Vietovė Bažnyčios istorija Dvasininkai Bažnytinės šventės Kapinės Susitaikinimo sodyba Kryžiaus kelias Kultūros istorija Mokyklos istorija Pilialkalnis „Pilelė“ Kaimo gyventojai Kaimo šventės Darbai žymūs žmonės Vieta, kur noriu grįžti A.Stonkaus fondas Spauda Nuotraukų galerija Kronika Naujienos Kontaktai Nuorodos			© Jolanta Klietkutė Kaimo gyventojai Įvadas „Mirę kaimai“, „dingę kaimai“, „apleistos sodybos“... kokiais tik vardais Žemaitijoje nevadina vietovių, kuriose kadaise virte virė gyvenimas, kuriose ore ir dabar tebepulsuoja žmogaus gyvybės, veiklos dvasia. Tačiau tiktai sulaukėjusios obelys, peraugusios tujos, serbentų krūmai ar vietomis iš žemės kyšančios pamatų nuolaužos teženklina kadaise gyventą vietą. Vienas iš daugybės tokių jau seniai iš Lietuvos žemėlapių išnykusių kaimų yra Pakutuvėnai. Kalbama, kad šis kaimas jau miręs. Nenorėčiau sutikti. Kaip išdžiūvusios upės vagoje retkarčiais prasiveržia upokšniai, taip ir šiame kaime yra išlikę gyventojai. Ištisos šeimos gyvena savo tėvų ir protėvių žemėje, tarsi gyvybės kibirkštėlės švysteldamos apmirusioje aplinkoje. Kiekvieno „dingusio kaimo“ istorija dažniausiai neatsiejama nuo karų, nuo tremtinių kelių istorijos. žmonių, ištisų šeimų likimai ir karai bei Sibiras yra taip tampriai persipynę, jog neįmanoma vieno pasakoti be kito. Vienas žmogus, pasiskaitęs šiuos rankraščius, tarė: „Visai kaip Biblijoje tam gimė tas, anam gimė anas ir t.t., tas buvo nusidėjėlis, o anas siekė šventumo, tas buvo vargšas, o anas samdė daugybę tarnų… Buvo ir nuodėmė, ir šventumas, ir Dievo malonė, ir Jo sudraudimas; žmonės patys statėsi bažnyčią ir išlaikė mokyklą; buvo ir karai, ir tremtys, ir grįžimas namo, buvo ir merdėjimas, ir naujas prisikėlimas...“ Labai abejojau ar spausdinti skyrių apie kaimo gyventojus. Čia liko dar labai labai daug „baltų dėmių“, daugybė klaidų ir netikslumų. Gali būti supainiotos datos, kam kas gimė ir pan. Labai sunku po tiekos metų atrinkti visiškai man nepažįstamų žmonių biografijas ir suklijuoti jas į vientisą šeimos gyvenimo vaizdą. Darbą labai apsunkino ir tai, kad kelias kartas vyravo tradicija sūnų vadinti tėvo vardu. Dabar jau nebeaišku apie kurį Antaną ar Praną rašo jo giminės ar pasakoja kaimynai... Labai atsiprašau dėl likusių klaidų, ir jei nesunku, skaitytojus prašau mane informuoti apie pastebėtus netikslumus el. paštu: 15polia@gmail.com. Nuoširdžiai dėkoju. Dar apie Pakutuvėnų kaimo gyventojus galite pasiskaityti šios svetainės A.Stonkaus prisiminimų skyriuje. Jeigu susidomėjote savo giminės istorija ir norite patys ieškoti savo šaknų, galite pasiskaityti skyrelį „Susidomėjusiems genealogija“. Gyventojų grupės žemaičių kaimo žmones XX a. pirmojoje pusėje, atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį pagal turtą ir socialinę padėtį, galima būtų skirstyti į keturias grupes: Butininkai arba gaspadoriai (ūkininkai) ir ūkių nuomotojai vadinami rendoriais arba rendauninkais (žodžiai „nuomoti“, „nuomininkas, „nuoma“ žemaičiams buvo svetimi); Trobelninkai (mažažemiai), amatininkai ir įnamiai; Ūkininkų tarnautojai (žemaitiškai – šlūžvaikiai ir šlūžmergės) ir tėvinaičiai – tėvinaitės, kitaip dar vadinami „pačių vaikais“ (pačių ūkininkų paaugę vaikai); Karšinčiai ir vaikai. Gaspadoriais tebuvo vadinami tie ūkininkai, kurių ūkis (žem. –  gyvenimas) buvo maždaug 20-80 ha. O jau 20 ha savininkas menkas buvo gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas. Išoriškai gaspadorius nesiskyrė nei nuo mažažemio, nei nuo savo samdyto darbininko. Ir jis vienodai su kitais tą patį vargą vargo žemės ūkio darbus dirbdamas, tokiais pat nešvariais ir apskurusiais drabužiais dėvėjo prie darbo. Ir santykiuose tarp gaspadorių ir trobelninkų, arba tarp gaspadorių ir samdytų darbininkų nebuvo pastebimas koks nors socialinių grupių skirtumas. Tačiau vis dėlto ši stambiųjų ūkininkų grupė buvo savotiškai uždara. Ūkininkaičio ar ūkininkaitės vedybos su mažažemiu ar bežemiu tėvų buvo draudžiamos. žmogaus vertė buvo tapatinama su jo turtu. Jeigu tokios vedybos kartais pasitaikydavo, jos būdavo skandalas, nepaprastas įvykis, nelaimė tėvams, apie kurią šnekėdavo žmonės plačiai apylinkėje. (Pakalniškis A. žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.11) Tipiškas trobelninkas buvo tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės. Jis laikė arklį, karvę ir keletą smulkių naminių gyvulių bei paukščių. tačiau arklys jo buvo tik žemei apdirbti – į turgus ar sekmadieniais į bažnyčią su juo nevažiuodavo. Nė nebūtų turėjęs ką į turgų vežti. Iš žemės gauto vaisiaus užtekdavo tik prasimaitinti. Trobelninko vaikai tarnaudavo pas gaspadorius, kol maži – už piemenį, piemenę ar auklę, kai didesni – už pusvaikį ar pusmergę, o vėliau – už vaikį ar mergą. Penkių ha ar smulkesnis trobelninkas beturėdavo tiktai karvę ir keletą mažesnių gyvulių. Arklį išlaikyti toks jau nebepajėgdavo. žemei apdirbti arklį gaudavo iš kaimyno gaspadoriaus, atidirbdamas jam per šienapjūtę ir kitus didesnius darbymečius. Trobelninkai, ypač smulkesnieji, neužtekdavo darbo mažame savo ūkelyje. Vasaros metu eidavo „ant dienų“ – dirbdavo padieniais darbininkais pas gaspadorių. Trobelninko gyvenimas buvo daug skurdesnis nei gaspadoriaus, bet ir lengvesnis: ir pamiegodavo ilgiau už stambaus ūkio gyventojus, ir vargo mažiau jam būdavo nei gaspadoriui plačiuose jo laukuose. (Pakalniškis A. žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.9) Geriau gyveno tie trobelninkai, kurie šalia žemės vertėsi dar kokiu nors amatu. Tokiais amatininkais buvo kalviai, kriaučiai (siuvėjai), šiaučiai (batsiuviai), rimoriai (kinkymų dirbėjai), meistrai (staliai arba namų statytojai). Smulkų ūkelį teturėdavo amatininkas, nes mažiau ir laiko belikdavo jį apdirbti. (Pakalniškis A. žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.10) XX a. pradžioje visur Žemaitijoje žmonių trobos kambarių išdėstymu, paskirtimi ir išvaizda buvo panašios. Kai žmogus norėjo statydintis naują trobą, pasivadindavo meistrą. Meistras žinojo, kaip tos trobos turi atrodyti. Jokie nurodymai nei brėžiniai jam nebuvo duodami. Ir neturėjo kaimietis tiek vaizduotės, kad būtų pajėgęs ko nors originalesnio pageidauti, ir nebūtų drįsęs iš visų išsiskirti. O ir meistras nebūtų sugebėjęs nukrypti nuo įprasto šablono. Trobos tokios pat buvo statomos metai iš metų. (Pakalniškis A. žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.13) Į viršų... Pravardės Informaciją apie pravardes surinko Veronika Simutienė Pravardėm pradeda vadinti tuos žmones, kurie yra bendrapavardžiai, o pasitaiko, kad ir vardai atitinka. Tada ir gimsta pravardės. Pravardžių gimimas – nenutrūkstamas procesas. Gimsta jos ir dabar ne tik kaime, bet ir mokykloje. Jas kuria visi: suaugę ir vaikai. Kartais jos neįdomios: tai iškreipta pavardė ar vardas. Bet būna ir taip, kad net paaugliai parodo didelį pastabumą, kurio nepastebime mes, suaugę. Gal seniau žmonės buvo nepiktesni, gal apsiprasdavo, matydami, kad prieš visus vienas ką nors pakeisti neįstengsi. Todėl ginčų dėl to, nerasta. Tik žinomas faktas, kad Stasys Grigalauskas iš Pakutuvėnų pats pasirinko pravardę. Jo sodyba buvo ant kalvelės, apsodintos eglėmis. Taip jis ir pageidavo, kad jį pramintų Voveriniu. Net ir savo būsimai žmonai prisitatė Grigalausku Voveriniu. Sakė: „Gyvensim dailiai, kaip dvi voverės vienam lizde“. Taip ir buvę. Pačios paprasčiausios pravardės yra tos, kurios nurodo gyvenamą vietą. Pavyzdžiui, Pakutuvėnų kaime, miško pakraštyje iš molio drėbtoje trobelėje gyveno vieninteliai apylinkėse Simučiai. Jie buvo vadinami Simučiai Moliniai. Kitos pravardės prikibdavo pagal profesiją arba darbą, kuriuo žmogus domėjosi. Pakutuvėnuose buvo daug Stropų, vienas buvo vadinamas Daktaru, nes jis žinojo daugybę liaudies medicinos vaistų, kitas – Agronomu, mat jis skaitė laikraščius ir žinojo daugiau ūkininkavimo naujovių. Gal dabar mums pasirodytų neetiška, bet pravardės dažnai gimdavo ir iš fizinių žmogaus negalių. Pavyzdžiui Grigalauskas Petras Pakutuvėnuose buvo be vienos kojos – nešiojo medinį protezą. Jam prigijo Zedlakojo pravardė (zedlalis – žemaitiškai taburetė). Pakutuvėniškis Kazys Domarkas atsikėlė ir Narvaišių kaimo. Kadangi šis kaimas greta, tai ir pravardė atkeliavo su juo. Jis kažką kitą buvo bandęs Limpapa pavadinti, bet žmonės įnikę jį patį taip pravardžiuoti. Ir pakutuvėniškiui Feliksui Navardauskui kolūkiniais laikais, kartu dirbant, užteko kelis kartus daug vyresniam už jį giminaičiui pavadinti jį dėde, tuoj visi (aišku su šypsena) pradėjo Feliksą vadinti Dėde. Pakutuvėnuose buvo daug Grigalauskų, todėl žmonės jiems „prilipino“ pravardes: Grigalauską Stanislovą vadino voveriniu, kitą Stanislovą – pakalniniu, nes gyveno pakalnėje, Juozą, labai greitą darbininką, niekad nenustygstantį vietoje, nuolat ne einantį, bet bėgte bėgantį – greitjuzeliu, Petrą – zedlakoju. Gausi buvo ir Stropų giminė: Stropus Vladislovas, Justinas, Ignašius, Juozapas, Jonas, Valentinas, Stropus „daktaras“, Stropus „vilnočius“. Užmišky gyvenusiai Drungilų šeimai iš kartos į kartą buvo „prilipusi“ Vanagų [ilgapirščių] pravardė. Dabar kiti Drungilai atsikėlė iš gretimo kaimo ir pasistatę 3 trobas gyvena Pakutuvėnuose „ant kalno“. Šią vietą gyventojai vadina „Drungilynu“. Svetimą žmogų, ne namiškį, kreipiantis vadindavo pavarde. Vardu vienas į kitą kreipdavosi tiktai broliai ir seserys ir to paties gaspadoriaus šeimyna. Kartais vardais vadindavosi ir labai pažįstami kaimynystėje gyveną vaikinai ir mergos. Gaspadorius į savo metinius samdinius kreipdavosi vardais, į padienius pavardėmis, o visi darbininkai jį vadindavo arba „papūniu“, arba „gaspadoriumi“. Mergaitės pavardė baigdavosi galūne „-alė“, o kartais ją vadindavo netgi ne pavarde, bet šią galūnę pridėdavo prie tėvo vardo. Pav.: Stanislovo duktė buvo vadinama Stanislovalė. Berniukai maždaug iki 20 metų amžiaus irgi dar nesivadindavo pilna tėvo pavarde. Pav.: Jonušo sūnus buvo Jonušūtis, Grigalausko – Grigalauskūtis. Kaimo gyventojai Nuo seniausių istorinių laikų Pakutuvėnų ir Norvaišių kaimai priklausė tam pačiam Gondingos valsčiui, Plungės seniūnijai ir Plungės dvarui. Kai kurie istoriniai šaltiniai skelbia, kad per baisųjį 1709-1711 metų marą Norvaišiuose neliko jokio gyventojo. Apie Pakutuvėnus tokie duomenys nežinomi, tačiau dabartinės, prie bažnyčios esančios kapinės, kadaise vadintos „maro kapais“ byloja, kad ta „pavietrė“ lankėsi ir čia. (A.Stonkus. Kaimo istorijos. Lieptas) Nežiūrint to, po 26 metų, 1738 m. LDK Iždo komisijos inventorių knygoje (lapas 796, saugoma Lietuvos valstybės archyve, fondas SA, saugojimo vnt.3774) minimos keturios Pakutuvėnų kaimo gyventojų šeimos bei jų turima žemė valakais, margais ir „pręty“ (šio žodžio nemoku išversti iš lenkų kalbos):        1. Michal Marianis        2. Stanislaw Milasius        3. Jan Marionis        4. Kondrat (?) Pakutuvėnų kaimo gyventojai 1775 m. priklausę Plungės dvarui: 1. Jan Mazjonis  2. Kazimierz Kniupszta  3. Pavel Milasius  4. Jozef Bucznis  5. Antoni Rupszys  6. Jan Luszpinis  7. Antoni Imbarovicz 8. Kazimierz Brazdeykis 9. Antoni Stonkus 10. Jan Szlimas 11. Andrzej Kazbis 12. Thomasz Gupsis 13. Jerzy žebrovski 14. Thomasz Medejkis 15. Mihal Bielavski 16. Adam Kontov 1775 m. darytame Plungės seniūnijos inventoriuje (LMAM SA Ap. B. 3921) nurodoma, kad seniūnijai priklausančiame Pakutuvėnų kaime gyveno 16 ūkininkų, valdžiusių vidutiniškai po 17 margų ir mokėjusių „činčo“ po 1,87 lenkiško auksino už margą. Pakutuvėnų kaimo sąraše aštuntuoju numeriu įrašytas Kazimieras Brazdeikis, už geros žemės (grunt dobryj) 12 margų mokėjęs 24 lenkiškus auksinus. O devintuoju numeriu prašytas Antanas Stonkus, už 18 margų vidutinės žemės mokėjo 21 lenkišką auksiną. (A.Stonkus. Kaimo istorijos. Lieptas) Pakutuvėnų kaime 1940 m. gyveno apie 50 šeimų (maždaug 300 žmonių kartu su vietiniais gyventojais ir pas juos tarnaujančiais darbininkais): Anužis Bonifacas (pravardė Kleveina – matyt kilusi iš buvusios gyvenvietės) (5 ha) Beržonskis Brazdeikis Aleksas (užmišky) (11 ha) Brazdeikis Jonas (15 ha) (Mickų ūkis) Brazdeikis Leonas (užmiškis) (8 ha) Burba (Brazdeikių-Valužių ūkis) Cirtautienė Ona (Alčauskas M.) (10 ha) Dobilas Juozas (30 ha) Drungilas Povilas (2 ha) Etzoldtai (~10 ha) Gaudučiai Grigalauskas Alpus (Juozas) Grigalauskas Juozapas (5 ha) Grigalauskas Petras (6.12 ha) Grigalauskas Stanislovas (23.5 ha) Grigalauskas Stasys (37.75 ha) Grigalauskas Tadeušas Grigalauskas Vytautas (80 ha) Gusčiai Julijonas, Valentinas (5 ha) Gusčius Vaclovas (20 ha) (Jundulų ūkis) Gusčienė Ona Jadenkus Jasevičius Anicetas (31 ha) Karčauskas Antanas (2 ha) Knieta Jonas (17 ha) Kukulskis Antanas, Juozo (3 ha) Levinskiai Bronius ir Julija (Grigalauskas Tadeušas) Lubys Albinas, Jono (7.5 ha) Lukšas Jaronimas Mazrimienė Viktorija (Čyžauskų ūkis) Meškauskas Steponas, Tadeušo (37 ha) Mikalauskas Kostas (12 ha) 11 žm. Navardauskas Povilas (Feliksas) (9 ha) Paulauskienė Barbora Razma Alfonsas (2.5 ha) Rupeika Izidorius (Gedgaudų ūkis) (~80 ha ) Sakuotis Ignas (Aniceta) (2.5 ha) Sakuotytė Aniceta Saudargas Ignas (11 ha) Sausdravai Sauserienė Antanina (27 ha) (Jasinskų ūkis) Simutis Ignas (4.37 ha) 7 žm. Simutis Juozas (Gagilas Juozas) (31 ha) Stončiai Stonkienė Aniceta Stonkus Antanas, Antano (Stonkus Jonas) (46 ha) Stropienė Marcelė (Jono Stropaus) (8 ha) Stropys Justinas, Igno (internatas) (Stropų Ignaco ir Stanislovo ūkiai) (60 ha) Stropus Juozapas Stuopelis Kostas Stuopelis Stasys (Saliai) (38 ha) Šakinis Antanas (6 ha) (Salių ūkis) Vengalis Vincas (Ancė) (29 ha) Videika Juozas Žilinskaitė Zuzana (Žilinskaitė Vincė) (15 ha) Žilinskas Ignas Žilinskas Pranas, Petro (7 ha) Žygus Kazimieras (28 ha) Gyveno daugiausia ūkininkų šeimos, mažažemių buvo labai nedaug, todėl prasidėjus didiesiems 1948-49 metų trėmimams, kaime liko mažai gyventojų. Jų dar labiau sumažėjo per kolektyvizaciją ir visuotinį melioracijos vajų. Liko tik vieniša bažnyčia su koplyčia kapinaitėse, bei ūkeliai: Navardauskų, Karčiauskų, Sauserių, Juliaus Gusčiaus, Dobilų, Šakinių, Knietų, Brazdeikių, Petro Grigalausko, Cirtautų, Stropaus Vlado pieninė, Paulauskienė, Mikalauskų žemėje viena sodybėlė, Gusčiaus Vaclovo žemėje pasistatė sodybas trys Drungilai, atvykę iš gretimo kaimo. Štai ir viskas, kas liko iš kaimo, kuriame buvo apie 50 sodybų. Prieš 1940 m. kaime buvo daug šeimų, kuriose augo 5-10 vaikų. Vėliau tokių šeimų skaičius sumažėjo. Stonkai užaugino 4, Meškauskai – 5, Šakiniai – 4, Burbienė – 5. Buvo šeimų, kurios vaikų neturėjo: Gedgaudai, Lukšai, Rupeikos, Grigalauskas Tadeušas (pagimdė 28, bet visi maži mirė, o vienintelis sūnus užaugęs besimaudydamas nuskendo tvenkinyje), Jundulai, Mickai, Brazdeikis, Limeonas. Pakutuvėnų bažnyčios choras prie Stanislovo Grigalauskio trobos, kurioje gyveno ir vargonininkas. ~1947 m. Viršuje iš kairės stovi: Grigalauskas Jonas, nežinomas, Rūta Stroputė, Norkus (iš Karklėnų). Antroje eilėje: Grigalauskas Stasys, Stropus Ignas, Vitkus Petras, nežinomas, Valerija Gaudutytė, Stuopelytė Stasė, Drungilaitė Sofija, Juzefa Stroputė (teta Rūtai), Stuopelytė Stasė (puseserė pakutuvėniškei Stasei). Sėdi: Drungilaitė Stasė, Valužytė Malvina, Brazdeikytė (Varpiotienė) Rožė, klebonas J. Daunoras, vargonininko žmona Jablonskienė, nežinomas, Grigalauskas Stanislovas, nežinoma. Nuotrauka iš Stanislavos Stuopelytės asmeninio archyvo Besikuriančioje Pakutuvėnų parapijoje 1940 m. gyveno apie 50 šeimų, maždaug 300 žmonių kartu su vietiniais gyventojais ir pas juos tarnaujančiais darbininkais. Gyveno daugiausia ūkininkų šeimos, mažažemių buvo labai nedaug, todėl prasidėjus didiesiems trėmimams, kaime liko mažai gyventojų. Jų dar labiau sumažėjo per kolektyvizaciją ir visuotinį melioracijos vajų. Liko tik vieniša bažnyčia su koplyčia kapinaitėse, bei keli ūkeliai. Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. Per kolektyvizacijos vajų iš kaimo išsikėlė 20 šeimų, išmirė 4. Nemažai pakutuvėniškių persikėlė į gyvenvietę Aleksandrave. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996) Kaimo nykimo pradžia – 1940 metai. Tarybinės armijos kariai kaime nesilankė, naujienas apie juos atnešdavo jaunimas, pabuvojęs Plungėje. Raitas rusų kareivis jojo į kiekvieną sodybą varyti į rinkimus, mat buvo renkamas Seimas, kuris turėjo prašyti, kad būtume priimti į SSSR. Balsavusieji grįžo su pasais, kuriuose buvo įrašas apie dalyvavimą rinkimuose. Mažesnioji gyventojų dalis slėpėsi nuo ragintojų. Visą pirmosios okupacijos laikotarpį ūkininkai gyveno nuolatinėje baimėje, kad teks vykti į Sibirą. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996) 1941 metų birželio 22 d. rytą nušvietė gaisro pašvaistė vakaruose. Degė Kretinga. Kretingiškiai, kurie turėjo giminių, persikėlė į Pakutuvėnus. Kaimo keliuku padrikai bėgo rusų kariuomenės likučiai. Lietuvą vėl okupavo vokiečiai. Po kaimus ėmė vaikščioti vadinamieji „baltaraiščiai“, t.y. buvę šauliai. Jų nemažai buvo Aleksandravo kaime. Lankėsi sodybose, ieškojo ginklų, nors tais laikais šautuvą turėjo kiekvienas pasiturintis žmogus. Daugelį šeimų išgelbėjo Kartenos viršaitis Pertas Gagilas. Taip ir ši audra praėjo Pakutuvėnų kaimą be didesnių aukų, nors iš aplinkinių kaimų areštavo daug žmonių. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996) Sunkūs buvo ir pirmieji pokario metai. Kaime pradėti steigti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, į kuriuos žmonės buvo varu varomi. Priverstinė kolektyvizacija kaime, ne visuomet racionalus miestų plitimas sąlygojo intensyvų žmonių judėjimą. Daugiausia žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą. (Garunkštis A., Kontvainas R. Stanaitis A. Plungė – Babrungo kraštas. Kaunas: Šviesa, 1993) Kaimą užplūdo įvairiausi perėjūnai. Pokario metai buvo neramūs: be trėmimų, kolūkių steigimo, vyko ir rezistencinė kova, kurios metu žuvo daugybė žmonių. Iki 1947 metų Pakutuvėnuose buvo rusų armijos kareiviai, po jų pradėjo siausti stribai, ieškodami partizanų. Prasidėjo kratos, vežimai į Sibirą, plėšimai… Po trėmimų į Sibirą Pakutuvėnus užliejo nauja perėjūnų banga, kurie baigė nugyventi apytuštį kaimą. Melioracijos vajus 1970–1980 metais baigė sunaikinti kaimą ir paliko tik keletą vienkiemių. 1997 m. kovo mėn. Pakutuvėnų kaime gyveno 16 šeimų. 2001 m. pabaigoje gyventojų buvo dar mažiau, nes keli senukai mirė, o jaunimas išvyko į miestus. Pakutuvėnų parapijos gyventojai (2002 m.) Pakutuvėnų parapija apima ne vieną kaimą. Taigi, pabandysiu peržvelgti kiek gi žmonių sudaro pačią parapiją: Mažiavų kaime  32 žmonės, Šliožių kaime  14 žmonių, Santakių kaime  11 žmonių, Karklėnų kaime  340 žmonių, Pakutuvėnų kaime 44 žmonės. Į viršų... Šeimų istorijos (pokario laikotarpiu) Aprašomų šeimų sąrašas abėcėlės tvarka: Alčauskai Anužis Bonifacas Arlauskaitė Aniceta Astrauskis Kazimieras Beržonskis Burba Brazdeikiai Cirtautas Juozas Čyžauskas Dobilai Drungilai Etzoldt Karl Osvald Gaudučiai Gedgaudai Gliožeriai Grigalauskas Juozapas Grigalauskas Petras Grigalauskas Stanislovas Grigalauskas Tadeušas Grigalauskas Vytautas Gusčius Vaclovas Gusčiai Jadenkai Jasevičius Anicetas Jasinskai Jonušai Jundulai Karčiauskas Antanas Knietai Kukulskis Antanas Levinskiai Bronius ir Julija Lubys Albinas Lukšas Jaronimas Mazrimienė Viktorija Meškauskai Mickai Mikalauskas Konstantinas Navardauskas Povilas Paulauskienė Barbora Razmos Rupeika Izidorius Sakuotienė (Žūtautaitė) Saliai Kazimieras ir Ieva Saudargai Sauseris Antanas Sausdravai Sauserienė Antanina Sermontis Simutis Ignas Simutis Juzalis Stončiai Stonkai Stropai Juozas ir Justina Stropai Vladas ir Justinas Stropus Ignacas Stropus Jonas Stuopelis Kostas Stuopelis Pilypas Stuopelis Stasys Sungailienė Emilija Šakiniai Antanas ir Petronėlė Valužiai Vengaliai Videikos Žilinskai Pranas ir Justinas Žilinskas Justinas Žygus Kazimieras Pakutuvėniškiai (nežinomi). Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo Pakutuvėnų jaunimas apie 1920 m. Iš dešinės pirmoje eilėje sėdi: Semoškaitė, 2 nežinomos, dar viena Semoškaitė, Jasinskaitė Marcelė, Pakutuvėnų kaimo mokytoja, Jasinskaitė Vincenta, Dobilas Juzukas, Dobilaitė Liudvika, Dobiliatė (anksti mirusi). Iš dešinės antroje eilėje sėdi: Vladas Stropus, Steponavičius, Brazdeikis, Justinas Stropus, Kazimieras Stropus, Brazdeikis jaunesnysis, Knieta, nežinomas. Terčioje eilėje – nežinomi. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo Pakutuvėnų kaimo gyventojų nuotraukas galima peržiūrėti albume. žiūrėti albumą... Pakutuvėnuose apie 1940 metus sunkiausias gyvenimas buvo Viktorijos Mazrimienės (g. 1869 m.). Jos namelis buvo pats mažiausias kaime. Gyveno šalia Žilinskų ir Petro Grigalausko. Kelis arus žemės buvo gavusi iš savo kaimynų Čyžauskų. Augino ožkelę ir keletą vištų, rinko vaistažoles. Kaimynai labai šiltai prisimena šią moterį. Su ja gyveno dvi mergytės Valė ir Veronika, pastaroji baltapūkė mergaitė, kiek kuprota, sunkiai kalbėjo. Ją visi vadindavo sutrumpintu vardu – Vere. Mazrimienė ūkininkams verpdavo linus ir vilnas tokiu būdu prasimaitindama. Ji mirė 1956 m., palaidota Pakutuvėnų kapinėse. Varganai gyveno ir Sausdravai. Jų namelis buvo senutis, sulinkęs, vaikų buvo 4 ar 5, žemės turėjo gal 2 ha. Eidavo uždarbiauti pas ūkininkus. Sausdravai išsikėlė į Plungę. Tėvas ir sūnus buvę stribais prisidėjo prie savų kaimynų skundimo sovietams.   Tarp Sausdravų ir Mazrimienės gyveno Žilinskai Pranas ir Justinas. Justino žemės buvo apie 5 ha. Gyveno geriau nei jų kaimynai, augino 4 ar 5 vaikus. Žilinskų šeima. Iš kairės: stovi Pranas Žilinskas, sėdi duktė Marytė Žilinskaitė (Daukšienė), Stanislava Žilinskienė ir duktė Uoga. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Pranas Žilinskas buvo vedęs Petronėlę Žilinskaitę, turėjo keturis sūnus: Mamertą, Igną, Alfonsą ir Praną (g.1896 m.). Išeidamas į kariuomenę savo ūkį 14 ha užrašė testamente ir paliko saugoti kaimynui. Vėliau vaikai turėjo ilgai „kariauti“, nes jų nenorėjo įsileisti. Po didelių ginčų sūnus Pranas visgi apsigyveno savo tėviškėje, o dėdė Ignas išsikėlė į Alytų, kur gavo darbo policijoje. Kaimynams Meškauskams tarnavo jų giminaitė Saudargaitė Stanislava (g.1907 m.), 1932 metais ištekėjusi už Prano Žilinsko (g.1896 m.). Gimė septyni vaikai, iš kurių užaugo keturi: Marytė (g.1936 m.), Vytautas, Stasys (g.1941 m.) ir Andrius. Kiti trys vaikai Petras, Eugenija ir Petronėlė mirė 1944 metų spalio mėnesį nuo difterito. Duktė liko tėviškėje, Vytautas gyvena Plungėje, dirba „Minijoje“ stalių ceche. Stasys – Klaipėdoje kur yra Jakų žemės ūkio bendrovės viršininku, baigė mokslus žemės ūkio akademijoje (agronomiją). Andrius išsimokslino Vitebske ir dirbo veterinoriumi. Žilinskas Pranas iš Anglijos parsisiųsdino motorą, pasidirbino kuliamąją mašiną ir važinėjo kuldamas ūkininkams javus. Tarybų valdžios metais buvo pavadintas išnaudotoju ir įtrauktas su visa šeima į vežamų į Sibirą sąrašus. žmona Stanislava (g. 1911 m.) 1946 metais buvo mirusi džiova, o vaikai gyveno vieni, nes tėvas darbavosi kuo toliau nuo namų. Iš valsčiaus atvykusi komisija tikrinti gyvenimo sąlygų atrado tiktai mažus vaikus apleistuose namuose. Tikriausiai jiems pagailo ir šią šeimą išbraukė iš tremtinių sąrašų. Marytė su seserimi Uoga (kuri greitai mirė) mokėsi katekizmo pas kleboną J.Olšauskį. Kadangi Marytė buvo gimusi gegužės mėnesį ją dažnai kaime vadindavo „Gege“. Ir per pamokėles net klebonas mėgdavo pajuokauti: „Gegužė uogą prarys“. Sūnums gerai sekėsi mokslas, tai jie studijavo toliau, o Marytė liko kaime su tėvuku. Pranas Žilinskas mirė 1968 metais, palaidotas Pakutuvėnų kapinėse. Marytė ištekėjo už Rimanto Daukšo ir apsigyveno netoli bažnyčios Grigalausko Petro sodyboje. Užaugino tris vaikus. Žygutė Adelė. Nuotrauka iš Genutės ir Irutės Grigalauskaičių asmeninių archyvų Į viršų... Žilinskų žemė ribojosi su žygaus Kazimiero (g. 1901 m.) žeme, kurios jis turėjo apie 28 ha. žmona Julė pagimdė dukterį Adolfiną ir du sūnus Kazimierą ir Bronių. Sūnus Kazimieras dirbo siuvėjo Brazdeikio gizeliu. Duktė dirba gydytoja, gyvena Klaipėdoje. Tėvas Žygus Kazimieras mirė vėžiu 1959 metais. Jo tėvai buvo Juozapas Žygus ir Zuzana Drungilaitė. Žygų giminės nuotraukų albumas... Ant kalniuko netoli bažnyčios gyveno Stropus Jonas turintis nedaug žemės. Jo tėvai palaidoti Pakutuvėnų kapinėse. Buvo vedęs kaimynę Valę Gaudutytę, augino dvi dukteris Rūtą ir Nijolę. Laikė karvutę sename tvartelyje šalia trobos. Eidavo pas ūkininkus padieniais darbininkais. Vėliau savo sodybą nugriovė ir persikėlė gyventi pas seserį Justiną į kleboniją. Duktė Rūta Leilienė (g. apie 1950 m.) gyvena Skuode. Pas ją vėliau gyveno ir mirė abu tėvai. O Nijolė Vėlyvienė dabar įsikūrusi Rumšiškėse. Toliau gyveno Gaudučiai Kastytis ir Kazimiera (Žilinskaitė), kurie vaikų neturėjo. Grigalauskas Petras.   Grigalauskas Petras. Nuotraukos iš Genutės ir Irutės Grigalauskaičių asmeninių archyvų Metai, kaip upės tėkmė bėga nesustodamas laikas, ką nuplaudamas ar palikdamas prisiminimus, bet tik laikinai... Taigi, prie gražiosios Minijos ir mūsų Pakutuvėnų kaimas su savo žmonėmis, tai rūstus, tai linksmas savo laiko tėkmėj. Grigalauskai... šita pavardė viena labiausiai paplitusių kaime, dažniausiai dėl geresnės orientacijos turėjusi ir pravardes. Petras Grigalauskas vyresnysis vedė Marijoną Kasparavičiūtę. Jie susilaukė 5 dukrų: Ancelės, Juzefos, Marcelės, Mortos, Emilijos; ir 3 sūnų: Juozo, Jurgio ir Petro (g. 1925 m.). Juos palietė emigrantų dalia. Sūnus Juozas gimė JAV, vėliau kadangi buvo Amerikos pilietis, grįžo į JAV, ten gyveno ir sulaukęs senatvės mirė. Tėvai emigracijoje buvo apie 2 metus. Grįžo Lietuvon, nusipirko 6,12 ha žemės su nebrandžiu mišku Pakutuvėnuose, pasistatė laikiną trobą. Mirus pirmai žmonai, vedė antrą kartą, bet vaikų neturėjo. Mirus antrai, vedė trečią kartą palikdamas ūkį sūnui Petrui, sakydamas: „pastatysi naują namą, o aš išsikelsiu gyventi prie Plungės pas žmoną“. Sulaukė senatvės, mirė 1954 m., palaidotas Plungės senosiose kapinėse. Pirma žmona palaidota Kulių kapinėse, antra – Pakutuvėnuose šalia jo dukros Ancelės, kuri mirė jaunystėje (1945 m.) nuo gerklės uždegimo. Sūnus Grigalauskas Petras (g. 1915 m.) 1959 m. vedė našlę Zuzaną Vitkienę (g. 1915 m.). Susutuokė Pakutuvėnų bažnyčioje, susilaukė dviejų dukrų: Irutės ir Genutės. Tremtis juos aplenkė, nes buvo mažažemiai, kaime pasižymėjo kaip darbštūs ir tvarkingi žmonės. Zuzana Grigalauskienė buvo labai gera šeimininkė, nors buvo beraštė, mokėjo daug dainų, giedojo bažnyčios chore, jos balsas skambėjo ir vestuvėse, ir laidotuvėse, buvo verpėja, audėja. Savo austais milo kostiumais puošė ne tik savo vyą, bet ir parduodavo kaimynams. Dirbo viską pati – pradedant nuo avies kirpimo. O kur dar pūkų pagalvės ir užklotai... Į trugų Plungėn su nešuliais nueidavo pėsčia. Iš kairės: Genutė, Petras, Irutė, Zuzana Grigalauskai. Nuotrauka iš Genutės ir Irutės Grigalauskaičių asmeninių archyvų Duktė Irutė Gedvilienė gyvena Kretingoje, užaugino sūnų Marių ir dukterį Aušrinę. Duktė Genutė Siurblienė užaugino sūnų žygimantą ir dukterį Jūratę. Troba liko neperstatyta, nes kolektyvizacijos laikais miškas tapo nebe jų. Troba tebestovi, tik parduota M. Žilinskaitei-Daukšienei. Zuzana ir Petras senatvę praleido Kretingoje pas dukterį Genutę sodyboje, kuri yra ant Kamenos skardžio, labai panšioje vietoje, kaip stovėjo senoji troba Pakutuvėnuose. Kiek galėjo, padėjo puoselėti vieną gražiausių sodybų Kretingoje. Zuzana mirė 1990 m. po avarijos. Petras kol kas seniausias Pakutuvėnų gyventojas 89-erių metų mirė netuėdamas rimtų ligų, kaip sakoma – nuo senatvės. Abu su žmona palaidoti Kretingos senosiose kapinėse. (užrašė Genutė Grigalauskaitė (2011 m.)) Daugiau Petro Grigalausko giminės nuotraukų yra albume. žiūrėti daugiau... Į viršų... Grigalauskas Petras, Petro, g.1847 m., valstietis, gyv.Pakutuvėnų k., Plungės valsč., Tlš. 1899.III.20 akcizininkai kratė jo namus, klojime ir prie jo žabuose rado 28 pavadinimų 1581 egz. lietuviškų leidinių: <...>. Caro 1900.I.12 paliepimu 2 m. ištremtas už Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštų, Kuršo gub. ir Rygos. Bausmę atliko Oriolo gubernijoje. (Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904. Vilnius, 1994, p.141) Tą patį Petrą Grigalauską mini ir 1879 m. „Tėvynės sargas“: „Plateliszkiai, rodos, bene žydai, iszdavė dar vieną vežėją lietuviszkų kningu, Petrą Grigalauskį, ukininką isz Kuliszkių Pakutuvėnų sodos. Pas tą atvykę liubrikai atrado po virbais už svirnų 4 didžius pakius įvairių-įvairiausių kningelių ant 200 rub., už kurias, tur but aptaisytas, liepė užmokėti 75 rub., poszlinos, o paties nėmaž nekuszino. Metams beveik praslinkus, atėjo paliepimas persikelti ant gyvenimo ant dviejų metų į Arlo guberniją. Grigalauskis – vedęs, su vaikais. Palieka ukę. Jam vertėtu paszalpą suteikti, ypacz, kad turėjo trumpesnį liežuvį, neg kiti, kuriems rodos, jog lengviaus bus, jei su savimi nusivež daugiaus kaimynų“. (Naujos aukos persekiojimo lietuv. rasztų // Tėvynės Sargas. Vilnius, ~1900, Nr.2-3, p.75) Grigalauskas Juozapas, Juozapo (g.1905 m.), vadinamas Juzeliu arba „Greitjuzeliu“ buvo vedęs Salomėją žūtautaitę. Augino penketą vaikų: Aldoną (g. 1929 m.), Juzefą (g.1930 m.), Janiną (g.1931 m.), Danutę (g. 1933 m.), Algį (g. 1934 m., bet jis greitai mirė susirgęs cholera), Alpį (g.1935 m., plačiau apie jį rašo Plungės žinios). žemės turėjo apie 4-5 ha, gyvenimas buvo sunkus, vos sudurdavo galą su galu, gal todėl bandė vieną dukrelę (kurios krikštatėviu buvo Anužis Bonifacas) atiduoti auginti bevaikiams kaimynams Gaudučiams. Tačiau mažoji Danutė ištvėrė tik kelias dienas pas svetimus žmones, tuo labiau, kad čia pat už kalniuko krykštavo broliai ir sesutės. Tėvas buvo griežtai įsakęs negrįžti namo, taigi ji vieną dieną atsisėdo pusiaukelėje ir garsiai verkė, kol mama pati atėjo parsivesti namo. Paūgėjusios Danutė ir Juzefa giedojo bažnyčios chore, talkindavo Justinai Stroputei tvarkydamos kleboniją. Vėliau ėjo tarnauti į Tadeušo Grigalausko ūkį. Į viršų... Juozapas savo troboje po karo priglaudė iš Vilniaus krašto atklydusią lenkuojančių (namie tarpusavy kalbėdavosi tik lenkiškai) Levinskių Broniaus ir Julijos šeimą su trimis dukterimis: Aldona (visų vadinama Alda), Danute ir Nijole. Kai pilna troba jaunimo, tai ir nuobodžiauti netenka. Ko tik neišgalvodavo pramuštgalvės merginos, net šokius organizuodavo savoje troboje: mokėsi šokti „kepurinį“, „suktinį“, „kubilą“; įdarbindavo akordeonu groti Levinskį. Kaimynystėje gyvenantys Knietos turėjo lempą šokių apšvietimui. Kaimynus pasikviesdavo žiūrėti vaidinimų, kuriuos pačios paruošdavo padedamos Levinskienės: didesniame kambaryje užtraukdavo užuolaidą, kaip tikrame teatre. Vaidindavo ne tik namuose, bet ir Rupeikų ūkyje įsikūrusioje mokykloje. Pačios gaminosi įvairias kaukes; o jau dainuodavo tai visur ir visada (mėgdavo joms pritarti ir Simutis). Kai kelerius metus gyvenusi Plungėje Danutė sugrįžo į Pakutuvėnus aplankyti tėvų, kaimynai guodėsi: „Jūs išėjote, ir liūdna paliko“. Iš kairės: Knietienė Elzbieta, Levinskaitė Alda, Levinskas Bronius, Levinskienė, Levinskaitė Nijolė, Stuopelytė Stasė, Knieta Steponas, Marytė Žilinskaitė. Nuotrauka iš Genutės ir Irutės Grigalauskaičių asmeninių archyvų Vėliau Levinskiai kurį laiką dar gyveno Tadeušo Grigalausko klėtyje (kadangi ūkis sudegė), kur buvo kambariai mergoms. Kaime juos nelabai mėgo, pyko, kad Levinskis nedraugiškai elgėsi nuolat skųsdamas kleboną Lukošių. Dar vėliau šeima išsikėlė į Klaipėdą. Levinskis mirė Klaipėdos bažnyčioje per pamaldas. Duktė Nijolė tebegyvena Klaipėdoje. Vietoje Levinskių, pas Grigalauską Juozapą apsigyveno Sungailienė Emilija, kuri dirbo bažnyčioje varpininke. Ji atvyko su trimis dukterimis: Stase, Domicėle (Domece), Ance, kuri dabar gyvena Klaipėdoje. Suaugę Juozapo Grigalausko vaikai išsisklaidė miestuose. Juzefa Narmontienė mirė 1996 metų pavasarį. Sūnus Alpis, nuolat pasitempęs, vilkintis kostiumu (kartais dėl to pavadinamas „anglu“), po karo buvo traktoristu kolūkyje, vedė Aleksandravo mokyklos mokytoją, atvykusią iš Aukštaitijos, dabar gyvena Kretingoje. Duktė Janina Bušmienė gyvena Kretingoje, užaugino tris sūnus: Vytautą, Kęstutį ir Algirdą. Duktė Danutė Grigalauskaitė iki dvidešimt penkerių metų dirbo Aleksandravo kolūkyje, tačiau darbas buvo sunkus, o atlyginimas mažas ir ji su ašarom akyse išvyko ieškotis darbo į Plungę. Apie pusmetį ištarnavusi milicininko namuose gavo miesto registraciją. Ištekėjo už žygaus iš Stalgėnų. Trisdešimt metų dirbo „Linų audinių“ gamykloje. Užaugino sūnų Zigmą ir dukterį Rūtą. Dabar ji ir vyras gyvena kartu su dukterimi ir anūke Erika Plungėje. Aldona Grigalauskaitė 1949 m. ištekėjo už kelių darbininko Petro Vitkaus (g. 1923 m.) iš Baltmiškių kaimo. Jų vyriausias sūnus Petras Vitkus baigė Telšių taikomosios dailės technikumą meninį medžio apdirbimą, vėliau – Talino taikomosios dailės institutą, juvelyriką, Įsikūrė Druskininkuose, laisvalaikiu fotografuoja. Už Žilinskų, miško proskynoje, stovėjo nedidukas Anužio Bonifaco (g. 1870 m.) ūkelis. Jo tėvas Pilypas Anužis buvo vedęs Žygutę. Bonifacas pabuvojo Amerikoje, caro laikais tarnavo rekrūtuose, vėliau versdavosi taisydamas ratus. Sugrįžo iš Amerikos parsivežti šeimos, tačiau buvo paimtas į kariuomenę. Buvo sužeistas, gulėjo Paterburgo ligoninėje. Šeima į JAV taip ir neišvyko. Anužis Bonifacas mirė vėžiu 1963-01-25 (mirties metrikoje rašoma, kad jis mirė sulaukęs 91 metų). Kadangi jis labai daug prisidėjo statant Pakutuvėnų bažnyčią, buvo garbingai palaidotas šalia kapinių koplyčios, veidu į ją. Bonifaco žmona Konstancija Šlimaitė (g. 1879 m., Pakutuvėnuose) verpdavo. Konstancija Anužienė mirė 1946-06-13 nuo vėžio (mirties metrikoje rašoma, kad ji mirė sulaukusi 63 metų), palaidota Pakutuvėnų kapinėse kartu su žentu Stropum Vladislovu. Anužiai užaugino dvi dukteris ir sūnų. Sūnus Stanislovas (g. ~1909 m.) jaunas susirgo ir mirė džiova apie 1943 m. Vyriausia duktė Morta (g. 1907-03-08) išvyko į Plungę, tarnavo pas žydus, pramoko siūti, dirbo siuvėja. Mergina buvo labai graži. Ištekėjo už batsiuvio Rapolo Mikalausko, turėjusio dirbtuvėlę nedideliame priemiesčio namuke. Morta mirė Plungės ligoninėje vokiečių okupacijos metais (1942-09-21). Jos dukterį Adelę (g. 1939 m.) įsidukrino vyro sesuo Voronikaitienė ir Klaipėdoje išleido į mokslus (tapo gydytoja). Sūnus Bronislovas Mikalauskas (g. 1932 m.) apsigyveno su tėvu Klaipėdoje. Antroji Anužių dukra Jaruslava ištekėjo už Stropaus Vladislovo (vieno iš dvynių) iš Pakutuvėnų. Po senųjų Anužių mirties, du jais gyvenusi darbininkė sena panelė Kleopatra Beivydaitė po Anužių mirties išsikėlė į Kulius pas gimines. Namelio Pakutuvėnuose nebeliko, tik obelys miške. Į viršų... Tarp Grigalausko Juozo ir Knietų gyveno Čyžauskas, kuris savo maždaug 15 ha ūkelį pardavė Videikoms, o pats Plungėje dar prieš II Pasaulinį karą nusipirko nedidelį namelį. Bet į tą namelį įvažiavo sunkvežimis ir jį sulaužė. Dalį Čyžauskų žemės paveldėjo Knietai, nes Knietienės mergautinė pavardė buvo Čyžauskaitė. Videikos čia atsikėlė iš kitos apskrities. Videikienė grojo armonika, lūpų armonikėle, mokėjo daugybę legendų, istorijų, padavimų. Jei užtrukdavo iki vėlaus vakaro, tai net suaugusiems kaimynams nejauku būdavo namo pareiti prisiklausius įvairių jos pasakojimų. Gyveno labai neturtingai. Turėjo jau paaugusius vaikus: dvi dukteris ir sūnų. Vaikai dirbdavo padieniais darbininkais pas ūkininkus. Maišaties metais, antrą kartą atėjus sovietams, jie išsikėlė į Plungę. Dukterys ten ištekėjo. Sūnus apsigyveno Kretingoje, nusipirko pusę namelio. Vedė, bet vaikų neturėjo. Mirė 1996 m. Elzbieta Knietienė. Nuotrauka iš Genutės ir Irutės Grigalauskaičių asmeninių archyvų Šalia Videikų gyveno Knietai. Knietienė Elzbieta buvo graži, darbšti, nuoširdi moteris, augino keturis sūnus: Juozą, Benį, Alfonsą ir Vladą. Turėjo dar augintinę Stončiūtę Janiną (Dobilienę), kurios amžinatilsį mama buvo Knietienės sesuo. Knieta Jonas – apsišvietęs žmogus, draugavo su dvyniais Stropais, kartu lankydavo komunistinius susirinkimus, skersomis žiūrėjo į kunigus, domėjosi sodininkyste ir baigęs kursus persikėlė gyventi į Kretingą kur dirbo medelyne. Sūnus Alfonsas apsigyveno Šilutėje, vedė, dirbo milicininku. Sūnus Vladas gavo Latvijos pilietybę, dabar ten ir gyvena.  Knietos Jono žmona liko kaime ir ūkvedžiu pasisamdė Praną Drungilą. Jų sūnus Steponas ir dabar gyvena Pakutuvėnuose. 1948 metais Drungilas, grįždamas iš Plungės, nuskendo. Liko jo vaikai Pranas (g. 1921 m.), Juozas (g.1916 m.), Zuzana (g. 1915 m.), Stasė (g.1922 m.), Salomėja (g. 1926 m.). Už Knietų į vakarus, pamiškėje gyveno du broliai Dobilai. Vienas išsikėlė gyventi į Narvaišius. Troba Pakutuvėnuose statyta 1897 metais (toks įrašas yra trobos sienoje). Ją statė Juozas Dobilas. Šiuose namuose yra tradicija, kad pirmasis sūnus vadinamas Juozo vardu (gyveno jau ketvirtas Juozas). Juozas Dobilas (g. 1850 m.) vedė to paties kaimo ūkininko Vengalio dukterį Liudą (g.1863 m.). Užaugino 3 dukteris: Liudvisę, Marcelę (g. 1900 m.), Zuzaną ir sūnų Juozapą (g. 1906 m.). Zuzana jaunystėje mirė džiova, kitos dvi ištekėjo už turtingų ūkininkų gyvenusių tame pačiame valsčiuje (viena už Petručio, kita už Tamošausko). Abi su šeimomis buvo ištremtos į Sibirą. Viena jų grįžusi gyveno ir mirė pas savo dukterį dirbusią mokytoja Kaune (kurios vyras buvo nukankintas Rainių miške). Liudvisė ir Marcelė mirė sulaukusios daugiau nei 80 metų amžiaus. Tėvas Juozas Dobilas mirė nuo sužeistos rankos gangrenos 1915 m. Jis ir kiti Dobilų šeimos nariai palaidoti Kuliuose. Sūnus Juozapas mokėsi tėvų troboje įsikūrusioje mokykloje, 1942 metais vedė Stanislavą Varnelytę (g. 1920 m.), kilusią iš Karklėnų. Jauna, energinga žmona gražiai pradėjo tvarkyti ūkį, pasistatė pirtį, kurioje maudydavosi artimieji kaimynai. Turėjo didelį klojimą, kur pusė kaimo mindavo linus. Turėjo 29.7 ha žemės, 7 ha miško, laikė 5 karves, 2-3 prieauglius, 3 arklius, augino bekonus maistui, tačiau kartais juos ir parduodavo. Samdė berną ir mergą, darbymečiu padieniais darbininkais ateidavo Simutis Antanas ir Lukšas. Juozas seserims buvo išmokėjęs dalį už žemę. Tais laikais už dalį, gautą iš namų, galėjai nusipirkti nemažą ūkelį. Jei trūkdavo pinigų, lengvai galėjai gauti paskolą iš bankų, bet tuos skolininkus dažnai „paleisdavo iš varžytinių“. Nemaži buvo ir mokesčiai už žemę (Dobilai kasmet mokėjo apie 200 lt.). žmonės buvo taupūs ir labai darbštūs. Stanislava pagimdė du sūnus Juzuką (g. 1943 m.) ir Justinėlį, bet pastarasis kelių savaičių mirė. Kitas vaikas buvo ligotas, nuolat sirgo, motina turėjo darbuotis laukuose ir Juzuką prižiūrėjo auklė. Juzukas buvo krikštijamas Pakutuvėnų bažnyčioje ir tuomet klebonas J.Olšauskis pastebėjo vieną įdomų dalyką: Pakutuvėnų bažnyčiai žemę aukojo Juozas Stropus, klebonavo – Juozas Olšauskis, vyskupas suteikė bažnyčiai Juozapo Darbininko atlaidus, ir štai dabar –  krikštijamas pirmasis kūdikis šioje bažnyčioje, ir jį tėvai nori pavadinti Juozu! Tai tarsi Dobilų šeimos Juozapo vardo tradicijos tęsinys bažnyčioje. Karas šeimos lyg ir nepalietė, tačiau po jo ėmė sklandyti kalbos, kad rusai nekenčia turtingesniųjų, todėl iš jų kažką atims ir atiduos vargšams, kuriems pastatys naujus namus. Pakutuvėnuose net iš turtingųjų ūkininkų atsirado prijaučiančių šioms mintims. Tačiau viskas vyko kitaip. Kolūkio ėmė bijoti ne tik ūkininkai, bet ir trobelninkai, visi buvo prisirišę prie savo triūsu įsigytų gyvulių, žemės, daiktų... Naujoji valdžia „nubuožino“ (apdėjo dideliais mokesčiais) ūkininkus. Dobilai kelis kartus mokėjo didelius mokesčius (12000-22000 rub.), iš jų atėmė gyvulius, padargus. Šeima suprato, kas bus kažkur vežama ir ėmė tam ruoštis: slėpė grūdus, baldus, rūbus... Kiti, palikę savo ūkius, pasitraukė pas gimines. Dobilai negalėjo, nes turėjo penkiametį sūnų ir sergančią mamą. Valdžia sušaukė susirinkimą, tačiau „pasmerktųjų“ tenai nepriėmė. žmonės pasakojo, kad susirinkime buvo ir protingų minčių: siūlė steigti kolūkį, kad nebūtų draskomos sodybos, pirmininku išrinkti stambų ūkininką Rupeiką, brigadininku – Dobilą, neduoti išvežti Kartenon gyvulių... Buvo apie 18 turtingų ūkininkų su gerom gyvulių bandom, derlingom žemėm. Tačiau šių kalbų niekas neklausė. Dobilai pabėgo nuo pirmojo vežimo (tik mėsą stribai išsinešė). Tačiau 1949 metų balandžio 20 dieną anksti rytą  kariai apsupo trobą ir liepė ruoštis ilgai kelionei. Mamos nevežė sakydami: „Tegu padvesia čia“. Ji (Liuda Dobilienė) mirė 1952 metais, palaidota Pakutuvėnų kapinėse. Dobilai laikė bičių, tai įsidėjo medaus, rūbų ir buvo išvežti į Karteną. Vyrus pašaukė tardymui, gal kas žino, kur slapstosi banditai. Vėliau sugrūdo į Kretingos stotyje stovėjusius vagonus, užkalė ir nuvežė į Šiaulius. Kokias dvi savaites laikė kalėjime, čia „kaliniai“ atšventė ir šv.Velykas. Per kelis mėnesius nuvežė į Bodaibinską, kur atvyko trys ponai ir rinkosi darbingesnius, jaunesnius, sveikesnius žmones. Likusias moteris su seneliais ir vaikais išvežė kažkur į kolūkius. Dobilai pateko į aukso kasyklas. Iš pradžių gyveno daržinėje. Šaltis buvo -25oC, net viduje, nors per vidurį ir stovėjo nedidelė krosnelė, bet ji mažai tešildė. Vietiniai rusai buvo geri žmonės, patį pirmą vakarą atėjo ir atnešė kas pieno šlakelį, kas duonos riekelę... Toje daržinėje visi buvo aptekę utėlėm ir nors kartais buvo kūrenama pirtis, praėjo keli mėnesiai, kol pavyko jas išnaikinti. Juozas buvo nagingas meistras, mokėjo statyti namus ir buvo paskirtas statybininku. Anglai ten buvo pasistatę modernią elektrinę, tačiau gyvenamų namų nebuvo, nebuvo net miško, tik krūmeliai ir akmenys. Per 10 metų tik porą kartų užaugo bulvės, o kitais metais jos vis nušaldavo net nepražydusios. Darbas: kirsti krūmus ir tiesti kelią. Vien badas ir vargas. Paskyrė po vieną kambarį keturiom šeimom. Antrais metais valdžia pasiūlė statytis barakus kas kaip sugeba. Dobilai, susiradę dar vieną šeimą iš Lietuvos, kartu pasistatė iš lentų nedidelę trobelę, tarpus užpildami pjuvenomis. Vėliau ėmė mokėti atlyginimus, atsirado krautuvės su prekėmis. Tuomet atėjo žinios iš Lietuvos, kad rusai nepagailėjo vargšų, nepastatė jiems naujų namų, o suvarė į kolūkius ir nieko nedavė užsidirbti. Išsipildė vieno ruselio pranašystė: „Karui baigiantis pas mus užėjo ruselis senukas – elgeta, kuris buvo deportuotas Dauginčių kaiman. Tuo metu mes buvome pasipjovę kiaulę ir valgėme skerstuves. Jis apsiašarojo ir sako: „Gaspadoriau, paimk virvę ir pakark savo Juozuką, žmoną, o paskui ir pats pasitempk“. Nustebom, kodėl? „Tu nežinai kas tavęs laukia. Juk ir aš turėjau ūkelį, gyvulių. O po revoliucijos praradau viską. Savo šeimą pasmerkiau badui, netekau visko. Esu elgeta. Tas pats laukia ir jūsų“. Apsiverkėm visi, bet nepatikėjom, juk niekam nieko blogo nebuvom padarę, negėrėm, nelaidokavom, tik labai sunkiai dirbom. O dabar ištremti iš Tėvynės, kaip kokie nusikaltėliai“ (Dobilienės Stasės interviu, 1998). 1952 metais nuo sesers Liudvisės iš Lietuvos atėjo laiškas. Ji buvo pasislėpusi vežimų metu, tačiau neteko visko, ką turėjo. Slaugė sergančią mamą, likusią namuose. Mamai mirus, ją palaidojo, liko skolinga kaimynams, bažnyčiai, pati tevalgė duoną su pelais. Dobilai tuo metu jau turėjo iš uždarbio susitaupę 500 rublių, ir pasiuntė juos seseriai. Štai kaip gavosi: tremtiniai rėmė laisvuosius kolūkiečius. 1953 metais gimė sūnus Jurgis. Po Stalino mirties, kunigams esantiems tremtyje buvo leista važinėti ir lankyti žmones. Vieną kartą atvykęs kunigas pakrikštijo 12 vaikų, sutuokė kelias šeimas. Kitą dieną buvo egzaminuojami vaikai, tačiau iš 10 vaikų, tik 3 buvo pasiruošę Pirmajai Komunijai, nes mokė tik religingesni tėvai. Vaikai mokykloje mokėsi skaityti rusiškai, angliškai. Lietuviškai kalbėjo tik tarpusavy, gimtąja kalba skaityti mokėsi iš maldaknygių. Tuomet Pirmosios Komunijos priėjo ir Dobilų sūnus Jurgis. Po devynerių metų pasklido žinios, kad galima rašyti prašymus, kad nenori gyventi svetur ir prašytis namo į Lietuvą. Netgi, pasirodo, dokumentai teigė, kad žmonės nebuvo tremiami, o patys savo noru atvyko Sibiran. 1958 m. Dobilai grįžo iš tremties, apsistojo pas Stanislavos brolį Plungėje. Pakutuvėnuose viskas buvo nuniokota, išdeginta, apleista, tačiau namas išlikęs. Jame gyveno 4 šeimos. Dobilai gavo teisę apsigyventi viename savo namų kambarėlyje, kur kaimynai buvo įsirengę vištidę. 1991 metų rudenį senąjį Juozapą subadė pasiutęs kaimynų Daukšų jautis. Jis mirė greitosios pagalbos mašinoje, pakeliui į ligoninę. Stanislava ilgai gyveno savo senoje trobelėje, tačiau likus vienai gyventi buvo liūdna ir nesaugu, todėl priėmė jaunus kaimynus iš kitos kelio pusės nuo kalno – Paulauskį Rimą su žmona Loreta ir dukterimi Dovile (g. 1992 m.). Kaimynams išsikėlus, kelerius metus žiemoti vaikai ją veždavosi į Kauną. Stanislava mirė 2011 m. rudenį Kaune. Sūnūs Juozas ir Jurgis baigė Kulių mokyklą, Kauno Politechnikos institutą. Abu broliai gyvena ir dirba Kaune. Juozas augina sūnų Tadą (g. 1975 m.), kuris dabar studijuoja ir dukterį Rasą (g. 1982 m.) besimokančią vidurinėje mokykloje. Jurgis augina dukrelę Jurgitą, gimusią 1986 m. Į viršų... Kairėje kelio, einančio per kaimą, pusėje pirmoji sodyba už Karklėnų kaimo priklausė Juozui Stropui, kuris gyveno kartu su netekėjusia seserimi Justina Stropute. Jų tėvai, Pranciškus ir Ona Stropai, paliko apie 30 ha žemės labai gražioje vietoje. Sodybą juosė Minijos vingis. Juozas taip pat buvo nevedęs ir su seserimi nutarė savo žemelę paaukoti bažnyčiai (1942 m.). Juozapas mirė vėžiu nesulaukęs bažnyčios statybos, palaidotas Plungėje. Panelę Justiną globojo Pakutuvėnų bažnyčios klebonas J.Olšauskis kol buvo areštuotas ir ištremtas. Kurį laiką ja rūpinosi klebonas Daunoras. Kai bažnyčia liko be kunigo, Justina jau buvo apsirgusi ir į kleboniją gyventi atsikėlė giminaitis Jonas Stropus su šeima, kurio žmona Valerija slaugė sergančią Justiną, leido vaistus. Justina mirė 1963 metais, palaidota Pakutuvėnų kapinaitėse šalia koplyčios. Nors Justina, pildydama mirusio brolio valią, ir buvo žemę paaukojus bažnyčiai, bet giminaičiai prikalbino senelę viską palikti jiems: kadangi klebono parapija neturi, tai ir klebonija nebereikalinga. Apylinkės pirmininkas Alfonsas Razma sudarė dokumentus, kad klebonija priklauso Jonui. Prasidėjus didžiajam melioracijos vajui (1974-1980 m.) Jonas su šeima išsikėlė į Sedą, o pastatus pardavė nugriovimui. Dalį pastatų buvo nugriovęs kolūkis, o kleboniją nusipirko Žygus iš Mažiavų kaimo. Taip neliko klebonijos, o tik tuščia kalvelė vietoje jos. Kaimo žmonės labai piktinosi tokiu barbarišku poelgiu ir net ant bažnyčios durų buvo prisegę raštą, pasmerkiantį Stropų Joną. Laidojant Kaziulę Žilinskaitę Plungės klebonas, sužinojo kad pastatai nugriauti, labai apgailestavo, kad apie tai neišgirdo anksčiau, nes būtų atpirkęs ir išsaugojęs kleboniją. Į viršų... Grigalauskų šeima. Sėdi: Stanislava ir Stanislovas Graigalauskai. Stovi iš kairės dukterys: Morta, Stanislava su dukrele Jaruslava, Aniceta. ~1944 m. Fotografavo Astrauskis Kazimieras. Nuotrauka iš Stanislavos Grigalauskaitės asmeninio archyvo. Klebonijos žemė ribojosi su Stanislovo Grigalausko (g. 1883 m.) žeme. Tai buvo apie 23 ha turįs ūkininkas, buvęs Amerikoje, labai tvarkingas, elegantiškas ir nuolat pasitempęs, jo netgi batai visada spindėjo kaip veidrodis. Gamino antkapinius paminklus, mokėjo daugybę anekdotų, mėgo pajuokauti. 1914 metais išėjo į karą, o 1915 metais gimė duktė Stanislava. Tėvas iš karo grįžo po penkerių metų. Gimė sūnus, kuris po pusmečio mirė. Vėliau gimė duktė Morta, o dar po kelių metų 1925 metais – Aniceta. Morta mirė labai jauna (18 m.) nuo astmos priepuolio. Aniceta Videikienė gyvena Plungėje. Stanislava Grigalauskaitė gyveno Pakutuvėnuose iki 19 metų. Ištekėjo užgavėnių dieną už Vlado Lingės ir išvyko į Kartenos parapiją Puidogalių kaimą. Dabar gyvena Plungėje. Jos duktė Emilija gimė ir mirė 1947 metais, palaidota Pakutuvėnuose. Pastačius bažnyčią Stanislovas buvo maršalka, pas jį gyveno ir vargonininkas Stuopelis Kostas, rinkdavosi bažnyčios choras mokytis giesmių, turėjo fortepijoną. Troba buvo labai didelė, jaunimas šokdavo, dainuodavo, o pabaigoje, Stanislovas, kuris turėjo ir akordeoną, sakydavo: „Na, vaikeliai, dabar pabaigai – vieną suktinį!“ Grigalauskas mirė 1960 metais, buvo palaidotas Pakutuvėnų kapinėse, tačiau kai bažnyčia neteko nuolatinio klebono, kapinės buvo apleistos, duktė Aniceta perkėlė tėvo palaikus į Kulių kapines, kur palaidota ir motina Stanislava Grigalauskienė (mirusi 1969 metais) bei visa jos giminė. Tačiau tėvo kapą Pakutuvėnuose vis vien kartais aplanko ir sutvarko, nes perlaidojant kūnas buvo jau sutrūnijęs ir dalis jo liko žemėje. Stuopelis Kostas buvo vargonininku. Grojo smuiku, vargonais ir pianinu. Caro laikais buvo baigęs gimnaziją, labai gerai mokėjo matematiką, buvo labai nagingas smulkiuose dalykuose. Paišė ornamentus, ažūrus, fotografavo – kas buvo labai retas atvejis kaime. Buvo savotišku ano meto kaimo istorijos fiksuotoju. Po karo kunigas J.Lukošius jį su šeima pasikvietė iš Kulių į Pakutuvėnus. Abu su žmona nešiojo laikraščius. Turėjo du sūnus Rimą ir Kostą, abu baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, agronomiją. Sūnus Kostas daug metų dirbo techniku plytų gamykloje, o Rimas dirbo mechanizatoriumi Karklėnuose. (Šakinio Juozo interviu, 2002) Į viršų... Kairėje kelio pusėje su Stanislovo Grigalausko žeme ribojosi Meškauskų ūkis. Tadeušas Meškauskas turėjo sūnų Steponą (g.1891 m.), kuris vedė Eleną Malatkaitę (g.1895 m.). Šie ūkininkai žemės turėjo nemažai – 37 ha, bet gyveno sunkiai. Samdė berną ir mergą. Kaimo vaikus šioje sodyboje labiausiai žavėdavo daržas, kurį puošė gėlės: įvairiaspalvės aukštaūgės piliarožės, aguonos, saulutės, saulėgrąžos ir laukas kanapių. Visą kaimą aprūpindavo kanapėmis, kurias skanaudavo Kūčių vakare. Vaikų turėjo 10, tačiau 5 mirė. Ir šią šeimą su penkiais vaikais (Kiprijonas g.1942 m., Mamertas, Onutė (g. 1954 m.), Janina (g.1933 m.)) ištrėmė į Sibirą. Vežtis į tremtį mažai ką galėjo, tai įsidėjo gėlių sėklų. Duktė Janina Meškauskaitė Filbert liko gyventi Sibire. 2000 metų duomenimis Ona Meškauskaitė Jomanitienė dirbo architekte, gyveno Kaune. Jos vyras Vytautas Jomantas – UAB „Kauno dinamo“ generaliniu direktoriumi. Meškauskas Steponas su seserimi (dar Lietuvoje). Iš kairės: Meškauskienė Elena (močiutė) su seserimis. Meškauskienė su vyru Steponu, jo sesuo ir vaikai. Iš kairės: Mamertas, Onutė (g. 1954 m.), Steponas, Kiprijonas Meškauskai Sibire Krasnojarsko srity Bogučiane. Janina Meškauskaitė Filbert   Steponas Meškauskas Į viršų... Už Meškauskų, kur Minija pasuka į vakarus  gyveno iš Mažosios Lietuvos kilęs prūsas Karl Osvald Etzoldt (g.1861 08 05) su sūnumis Viliumi ir Adolfu bei dukterimi Mina. Turėjo malūną bei lentpjūvę. Etzoldtų šeima gyveno dideliame ištaigingame dviejų aukštų name kuriame buvo du labai dideli kambariai (juose jaunimas kartais organizuodavo šokius) ir kokie septyni mažesni, sienos koklinėmis plytelėmis klotos kiekviename kambaryje – po tris didelius langus. Kadangi malūnas buvo šalimais, tai šiame name buvo netgi elektra, kas kaime buvo labai didelė retenybė. Didelis buvo ir ūkis: tvartai, svirnai, pažardinė. Šleinienė-Etzoldaitė Emilija su dukterimi Šleiniūte-Balsiene Aleksandra. Nuotrauka ~1912 m. iš L.Šleiniaus anūko Prano Balsio asmeninio archyvo. Iš kairės stovi: Šleinius Leonas (sūnus), Etzold'as Osvaldas, Beniušytė Monika (?), Etzold'as Adolfas, Šleiniūtė-Balsienė Aleksandra, Konstantinas Šeputa (Aleksandravo pagr. m-klos mokytojas). Sėdi iš kairės: Šleinius Leonas, Šleinienė-Etzoldaitė Emilija, nežinoma, nežinomas. Nuotrauka ~1912 m. iš L.Šleiniaus anūko Prano Balsio asmeninio archyvo. Karl Oswaldt Etzoldt kapas Kretingos prūsų kapinėse. Foto: Jolanta Klietkutė Duktė Emilija (Mina) ištekėjo už malūnininko Šleiniaus iš Liepgirių. Sūnūs studijavo Vilniaus universitete. Karo metu Vilius mirė vidurių šiltine, o Adolfas buvo Šiaulių miesto karo komendantu. Išvyko į Vokietiją. Karlas mirė 1931 08 10, palaidotas Kretingoje prūsų kapinėse. Etzoldtų name nuolat gyveno 4 šeimos, dirbančios malūne, kurios labai dažnai keitėsi (Vyšinskai, Vengaliai, Pociai, Viršilai). Ilgiausiai buvo Gaudučių šeima, kuri nuo seno gyveno Pakutuvėnuose, tačiau buvo mažažemiai, šalia miško turėję apie 2 ha. Senelis dar prisiminė baudžiavos laikus. Tėvas (1905 – 1972 m.) vedė pas „Voverinį“ tarnavusią kuliškę Marcelę Mockutę (1896-1994 m.). Turėjo brolį ir kelias seseris, kurios mirė jaunos. Brolis liko tėviškėje, o Gaudučiai išsikėlė į Žilinsko sodybą ant kalniuko, vėliau apsigyveno Etzoldtų malūne. Turėjo tris dukteris Valę (g.1926 m.), Salomėją (g.1929 m.) ir Marytę (g.1935 m.). Tėvukas buvo labai nagingas meistras: statė namus, darė spintas, gamino skrynias ir kt., tuo pačiu dar dirbo malūnininku. Buvo labai geros dūšios žmogus, nieko savo negailėjo kitiems, viską būtų atidavęs. Mama viena darbuodavosi ūkyje: truputį žemės turėjo šalia malūno. Nugriovus malūną šeima išsikėlė gyventi į Liepgiriuose esantį malūną. Dukterys mokėsi Alksnėnų, Aleksandravo, Pakutuvėnų (Rupeikų ūkyje) ir Kartenos mokyklose. Marytė Gaudutytė Spučienė baigė Kauno kooperacijos technikumą, Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus neakivaizdinį filialą. 1959 metais ištekėjo už savo buvusio klasės draugo. Vyras, baigęs Kauno veterinarijos akademiją, gavo paskyrimą į Skuodą. Gimė du sūnūs Vilius (g.1960 m.) ir Arvydas (g. 1964 m.). 1995 metais mirė vyras, palaidotas Kuliuose. Marytė su Viliumi gyvena Kretingoje. Arvydas baigė Kauno Politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą, dirbo dėstytoju. Vėliau studijavo Prancūzijoje Lijono universitete. Dabar gyvena su šeima Kaune. Augina sūnelį, gimusį 1996 metais. Antra Gaudučių duktė Valė ištekėjo už Stropaus Jono. Abu su vyru gyveno ir mirė vėžiu, pas dukterį Skuode. Trečioji duktė Salomėja Kundrotienė gyvena Kretingoje. Užaugino tris vaikus Algį, kuris gyvena Pakruojo raj., Danutę, gyvenančią Mažeikiuose ir Stasį, įsikūrusį Kretingoje. Dešinėje kelio pusėje gyveno stambus ūkininkas Tadeušas Grigalauskas (g.1882m.). Jo tėvas Petras Grigalauskas buvo vedęs Barborą Balsytę. Tadeušas Grigalauskas vedė Marijoną (g. 1871 m.), kuri mirė 1948 metais. Likęs našliu, Tadeušas 1949 m. pradžioje vedė, Mamių kaimo našlę Justiną Kazlauskienę (g. 1894 m.). Pas juos po karo atsikėlė gyventi Levinskiai. Tadeušas nuskendo 1949 metų gruodžio 25 d. Visi 28 vaikai mirė. Į viršų... Stanislovas Grigalauskas turėjo labai daug vaikų, nes buvo keturis kartus vedęs. Iš tų namų išėjo keliasdešimt Grigalauskų, keletas jų pasiliko Pakutuvėnuose, bet dauguma išvyko Amerikon ir iš ten nebegrįžo. Vienas sūnus Stanislovas Grigalauskas buvo gimęs 1880 m. toje sodyboje, kur vėliau gyveno jo brolis Tadeušas Grigalauskas. Buvo pramintas „Voveriniu“ (sakė savo žmonai: „Gyvensime čia mudu kaip dvi voveraitės“). Sodyba buvo apsodinta pušimis, stovėjo ant kalnelio, buvo labai daili ir tvarkinga. Apie 1900 metus, nenorėdamas eiti „į kontungą“ carui Stanislovas Grigalauskas išbėgo per sieną ir  atsidūrė Amerikoje. Aišku, jam padėjo kiti broliai ir seserys, kurie atsiuntė „šiepkartę“. Prabuvo ten trejus metus, grįžo atgal į Pakutuvėnus ir čia nusipirko 38 ha žemės su senais pastatais. Sumanė dar kartą traukti į užjūrį ir užsidirbti pinigų pastatams. Grįžo Amerikon į tą patį metalo apdirbimo fabriką ir ten išdirbo dar šešerius metus. Įdomu tai, kad jis buvo visai beraštis, nemokėjo net pasirašyti. Išvykdamas ypač bijojo, kad neįliptų ne į savo laivą, tai lygino ženklus biliete ir ant laivo. Grįžęs vedė Domicėlę Senkutę, kuri pagimdė tris vaikus, tačiau susirgo džiova ir ji pati bei gimęs kūdikis mirė. Liko tėvas su trejų metukų dvynukais: Jonu (Joniu) ir Stanislovu (g.1917 m.), kaime vadinamais „voverinukais“ (jie buvo kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą, paaugę net ir mergindavosi abu tai pačiai merginai). Tuo metu pas Stanislovą tarnavo Valerija Domarkaitė, kuriai pagailo mažiukų ir ji 1923 metais ištekėjo už našlio. 1925 metais gimė duktė Alina, o 1938 m. – duktė Stasė. Visi šeimoje buvo apskritučiai, darbštūs ir dievobaimingi. 1948 m. gegužės 22 naktį tėvai ir sūnus Jonas, bei jauniausia dukra Stasė buvo ištremti. Sūnus Stanislovas buvo tuo metu išvažiavęs į malūną ir liko. žiauriausi buvo stribai: komandavo, skubino, o rusų kareiviai buvo žmogiškesni, vis ragino imti šiltus drabužius, nes Sibire šalta. Kūlupėnuose visus tremiamuosius suvarė į gyvulinius vagonus, iki Uralo buvo viskas aklinai užkalta, trūko oro. Paskui dykynėse traukinys sustodavo, įleisdavo oro. Birželio 18 d. atsidūrė Krasnojarske. Iš ten – Jenisiejum laivu iki Angaros, Angara –  baržom. Gėrė vandenį iš upės, daug kas susirgo dezinterija, o med. punkte – lavonų krūvos. Apgyvendino Čerimšano barakuose. Vietovės pavadinimas kilęs iš laukinio česnako „čerimša“ vardo, kurį valgydami žmonės gydėsi. Tėvas vis silpnėjo, mama nuolat buvo darbuose, grįždavo tik sekmadieniais sutaupiusi duonos, kurios dirbantiems duodavo po 600 g., o vaikams ir seneliams ar ligoniams – 100 g. Tokia ten ir duona, suspaudi ir vanduo bėga. 1948 m. rugsėjo mėnesį mirė tėvas Stanislovas Grigalauskas. Sūnus nuo barako stogo nuplėšė kelias lentas ir sukalė karstą. Lietuviai tėvai ėmė rūpintis, kur leisti vaikus į mokyklą. Šeimas, turinčias vaikų, perkėlė gyventi į Gulterino kaimą, nes ten buvo mokykla. Duktė Stanislava, baigusi mokyklą (buvo 16-os metų), įsidarbino skalbėja ligoninėje. Dar besimokydama vakarais eidavo į viršininkų namus pasidarbuoti: kambarių tvarkyti, indų plauti ir už tai gaudavo pieno ar kito maisto. 1958 m. Grigalauskai gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Pirmiausia paleido vaikus, todėl Stanislava pirmoji ir sugrįžo į Klaipėdos kraštą. Į Pakutuvėnus negalėjo sugrįžti, namai buvo sudeginti. Dirbo plento remonto brigadoje, nes jokia gamykla ar fabrikas tremtinių nepriėmė, nebuvo galima net prisiregistruoti, todėl 1967 metais Stanislava Šiaulienė su vyru grįžo į Sibirą, ten nusipirko namą. Vyras dirbo mėsos kombinate, Stanislava mezgė mašina; prasigyveno. Vaikai sukūrė šeimas ir liko Sibire, viena Stanislava (jau pensininkė) sugrįžo tėviškėn, Plungėje nusipirko namo dalį, o vasarą gyvena Pakutuvėnuose pasistatytame vasarnamyje. 1948 m.  sūnus Stanislovas Grigalauskas liko vienas savoje sodyboje. 1950 m. vedė Zofiją Rūtytę (g. 1922 m.) iš Šliožių kaimo ir pas juos apsigyveno. Vedė tik bažnyčioje ir neskubėjo susirašyti valdiškai. Kai trėmė Rūčių šeimą žmoną paėmė, o jį paliko. Stanislovas per didžiausius vargus išsiprašė, kad išvežtų kartu ir jį. Tremtyje susitiko su broliu Jonu, kuris grįžęs iš tremties apsigyveno Kretingoje, draugas siuvėjas pripiršo jam tokio pat likimo (grįžusią iš tremties) darbėniškę merginą. Stanislovas grįžęs apsigyveno Plungėje. Nė vienas iš brolių vaikų neturėjo. Kita duktė – Alina ištekėjo (tėvai vertė) už Rupeikų augintinio Justino Šakinio (g. 1912 m.), daug vyresnio už ją žmogaus. Tėvai nebuvo turtingi, negalėjo duoti didelio kraičio, o kadangi Šakiniui ji patiko, tai vedė ir be didelio kraičio. Jam liko didelis bevaikių Rupeikų ūkis. Deja, Justinas tragiškai žuvo pjaudamas vasarojų. Alina su sūnumi Justinu (g.1943 m.) išvyko į Plungę ir ištekėjo už jaunystės draugo kepėjo Lukausko Juozo iš Kleipščių. Tačiau naujasis vyras labai „mėgo stiklelį“. Po vyro mirties Alina prisiminė Justiną Šakinį ir 1980 metais Pakutuvėnų kapinėse jam pastatė paminklą. Į viršų... Po karo Grigalauskas Petras savo ūkyje priglaudė nežinia iš kur atklydusį Žilinską Justiną, kurį kaime greitai ėmė vadinti „žemėlapiu“, kadangi jo rūbai buvo taip sulopyti, jog tik lopas lopą ir telaikė. Paklausus kokiu būdu sudegė Petro troba, Justinas atsakė: „burokinę viriau ir užsidegė...“ Pilypas Stuopelis gimė ir augo neturtingoje kumečių šeimoje. Iš pradžių gyveno Gaudučių dvare, vėliau Sendvary kumečiavo. Buvo 8 vaikai, bet užaugo tik 5. Tėvas buvo stalius, daug dirbo, tačiau amžiaus pusėje jį suparalyžiavo. Motina ėjo elgetaudama. Pilypo sesuo užaugusi pateko tarnauti pas stambų ūkininką, kuris buvo nevedęs. Ji pasipiršo ir ištekėjo už jo. Vienas to ūkininko brolis buvo Amerikoje, kitas – kunigas. Amerikonas atsiuntė „šiepkartę“ (bilietą į laivą). Pilypas, palikęs jauną žmoną ir du vaikus, išvyko uždarbiauti. Grįžo po dvejų metų. Tada buvo parceliuojamas Aleksandravo dvaras. Nusipirko 27 hektarus žemės, vėliau pasistatė pastatus. Turėjo 5 vaikus: Pilypą, Antaną, Stanislovą, Igną ir Kazimierą (g.1923 m.). Visiems nupirko žemės. Tėvas buvo labai darbštus žmogus: dirbo „ne tik rankom, bet ir galva“. Jis užaugindavo arba supirkdavo arklius, apvažiuodavo aplinkinius jomarkus, žinodavo kur pigiau galima nupirkti. Arklius palaikydavo kelis mėnesius, ištreniruodavo, išmankštindavo ir parduodavo kariuomenei. Iš to turėdavo neblogo pelno. Šeima gyveno gana pasiturinčiai. Bet 1948 metais sužinojo, kad turi būti vežami į Sibirą, todėl slapstėsi. Mama jau buvo mirusi. Sūnus Kazimieras grįžo paslėpti kai kurio turto, tačiau jį suėmė ir išvežė į Irkutską. Ten 1956 m. vedė Albiną Karčekaitę (g. 1924 m.). Į viršų... Ieva Astrauskaitė (g. 1875 m., jos tėvai buvo Kazimieras Astrauskis ir Ona Striaukaitė) tarnavusi pas Salį, tapo Kazimiero Salio antrąja žmona. Buvo tretininke, mirė 1958 m. nuo paralyžiaus. Abu palaidoti Pakutuvėnų kapinėse. Kazimiero ir Ievos Astrauskaitės Salių dukteriai Barborai Salytei (g.1906 m.), 1926 m. ištekėjusiai už pas juos tarnavusio Stasio Stuopelio, paliko 38 ha tėviškė. Kadangi jaunikis buvo neturtingas, o Saliai nuo seno labai vertino savo kilmę, dėl šių vedybų šeimoje vyko „tikros revoliucijos“. Stasys buvo linksmas vaikinas, grojo armonika. Stasiui ir Barborai Stuopeliams 1926 metais gimė duktė Stasė, o sūnus Justinas – 1936 m. Vaikai lankė Aleksandravo pradinę mokyklą. Staselė iš paauglystės laikų prisimena bažnyčios statybą Pakutuvėnuose, pati giedojo bažnyčios chore. Šeima turėjo techniką: sėjamąją, pjaunamąją. Vidmantas Stuopelis Sibire. ~1960 m. Nuotrauka iš Staselės Stuopelytės asmenininio archyvo. 1948 m. gegužės 22 d. rytą (5 val.) šeimą prikėlė saugumiečiai. Suėmė visus ir nuvarė prie Meškauskų uždarė į vieną kambarį. Rytą į tą pačią mašiną paėmė Rupeiką, Meškauską, Grigalauską, Stuopelius. Aleksandrave dar paėmė Riepšą. išvežė į Kūlupėnų stotį, porą parų laikė traukinyje, kol pripildė visą ešeloną. Atsidūrė Krasnojarsko stoty, kelias paras praleido belaisvių stovykloje. Toliau plaukė dideliu laivu Jenisiejaus upe iki Strielkos, pakeliui mirusius iškeldavo ant kranto ir palikdavo. Ilgai teko laukti katerio prie Angaros, kuriuo pasiekė Bogučianą. Tenai perskaitė nuosprendį, kad jie nesą nuteisti, bet perkelti čionai gyventi visam laikui. Visus išskirstė po kaimus. Vietiniams gyventojams buvo duotas Įsakymas atvykėlius priimti ir apgyvendinti. Stuopelių šeimai pasisekė, nes papuolė pas labai šviesią moterį, kurios vyras buvo žuvęs kare, viena duktė dirbo mokytoja, kita –  kolūkyje melžė karves. Perkeltiesiems neleido dirbti kolūkyje, bet paskyrė prie miško darbų. Vietiniai žmonės priėmė maloniai, stengėsi padėti, nes patys buvo labai neturtingi: vyrai – vien tik invalidai, likusios daugiausia moterys su mažais vaikais. Galima sakyti, kad tam kraštui lietuvių atvykimas padėjo atsigauti ir prasigyventi. Staselė su tėvu tuojau pradėjo dirbti, brolis lankė rusų mokyklą. Pirmais metais teko badauti, „tačiau ir prie bado pripranti: nėra ko valgyti ir nenori, tik nuo Angaros tepalus nubrauki, pasisemi vandens, atsigeri ir eini į darbą“. Seneliai ir vaikai neatlaikė, krito kaip lapai. Vėliau miško ūkis Stuopelius perkėlė į barakus prie Angaros. Nereikėjo į darbą taip toli klampoti per miškus. Tėvas, gabus meistras, greitai buvo paskirtas staliumi. Dar vėliau perkėlė į Bogučianą. Čia duktė įsidarbino kepykloje, sūnus įsigijo traktorininko specialybę, tėvas meistravo. Už darbą pradėjo mokėti šiek tiek daugiau. Iš pradžių kartą savaitėje reikėjo eiti registruotis į komendantūrą, o vėliau – tik kartą per mėnesį. Vienas, kitas neturintis šeimos, pabėgo. Bet su šeimom niekas nebandė, kaip gi paliksi tėvus ir vaikus. Taip ir sulaukė „atleidimo“. (Stuopelytės Staselės interviu, 1998) Stasio Stuopelio šeima, ką tik grįžusi iš tremties ir radusi apleistus namus, sprendžia nuo ko pradėti. 1955 m. Stanislovas Stuopelis, laimingai grįžęs iš tremties, atsidėkodamas Dievui, pirmiausia atstatė koplyčią savo sodybos kieme. 1961 m. Staselė grįžo pusmečiu anksčiau nei jos tėveliai ir apsistojo pas gimines Narvaišiuose. Pakutuvėnuose likę namai buvo nacionalizuoti, juose gyveno Alčauskų šeima (10 žmonių), kuri sužinojusi, kad grįžta Stuopeliai, pasisiūlė susikelti į vieną kambarį. Tačiau reikėjo gauti leidimą. Per dešimt metų Aleksandrave viskas labai pasikeitė. Staselė, išėjusi ieškoti pirmininko tikėjosi jį išvysti tokį, kaip įprasta buvo matyti Sibire: išsipusčiusį, ar bent jau puikiais arkliais važinėjantį. O čia susitiko žmogų ant dviračio – kolūkio pirmininką Gagilą. Greitai sutarė, kad gali grįžti ir gyventi savo namuose. Vėliau išėjo įsakymas ir už pastatus šiek tiek apmokėjo. Tuomet ir įsiprašė, kad parduotų Aleksandravo gyvenvietės centre namuką. Tėveliai mirė, Staselės sūnus Vidmantas tragiškai žuvo dirbdamas Klaipėdos jūrų uoste, marti Danutė irgi staiga mirė. Liko viena Staselė su trimis anūkais, kuriuos ji pati ir augino Aleksandrave. (Stuopelytės Staselės interviu, 1998) Stanislava Stuopelytė mirė 2012 m. birželio 19 d., būdama 86 metų amžiaus. Palaidota Pakutuvėnų kapinėse. Nekrologas prie Staselės Stuopelytės kapo Mes atsisveikinam šiandien su mums visiems be galo artimu žmogum – Stasele. Kiekvienas žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje palieka įmintas pėdas. Todėl leiskit kelius žodžius Aleksandravo bendruomenės vardu pasakyti šią gedulingą valandą. Staselė gimė Pakutuvėnų kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje, jos gyvenimas turėjo būti sotus ir laimingas. Bet Dievulis jai skyrė didelius išbandymus. Pirmiausia patys gražiausi jaunystės metai praleisti Sibiro šaltyje, kurį lydėjo badas, alinantis darbas, panieka ir pažeminimas. Kitas skaudus smūgis – kai užaugintas vienturtis sūnelis pačiame jėgų žydėjime, beveik kartu su martele iškeliavo iš šio pasaulio, palikdami našlaičiais tris anūkėlius. Mes aplinkiniai matėme, kaip jai gėlė širdis ir riedėjo ašaros. Staselė gražiai nukaršino ir palaidojo savo tėvelius. Tačiau, matyt, Dievulis ir uždeda kryžių, kad taptum kantresnis, atjaustum ir suprastum kitą. Kas gali pasakyti , kad Staselė ką būtų įžeidusi, apkalbėjusi, nuskriaudusi? Tai buvo geros širdies, nepaprastai mylėjusi savo gimtinę, vertinusi jos žmones, šviesi asmenybė. Nepaisant tremties, ji išsaugojo savo šeimos nuotraukas, kurių pagrindu buvo atkurta Pakutuvėnų kaimo istorija, šios bažnyčios atsiradimo istorija. Ji gaudė kiekvieną žodį, išspausdintą apie gimtąjį kaimą, pažistamus žmones, net ir pati yra užrašiusi ne tik savo giminių , bet ir kaimynuose įvykusias netektis. Dar visai neseniai Staselė su draugėmis lankė ligonius, dalyvavo bendruomenės renginiuose. Vos prieš kelias dienas jos gimtadienio proga kėlėm tostą, kad ir kitais metais visi gyvi ir sveiki susirinktumėm... Ir štai liks tik prisiminimas. Nulūžo Pakutuvėnų Stuopelio šeimos medžio šaka. Didelė netektis jos draugėms, anūkams. Bendruomenės vardu noriu padėkot Staselės anūkams už nuoširdų rūpinimąsi savo močiute: už gražiai prižiūrėtą jos sodybėlę, už suremontuotus jos kambariukus. Jūs tapote pavyzdžiu mūsų vaikams ir anūkams. Stasele, tu tikra pakutuvėniškė, grįžti į savo amžinuosius namus, kur ilsisi tavo bočiai, tėvai, padėję pastatyti čia bažnytėlę. Tebūna lengva tavo gimtoji žemelė. Aleksandravo kaimo bendruomenės vardu – Veronika Simutienė Brolis Justinas Salys pasiliko Sibire, mat vedė rusę. Nors jaunas, bet sveikatos nebeturi. Tikriausiai pakenkė vaikystėje sunkus darbas miškuose. (Stuopelytės Staselės interviu, 1998) Netoli Stuopelių, dešinėje keliuko pusėje, prie Minijos intako stovėjo Salių sodyba (jų tėvai gyveno kairėje kelio pusėje), kuri buvo nelabai didelė, prie kelio tvyrojo drumzlinas molėtas tvenkinys, už jo – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Salienė buvo našlė ir gyveno su suaugusia dukterimi, kurią mirus motinai vedė Sermontis, iki tol buvęs ūkio šeimininku. Gyveno kol troba sudegė. Alčauskai Jadvyga ir Vladas. Nuotrauka iš Jadvygos Alčauskaitės asmenininio archyvo. Jo vaikai Vincė, Vilius, Vida gyvena Plungėje. Vėliau Sermontis vedė Birutę Petrikytę iš Narvaišių kaimo, kuri Plungėje buvo baigusi muzikos mokyklą. Ši sodyba buvo lyg kokia prakeikta vieta, nuolat čia viskas nesisekė: krito gyvuliai, degė trobos... žmonės kalba, kad pats Sermontis palaidu gyvenimo būdu šiai vietai užtraukęs Dievo rūstybę. 1948 m. į ištremto Stuopelio Stanislovo trobą atvyko bežemių Alčauskų šeima. Alčauskas Vladas (g. 1911 m. Žlibinų k.) 1939-08-05 Šateikių bažnyčioje susituokė su Petronėle (g. 1920 m., Šateikių k.). Vlado tėvas Petras dalyvavo kare 1918 m. Gyveno Žlibinuose. Susituokęs Vladas atėjau tarnauti į Pakutuvėnų kaimą pas ūkininką Riepšą. Žmona Pertonėlė buvo siuvėja, siuvimo mokėsi pas Baltmiškienę Mamių kaime. Šeimoje užaugo 10 vaikų: Jadvyga (1939), Pranas (1942), Stefanija (1944), Liudas (1948), Antanas (1950), Darina (153), Stasys (1954), Irena (1958), Zita (1959), Algis (1961). Sugrįžus Stuopeliams iš tremties, Alčauskai nusipirko namelį iš Cirtautienės. (Pasakojo Gusčiūtė Adelė) Į viršų... 1980 m.  Salių sodyba 1932 m. Salių sodyba 1960 m. Salių sodyba 1980 m. Salių sodyba Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Kairėje kelio pusėje gyveno staliai senieji Saliai Kazimieras ir Ieva, kurie gamindavo kaimui įvairius rakandus. Gyveno pas dukterį Petronėlę ištekėjusią už Antano Šakinio iš Vieštovėnų. Salių giminėje nuo kokių 1700 metų buvo tradicija, jog pirmas šeimoje gimęs sūnus buvo vadinamas Kazimiero vardu. Kazimieras Salys (mirė 1936 m.) buvo išsilavinęs žmogus. Laisvai kalbėjo lenkiškai, rusiškai, vokiškai, angliškai. Buvo baigęs dvasinę seminariją ir poterius kalbėdavo lotyniškai. Dirbo raštininku, pabuvojo Amerikoje, užsidirbo pinigų ir nusipirko stambų ūkį (apie 60 ha). Ši žemė buvo Salių giminės lizdas. Vėliau tą ūkį padalino savo vaikams. Samdė berną, mergų, auklę vaikams, savo sūnums Konstantinui ir Kazimierui davė po 6 ha žemės, pastatė trobesius, dar vieną sūnų išleido į Ameriką. Salys Kazimieras (Ievos Salienės uošvis) Ieva Salienė Ievos Salienės dėdė (mamos brolis) – kunigas Kubilius. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Pirmoji Kazimiero Salio žmona Ona Venckutė (1846-1903) buvo labai gero būdo, kilusi iš turtingos ir senos giminės. Sirgo keista liga: kai užeidavo ligos priepuoliai, artimieji ją paguldydavo į paklodę ir sūpuodavo, kol „atlinguodavo“. Bet vieną kartą ji taip ir neatsigavo. Mirė nuo vandenligės. Vaikai: Kazimieras, Steponas, Konstantinas, Pranciškus, Adomas, Albinas ir Ona. Ieva Astrauskaitė (g. 1875 m., jos tėvai buvo Kazimieras Astrauskis ir Ona Striaukaitė) tuo metu tarnavusi pas Salį, tapo Kazimiero Salio antrąja žmona. Apie šią giminės šaką išsamiau aprašoma prie Stuopelių. Kazimiero ir Onos duktė Ona ištekėjo už bajoro Daukšo iš Narvaišių, kilusio iš labai senos giminės. Buvo 15-kai metų ištremta į Sibirą (vyras jau buvo miręs), buvo viena pirmųjų lietuvių mirusių Sibire. Kazimiero ir Onos Salių sūnus Konstantinas Salys gyveno Pakutuvėnuose Sermončiaus sodyboje. Turėjo 2 dukteris Petronėlę ir Stasę: Stasė ištekėjo už Vlado Pakalniškio (iš Šateikių). Jų vaikai: Danutė, Aleksandra ir Adelė dvynės, Rimas, Vladas. Konstantino Duktė Petronėlė ištekėjo už Lubio. Vaikai: Kazys, Petronėlė, Stasė. Kazimiero ir Onos Salių sūnūs Adomas, Albinas ir Steponas išvyko į Ameriką. Vienas mirė nuo širdies priepuolio, kitas mirė bevaikis, o trečias turėjo labai daug vaikų (tačiau dabar jau nežinia, nes karo metais ryšiai su giminėmis Pakutuvėnuose nutrūko). Kazimiero ir Onos Salių sūnus  Pranciškus Salys vedė kunigo Konstantino Olšausko seserį („g.1967 04 22 Burbaičiuose (Plungės rj.), mirė 1933 06 18 prie Laukžemės (Kretingos rj.). <…> Prelatas. 1892 baigė Peterburgo dvasinę akademiją. 1906 įkūrė carinei ochrankai talkinančią darbininkų juozapiečių draugiją. Vienas iš šv.Kazimiero ir „Saulės“ (1918-28 jai vadovavo) draugijų steigėjų. 1914-16 Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikėjas; <…>. 1916-18 Lietuvių informacijos biuro Šveicarijoje bendradarbis <…>. 1929 nuteistas 5,5 metų kalėti; 1931 m. amnestuotas„ (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981, T.VIII, p.319)) ir apsigyveno Salantuose Reketės vienkiemyje. Šioje šeimoje gimė Salys Antanas „g. 1902 07 21 Reketėje (Kretingos rj.), mirė 1972 08 31 Filadelfijoje), lietuvių kalbininkas. 1923-25 studijavo Kauno, 1925-29 Leipcigo, 1929 Hamburgo universitete. Filosofijos daktaras (1929). 1930-39 dėstė Kauno (1930 suorganizavo fonotekos laboratoriją), 1939-43 Vilniaus universitete; profesorius (1939). 1941-44 Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1944 pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Tiūbingeno universitete. Nuo 1947 Pensilvanijos universiteto profesorius. Paskelbė darbų iš lietuvių dialektologijos (<…>), onomastikos, kalbos kultūros, terminologijos. Su A.Senu baigė leisti „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną“ (T.2-5, 1950-68). 1969 Lietuvoje rinko medžiagą istoriniam Lietuvių kalbos žodynui. JAV išleisti keturi tomai Antano Salio raštų“. (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1982, T.IX, p.618). Salių šeima. Ieva ir Kazimieras su dukterimis. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Salytės Petronėlė ir Joana ~ 1930 m. (Foto.K.Berkovočius. Plungė). Iš kairės: Salytės – Ieva Viršilienė, Domicėlė Šližienė, Petronėlė Šakinienė. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Viršilas Pranas Kazimiero ir Ievos Salių sūnus Salys Kazimieras vedė Ievą Stuopelytę iš Karklėnų. Ji buvo tretininke iki pat mirties 1958 m. Turėjo 8 vaikus: Petronėlę, Ievą, Joaną, dvi Onas, Domicėlę, Kazimierą, Aleksandrą, Stanislovą. Duktė Onutė mirė mažytė. Kazimieras Salys mirė 1944 m. Kazimiero ir Ievos Stuopelytės Salių duktė Domicėlė Salytė nutekėjo į Kulius už Šližiaus, kuris liko invalidu karo metais užlipęs ant minos. Ji viena turėjo rūpintis šeima, auginti 5 vaikus. Buvo kaimo „daktarka“, pribuvėja (priimdavo kūdikius, rūpinosi gimdyvėmis), gydė vaistažolėmis, nes pokario metais gydytojų nebuvo. Kazimiero ir Ievos Salių duktė Ieva Salytė ištekėjo už Prano Viršilo, smetoninės armijos kavaleristo, jaunesniojo karininko. Jis dalyvavo istoriniame žygyje į Lietuvos sostinę Vilnių (kai buvo grąžintas Vilnius,  1939). Tarybiniais metais dalyvavo pasipriešinime, buvo ištremtas ir dingo be žinios. Jų vienintelis sūnus žuvo nukritęs nuo arklio. Kazimiero ir Ievos Salių sūnus Aleksandras kariuomenėje baigė baldžiaus mokslus, gamino baldus ūkininkams. Kretingoje netoli kapinių pasistatė vieną namelį, vėliau – baldų fabrikėlį, kurio bazėje tarybiniais metais buvo įkurta baldų įmonė „Akmena“. Aleksandras su šeima ir seserimi Ona dėl to buvo ištremtas 15-kai metų į Sibirą. Pats Aleksandras grįžo iš Sibiro ir mirė 1987 metais. Turėjo tris vaikus.  Pridėti Istoriją iš enciklopedijos. Aleksandro Salio vaikai duktė Adelė baigė Irkutsko politechnikos institute biologiją, dirba Kaune gamykloje o sūnus Zigmas gyveno Kretingoje.    Salys Aleksandras. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Kazimiero ir Ievos Salių sūnus – Stanislovas – dirbo pas savo brolį baldų fabrikėlyje, tačiau dar Smetonos laikais žuvo važiuodamas dviračiu nuo Kartenos kalno. Palaidotas Kretingos kapinėse. Vyriausias ir jauniausias Šakinių giminės atstovai –  Antanas Šakinis ir Mantas Milašius (proanūkas). 1998 m. Kazimiero ir Ievos Salių sūnus Kazimieras Salys taip pat buvo nagingas. Gamino labai gražias klumpes ir jomis prekiaudavo. Vedė Laurinkutę Stanislavą iš Budrių, gyveno Budriuose, turėjo 10 vaikų: Stasys (1935), Rūta, Janina (1937), Jukius, Liucija, Regina, Aldona (1934), Juozas (1945, tragiškai žuvo), Domicėlė, Kazys (1941). Kazimiero ir Ievos Salių duktė Joana Salytė ištekėjo už Drakšo, apsigyveno Kretingoje, mirė 2005 m. Jos duktė Birutė Sudmantienė – tautodailininkė, užaugino sūnus Algį ir Arūną (g.1959 m.). Birutės vyras tebegyvena Kretingoje. Birutės sūnus Arūnas jau daug metų gyvena Dubline (Airijoje), turi dukterį Rūtą Sudmantaitę, gyvenančią Anglijoje. Kazimiero ir Ievos Salių duktė Petronėlė ištekėjo už Šakinio Antano (iš Vieštovėnų), kuris su broliu Justinu (jį Rupeikos buvo įsūniję) tarnavo jos dėdės Rupeikos ūkyje. Antanas Šakinis buvo kilęs iš gausios šeimos, jo broliai/seserys: Justinas, Adolfas, Juozas, Stasė, Kazimiera, Izidorius, Vaclovas. Jo senelis buvo medžio specialistas Tarnavo carinėje kariuomenėje ir buvo apdovanotas didžiuoju medaliu už tai, kad dirbo prie carų rezidencijos Ermitažo interjero darbų. Buvo didelis keliauninkas. Palaidotas Pakutuvėnų kapinėse. Antanas Šakinis mirė 2001 m. pavasarį, palaidotas Pakutuvėnų kapinėse. Petronėlė (Salytė) ir Antanas Šakinis turėjo keturis vaikus: Stasę (~1935 m.), Antaną (g. 1939 m.), Birutę (g. 1941 m.), Juozą (g. 1946 m.). Petronėlės ir Antano Šakinių duktė Stasė ištekėjo už Stepono Milašiaus iš Kūlupėnų, gyveno Didžiuosiuose Mastaičiuose, o šiuo metu gyvena Gondingoje. Turi 5 vaikus: 3 dukteris ir 2 sūnus. Vyresnysis jos sūnus Steponas gyvena Pakutuvėnuose Šakinių sodyboje. Augina keturis sūnus: Steponą, Kęstutį, Darių ir Mantą. Pas jį gyveno ir senasis Antanas Šakinis. Petronėlės ir Antano Šakinių 50 metų santuokos jubiliejus. Pirmoje eilėje iš kairės: Milašiūtė Nijolė, Stončius Jonas, Kristina Šakinytė, Birutė Stončienė, Petronėlė Šakinienė, Antanas Šakinis, Staė Milašienė, Steponas Milašius, Barbora Stuopelienė. Antroje eilėje iš kairės: Neringa Šakinytė, Juozas Šakinis, Petronėlė Salienė, Ona Salytė, Joana Drakšienė, Benediktas Slušnys, Butkienė Kazimiera, Sudmantienė Birutė, Halina Šakienienė, Stončius Antanas, Stefa Milašienė, Virginija Milašienė, Steponas Milašius, Juozas Milašius Petronėlės ir Antano Šakinių sūnus Antanas Šakinis vedė agronomę Birutę Kanimskaitę nuo Nemakščių, gyveno prie Raseinių. Tragiškai žuvo. Paliko dvi dukteris: Dalytę (turi du sūnus: Vaidą ir Tomą, gyvena Kaune) ir Reginą (augina sūnų Aivarą, gyvena Anglijoje). Petronėlės ir Antano Šakinių duktė Birutė Šakinytė 1965 metais ištekėjo už Antano Stončiaus (g. 1941 m.) iš Prūsalių kaimo (Nausodžio apyl.). Turėjo du sūnus Algį ir Joną. Birutė mirė 2010 metų kovo 5 d., palaidota Plungėje. Jonas baigė Kretingos proftechninę mokyklą, įgijo elektriko specialybę, dirba Plungėje Švietimo skyriuje. Algis baigė žemės ūkio akademiją, elektriko – inžinieriaus specialybę. Dirba Plungėje privačioje firmoje ekonomistu. Iš dešinės: Halina Šakinienė, Stončius Antanas, Stončienė (Šakinytė) Birutė Juozas Šakinis su seserimi Birute 1964 m. tėviškėje. Nuotraukos iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Halina Šakinienė Petronėlės ir Antano Šakinių sūnus Juozas Šakinis – dailininkas pedagogas, g. 1946 m. kovo 19 d., 1964 m. baigė Pakutuvėnų aštuonmetę mokyklą (Rupeikų ūkyje), įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo meninio medžio apdirbimo skyrių. 1977 m. baigė Valstybinį dailės institutą, įgydamas dailės mokytojo specialybę. 1969-1972 m. Vilniaus techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto dizaineris, 1977-1979 m. – Klaipėdos pedagoginės mokyklos dėstytojas, Kretingos kultūros rūmų dailininkas. 1979-1992 m. Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija„ vyriausiasis dailininkas, sukūrė daug patalpų interjerų ir baldų projektų Maskvoje, Peterburge, Toljaty, Prahoje, Kaune, Vilniuje, Panevėžy. 1992-1996 m. Kretingos religijų studijų institute prie Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. 1996–2000 m. (dvi kadencijas) Kretingos rajono savivaldybės meras. Nuo 2000 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymo reikalams, 2005 m. mokytojas.  1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m. ir 2003–2007 m. Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys. 1997-2000 m. Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas. Dalyvaujant asociacijos veikloje teko atstovauti Lietuvą Europos šalyse: Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. žmona Halina Irena (Remezaitė) iki pensijos mokė vaikus tikybos Kretingos miesto S. Daukanto vidurinėje mokykloje. Dukterys Neringa ir Kristina gyvena Prancūzijoje. Daugiau Juozo Šakinio archyvo nuotraukų. Į viršų... Rupeikos. Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo. Už Šakinių, priešais Pilalę buvo įsikūrusi graži didelė sodyba. Tai buvo turtingų senų ūkininkų Gedgaudų tėvonija. Daug jų kartų tenai nugyveno. Paskutinis Gedgaudas mirė vėžiu, liko jo žmona Petronėlė (g. 1870 m.) kilusi iš Plungės. Kartu gyveno jos artimas giminaitis, kilęs iš garsios, turtingos giminės – Skarulskis Pranas. Tai buvo labai ramus, darbštus, senyvo amžiaus vyras. Pakutuvėnų Gedgaudų giminės medis. Po vyro mirties Gedgaudienė pasikvietė iš savo giminės stiprų pagalbininką aukštaūgį, linksmą, mėgstantį susibūrimus, virkdantį armoniką, tačiau labai darbštų Izidorių Rupeiką (g. 1890 m.). Už jo ir ištekėjo, nors buvo žymiai vyresnė. Samdė po dvi mergas ir po du bernus. Šeimininkė buvo tolerantiška moteris, todėl pas juos tiek vasarą, tiek žiemą vykdavo jaunimo susibūrimai (ypač per Kalėdas ar Velykų antrąją dieną bei sekmadieniais). Armonika grodavo pats Izidorius, o ji mokėjo aibę senovinių dainų. Iki 1940 metų sukamą ranka gramofoną bei „samovarą“ teturėjo viena Rupeikienė. Didelę meilę ji rodė visiems ateinantiems vaikams, pagrodavo liaudies dainų, pavaišindavo saldainiais. Apie 1930 m. Rupeikos nesulaukdami savų vaikų, nutarė ūkį palikti giminaičio sūnui Justinui Šakiniui. Jam nupirko motorą ir kuliamąją. Tačiau 1944 metais Justinas tragiškai žuvo. Pjaunant trūko pavaros diržas, Justiną trenkė į motorą ir įlaužė kaukolę. Greitai pakinkė arklius ir išvežė į Plungę, tačiau pusiaukelėje, neatgavęs sąmonės, mirė. Petronėlė Rupeikienė su pirmuoju vyru Gedgaudu. 1920 m. Didžiųjų trėmimų metu Izidorių Rupeiką ištrėmė, o žmona buvo pasitraukusi ir liko. Rupeikų gyvenamajame name įsikūrė septynmetė mokykla. Kadangi ketvirtajam skyriui trūko patalpų, Rupeikienei ir Pranui Skarulskiui kieme esančiame nume įrengė kambarėlį, virtuvę ir direktorė liepė kitą dieną išsikraustyti iš trobos. Rupeikienė tą pačią naktį (1952 m.) mirė ant Skarulskio rankų. Izidorius Rupeika iš Sibiro grįžo pas Praną, bet jau be sveikatos. Dažnai netekdavo atminties, neprisimindavo ką darąs. Mirė 1959 metais. Apie Rupeikas buvo pasakojama daugybė istorijų. Prieš trėmimus šeima buvusi labai turtinga, o vėliau jokių pinigų niekas nerado. žmonės kalbėjo, jog Izidorius auksą bus paslėpęs, o grįžęs išsikasė ir nešė klebonui. Tačiau vėl kažkas nutiko su atmintimi ir pakliuvo pas kaimynus. Kleboną pasiekė tik su keliomis monetomis kišenėse, o kaimynai, gyvenę neturtingai, išsikėlė į Plungę ir nusipirko ten namą. Rupeikų kieme buvo du dideli klojimai, viename jų buvo pirties pečius. Kai melioruojant sodyba buvo griaunama (kokiais 1990 metais), pirties pečiuje darbininkai rado du kibirus monetų. Rupeikos palaidoti Pakutuvėnų kapinaitėse šalia koplyčios, kapeliai apleisti, bevardžiai, net kryžių nėra, juos žymi vien tik betoninės tvorelės. Skarulskis mirė Padvarių senelių namuose. Sėdi iš kairės: Arytė (Rupeikienės sesuo),  Rupeikienė Petronėlė,  Rupeika Izidorius, Justinas Šakinis. Stovi iš kairės: merga, Antanas Šakinis, Skarulskis Pranas. Juozo Šakino asmeninio archyvo nuotrauka Į viršų... Rupeikų žemė ribojosi su Jundulų žeme. Jundulienė Karolina buvo stambi moteris, dėvėjo stambius gintaro karolius. Atskirame kambaryje gyveno smulki senutė Jundulo sesuo Ona (vadino ją Onuže). Jundulas mirdamas savo ūkelį ir moteris priedo paliko Gusčiui Vaclovui, kuris buvo vedęs Kukulskytę Stanislavą (Kukulskių šeimos nuotraukas žiūrėti...). Po vyro mirties Karolina neilgai gyveno, greitai mirė ir Ona. Jundulų ūkį paveldėjo Gusčiai, kurie užaugino keturis vaikus: Vaclovą, Stasę, Rūtą ir Alfonsą. Nutarė pasistatyti naują  sodybą. Pradėjo nuo daržinės, bet ji taip ir liko nepabaigta ir išstovėjo 10 metų. Kolektyvizacijos įkarštyje mirė Gusčienė. Gusčius išsikėlė gyventi į Plungę. žuvo autoavarijoje. Vyriausias sūnus Vaclovas gyvena Kaune sukūręs šeimą. Stasė ir Rūta ištekėjo. Sūnus Alfonsas vedęs atsiėmė tėvų žemę ir ūkininkauja, nors su šeima gyvena Kartenoje. Gusčiaus Vaclovo ir Kukulskytės Stanislavos vestuvės. Iš kairės viršuje: Kukulskytė (jaunosios sesuo), Gusčius Julijonas, Kukulskienė, Kukulskis, Stuopelis Stanislovas (piršlys). Nuotrauka iš Vaclovo Gusčiaus asmeninio archyvo. Gusčių giminės nuotraukų albumas... Už Gusčiaus Vaclovo, link Kartenos, buvo Gusčių tėvonija. Mėgo bylinėtis ir kaimynams krėsti šunybes gausios Gusčių šeimos tėvas Adomas Gusčius. Tai kaimynų javus nuganydavo, tai žemės norėdavo pasisavinti, apskritai, darydavo viską taip, kad galėtų kivirčytis. Dalį vaikų taip pat išauklėjo ta pačia dvasia. Jų šeima buvo labai gausi: trys dukterys Aniceta, Jugasė, Vincenta ir sūnūs Julius, Vaclovas, Valentinas, Zigmas, Apolinaras, Adomas, Vladas, Kostas. Aniceta gyveno Kuliuose ir išmokusi amato buvo vadinama „vėdarų siuvėja“. Jeigu siuvinys nenusisekdavo, tai apibardavo klientes: „kokia tavo figūra, kas tau gerai gali pasiūti, jei vienas petys aukštesnis už kitą, aš siuvu tik normalioms moterims“. Jugasės Gusčiūtės sūnus Kęstutis baigė mokslus ir dabar mokytojauja Salantuose, augina vaikus. Ir pati Jugasė gyvena netoli Salantų. Vincenta ištekėjo jau pokario metais. Zigmas patraukė su sovietų armija ir žuvo karo metu. Vladas gyvena Šateikiuose. Apolinaras vedė merginą Vieštuvėnuose, jis buvo komunistaujantis ir didelis ateistas, gyvendamas Plungėje bandė nuversti Lurdo koplytėlę, bet susilaužė ranką ir liko invalidu. Ūkelį po tėvo Adomo mirties paveldėjo sūnus Valentinas, o kitą žemės dalį tėvas paliko Juliui. Valentinas buvo kolūkio mechanikas, mėgo techniką ir turėjo auksines rankas, miško broliams taisydavo ginklus, motorus (už tai ir buvo ištremtas). Grįžęs vedė plungiškę merginą Onutę Kaniavaitę tarnavusią pas žydus. Moteris buvo labai tvarkinga, darbšti, labai mylėjo savo vyrą ir vis jam sakydavo: „Abudu, abudu eisime, abudu dirbsime“ ir kt., todėl ją vadindavo „Abudele“. Ona buvo labai gera virėja nuolat kviečiama šeimininke kaimo vaišėms. Valentinas mirė ir palaidotas Kretingoje. Žmona Ona Gusčienė mirė 1978 m. lapkričio pabaigoje, palaidota Pakutvėnų kapinėse. Gusčiaus Vaclovo žmona mirė vėžiu, palaidota Pakutuvėnų kapinėse. Iš visų Gusčių doriausias buvo Julijonas – kaimo šviesuolis. Tėvų paveldėtoje žemėje pasistatė nedidelį ūkelį, išmoko batsiuvio amato, buvo kaimo kirpėju. Dirbo išsijuosęs kol visus aprūpindavo batais, eilės tekdavo laukti keletą savaičių. Ponas Julijonas buvo labai sąmojingas, belaukiantiems avalynės, pripasakodavo linksmų istorijų. Jo pirmoji žmona buvo labai graži, nepamainoma dainininkė, tvarkinga... Vieną pavasarį ji peršalo, susirgo plaučių uždegimu, bet mirė dainuodama, tuo visiems kaimynams išspausdama ašaras. Po keleto metų batsiuvys vedė kitą moterį iš gretimo kaimo, toji nebuvo tokia graži, bet labai darbšti ir protinga. Antroji žmona Ona Kondrotaitė mirė dar jauna, todėl meistras ilgokai gyveno vienas. Batsiuvyste jau nebeužsiėmė, bet iki mirties išliko jumoristas ir turėjo gerą atmintį, nors likęs vienas mėgdavo ir išgerti. Kartą aplankius ir paklausus apie sveikatą, atsakė: „žinai, mane Dievas vis laiko, kad liudyčiau teismuose, kam koks žemės sklypas priklausė“. Mirė 1996 metais. Jis užaugino ketvertą vaikų. Sūnus Vygantas susisprogdino granata (keli metai prieš tėvo mirtį), dukra  Laimutė (g.1943 m.) 1963 m. ištekėjo už Lukšo Stanislovo iš Santakių kaimo, dabar ji dirba Kretingoje Padvarių senelių prieglaudoje med. sesele, o Jarutė su vyru Povilu Gėryba gyvena tėvelio sodyboje, augina dvi dukteris Kristiną (g. 1983 m.) ir Simoną (g. 1987 m.). Į viršų... Stropus Ignacas (senelis). Fotografavo Ignacas Stropus. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Gali būti, kad Stropų giminė kilusi iš kuršių (maždaug dabartiniame Skuodo rajone gyventa Stropų). Šeima ne savo noru buvo atitremta į Pakutuvėnų kaimą, kuris tuomet buvo išdegęs, nualintas badmečių (tai galėjo būti apie 1832 metus). Gal būt Ignacas Stropus (žmona Jecinta Prišmintaitė) kokiu nors būdu buvo prisidėjęs prie didžiojo žemaičių 1831 metų sukilimo prieš Rusijos caro priespaudą ir dėl to ištremtas. (Šimkienė S. Stropų šeimos istorijos albumas (Stanislavos Šimkienės asmeninis archyvas, rankraštis, 1995)) žymiu fotografu, išleidusiu meninių fotografijų rinkinius, turėjusį savo fotoateljė Palangoje, buvo 1884 m. Pakutuvėnuose gimęs Ignas Stropus. Fotografijos mokėsi Plungėje pas M.Berkovičių 1909 m. ir Kretingoje pas A.Survilą 1910 m. Kelerius metus fotografavo Kretingos apskrities miesteliuose, vėliau Kretingoje, o 1921 m. Apsigyveno Palangoje, iš klebono išsinuomavo galą namo ir Įsirengė fotopaviljoną (dabar toje vietoje ligoninės skveras ir gėlių kioskas). I.Stropus išleido pluoštą atvirukų, taip pat savo fotografijas atskiru leidiniu (Stropus I. Palanga: Albumas. 1933). Jis yra fotografavęs ir mūsų kultūros bei meno veikėjus Butkų Juzę, J.Basanavičių, V.Krėvę-Mickevičių, J.Jablonskį ir kt., taip pat du didelius gaisrus – 1931 m. kovo 31 d. Plungėje ir 1938 m. Palangoje. Per gaisrą Palangoje I.Stropus, užuot gelbėjęs savo butą, daiktus ar paviljoną, pasičiupo fotoaparatą, kelis tuzinus plokštelių ir visą dieną fotografavo liepsnos šėlsmą. Nesunku įsivaizduoti ugnį gesinusių žmonių reakciją matant didžiulio gaisro sumaišty su aparatu ir trikoju stovu įsitaisiusį fotografą... 1945 m. Ignacas išsikėlė į gimtuosius Pakutuvėnus, vėliau apsigyveno pas sūnų Kaune, kur 1959 m. mirė. (Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius: Austėja, 1996, p.106) Buvo vedęs Ievą Rupeikaitę. Jų sūnus Algirdas buvo žymus Lietuvos chirurgas, dėstęs Kauno medicinos institute chirurgiją (dabar pensininkas). Fotografas Stropus Ignacas (antras iš dešinės) su sūnumi Algirdu (dešinėje) ir broliais dvyniais (kairėje) Justinu (su dukterimi Stanislava) ir Vladu (su sūnumi Alfonsu). ~1936 m. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Stropus Kazimieras sugrįžta iš I pasaulinio karo. Pasitinka motina Jacinta bei broliai dvyniai Vladas ir Justinas. ~1920 m. Fotografavo Ignacas Stropus. Atvirukas iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Stanislava Stroputė (Šimkienė). 1948 05 22. Fotografavo Ignacas Stropus. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Kaimas turėjo ir savų komunistų dar nepriklausomoje Lietuvoje. Vieni iš jų buvo dvyniai Valdas ir Justinas Stropai (g. 1896 m.). Sunku suprasti kaip tokioje religingoje šeimoje išaugo laisvamaniai ir komunistai. Gal taip įvyko todėl, kad senelis Ignacas (kilęs iš šeimos, kurioje augo penki broliai) buvo labai reiklus sau ir šeimos nariams, griežtai reikalavo pasninkavimo, dalyvavimo religinėse apeigose, lankyti kiekvieną sekmadienį Mišias. Keldavo vaikus anksti rytą, kad laiku nueitų į pamaldas. Jeigu kas nors iš šeimos neišeidavo sekmadienį į bažnyčią, tai privalėdavo visą laiką, kol vyko pamaldos, melstis namuose. Senelė Jecinta grįžusius iš pamaldų šeimyniškius reikalaudavo atpasakoti evangelijos ir pamokslų turinį. Tėvai norėjo abu sūnus išleisti į kunigus. Tas tikriausiai atbaidė vyrukus ir jie ėmė skaityti dr.Šliūpo raštus, Gandžio, Markso veikalus, užmezgė ryšius su Plungėje gyvenusiu komunistu Vladu Rekašiumi ir patys ėmė skleisti kaimo jaunimui savo pažiūras. Aišku, rado bendrininkų: Simučių ir Gusčiaus šeimose. Gavę iš tėvo žemę, žadėjo įsteigti bendrą ūkį, bet tos idėjos turėjo atsisakyti, kadangi jų žmonos, nors ir kilusios iš neturtingų šeimų, nepanoro tos bendrovės ir teko tėvų ūkį pasidalinti.  Justinas vedė pas juos tarnavusią Stanislavą Pauliutę (g.1904 m.) iš Aleksandravo. Jų duktė Stanislava atsimena, kaip vaikystėje, po Pirmosios Komunijos ji pasiėmusi didelį senelės rožančių atsiklaupė ant kelio ir meldėsi, kad tėvelis grįžtų į tikėjimą. Statant Pakutuvėnų bažnyčią abu broliai daug padėjo, dalyvavo pašventinime ir eidavo į atlaidus, nors Vladas laisvamanybės neišsižadėjo. Stropus Justinas, Stropus Vladas ir Jonas Knieta stovi ir skaito darbininkų laikraštį „Balsas" Iki sovietų atėjimo į Lietuvą, vykdavo varžybos dėl geriausio kaimo ūkininko vardo. Tą vardą buvo iškovoję Stropai Vladas ir Justinas, tačiau likimas lėmė, kad antrą kartą užėjus sovietams parsidėjo trėmimai į Sibirą. Vladas mirė 1948 metais skrandžio vėžiu, taip ir nesužinojęs, kad bus tremiamas, o Justinas du kartus pabėgo nuo tremties. Liko Vlado sūnus Alfonsas. Vlado Stropaus ūkyje buvo pieninė statyta apie 1930 metus. Čia dirbo Jaruslava Stropienė, kuri buvo baigusi specialius kursus. Pieną veždavo ūkininkai priklausę „Lietūkiui“, gamindavo grietinę, nustatydavo pieno riebumą, kurį Įrašydavo į knygeles kiekvienam ūkininkui. Grietinę veždavo į Plungės pieno centrą paeiliui. Mėnesio pabaigoje ponia Jaruslava parsiveždavo pinigus gautus už grietinę. Pieną pasiimdavo patys ūkininkai kiaulėms penėti. Iš „Lietūkio“ gaudavo gyvuliams sėmeninių ir saulėgrąžinių išspaudų. Justino Stropaus dukra Stasė Šimkienė, gimusi 1933 metais, baigė Klaipėdos mokytojų institutą, dirbo matematikos mokytoja Kretingoje. Mirė 2012 m. sausį, palaidota Kretingos kapinėse. Kita jo duktė Laimutė Riepšienė baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir dirba Kauno miškų technikume matematikos mokytoja. Laimutės Stroputės krikštynos. Pirmas iš kairės sėdi: Stropus Vladas, Paulienė, Petronėlė Rupeikienė, kunigas Alšauskas Juozas, Kazimieras Stropus su žmona, Kartenos viršaitis Petras Gagilas, jo dukra Regina, jos mama, Kazimieras Stropus, Stanislava Stropienė, mokytojo Stonkaus žmona, pats mokytojas stovi pirmas iš kairės, Stasė Stroputė, Steponas Knieta, Danutė Stroputė, Magdelena Valužienė, Izidorius Rupeika. Guli Justinas Sakinis (tragiškai žuvęs kūlės metu), Vengalis, Sakinienė, Stanislava Gusčienė, 1944m. nuotrauka Stovi iš kairės: Stropai Vladas, Justinas, Kazimieras, Saukalas, Stropus Albinas. Sėdi: Vengalis Kazimieras, Vengalienė (Stroputė) Jecinta, Stropienė Jecinta, Stropus Ignacas (senasis), Saukalienė (Stroputė) Barbora, Stropienė Ieva (fotgrafo žmona). Vaikai iš kairės: Saukalaitė (mirusi Sibire tubrekulioze), Milda ir Algirdas Stropai (Ievos ir Igno vaikai). 1920 m. Fotografavo Ignacas Stropus. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo. Vengaliai Į viršų... Fotografu apie 1936 metus buvo Astrauskis Kazimieras. Jis taip pat gerai siuvo, grojo bandonija. Už Gusčių į šiaurę prie Minijos nuo seno gyveno stambūs ūkininkai Stonkai. Gyveno labai turtingai, net šulinį trobos rūsyje turėjo, kad nereiktų į lauką vaikščioti. Vyras ir žmona mirė vienas paskui kitą per savaitę. Bočius Antanas Stonkus buvo kilęs iš Vieštovėnų kaimo, Kulių parapijos (vyresnieji jo anūkai Antanas ir Aurelija sakė, kad Stonkai kilę iš  Šimulių. Tačiau, kilus abejonėms jų brolis Anicetas nutarė pasitikslinti istorijos archyvuose. Tenai rado kilmę iš Vieštovėų patvirtinančius bažnytinių knygų įrašus). Atvyko į Pakutuvėnų kaimą žentu pas Stonius. Vedė Rozaliją Stonytę. Taip Pakutuvėnuose XIX a. antroje pusėje įsikūrė Stonkai, kaimynų praminti „Paminijo Stonkais“. Stonkai nusipirko ūkį ir išsikėlė į Norvaišius. Antanas buvo visų galų meistras, mokėjo staliaus ir kalvio  darbus. Jo žmona Rozalija buvo gabi audėja. Vaikų jie neturėjo, todėl visas drobes, rankšluosčius, staltieses ir lovatieses moteris audė savo malonumui ir dėjo į skrynias, tikėdamasi kada nors susilaukti vaikelio. Tačiau ji mirė. Stonkus liko našliu. Sunkus gyvenimas be šeimininkės, taigi nutarė vesti antrą kartą. Kaimynystėje gyveno Maliauskai, kurie augino penkias dukras. Stonkus Antanas išvyko pirštis vienai jų dukterų. Maliauskai norėjo ištekinti už jo vyriausiąją, bei ji „jaunikiui“ nepatiko. Kritusi jam į akį jauniausioji šešiolikametė Emilija (Mylelė). Bėda ta, kad tėvai jai nebuvo sukrovę kraičio. Jaunikis sakė, kad ims ir be kraičio, juk jam visko pakanka, tačiau tėvai laikėsi savo: „Kaip atrodys, juk visas kaimas juoksis, kad toks šlėktelė dukrai kraičio nedavė“. Išradingas „jaunikis“ rado išeitį: vieną naktį su kaimynu Mickumi bei jo sūnumis, prisikrovė skrynias amžinatilsį Rozalijos audinių nuvežė Emilijai. Taip ir ištekėjo Emilija už Stonkaus, o 1887 metais susilaukė sūnaus – ūkio paveldėtojo Antano. Vėliau gimė dar trys dukterys: Kazimiera (ištekėjusi už ūkininko žūtauto į Norvaišius), Antanina (ištekėjusi už Mingėlos į Vieštovėnus) ir Emilija (nutekėjusi į Šimulius už Mingėlos). 1897 metais mirė Antanas, palikęs jauną našlę, kuriai pasipiršo Mardosų kaimo ūkininkas Augustinas Norkus. Emilija susilaukė dar trijų sūnų ir dukters. Ištekėdama ūkį paliko sūnui Antanui, kuris seserims apmokėjo dalis. Pati Emilija nieko iš ūkio neėmė, nes antrasis vyras buvo pakankamai turtingas. Emilijos tėvas buvo Maliauskis buvęs Plungės grafo „pišorius“. Už gerą tarnybą grafas jam dovanojo Pakutuvėnų palivarką. „Palivarku (vok. Vorwerk, lenk. Folwork – viensėdija) buvo vadinamas pusiau savarankiškas, nuo stambaus dvaro centro atskirtas ūkis, turįs reikalingus žemės ūkiui pastatus ir svarbiausią žemės darbo inventorių. Kaip pats vokiškas pavadinimas rodo, palivarkai atėjo iš Vokietijos, tačiau palivarkinis ūkis labiausiai išplito baudžiavinės sistemos laikais Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pastarojoje palivarkų atsiradimo pradžia siekia XVI amžių. Ji yra betarpiškai siejama su Europoje įvykusia „kainų revoliucija“, kai Vakaruose pakilo javų pareikalavimas ir jų kainos. Lietuvoje imta smarkiai plėsti dirbamos žemės plotus. Tai reikalavo ieškoti patogesnių būdų laukams, esantiems toli nuo paties dvaro centro prižiūrėti. Tad pagrindinio dvaro galulaukėse imti steigti atskiri dvareliai, kurie žemės įdirbimo atžvilgiu beveik nepriklausė nuo centro. Prie kiekvieno palivarko buvo priskiriami lažą einą valstiečiai. Juos prižiūrėjo palivarke pastatytas bajoriškos kilmės prievaizdas. Kiekvieno valstiečio kiemas nuo šv.Jurgio ligi Visų Šventųjų, dažniausiai po du žmones keturis kartus per savaitę turėdavo siųsti į palivarką (vienas jų turėdavo atvykti su gyvuliais ar „su tuo, su kuo bus paliepta“), moterys žiemos mėnesiais turėdavo atvykti verpti. Tačiau po baudžiavos panaikinimo, XIX a. imta vis dažniau išnuomoti prie didelių dvarų esančius palivarkus. Kainos buvo nedidelės, nes nedaug teatsirasdavo norinčių. Ne tik visiems darbams reikdavo samdyti darbininkus, bet nuomotojas turėdavo dar ir pats įsigyti ūkio inventorių. Šimtai tokių palivarkų ir dvarelių nepriklausomos Lietuvos laikais pateko į žemės ūkio reformos fondą“. (Lietuvių enciklopedija. T. XXI, p.423-425) Tikriausiai todėl ir Plungės grafas Mykolas Oginskis „lengva“ ranka dovanojo jam nenaudingą dvarelį, savo krikštasūniui. Pakutuvėnų palivarkas yra buvęs šalia Sauserio sodybos. Dabar ten dar yra likę akmenų, auga daug neįprastų, aukštų medžių, matyt, parko likučiai. Vyriausiasis Emilijos sūnus Antanas, nelabai sutardamas su patėviu, 1906 metais išvyko į Ameriką ir dvejus metus kasė anglis. Grįžęs pradėjo rūpintis ūkio reikalais, tačiau buvo paimtas į carinę kariuomenę. Teko tarnauti Gruzijoje, Tiflise (Tbilisyje) kunigaikščio Dimitrijaus pulke. Kilus neramumams Irane (Persijoje) juos pasiuntė gelbėti šacho. Grįžęs atsiėmė ūkį iš patėvio, 1913 metais Antanas vedė Marelę (Marijoną) Bražinskaitę (g. 1890 m.). Bražinskų ūkis buvo Telšių apskr., Plungės valsčiuje, Babrungėnų kaime. Marijonos sesuo Aurelija ištekėjo už turtingo ūkininko Juozo Ivinskio, gyvenančio Kaušėnų kaime (Plungės raj.). Jos sūnūs: istorikas profesorius Zenonas Ivinskis, gydytojas Vladas Ivinskis. 1914 metais Antanas ir Marelė Stonkai susilaukė sūnaus Antano. Laukė antrojo vaikelio, kai prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas. Tėvas Antanas buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. Prie Gumbinės pateko į vokiečių nelaisvę, buvo nuvežtas į Sileziją ir ten kasė akmens anglis. Pabėgo iš nelaisvės ir sugrįžo namo 1918 metais. 1915 metais gimė duktė Monika, 1921 m. – Aurelija, 1923 m. – Zenonas, 1928 m. – Jonas, 1929 m. – Zenonas, 1933 m. – Anicetas (iš viso susilaukė 12 vaikų, tačiau dauguma mirė maži). Monika, Antanas, Aurelija ir Jonas baigė mokslus Kretingos Grafo Tiškevičiaus rūmuose įkurtoje žemės ūkio mokykloje. 1942 metais, dar vokiečiams kariaujant rytuose, į Kretingos geležinkelio stotį nuo Velikije Luki buvo atvežta rusų šeimų. Valsčius vieną šeimą apgyvendino pas Stonkus. Tėvas iš Kretingos parvežė motiną ir dukterį su dviem mergaitėmis ir dar žalą karvę. Aišku, visą tą šeimyną reikėjo maitinti. Tėvai jaunesniąją jų dukrą Darją pristatė prie darbo. Tačiau jos įgūdžiai buvo kolchoziški, o pažiūros lenininės. Niekas jų neskriaudė, bet smulkių konfliktų buvo. Paskutinėmis dienomis prieš rusų okupaciją matėsi, kad jos netveria iš džiaugsmo ir stebi, kas dedasi pas vieninius gyventojus. 1944 metais su tėvu Antanas su jauniausiuoju sūnumi Anicetu pasitraukė į Vakarus, tačiau 1945 metais jiems teko sugrįžti. Rusių moterų šeima jau buvo išvykusi, tačiau į trobą įkelti naujakuriai – Aleksio Buivydo šeima (jis remontuodavo kaime krosnis). Bočius buvo palikęs 47 ha žemės, tačiau „svieto lygintojai“ nutarė, kad Stonkams užteks ir 5 ha. Laukė trėmimai į Sibirą, tačiau šeimai vis pavykdavo pasprukti. Vyriausiasis sūnus Antanas Stonkus 1944 m. vedė Šaulytę Valeriją iš Gaudučių. Susilaukė dukters Danutės. 1944 metais Antanas buvo ištremtas į katorgą Karelijoje, 1946 m. grįžo, tačiau 1948 metais už pagalbos teikimą Lietuvos partizanams vėl buvo areštuotas ir nuteistas 25 metus katorgos be teisės sugrįžti į Lietuvą. Mirus Stalinui, 1957 metais Antanas vėl sugrįžo, tačiau savo šeimos jau neberado. Antanas Stonkus buvo didelis Lietuvos patriotas ne tik jaunystėje, bet ir grįžęs iš „gulagų“. Buvo tikra „vaikščiojanti enciklopedija“: perskaitęs daug knygų ir turėjo gerą atmintį. Nestokojo jumoro jausmo, mėgo pabendrauti, pasiginčyti. Duktė Monika Stonkutė Butkevičienė Venskienė davė mintį įsirengti „inspektus“ (šiltnamius), vienintelius visame Pakutuvėnų kaime, kur galima būtų auginti pomidorus ir kt. daržoves. 1936 metais ji ištekėjo už penkiolika metų už ją vyresnio Smilgių kaimo bajoro Vaclovo Butkevičiaus. 1937 metais gimė duktė Danutė. 1940 metais „bolševikinė okupacija“ „apkarpė“ žemę, įkėlė į namus naujakurį, o šeimininkus įtraukė į sąrašus trėmimui į Sibirą. Nuo tremties išsigelbėjo pasislėpę. 1944 metais, fronto linijai vis labiau artėjant prie Plungės, Butkevičiai pasitraukė į Vakarus, pasiimdami ir Monikos seserį Bronelę Stonkutę. Taip pat išvyko Zenonas bei Jonas Stonkai. Butkevičių šeima, po ilgų vargų, Australijoje, Melburno priemiestyje Essendone įsigijo namą. Vaclovas Butkevičius pradėjo negaluoti ir Monika liko našle ir po kiek laiko antrą kartą ištekėjo už netoli Melburno gyvenančio žemaičio nuo Mosėdžio Venskaus Jono. Duktė Danutė jau buvo baigusi pedagoginį institutą, gavusi daktaro laipsnį, ir 1959 metais ištekėjusi už Petro Baltučio. Gyveno savo name Mount Waverly, augino tris sūnus Eugenijų, Rolandą, Robertą, dukterį Laurą. Danutė yra labai aktyvi Australijos Lietuvių bendruomenės veikėja. 1992 metais ji pradėjo rūpintis tėviškės reikalais. Ne vieną stebina Danutės fenomenas. Užaugusi ir mokslus baigusi Australijoje, ten užauginusi vaikus, ji grįžo į gimtąjį kaimą, atkūrė tėvų ūkį, surado bendrą kalbą su socializmo išauklėta kaimo visuomene. Medingėnų mokykloje vaikus moko anglų kalbos, priklauso Respublikinei serbentų augintojų draugijai. Vietinėje spaudoje ji buvo pavadinta „Smilgių Don Kichote“. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus Aniceto asmeninis archyvas, rankraštis,1999 m.)) Zenono Stonkaus dukra Silvija su vyru Robertu, gyvenantys Hamiltone (Kanadoje) 2007 metais įsivaikino sesutę ir broliuką iš Lietuvos kūdikių prieglaudos. 1942 metais Stonkų duktė Aurelija ištekėjo už penkiolika metų už ją vyresnio Juozapo Šakinio iš Šimulių kaimo. Apie 1943 metus gimė sūnus Juozukas. 1949 metais visą šeimą su Juozuku ir ką tik gimusiu Zenuku ištrėmė į Bodaibo aukso kasyklą. Tremtyje gimė sūnus Antanas, Grįžo 1958 metais. Šimuliuose sodybos jau nebebuvo, teko grįžti į Pakutuvėnus, kur trobos viename gale gyveno Jono šeima, kitame – tėvai. Dirbo kolūkyje, vėliau nusipirko prie Kretingos Padvarių kaime sodybėlę. Juozukas su Antanu baigė aukštuosius mokslus. Zenonas Stonkus baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. 1994 metais pasitraukė į Vokietiją. Vėliau pagal sutartį išvyko į Kanadą kirsti miško. Apsistojo Hamiltone, vedė suvalkietę Birutę Dumčiūtę. Turi du sūnus ir dvi dukteris. Jonas Stonkus (1928 – 1997) Jonas Stonkus gimė 1928 metais, kai buvo baigta statyti nauja Stonkų troba. Kai baba Narkienė paklausė, ką pirmiausia reikia įnešti į trobą, tėvai nežinojo. Pasirodo, kad nuo senovės žemaičiai pirmąjį įnešdavo naujagimį. Taip į naująją trobą buvo įneštas Jonas. Vėliau numatytas kaip paveldėtojas. Likimo ironija: po 40 metų, 1968 metais jam teko dalyvauti, kai ši troba buvo melioracijos nušluota. 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir 1949 metais sugrįžo, baigė Kretingos žemės ūkio mokyklos bitininkystės skyrių. Nuo 1950 metų ketverius metus tarnavo aviacijoje. Po armijos mokėsi Šilutės mechanizatorių mokykloje traktorininku. Vėliau buvo paskirtas Pakutuvėnų kolūkio brigados pirmininku, dirbo ir mechaniku. 1956 metais vedė Eugeniją Ališauskaitę. Turi du sūnus Joną ir Praną. Sūnus Jonas neakivaizdiniu būdu baigė Rietavo žemės ūkio technikumo mechanizacijos skyrių. Užaugino tris dukras: Aureliją, Raimondą, Editą. Pranas baigė Vilniaus universiteto geologijos fakultetą, augina dvi dukteris: Rūtą ir Juliją. Jonas Stonkus atsiėmė tėvų žemę ir sūnų padedamas pradėjo ūkininkauti. Jonas mirė 1997 metų gruodžio 23 dieną. Palaidotas Pakutuvėnų kapinėse. Bronelė Stonkutė 1944 metais pasitraukė į Angliją. Tenai ištekėjo už Vaclovo Malecko iš Kaišiadorių, vėliau išvyko į Ameriką, apsigyveno Čikagoje. Turi dvi dukteris Gražiną (dizainerė) ir Reginą (farmacininkė). Bronelė su Vaclovu gyvena savo name prie lietuvių kapinių, turi vasarnamį pavadintą „Minija prie Mičigano ežero“. Sūnus Anicetas Stonkus 1945 metais įstojo į Plungės Ekonominę mokyklą, kur be vidurinio išsilavinimo, kaip jis pats sako: „Galėjai įsigyti buhalterio, prekių žinovo ar kitokio spekulianto specialybę“ (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus Aniceto asmeninis archyvas, rankraštis,1999 m.)). Vėliau baigė Lietuvos veterinarijos akademiją. Buvo Kauno sunkumų kilotojų klubo narys. Bestudijuodamas tris kartus buvo iškovojęs sunkaus svorio Respublikos studentų čempiono, du kartus Kauno miesto čempiono vardus. 1957 metais vedė marijampolietę Mildą Montvilaitę. A. Stonkus mirė 2012 m. gegužės 22 d. Palaidotas Marijampolės kapinėse. 1948 metais susilaukė sūnaus Vaidoto, kuris baigė Kauno Politechnikos instituto automatizacijos fakultetą, 1987 m. vedė Mariją Kazilionytę, gyvena Naujojoje Vilnioje. 1990 m. gimė duktė Gabrielė, 1997 m. – sūnus Konradas. Tėvai Antanas ir Marijona Stonkai sulaukė senatvės ir mirė savo tėviškėje (Antanas – 1967 m. liepos mėn. 22 d., Marijona – 1967 m. liepos mėn. 26 dieną). Palaidoti Pakutuvėnų kapinėse. Į viršų... Broliai Simučiai: Pranas, Leonas ir Ignacas. Visi trys palaidoti Amerikoje. Nuotrauka daryta apie 1918 m. Simutis Jgnas (g. 1860 m.) vedė Petronėlę Jankauskaitę (g.1884 m.). Buvo gavęs iš tėvų ūkio 45 ha žemės ir pasistatė trobelę. Ten užaugo keturi sūnūs ir viena duktė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą duktė Anė Simutytė užsidirbo pinigų, nusipirko „šiepkartę“ ir išvažiavo į Ameriką. Vėliau atsiuntė „šiepkartes“ savo broliams Leonui, Pranciškui ir Ignacui, kurie išvykę į Ameriką dirbo miškuose. Leonas buvo sugrįžęs aplankyti motinos. Jauniausias sūnus Antanas (gimęs 1900 m.) liko gyventi tėviškėje. 1915 metais, dar būdamas paaugliu, išvažiavo kasti apkasų, tačiau jį vokiečiai paėmė į nelaisvę ir išvežė į Vokietiją. Ten pateko dvaran dirbti vežiku. Pasibaigus karui per Lenkiją sugrįžo namo ir apie 1918 metus vedė Kotryną Baužytę (g. 1903 m.) pasilikdamas tėviškės paveldėtoju. Gimė aštuoni vaikai, duktė Emilija sulaukusi aštuonerių metukų mirė plaučių tuberkulioze. Užaugo penkeri sūnūs ir dvi dukterys. Vyriausioji Kotryna buvo gimusi 1919 m. Ji ėjo tarnaudama ūkininkams. Po karo ištekėjo ir išvyko gyventi į Klaipėdos kraštą. Kotrynos vyras buvo išrinktas apylinkės pirmininku, 1948 metais jį nušovė miškiniai. Vėliau Kotryna ištekėjo už Raliugos, vaikų neturėjo. Mirė apie 1958 metus. Kotryna Simutytė, tarnavusi pas ūkininkus Narkus. Už nugaros – šeimininkai Grasilda ir Povilas Narkai. apie 1939 m. Antras sūnus Antanas apie 1946 m. vedė Eleną Stroputę iš Baltmiškių kaimo. Užaugino ketverius vaikus: Eleną, Antaną, Stasį ir Stasę. Išsiskyrė su pirma žmona, vedė antrą. Susilaukė sūnaus Rimanto. Duktė Ona Vengalienė užaugino 5 vaikus: Kostą, Justiną, Birutę, Adelę ir Stasį. Sūnus Jonas taip pat užaugino 5 vaikus: Joną, Ireną, Adelę, Janiną ir Alfredą. Sūnus Vytautas (g.1937 m.) 1956 metais buvo pašauktas į kariuomenę. Nors jis nebuvo stiprios sveikatos, tačiau tais laikais niekas į sveikatą rimtai nežiūrėjo. Kareiviai ne tik ruošėsi ginti tėvynę, bet dirbo statybose, žemės ūkyje, tiesė kelius. Taigi, kareiviai buvo reikalingi visur ir visokie: sveiki ir ligoti. Vytautas pakliuvo tarnauti į šiaurę į Kirovsko sritį Kandalakšo miestą. Ištarnavęs gerą pusmetį mirė ligoninėje. Tai buvo didelis smūgis šeimai, ypač mamai. Giminės net jo kapo aplankyti negalėjo. 1957 m. pas žuvusiojo tėvus atvyko kareivis, įgaliotas informuoti apie sūnaus mirtį, jis atvėžė ir mirties liudijimą bei laidotuvių nuotraukas. Sūnus Povilas (g.1929 m.) sėkmingai grįžo iš kariuomenės. 1959 m. vedė Eleną Kelpšaitę (g.1931 m.), tais metais dirbusią Aleksandravo pradinėje mokykloje mokytoja. Jie užaugino du sūnus: Alvydą ir Donatą. O pats jauniausias sūnus Adomas 1966 m. vedė Veroniką Drungilaitę iš Repšaičių kaimo, kuri mokytojavo Aleksandravo pagrindinėje mokykloje. Užaugino tris vaikus: Ritą, Ramūną ir Indrę. Į viršų... Konstantinas Mikalauskas gimęs 1892 metais, buvo kilęs nuo Kulių. Į Pakutuvėnus atsikėlė gyventi maždaug 1918 m. čia nusipirko 8,5 ha Paulausko ūkelį, vedė pakutuvėniškę Domicėlę Mickutę (g.1903 m.), kuri atsinešė dalies dar 4 ha. žemės. Šeima gyveno pasiturinčiai, užaugino 10 vaikų: Stanislovą (g.1926 m.), Konstantiną (g.1924 m.), Beną (g. 1928 m.), Vytautą (g.1930 m.), Birutę (g. 1934 m.), Marytę (g. 1931 m.), Danutę (1932 m.), Eugeniją (g. 1933 m.), Steponą (g.1937 m.). Vyresnieji berniukai Konstantinas, Stasys ir Benas išėjo tarnauti pas ūkininkus, nors beveik visa pačių turima žemė buvo dirbama. Tėvai laikė 2 arklius, 2-3 karves. Mama Domicėlė buvo labai tikinti. Net jei pati per darbų gausybę ir nespėdavusi nueiti į bažnyčią, tai visus vaikus būtinai skatinusi eiti į Šv.Mišias. Dažniausiai sugrįžtančių vaikų laukdavo paruošti skanūs pietūs. Duktė Mikalauskaitė Danutė daug metų giedojo bažnyčios chore. Atėjo 1945 metai, baigėsi karas, šeima manė lengviau atsikvėpsianti, tačiau nelaimės ir vargai tik prasidėjo, mat pasklido gandai, kad veš į Sibirą ne tik stambius ūkininkus, bet ir tuos, kurie gyvena pamiškėse. Tuo metu į Kartenos miestelį atsikraustė čekistų vadas, kurį žmonės iš karto praminė „Kirviu“, nes buvo labai aršus. Prasidėjo partizanų gaudynės. Ištisi kareivių garnizonai siautė po kaimus. Naktimis apsupdavo gyventojus ir laukdavo ateinant partizanų. Kartenoje esantis ūkininko Jadenkaus namas buvo naujas ir didelis. Pusę namo užėmė čekistai ir ten įsirengė būstinę. Kadangi Jadenkaus sūnus jau buvo šaukiamojo į karinę tarnybą amžiaus, jį prikalbino eiti į „liaudies gynėjus“. Taigi, vienas brolis buvo miške (žuvo Aleksandravo miške netoli Pakutuvėnų), kitas – stribas. Kartą stribai apsiautė mišką nujausdami, kad jame yra partizanų. Konstantinas išsigandęs bandė bėgti. Pamatęs, kad jį supa iš visų pusių, užbėgo pas savo kaimyną Kukulskį šaukdamas: „Kaimynėli, paslėpk!“ O tas jam: „Bėk kur nori, tik nebūk pas mus“. žmogelis, ką darys, šoko į palaukę, tačiau pamiškėje jį pavijo kulka. Netgi palaidoti tėvuko vaikams nedavė, įmetė į mašiną ir parvežė į Karteną į Jadenkaus kiemą. Pasodino lavoną patvoryje, o šalimais padėjo supuvusį karabiną. Girdi, banditą nušovėme. Vargšas tėvelis, jei ne tos klumpės ir 62 metų amžius, gal būtų išsigelbėjęs. Jedenkaus kieme užtvėrė poros metrų aukščio tvorą, kad žmonės nematytų, kaip yra apdorojami nukautųjų ir nukankintųjų lavonai. Jedenkus pasakojo, kad čia pat kieme iškasė didelę duobę, suvertė keliasdešimties žmonių kūnus ir apipylė sieros rūgštimi. Todėl perlaidojant palaikus, berado tik atskiras kūno dalis. Vaikai surinko, perlaidojo, kaip visus žmones, pastatė koplyčią, kurioje yra surašytos 76 pavardės. Šeima buvo persekiojama, ypač ieškojo vyresnių sūnų, kurie tyčia buvo įsidarbinę toliau nuo namų. Domicėlė rizikavo, su mažais vaikais niekur iš namų nesitraukė. Vėliau viskas nurimo, matyt patys suprato, kad nekaltai nušovė seną žmogų. Benas Mikalauskas Taip ir vargo, suaugo, laikas užgydė žaizdas, tačiau prikabino vardą „bandito sūnūs“. Norėdamas tuo atsikratyti 1950 m. sūnūs Benas ir  Vytautas išėjo tarnauti kariuomenėn. Kai Vytautui bebuvo likęs tarnauti vienas mėnuo, karinis dalinys kėlėsi iš kareivinių į vasaros stovyklas. Jam buvo pavesta saugoti seifus su dokumentais, tačiau kelyje sunkvežimis apvirto ir Vytautas žuvo. Motina labai prašė, kad komisaras padėtų parsivežti nors sūnaus palaikus, tačiau jis atrėžė: „Tu nesi tokia turtinga, kad galėtum nusipirkti visą vagoną“. Taip ir liko sūnus Ukrainoje Beloje Cerkov kapinėse. Domicėlė sunkią valandą kreipdavosi į valdžią kokių nors lengvatų, bet visur buvo neigiamai atsakoma. Kol sūnūs tarnavo kariuomenėje, mama su dukterimis pačios pjaudavo vasarojų, nudirbdavo visus ūkio darbus. Grįžęs iš kariuomenės Benis dirbo vairuotoju (šoperiu) Aleksandravo kolūkyje, o Konstantinas vedė Ireną Tamolytę ir ilgai buvo kolūkio pirmininku. Sūnus Stasys 1948 m. vedė pakutuvėniškę Vincentą Sirtautaitę (g.1925 m.). Duktė Danutė įsidarbino virėja Pakutuvėnuose įsteigtame internate. Ištekėjo už Mikalausko Antano (bendrapavardžio). Užaugino dukterį Jūratę, kuri Klaipėdoje baigė mokslus ir Plungėje dirbo darželio auklėtoja, ištekėjusi apsigyveno Šiauliuose. Dabar augina dukterį (g. 1982 m.), sūnus mokosi mokykloje, dar vienas vaikelis gimė 1998 m pradžioje. Pati Danutė persikėlė gyventi į Aleksandravą, dirba mokykloje. Į viršų... Pakutuvėnų kaimo pakrašty gyveno Povilo Navardausko šeima. Stovi Judita Navardauskaitė-Vaitkuvienė, jos vyras Vaitkus, Pakutuvėnų kaimo laiškanešys Kostas Stuopelis (praeityje buvęs Pakutuvėnų bažnyčios vargonininkas). Mokytoja Danutė Navardauskienė, kaimynas Antanas Sauseris, Feliksas Navardauskas, Kazys Mažeika, Zitos Navardauskaitės vyras, Virgina Navardauskaitė-Mažeikienė, apačioje sėdi Stasė Navardauskienė su dukra Zita ir anūkais: Dalia ir Alvydu. Nuotrauka daryta 1973 m A.Sauserio Antanas Sauseris. 1985 m. nuotrauka iš A.Sauserio albumo Antanas Sauseris, Pakutuvėnų kaimo ūkininkas, 1951 m. ištremtas į Sibirą, grįžęs „nusipirko“ iš Kolūkio savo ūkį ir iki mirties čia gyveno. Dabar jų ūkyje darbuojasi „apekunas“ Vilius Gusčius. Į viršų... UžMIŠKIO (vadinamo Brazdeikyne) GYVENTOJAI Arlauskai Brazdeikiai Brazdeikienė Brazdeikis Simonas, Rožė Burba Adomas Cirtautai Drungilienė Gliožeris Albertas su žmona Grigalauskas Vytautas Jadenkai Jasinskai Jonušas, Jonušienė, duktė Stanislava Mickai Razma Sakuotis Saudargas Vincas Stončius Juozas Stropienė Cecilija Stropus Valentinas Stuopelis Stasys Vengaliai Antanas Vengalis augino dukterį ir tris sūnus: Antaną, Vincą (g. 1908 m.) ir Stasį. Sūnus Vincas vedė ir pagal sutartį nuomos pagrindu paveldėjo 30 ha žemės, nenorėjo mokėti už žemę dalių broliams, tai ją nuomodavo ir po 200 lt. per metus mokėjo broliams. žmona Stefanija pagimdė sūnų Vincą (1945 m.) ir dukterį Stefaniją. 1948 m. sodyboje liko vienas Stasys Vengalis, nes kiti šeimos nariai buvo išvežti į Sibirą. Didžiuliame barake gyveno 15 šeimų. Penki Vengalių šeimos žmonės gavo vieną mažutį kambarėlį. Kartu, nors jos sąrašuose ir nebuvo, į Sibirą atvyko ir motina Stefanija Vengalienė, nes nenorėjo skirtis su sūnumis. Ji mirė Sibire. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, anūkai parsivežė močiutės palaikus ir perlaidojo Plungės kapinėse. Vengalių šeima. Antra iš kairės sėdi močiutė Rozalija Alčauskaitė, kitam krašte stovi Konstantinas ir sėdi Petronėlė Tamošauskai. Nuotraukos savininkė Birutė stovi prie motinos kelių. ~1938 m. 1959 m. į Gotliavino (Angaiko) kaimą slapta atvyko kunigas jėzuitas Petras Lygnugaris SJ (taip pat buvęs tremtyje) ir lietuvių vaikai priėmė Pirmąją Komuniją. Nuotrauka iš Vengalių šeimos archyvo. Vincas Vengalis (viduryje) – nepriklausomos Lietuvos kareivis. ~1928 m. Už 3 km Gotliavino kaime buvo pradinė mokykla ir, kai Vincui sukako septyneri metai, jis su seserimi kasdien žygiuodavo mokytis. Kas savaitę į kaimą atvykdavo komendantas ir tikrindavo ar visi yra, ar niekas nepabėgo. Tėvas Vincas Vengalis už 10 km kirto mišką, išeidavo sekmadienio vakarą ir grįždavo tik šeštadienį. Šeima dirbo, vaikai uždarbiaudavo kolūkyje rinkdami bulves, augino ir savų, šiek tiek prasigyveno, nusipirko paršiukus, pasistatė tvartelį, turėjo ir pieno, ir mėsos. Rusai juokėsi, kad juos vėl nubuožins ir kur nors dar išveš. Vaikai baigė Bogučiano vidurinę mokyklą (gyveno pas pažįstamus lietuvius Brauklius), kurie net nuomos už kambarį neėmė. Duktė baigė Jeniseisko Pedagoginį institutą, ištekėjo už ruso ir pasiliko ten. Dirba matematikos mokytoja. Turi tris vaikus, kurie studijuoja aukštosiose mokyklose. Sūnus Konstantinas mirė Karelijoje Medvežegorsko lageryje. Sūnus Vincas pasiliko mokytis, laisvalaikiu dirbo eiliniu darbininku prie Angaros plukdydamas rąstus, tačiau aukštosios mokyklos nebaigė, nes buvo pašauktas tarnauti armijon į Tolimuosius Rytus prie Kinijos sienos tankistų batalione. Po 1958 metų grįžo į Plungę ir vedė lietuvaitę (Vandutę). Dabar dirba Plungėje dirbtinės odos gamykloje, greit gaus pensiją. Tėvai Vengaliai iš tremties grįžo vėliau nei kitos šeimos, nes tėvui trūko stažo pensijai gauti. Į viršų... Vengalių ūkyje ilgai gyveno Arlauskaitė Ancė (Aniceta). Kartu gyveno, kol dar buvo gyvi jos mama ir vyresnysis brolis Leonas. Sovietiniais metais jos motina per prievartą buvo išvežta. Tačiau ji netrukus parbėgo namo, kur ir mirė. Ancė ilgai gyveno su broliu, kuris ganydavo kolūkio karves, o sugynus jas į tvartus, šėrė kolūkio veršelius. Leonas matė kaip neteisingai yra atlyginamas žmogaus darbas. Ėmęs labiau gilintis ir ieškoti tiesos neišvėrė ir 1975 metais pasikorė. Palaidotas Kulių kapinėse. Liko viena Ancė. Gyveno senoje dūminėje pirkelėje be elektros ir kitokių patogumų. Nesinaudojo jokiais buitiniais prietaisais ir net labai kalbinama pavežėti nesėsdavo į automobilį. Aplankyti mamos kapo Kuliuose arba į atlaidus Kartenoje nueidavo pėsčiomis. Ji labai bijojo svetimų žmonių, skundėsi, kad plynuose laukuose stovinčios trobelės, vienu galu visai susmukusios į žemę, langus ne kartą buvo išdaužę chuliganai. Apie tai, kaip nesaugu vienai gyventi, A. Arlauskaitė rašydavo laiškuose savo pusseserei Vladai į Paežerės kaimą, taip pat labai laukdavo laiškų ir siuntinių iš Amerikos nuo tolimų giminaičių. Paskutinį laišką iš Amerikos ji gavo 1981 metais. Iš pradžių senolė nė pensijos imti nenorėjo. Net paso neturėjo. Ne vieną dešimtmetį ją globojusi Aleksandravo bibliotekininkė I. Jonauskienė sutvarkė visus dokumentus ir visaip gudraudama už dalį pensijos pirko maisto. O kartais, pasakiusi, kad Amerikoje gyvenantys giminaičiai jai atsiuntė perlaidą, įbrukdavo ir pinigų. Senutės drabužiai buvo siūti persiūti, tiek žiemą, tiek vasarą ji rengdavosi keliais sluoksniais – kaip kopūstas. Tačiau A. Arlauskaitė turėjo ir savo rankomis siūtą tautinį kostiumą su karūnėle, dedama ant galvos. Ir įkapes sau buvo pasisiuvusi. Ancelė mėsos nevalgė, maitinosi tik tuo, ką pati užsiaugino, iš svetimų rankų nieko nepriimdavo, jai atrodė užnuodyta. Buvo labai geros širdies. Pirmąjai prie bažnyčios įsikūrusiai „pustelnikų“ bendruomenei dažnai atnešdavo pieno. Į atlaidus bažnyčion ateidavo pasipuošusi savo tautiniais rūbais. „Pustelnikams“ pasakojo, kad jos brolis buvo labai nagingas, pridarydavo jai dar mažytei įvairių žaislų. Mirė Aniceta Arlauskaitė 2010 metų kovo mėnesį, sulaukusi beveik 80 metų. „Dievota buvo Ancelė – pati ir didelius, ir mažus kryželius darė, ant kaklo rožinį nešiojo. Visas jos gyvenimas buvo malda ir sunkus darbas“, – taip apie negalią turėjusią moterėlę, atsiliepė I. Jonauskienė. Iš sutaupytų pinigų bibliotekininkė ant Kulių kapinėse palaidoto pakutuvėniškės brolio ir motinos kapų pastatė paminklą. Iki tol jų kapus žymėjo tik pačios Anicetos Arlauskaitės sukirstas kryžius. Aniceta palaidota Kuliuose šalia motinos ir brolio. Daugiau apie Anicetą Arlauskaitę galima pasiskaityti spaudoje: žemaitis ir Plungės žinios. Į viršų... Valentinas Stropus pramintas „daktaru“ buvo felčeris. Gyveno netoli Vengalio sodybos. Turėjo du sūnus, kurie Kaune baigė aukštuosius medicinos mokslus. Buvo ištremtas į Sibirą. Jo duktė žilienė gyvena Kalniškiuose. (Išsamiau apie Stropų giminę). Link bažnyčios, pamišky mažoje, menkoje trobelėje gyveno Sakuotienė (žūtautaitė, Salomėjos Grigalauskienės sesuo). Jos vyras Ignacas (g.1878 m., tėvai Pranciškus Sakuotis ir žilaitė) caro laikais buvo rekrūtuose, mėgo išgerti, tačiau buvo nepaprastas pasakorius, šnekorius. Augino šešis vaikus: Feliksą (g. 1905 m.), Antaną (g. 1918 m.), Eleną (g. 1913 m.), Klemensą (g. 1930 m.), Anicetą (g.1921 m.), Jadvygą (g. 1922 m.).   Leonas Brazdeikis buvo du kartus vedęs. Pirmosios žmonos vaikai: Stasys, Leonas (vedęs Kupšių kaimo našlę Stončienę), Vaclovas ir Liudas (dabar gyvena Vilniuje), buvę ištremti. Antrosios žmonos dukterys: Juzefa, Aniceta Stončienė, Bronė (1948 m. ištekėjusi už Jurgio Pauliaus iš Aleksandravo). Pas Anicetą Pamiškės kaime ilgai gyveno mama. Kaimo vyrus puošdavo Stasys Brazdeikis kartu su gizeliu Žygumi, kurie eidavo pas ūkininkus ir būdavo po savaitę ar dvi kol aprengdavo vyrus: ir ūkininkus, ir jų samdinius. Simoną karšinti pasiėmė Kazys Stuopelis gyvenantis Aleksandrave. Brazdeikynės centre ant kalnelio gyveno Jonas Brazdeikis. Užaugino du sūnus ir dukterį. Sūnus Steponas buvo vedęs savo pusseserę Aleksandro Brazdeikio dukterį Genovaitę, augino keturis vaikus, bet gyveno labai skurdžiai. Kitas sūnus Jonas vedė Jasinskaitę Kristiną. Valužiui Juozui pardavė tėviškės žemę, jiems palikdamas karšinti savo motiną. Ji prieš mirtį panoro grįžti pas sūnų ir ten po pusmečio mirė. Pardavęs savo žemę, Jonas iš Mickų paėmė žmonos „pasogą“ (kraitį) – ūkelį ir ten apsigyveno. Apsiėmė nukaršinti Mickienę. Jono Brazdeikio duktė Adelė baigė Klaipėdos mokytojų institutą, dirbo matematikos mokytoja. Simonas Brazdeikis gyveno su seserimi Rože Brazdeikyte. Nors kaimo ūkininkės ir pačios sugebėdavo gražiai austi, bet per ūkio darbų gausumą nebespėdavo ir nešdavo audimą Rožei, kuri buvo raiša, bet gabi audėja ir labai nuoširdi moteris. Ji gražiai audė rankšluosčius, lovatieses, staltieses. Tai buvo labai miela, šneki moterėlė. Gyveno atskirame kambarėlyje, valgyti virdavo bendrai ir bendrai valdė nedidelį ūkelį. Buvo labai taupi ir turėjo šiek tiek santaupų, nes audimo buvo labai daug. Visuomet pas ją netrūkdavo rūkytos avienos, kurios permatomais gabalėliais vaišindavo atėjusius kaimynų vaikus. Ji mirė Aleksandrave. Į viršų... Aleksandras Brazdeikis vedęs pirmą kartą augino Uršulę, Martą, Ceciliją, o po antrųjų vedybų dar gimė dukterys Genovaitė ir Stasė. Genovaitė ištekėjo už savo pusbrolio Stepono ir gyveno pas Sauserius. Stasė buvo netekėjusi ir gyveno bei mirė Klaipėdoje. Cecilijai liko ūkelis. Ji ištekėjo už Valentino Stropaus, kilusio nuo Kulių, kuris mirė labai jaunas, palikęs du sūnus ir dukterį. Vienas sūnus Antanas (g. 1942 m.) mirė nuo plaučių ligos tik metus teišgyvenęs. Kiti sūnūs: Stasys gyvena Jurbarke, Vladas miręs, gyveno Plungėje. Cecilijos duktė Sevutė (Severina) 1962 m. ištekėjo už Vladislovo žilio iš Lubių kaimo. Gyvena Kalniškiuose. Pas ją ir mirė mama. Jadenkai buvo du broliai ir sesuo Stasė. Gyveno šalia Knietų. 1-oje eilėje iš dešinės: Elvyra, Sončiūtė Vida su mama Aniceta Brazdeikyte-Stončiene, Vida. 2-oje eilėje iš dešinės: Danutė, Juozas ir Zina. Stončiai. Domicėlė Brazdeikienė gyveno Pakutuvėnuose su anūku Adomu Eglinsku gim. 1942 m. Jis mokėsi Pakutuvėnuose. Domicėlės duktė Aniceta Brazdeikytė-Stončienė ištekėjo už Stončiaus Juozo. Jų vaikai: Danutė Gilvonauskienė, Elvyra  Ketlerienė, Adėlija Ašmantavičienė, Vida, Zina, Juozas. Danutė Gilvonauskienė gyvena Gargžduose, šiuo metu yra pensininkė. Elvyra  Ketlerienė baigė Maskvos kooperatinį institutą, dirbo ekonomiste. Šiuo metu gyvena  Londone pas dukras, pensininkė. Adėlija Ašmantavičienė gyvena Klaipėdoje, baigė VPI, įgijo lietuvių k. ir literatūros mokytojos specialybę, baigė Šiaulių pedagoginį institutą, specialiosios mokyklos mokytojos specialybę, 40 metų  dirba pedagoginį darbą. Vida gyvena Plungėje, pensininkė. Sūnus Juozas miręs. Nuotraukų albumas. (Adėlijos Ašmantavičienės laiškas, 2012) Burba Adomas iš Šimulių kaimo į Pakutuvėnus atsikėlė 1945 m. Jis vedė našlę Magdalenę Valužienę, auginančią 4 vaikus: dukterį Stanislavą, sūnus Juozą, Jurgį, Stasį. Adomas Burba turėjo tik vieną dukterį Janiną, gim. 1946-02-16. Adomo brolį Jurgį nušovė rusai netoli namų Kosto Drungilo sodyboje. Burba Adomas gimė 191-07-15, mama Burbienė Magdalena gimė 1906-06-15. Stanislava Valužytė mirė 1982 m., vaikų nėra. Juozas Valužis mirė 2001 m., liko trys vaikai: Vytautas, Antanas, Danutė. Stasys Valužis mirė 1996 m., vaikų neturėjo. Jurgis Valužis gyvena Telšiuose, užaugino 3 vaikus: Gintarą, Ingridą, Raimondą. Janina Burbaitė gyvena Palangoje, turi sūnų Vytautą. Burbų sodyba buvo ant kalno, dideli medžiai, sodas. Namas buvo apsodintas gėlėmis, nes mama labai mėgo gėles. Prie namo buvo 2 kūdros. Nuotraukų albumas. (Janinos Burbaitės interviu, 2013) Pakutuvėnų Mickai buvo keturi. Mickus Petras vedė Jono Brazdeikio seserį, kuri jauna mirė, o pats daugiau šeimos nesukūrė. Pas jį, Valužiui Juozui pardavęs ūkį „Brazdeikynėje“, persikėlė Jonas Brazdeikis davęs savo giminaičiui dviratį ir kailinius, už tai išlygęs, kad Jonas jį palaidos. Petras Mickus gyveno su broliu Kostu, bet persikėlus Brazdeikiui, Kostas išsikėlė pas seserį Domicėlę Mikalauskienę ir 15 ha ūkelį padalijo pusiau. Kostas 7 ha atidavė Kostui Mikalauskui, o Petras – Jonui Brazdeikiui. Domicėlė Mickutė ištekėjo už Mikalausko, o Stefanija už Ignaco Stropaus. Mikalauskų vaikai: Stasys gyveno už Rietavo, Kostas vedė kuliškę Tamolytę, persikėlė į Pakutuvėnus, buvo susikaupę pinigų, norėjo statytis ūkelį prie Minijos Mickaus žemėje, bet pinigai dingo. Pas juos gyvenusi merga teisinosi, kad miškiniai ją sumušę ir pinigus atėmę tačiau niekas ja netikėjo, sakė, jog pati susidraskiusi rūbus, susibraižiusi veidą. Ji pabėgo Plungėn, tačiau ten ėmė švaistytis pinigais ir policija privertė grąžinti pavogtą turtą šeimininkams. Kostas ilgus metus buvo partizanų ryšininkas, o vėliau – kolūkio pirmininku. Į viršų... Juozas Cirtautas vedė Agniešką Milevičiūtę. 1875 metais gimė sūnus Kazimieras, kuris vedė Oną gimusią 1883 m. Sūnus Kazimieras gimė 1902 metais, gerai mokėsi, bet buvo keistoko būdo. Jie dar pasiėmė augintinę Bronelę, kuri Cirtautams mirus ūkelį pardavė Alčauskams. Tėvas Kazimieras Cirtautas mirė 1948 m., palaidotas Pakutuvėnų kapinėse. Vytautas Grigalauskas (g. 1908 m.) kilęs iš Šimulių, buvo labai turtingas, kadangi tėvas jam paliko gražų ūkį, apie 60 ha žemės (20 ha miško), kur buvo pats Pakutuvėnų kaimo užkampis (už Drungilyno) – riba su Mažiavų kaimu. Pakutuvėnų kaimo gyventojus jau nelabai ir pažinojo, labiau bendravo su mažiaviškiais. Tėvo brolis Kaune turėjo nuosavą vaistinę tačiau per karą su šeima pabėgo į užsienį. Su kitais Pakutuvėnų Grigalauskais buvo tolimi giminės (Petru, vadinamu „zedlakoju“). Motina buvo kilusi iš Mosėdžio rajono. Sūnus Vytautas vedė neturtingą merginą Domicėlę (g. 1910 m.) iš Skuodo rajono. Jos tėvai tik dėl to, kad jaunikis buvo turtingas, dukterį išleido taip toli nuo namų. Vyras buvo labai inteligentiškas, vaikščiodavo baltomis pirštinaitėmis, žmonai nupirko karietą, kuria važiuodavę į atlaidus. Samdė nemažai mergų ir bernų. 1937 m. gimė sūnus Algimantas. Kai vokiečiai okupavo Klaipėdą, Lietuva neteko uosto ir prezidento Smetonos įsakymu 1939 metais pradėtas tiesti naujas kelias link Šventosios, kur buvo planuota statyti naują uostą. Sankasas ėjo per Grigalauskų žemę. Patogu buvo juo važiuoti lyg geru keliu, tik, jis kartais nutrūkdavo ir tuomet tekdavo klampoti per pelkes. Tačiau prasidėjęs karas tuos darbus nutraukė ir sankasas pamažu išnyko. Prasidėjo trėmimai. Šalia Grigalauskų miško gyveno mažažemiai kaimynai Beržanskiai. Pas juos užeidavo miškiniai, kuriuos kaime vadindavo banditais. 1946  metais kažkas juos įskundė ir ne tik ši šeima, bet ir kaimynai „apteko NKVD’istais“ bei kariuomene. Du vaikinai bandė atsišaudyti, tačiau jėgos buvo labai nelygios ir vaikinukai susisprogdino viena granata. Kitą dieną kariuomenės būrys apsupo kaimą ir rinko vyrus. Suėmė ir Vytautą Grigalauskį. Vyrus nuvarė Kretingos kalėjiman kur išlaikė visą mėnesį, tačiau paleido neradę įkalčių. Baisu buvo gyventi sugrįžus namo. Negana to, kad troboje jau gyveno kiti žmonės, tai dar naktimis kažkas apstodavo trobą aplinkui ir belsdavo į langus ar duris. Neįsileidus, duris išmušdavo: kartais NKVD’istai, kartais miškiniai. Kitoje pusėje miško prasidėjus trėmimams, Vytautas su visa šeima nė pusryčių valgyti nepabaigę pasitraukė į savo miškelį, vadinamą pastauninku, bet viso savo turto nespėjo paslėpti ir jis paliko valstybės nuosavybe. Dvi savaites gyveno miške, miegodavo po egle, apsikloję kailiniais. Kai trėmimų banga liovėsi, sugrįžo namo, tačiau juos vėl „nubuožino“. Pardavę visą turtą, išsimokėjo labai didelius mokesčius –  „pyliavus“, sau pasiliko tiktai karvutę ir arkliuką, ir išsikėlė į Plungę kur pagyveno dar trejus metus. Bet vis dėlto paskutiniuoju vežimu į Sibirą, 1951 metais, šeima buvo ištremta. Gyvuliniame traukinio vagone  buvo 11 šeimų: Mažeikos, Gaudučiai, Arlauskai, Bružai, Banys, Petrauskai, Portokas, Cirtautai. Sibire teko dirbti kolūkyje. Gyveno viename kambarėlyje, miegojo ant žemės. Be komendanto leidimo niekur nebuvo galima išeiti. Vytautas susirgo plaučių uždegimu, o gydytojas net vaistų neturėjo. Krosnį kūrenti teko šiaudais ar karvės mėšlu. Rusai galėjo laikyti karves, o Grigalauskų šeima teįsigijo ožkelę. Vasarą visą šeimą išveždavo šienapjūtėn. Sunkiau būdavo dirbti žiemą, kai nušaldavo ir rankos, ir kojos, o į darbą neišeiti negalima, nes tą dieną negausi šiaudų krosniai kūrenti, neišsikepsi duonos. Toks sunkus gyvenimas, jog net nežinojo kelinti metai, kokia savaitės diena, kada šventadienis. Šiltų rūbų nebuvo ir sūnus Algimantas Grigalauskis peršalęs susirgo inkstų uždegimu. Mirštantį nuvežė rajono ligoninėn. Po kiek laiko jis pasveiko, baigė vidurinę mokyklą,  dirbo pieninėje, užsidirbo pinigų ir išvyko mokytis Krasnojarsko statybos technikuman. Sibire teko išgyventi aštuonerius metus. Užmokestis už darbą dažniausiai buvo tik kviečiai. Vyras ligos patale pragulėjo pusantrų metų. Sunkiai sirgo ir Domicėlė. Grįžę Grigalauskai nusipirko pusę namelio Kretingoje. Vytautas mirė 1993 metais. Sūnus Algimantas tarnavo armijoje, baigė Kauno politechnikos institutą. Gyveno pusrūsyje pas Opulskus, vedė Emiliją Jakulelytę, turi du sūnus Vytautą ir Vladą, kurie gyvena Kaune. Su žmona išsiskyrė, sugrįžo į Kretingą ir gyveno su motina. Abu sunkiai sirgo: jo nesveikos kojos, o motinai skaudėjo stuburą, abu beveik negalėjo vaikščioti. Gyveno labai sunkiai, bet Grigalauskienė dar šviesios atminties moteris, buvo labai nuoširdi, rašė apie tremtį. Aprašymus išsiuntusi giminėms į užsienį. Mirė 1997 metų rudenį. Į viršų... Jasinskų šeima. Pirmoje eilėje iš kairės stovi: nežinoma, Vincenta, Scholastika, Marcelė. Antroje eilėje: Kristina, motina Kristina, Aniceta, Stasys, tėvas, Povilas. Priekyje stovi Juozas. ~1920 m. Nuotrauka iš Birutės Kubilienės asmeninio archyvo Jasinskas su sūnumis Povilu (dešinėje) ir Juozu (kairėje) bei dukterimi Kristina. 1927 m. Nuotrauka iš Birutės Kubilienės asmeninio archyvo. Jasinskų motina buvo Kristina Maliauskaitė. Vincenta Jasinskaitė ištekėjo Kretingoje už kalvio Petro Jasinsko, turėjusio didelį namą prie geležinkelio. Užaugino dvi dukteris Vandą ir Adelę. Adelė ištekėjo už kompozitoriaus Balsio, jau mirusi. Kadangi su Stonkais buvo giminės, tai dukterys dažnai atvažiuodavo pas Stonkus. Scholastiką vedė Valužis iš Liepgirių. Marcelė Sakavičienė gyveno ir mirė Kretingoje, vaikų neturėjo. Kristina ištekėjo už pakutuvėniškio Jono Brazdeikio, priklausiusio Šaulių organizacijai. Jų duktė Rūta 1956 metais ištekėjo už Benedikto Martinkaus iš Tilvikų kaimo. Aniceta Sauserienė tebegyvena Pakutuvėnuose. Visos seserys kaime buvo laikomos labai gražiomis panomis. Sūnūs: Stasys, Povilas (gyvenęs Liepgiriuose, bet jau miręs), Juozas (gyvenęs ir miręs Kretingoje). Juozo duktė gyvena Vokietijoje, o sūnus Edmundas Jasinskas – Kretingoje, kur įkūrė UAB „Edija“, labai daug padėjo Pakutuvėnuose statant Kryžiaus Kelio koplytėles. Jo sūnus Edmundas Jasinskas, perėmęs tėvo darbą, taip pat rūpinosi Pakutuvėnais ir 2001 metais padėjo atremontuoti bažnyčios vidų, lubas, įrengti palėpėje salę. Į viršų... Kaip ir visi kaimai turėjo savo kvailelį „Jurgelį“ – Simutį Juzalį, kuris visada juokėsi, visada viskuo buvo patenkintas. Sveikata pašlijo vaikystėje: kartą jam giliai įmigus, piemuo perliejo kibiru labai šalto vandens. Patirtas šokas liko visam gyvenimui. Eidavo po kaimus skaldydamas malkas norintiems. Taip maitinosi ir juo besirūpinanti motinėlė. Karo metu, kai fronto linija ėjo per Aleksandravo kaimą, Juzalis buvo nuėjęs Minijon nusimaudyti. Sugrįžo jau pasibaigus mūšiui: viena kišenė nuplėšta artileriniu sviediniu. Paklausus: „Juzel, tai kur gi tu buvai?“ Atsakė: „Griovy gulėjau su vokiečiu, tik, kad tas vokietis be galvos buvo.“ Netoliese gyveno mažažemiai (5 ha) Razmos. Razma Liudas buvo gimęs 1880 m., o jo žmona Karolina apie 1885 m. Karolina ėjo tarnaudama, buvo apsukri mergina. Jie turėjo 4 vaikus: Alfonsą, Klemensą ir Edvardą, dar vienas mirė mažas. Sūnus Alfonsas dirbo „zimagoru“ – ėjo tarnaudamas pas ūkininkus, vėliau įsidarbino Klaipėdos popieriaus fabrike. Susitaupė pinigų, nusipirko Liudos Mickutės žemės dalį ir dar 3 ha nusipirko nuo Jasinsko. Toje žemėje Pakutuvėnuose pasistatė trobesius. Užėjus II pasauliniam karui, parsivedė į žmonas Domicėlę žilisnkaitę, kilusią iš Karklėnų (iš šeimos, kurioje gimė 21 vaikas, tačiau užaugo tik 14). Užaugino 3 dukras: Danutę (1943 m.), Jadvygą (1951 m.), Vidą (1962 m.), sūnus karo metu mirė 2-jų metukų nuo difterito. Žilinskų šeima 1939 m. Albino Stuburos fotoreprodukcija Alfonsas turėjo Dievo dovaną – gerą iškalbą, be to buvo mažažemis, dėl to tarybų valdžiai kuriant kolūkius buvo tinkamas į renkamą liaudies valdžią. Nors buvo baigęs vos pradinę mokyklą, bet gerokai išpruso lankydamas įvairius kursus. Pakutuvėnų kaime susikūrus kolūkiui „Lenino keliu“, buvo išrinktas jo pirmininku. Tais laikais tai buvo pavojinga, nes partizanai šaudydavo tarybų valdžios statytinius. Razmas užstojo kaimynai Mikalauskai, palaikę ryšius su partizanais. Razma nebuvo blogas žmonėms: sužinojęs, kad kai kurie ūkininkai bus vežami į Sibirą, juos apie tai perspėdavo. Vėliau, Pakutuvėnų kolūkį prijungus prie Aleksandravo, dirbo Alksnėnų apylinkės pirmininku. 1968 metais išėjo į pensiją. Tačiau buvo darbštus žmogus ir toliau dirbo kolūkio fermos vedėju. Iki amžiaus pabaigos meistravo: darė duris, langus. Alfonsas Razma (1908-1990) Už gerą darbą tarybinė valdžia apdovanojo Alfonsą Razmą medaliais „Už drąsą Didžiajame Tėvynės kare“ (1975 m.), XII penkmečio spartuolio, Lietuvos TSR 40-mtmečiui atminimo medaliu „Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą, V.I. Lenino 100-tųjų gimimo metinių proga, Darbo  Raudononsios vėliavos ordinu, Darbo veterano medaliu. Alfonsas Razma mirė 1990 m., sulaukęs 82 metų, palaidotas Pakutuvėų kapinėse. Domicėlė Razmienė gyveno pas dukterį Vidą Bikmetovą Aleksandrave, mirė 2010 m. kovo mėn., palaidota Pakutuvėnų kapinėse 2010.03.09 d. Domicėlės ir Alfonso Razmų duktė Danutė Grigalauskienė gyvena Plungėje ir augina du vaikus: sūnų Arvydą ir dukterį Daivą. Kita duktė – Jadvyga pirmą kartą ištekėjusi už Anužio turi dukterį Danguolę ištekėjusią už Miliaus ir auginančią dukterį Ingą. Antrą kartą ištekėjusi už Šeiniaus, Jadvyga užaugino sūnų Vytautą Šeinių, kuris vedė Vaidą Balsytę iš Liepgirių k. Jie jau augina savo sūnų. Jadvyga vėl ištekėjo už Kosto Navardausko, su kuriuo augina du sūnus: Arvydą ir Egidijų. Kairėje stovi Domicėlė Razmienė su dukra Vida ant rankų, dešinėje –  Jadvyga Razmaitė, tėvas Alfonsas Razma ir Danutė Latakienė su sūnum. Domicėlės ir Alfonso Razmų trečioji duktė Vida Razmaitė išvyko uždarbiauti į Sibirą. Iš ten sugrįžo su vyru Faridu Bikmetovu. Gyvena Aleksandrave, augina tris sūnus: Renatą, Rimą ir Artūrą. Alfonso brolis Edvardas Razma pasiliko tėviškėje. Po karo vedė Valeriją (Valę) Pivoriūtę iš Mažiavų kaimo. Jie užaugino sūnų Alfonsą (1954 m.), kuris turi savo šeimą. Duktė Adelė (1950 m.) taip pat ištekėjusi. Edvardas mirė Kretingoje, palaidotas Kartenoje. Valerija Razmienė gyvena pas dukterį Adelę. Alfonso brolis Klemensas Razma, pasiėmęs savo dalį, išvyko gyventi į Kretingą. Palaidotas Kretingos kapinėse. (Razmienės Domicėlės interviu (Simutienės V. asmeninis archyvas)). Į viršų...
© 2016-09-04, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com