ėjo išpažinties, Pirmosios Komunijos, kad žmonės čia atvyksta iš toli: iš Vilniaus, Kauno iš užsienio, autobusas skautų iš Prancūzijos. Pastebėjome, kad jaunimas, kuris čia apsilanko, išeina su ramybe ir pagarba Dievui (gal net ir sau pačiam) širdyje, su viltimi gyventi. Šis liudijimas ir mums įliejo naujos dvasios. Labai svarbu ir tai, kad nuo ‘95 metų čia nuolat gyvena penki-šeši žmonės, kad jie meldžiasi bažnyčioje. Tikiu, kad mūsų dar laukia labai ilgas kelias (stovyklų bei statybų). Jau ’97 metų šeimų stovykloje vyravo susitaikinimo ir ramybės dvasia, nors dalyvavo apie 300 žmonių. Tai irgi yra ženklas ir didelis žingsnis į priekį. Dar pastebėjau, kad paraleliai vystantis bendruomenės dvasiniam gyvenimui, vyksta ir statybos. Labai džiugu, kad labai daug padeda viena Kretingos firma „Edija“, kurios vadovas Edmundas Jasinskas, išgirdęs, kad Pakutuvėnus remia vokiečiai nustebo: „Kodėl Lietuvoje turi dirbti vokiečiai, negi mes patys negalime savo vaikams padėti?“ Taip pat vienos studentės, iš Kretingos Religijų studijų instituto, tėvelis Placidas Jasiūnas atvyko iš Ukmergės ir dvejus metus darbavosi statybose. Jų pagalba ir buvo pastatytas angaras. Matau, kad yra talentingų, praktiškų žmonių, kurie nepamiršta maldos dvasios, tai vėlgi yra nauja patirtis Pakutuvėnuose - malda ir praktinė veikla.

Jei manęs paklaustų kokią turiu viziją Pakutuvėnams, atsakyčiau, kad reikia stebėti Dievo ženklus, būti kukliais ir klusniais maldoje. Tikiu, kad Pakutuvėnai bus autentiškos „pakūtos“ vieta. Man atrodo, kad šis laikmetis yra labai panašus į šventojo Benedikto laikus. Jo laikais buvo labai didelė genčių migracija, vyko daugybė karų Europoje ir žmonės neturėjo orientacijos. Kaip sako šventasis Raštas: „Žmonės be ganytojo“. Komunizmas neleido vystytis žmogaus asmenybei. Bet kiekvienas žmogus turi sielą, kuri trokšta tikslo esančio žmogaus viduje. Kiekviena siela ieško Dievo, net ir tuomet, kai ji Jo nepažįsta. Žmogui pasakius, kad Dievo nėra, jis vietoje Jo sau pasistato kitus tikslus, tai stabdo asmenybės vystymąsi. Tokios veiklos rezultatų šiandien mes turime labai daug. Žmonės nežino kas yra laisvė. Laisvė Dievuje yra galimybė pildyti Dievo įstatymą, priimti Dievo meilę, Jo skaistumą, tiesą, - vienu žodžiu, priimti Jėzų. Tačiau tai reikia paliudyti mūsų gyvenimu. Mes turime taip sąžiningai dirbti, kad mūsų gabumai vystytųsi. Jeigu mus džiuginai tai, kad vystosi mūsų išoriniai natūralūs gabumai, tai kiek kartų didesnis yra džiaugsmas kai Šventoji Dvasia duoda savų gabumų, savo palaimos, savo dovanas. Vadinasi, jeigu Pakutuvėnai nori tapti evangelizacijos vieta, ten būtinai turi gyventi nuolatinė bendruomenė, kuri melstųsi ir turėtų tvirtą, gryną krikščioniško gyvenimo dienotvarkę. Reikalingi žmonės, kurie visa savo laisve apsispręstų sekti Jėzumi, kurį apreiškia Šventoji Dvasia, o ne mūsų asmeninės svajonės.

SVARBI INFORMACIJA

Pakutuvėnai yra blaivybės, nerūkymo, ramybės zona, bei minijos draustinis tad jums primename:

  • į upę nepilkite muilo bei šampūno (muiliną vandenį pilkite tik ant kranto);
  • Pakutuvėnų teritorijoje nepalikite tuščių (tuo labiau pilnų) butelių bei cigarečių nuorūkų;
  • po teritoriją (tuo labiau - bažnyčią) nevaikščiokite neblaivūs;
  • gerbkite bažnyčią - vidun ateikite padoriai vilkėdami.


PAKUTUVĖNŲ „SUSITAIKINIMO SODYBOS“ BENDRUOMENĖS GYVENIMO TAISYKLĖS
    1. „Susitaikinimo sodyboje“ gyvename krikščioniškos bendruomenės gyvenimą: klausomės Dievo Žodžio, meldžiamės, dirbame, bendraujame ir pažįstame save.
    2. Atvykusius žmones priimame 3 dienoms susipažinimui. Po to atsakingas asmuo leidžia pasilikti iki 3 savaičių, atskirais atvejais ir ilgiau.
    3. Atvykę žmonės asmens dokumentus, ryšio priemones, multimedijos prietaisus ir vaistus atiduoda saugojimui už tai atsakingam asmeniui.
    4. Išsilaikome iš paaukotų lėšų ir savo darbo. (Norintys paaukoti, piniginę auką įdeda į aukų dėžutę bažnyčioje arba atiduoda už tai atsakingam asmeniui). Pinigų nesiskoliname.
    5. Gerbiame kiekvieną žmogų ir visa kas yra Dievo sukurta.
    6. Punktualiai laikomės dienotvarkės. (Tik atsakingas asmuo gali atleisti nuo dienotvarkės laikymosi).
    7. Nepriimtina fizinė ir psichologinė agresija.
    8. Susilaikome nuo intymių ir seksualinių santykių.
    9. Susilaikome nuo keiksmažodžių.
    10. Nevartojame ir neįnešame alkoholio, psichotropinių medžiagų, bei destruktyvios literatūros, muzikos ir vaizdo įrašų.
    11. Rūkoma tik sutartose vietose.
    12. Pastebėję neblaivų žmogų, įspėjame už tai atsakingą asmenį.
    13. Kilus įtarimui dėl blaivumo, žmonės, gyvenantys bendruomenėje, gali būti testuojami.
    14. Vidaus patalpose, bei visoje aplinkoje palaikome tvarką ir švarą.
    15. Valgome dienotvarkėje nustatytu laiku – tai, kas yra padėta ant stalo.
    16. Arbatą ar kavą geriame susitarus su atsakingu asmeniu sutartu laiku.
    17. Norėdami paskambinti telefonu, prašome atsakingo asmens.
    18. Muzikos ar kitokių garso įrašų klausomės, jeigu niekas neprieštarauja. Nenaudojame grotuvų su ausinėmis.
    19. Medikamentus vartojimui išduoda už vaistus atsakingas asmuo.
    20. Niekam neteikiame žinių apie bendruomenėje gyvenančius žmones.
    21. Iš sodybos išvykstame su atsakingo asmens leidimu.
    22. Išvykdami atsiskaitome su atsakingu asmeniu už patalynę, knygas ir kitus paimtus naudojimuisi daiktus, bei sutvarkome kambarį.
    23. Darbas bendruomenėje yra neatlygintinas pinigais.

    Nesilaikydami šių taisyklių, greitai važiuojame namo.

    Senas (s. Virginijos laikų, 2006-2013 m.)
    bendruomenės gyvenimo taisykles galima peržiūrėti čia...
    Senas (Kosto laikų, 2000-2005 m.) bendruomenės gyvenimo taisykles galima peržiūrėti čia...

      Į viršų...


    © 2014-03-15, J. Klietkutė | 15polia@gmail.com