Straipsnis spaudoje
apie Anicetą Stonkų Dovana žemaičiams iš Sūduvos krašto.
© Anicetas Stonkus
Žodis
fondas yra kilęs iš lotynų ir
prancūzų kalbų ir reškia pagrindą, pamatą.
Mūsų žodis 1999 m. Nr. 3
MANO FONDAS
ĮVADAS
Žodį
fondas išgirdau 1939 m., kai buvau tik šešių metų. Iš miesto grįžęs
tėvelis sakė paaukojęs 10 litų Lietuvos kariuomenės ginklų fondui. Ta
tema kalbėjosi su vyriausiu sūnumi Antanu, kuris buvo Aleksandravo
Šiaulių būrio narys, turėjo uniforminę kepurę ir namuose laikė šautuvą.
Tada
sužinojau, kad kariuomenei ginklus perka kitoje šalyje
Čekoslovakijoje. Paklausiau, ar ir jo šautuvas ten pirktas? Atsakė
taip. Tais metais vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą.
Aptarkime
žodį fondas. Vienas jis yra tuščia vieta, kaip nulis. Prie jo reikia
priedų. Kai prie vieneto iš dešinės prirašysime nulį gausime dešimt.
Prirašinėjant toliau gausime tūkstančius, milijonus, milijardus,
begalybę.
Čia gyvena praeitis
Fondas
irgi reikalauja papildų. Kaip koks monstras skamba: - Tarptautinis
valiutos fondas, Vertybinių popierių fondas, genetinis fondas ir
t.t.
Dėl
demografinės pusiausvyros sutrikimo didėja našlių ir senų panelių
fondas. Linksmas yra anekdotų karaliaus R. Šilansko fondas, kuriame,
anot jo, esą per 70 000 anekdotų.
Gana
originalų fondą turėjo mano jau minėtas vyriausias brolis Antanas. Kad
nepriklausomybės metais buvo šaulys ir turėjo čekišką šautuvą,
sovietiniai okupantai jį areštavo ir kalino įvairiuose Sibiro
gulaguose. Grįžęs apsigyveno Klaipėdoje. Sulaukęs pensijinio amžiaus
1970 m. jausdamas, kad Stalino kurortai jam sveikatos nepridėjo ir
kaulėtoji viešnia giltinė bet kada gali jį nukirsti, tais visuotinio
deficito laikais, įkūrė laidotuvių fondą. Jį sudarė į medinę, lizdinę
dėžę sudėtų 20 puslitrinių butelių degtinės, skirtų jo laidotuvių
gedulingiems pietums. Kadangi giltinė neskubėjo suteikti savo
paslaugos ir brolis išgyveno dar 17 metų, tai aš, nuvykęs,
retkarčiais, į svečius, jį patuštindavau. Bet fondas vėl būdavo
atstatomas.
Dėl
vieno, mes karšinčiai ir kiti valstybės ramstomi bėdžiai, visą laiką
drebiname kinkas, kad neišsektų. Tai Sodros pensijų ir pašalpų fondas.
PRADŽIŲ PRADŽIA
Aš,
irgi, turiu savo fondą, bet jis paprastas, be jokios egzotikos,
atsitiktinai pradėtas.
O buvo taip. Baigęs Lietuvos Vet. Akademiją, dirbau Marijampolės raj.
(tada Kapsuko), Atžalyno tarybiniame ūkyje.
Nuvykęs
darbo reikalais pas vieną valstietį, virtuvėje prie krosnies pamačiau
šūsnį tarpukario žurnalų. Paklausiau kas tai? Paaiškino, kad čia
gyvenusio buožės, ištremto į Sibirą, ant aukšto rastas šlamštas. Geri
prakurai. Aš žado netekau. Paprašiau, kad perleistų man. Galiu tam
tikslui kioske nupirkęs atvežti Pravdų ir Izvestijų. Atidavė ir
taip. Leido dar užlipus palėpėje pasirankioti likučių.
Taip
pas mane atsirado įvairių metų laidos Tautos Mokyklos, Židinio,
Šaltinio, Trimito, Kario ir kitų žurnalų. Tai buvo mano
fondo pradžia. Vėliau, kai pasisekdavo ką nors vertingo surasti,
priglausdavau pas save. Viešai afišuotis negalėjau, nes sovietinis
saugumas už tokią meilę geltonąjai spaudai galėjo pritaikyti
baudžiamąjį straipsnį.
Sykį
buvo ir provokatorių atsiuntę. Atėjo, toks apskuręs tipelis su keliomis
J. Piliponio, M. Zevako ir kitų autorių, tarpukaryje išleistomis,
knygomis; prisistatė kolekcininku ir pasiūlė gal domiuosi ir noriu
pamainykauti. Galys ir daugiau paieškoti. Supratau jo kėslus. Pasakiau,
kad man gana ir Vyt. Petkevičiaus idėjinių, patriotinių knygų.
Tą
veikėją dar kartais ir dabar matau Marijampolėje. Kiek girdėjau jau
eksprezidento Rolando Tapšnotojo parankiniu pasidaręs. Anot, vieno
Padovinio kaimo senolio: - mėšlavabalis visada pietums šū... ras.
Dėl aiškumo pridedu pora faksimilių iš mano saugoto mėnesinio kultūros
žurnalo Vairas 1931 m. spalio mėn. Nr. 10.
Eksc.
Tautos Vadas, Respublikos
Prezidentas
ANTANAS SMETONA
Šiemet
sukako lygiai dvidešimt penkeri metai, kai ANTANAS SMETONA pradėjo
dirbti garbingą, taurų, nors ir labai sunkų, plunksnos darbą.
ANTANAS
SMETONA - publicistas, bet Jis kartu ir filosofas, išminties ir dorovės
mokytojas. Jis - drąsus ir energingas mūsų tautos teisių gynėjas. Jis -
gilus tiesos mėgėjas ir uolus jos apaštalas.
ANTANAS SMETONA per
ilgus metus mokė mūsų tautą. Jis rodė kelius tautos vadams, mūsų
inteligentams, kad jie, šviesdami mokslo ir dorovės šviesa kelią, per
gilesnį tautišką susipratimą vestų mūsų kraštą į politiškai
nepriklausomą valstybę.
ANTANO SMETONOS, garbingo, tauraus ir
kilnaus mūsų Tautos Sokrato, dvidešimt penkerių metų plunksnos darbai
paminėti ir yra skiriamas šis Vairo" numeris.
Redakcija.
Už šitokią literatūrą sovietiniais laikais galėjai: netekti tarnybos, būti gydomas psichiatrinėje ligoninėje, gauti atostogų kalėjime.
1944 m. spalio mėnesį, bėgdama nuo sovietinės okupacijos, dalis mūsų
šeimos pasitraukė į vakarus.
Po
kurio laiko vyriausia sesė Monika Butkevičienė įsikūrė Australijoje,
brolis Zenonas Kanadoje, sesė Bronelė ištekėjo ir apsigyveno Čikagoje.
Likusius
Lietuvoje - vyriausią brolį Antaną tąsė po gulago kalėjimus, seserį
Aureliją Šakinienę ištrėmė į Sibirą prie Lenos upės.
Po
Stalino mirties (1953 m.) atslūgus griežtoms represijoms, užsimezgė
pirmieji ryšiai su emigrantais. Prasidėjo susirašinėjimas. Galėjo
atsiųsti ir kai kokių daiktų, sveikinimo šventėms atvirukų, kurie
palyginus su tarybiniais, buvo labai gražūs. Jų ir sukaupiau didelę
kolekciją.
Apie
1972 m. pradeda leisti gimines pasisvečiuoti į Lietuvą. Vėliau, po ilgų
tikrinimų procedūrų ir kyšių, saugumas jau duodavo leidimą apsilankyti
pas gimines, ne tik išrinktuosius, bet ir paprastus mirtinguosius. 1988
m. po 16 metų tikrinimo gavau leidimą ir aš nuvykti pas sesę į JAV (Aukso
žiedai
2004 m., Vizija
virš Atlanto 2002 m. Marijampolė).
Grįždamas
parsivežiau ne tik mandrų skudurų, bet ir keletą ten išleistų
lietuviškų knygų. Taip pas mane pradėjo kauptis išeivijos leidžiama
literatūra.
1997
m., būndamas Aleksandrave, gavau paskaityti Kretingos
Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos darbuotojos J.Klietkutės
surinktą medžiagą apie Pakutuvėnų
kaimo gyventojus.
Nežiūrint kai kurių netikslumų, atliktas didžiulis darbas.
Į
Anapilį traukėsi mūsų šeimos nariai. 1967 m. po K. Orvydo padarytu
akmeniniu paminklu, Pakutuvėnų kapinėse, amžinam poilsiui, atgulė
senieji Antanas ir Marija Stonkai. 1992 m. Vilnijos krašte Karveliškių
kapinėse gyvenimo kelio pabaigos kryžių įsmeigė vyriausias jų sūnus
Antanas. 1997 m. per šv, Kalėdas, šalia tėvų kapuose įsikūrė ir brolis
Jonas.
Paskutinėje
poilsio vietoje, pastatytas akmeninis arba kitokios medžiagos
paminklas, nedaug pasakys apie čia besiilsintį. Juk žmogaus gyvenimas
irgi istorija. O ką mes žinome apie išėjusius artimuosius?
Pamąstęs nutariau pamėginti parašyti pirmą savo darbą apie mūsų giminę.
Pradėjau tautos patriarcho J. Basanavičiaus žodžiais: Tauta
pamiršusi savo praeitį yra be ateities.
Darbą pavadinęs Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kronika, sulipdžiau
gana greitai 1998 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais.
Jį sudarė trys dalys.
1. Bočiai, tėvai, vaikai, vaikaičiai...
2. Sodyba ant Minijos kranto.
3. Priedai. Genealoginis medis, fotonuotraukos, sodybos
išplanavimas, pastatų brėžiniai, dokumentai, straipsniai.
Palikau daug vietos papildymui.
Pirminio Kronikos varianto kopijas išsiuntinėjau brolių ir seserų
šeimoms.
Rašydamas,
supratau, daugelio daromą klaidą: nesurinkta informacija apie bočius ir
prabočius, kol buvę gyvi tėvai. Nelabai galėjau pasikliauti dar gyvų
esančių vyresniųjų seserų žiniomis.
Norėdamas
pasitikrinti, peržengiau Lietuvos valstybinio
istorijos archyvo,
esančio Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje, slenkstį.
Apie darbą šioje įstaigoje esu rašęs savo straipsnyje Akistata
su
istorija
(1999 m. vasaris kovas Marijampolė). Rankraštis yra
Aleksandravo
krašto muziejuje Mėjga. Internetinis variantas J. Klietkutės
Peleckienės svetainės A. Stonkaus žiniatinklapyje http://www.polia.info/pakuta/Stonkus.htm.
Bevartant
senųjų bažnyčių metrikų knygų lapus padariau išrašus ir apie kitus
Pakutuvėnų kaime, kadaise buvusius gyventojus. Taip surinkau 1784-1815
m. čia gyvenusių pakutuvėniškių pavardes.
Perdavus rankraštį gerb.
Veronikai Simutienei į muziejų, ji prasitarė, kad gerai būtų
turėti ir kitų aplinkinių kaimų tokius išrašus. Darbas laukė didelis,
bet jau turėjau patirties ir po kiek laiko jai įteikiau Baltmiškių,
Mamių, Dyburių, Liepgirių ir Vaitkių senovės gyventojų pavardes.
Muziejui
labai daug padeda iš Pakutuvėnų kilęs, o dabar Marijampolėje gyvenantis
Anicetas Stonkus. Mokėdamas lotynų, lenkų, rusų kalbas, jis sklaido
Centriniame archyve esančias senas bažnytines knygas ir persirašo ten
užfiksuotus gimimus, vestuves, mirties datas. A. Stonkus surinko savo
apylinkių gyventojų kilmės duomenis, svarbiausias datas nuo 1794 m. Šio
krašto gyventojams, norintiems nusipiešti savo genealoginį medį,
nereikia blaškytis po Vilniaus archyvus, mokėti nemažus pinigus
užtenka užsukti į Vizijų muziejų Mėjga.
Roma
Mėčienė Ir buvo toks kaimas. Žemaitis 2006 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
Toliau, kaip toje žemaitiškoje dainoje: - Jou geri, jou geryn jou žondele rauduonyn susirgau archyvine liga. Pradėjau domėtis ir kitais istoriniais dokumentais, liečiančius aplinkinius kaimus, Plungę, Karteną.
Suradau po baudžiavos panaikinimo (1863 m.) darytus Pakutuvėnų kaimo
geodezinius žemės ir ganyklų atribojimo planus.
Kibiškių
ir Puškorių kaimų, iš kurių buvo sudarytas Aleksandravo folvarkas
[palivarkas], spalvotus žemės sklypų brėžinius. Plungės seniūnijos 1875
m. inventorių. Plungės miesto, po didžiojo 1894 m. birželio 24 d.,
nusiaubusio gaisro atstatymo detalų planą. Pagal jį apstatytas ir dabar
išlikęs senamiestis centras.
Spalvotų
brėžinių, planų gaudavau juodai baltas kopijas, todėl daug laiko
užtrukdavo jas nuspalvinti pagal originalą. Iš bažnytinių Metrikos
knygų, pagal protokolą darytus įrašus lotynų kalba, pakako mano L.Vet.
Akademijoje išklausyto lotynų k. kurso. Lenkų kalbos pramokau dar
tarybiniais laikais, žiūrėdamas lenkišką TV programą iš Baltstogės.
Daugiausia problemų sudarė lenkų ir lotynų kalbomis parašyti ilgi
tekstai. Teko samdyti vertėjų konsultantų.
2000
metais gerb. Veronika suorganizavo per šv. Antano atlaidus Pakutuvėnų
kaimo dar esančių gyvų, senbuvių ir kitų kartų susitikimą.
Atlaikomos
už mirusiuosius Šv. Mišios, jose dalyvauja ir Telšių vyskupas
eminencija Vaičius. Ta proga zakristijoje buvo suruošta įvairių kartų
pakutuvėniškių darbų paroda. Aš atvežiau, remiantis archyviniais
tyrinėjimais, istorija ir atmintimi parašytą pirmą savo darbą: -
Vizijos prie Senojo Ąžuolo, bei šiek tiek susistemintą, su
komentarais Akistatą su istorija (XVIII a pab. XIX a ir XX a.
pradžios Pakutuvėnų kaimo gyventojai žiūrėk rankraštį Vizija
virš
Atlanto 2002.02. Jį ir vieną Vizija... egzempliorių
įteikiau gerb. Veronikai, taip pat gerb. J. Klietkutei.
Gal
po poros mėnesių gaunu nuo Veronikos pašto siuntą kelis Žemaičių
Saulutės numerius su išspausdintomis mano Vizijomis prie Senojo
Ąžuolo. Taip parsidėjo mano bendradarbiavimas su Žemaičių Saulute.
Aš parašau straipsnį pasiunčiu į Aleksandravą, o Veronika nuvežusi
įsiūlo redakcijai. Rankraščius parsiveža į savo muziejų.
Pastabi,
prityrusi pedagogės akis mato, kaip laikas naikina mūsų istorines,
etnografines vertybes, papročius, tarmę, pagarbą senovei.
Gavusi
buvusio kolūkio kontoroje patalpą, suneša surinktus buities daiktus;
lino apdirbimo priemones ir veikiančias, su įvertu audiniu stakles.
Savo naujagimį pavadina Magdelės trobele. Į senovišką etažerę
sudeda ir mano eksponatus.
Atėjo laikas pasirūpinti ir savo Marijampolėje sukauptu istoriniu
paveldu. Bet kur sutalpinti?
Pasikalbėjome
su Veronika, palikau lėšų, gal suras ką nors tinkamo. Jai pasisekė -
surado gražuolį atrestauruotą kredencą indaują.
Tačiau,
nuo aiškios pražūties kadaise išgelbėti spaudiniai, atrodė apverktinai.
Sulamdyti, apiplyšę, iširę. Teko apsiginkluoti įvairiomis priemonėmis
ir imtis knygrišio amato. Dariau kaip mokėjau, bet
stengiausi,
kad mano rankose pabuvusios, dar ilgai galėtų gyventi.
Taip
į viršelius buvo surišti įvairių metų Tautos Mokyklos, Židinio,
Kario, Trimito ir kitų išlikusių žurnalų numerių katalogai
ir
tarpukario metu išleistos knygos.
Plečiantis
saugojimo vienetų įvairovei su gerb. Veronika nutarėme pakeisti
Magdelės Trobelės statusą į aukštesnį pavadinimą Aleksandravo
Krašto Muziejumi Mėjga (aruodas). Viliantis, kad atsiras daugiau
norinčiųjų ją papildyti savo eksponatais. Ta proga vienoje Marijampolės
kompiuterinių paslaugų firmoje užsakiau inventorinių kortelių. Ant
dalies savo senoviškiems eksponatams pažymėti, papildomai įrašiau -
Aniceto Stonkaus Fondas
Taip
beveik atsitiktinai Aleksandravo Mėjgos muziejuje atsirado mano
fondas. Jau turėjau kur padėti savo aplopytus tarpukario spaudinius,
įvairiomis progomis įsigytas retesnes knygas.
FONDO ŠALTINIAI
Muziejus ne vien tik bibliografinių senienų saugykla. Norėjosi, kad čia būtų kuo gausesnis asortimentas. Pagrindinis patalpos akcentas buvo veikiančios Magdelės staklės, bei kitos audimo manufaktūros priemonės. Mano suvalkietė uošvė Montvilienė Marija buvo talentinga audėja. Iš jos buvome paveldėję šiek tiek jos darbų. Dalis jų, o kai kurių tik fragmentai, buvo atiduoti į fondą. Velionė mano mama buvo išsiaudinusi pas garsiąją Pakutuvėnų audėją Brazdeikalę Rožę gedulingus divonus. Vieną tokį padovanojau fondui.
Panašų,
bet jau austą Aleksandraviškės Eglinskienės divoną, bei tetos
Ivinskienės ir sesės Monikos (austus XX a. pradžioje) rankšluosčius
sesė Bronelė atsiuntė iš Čikagos. Po ilgų klajonių pasaulyje vėl grįžo
į Lietuvą.
Įvairiomis
progomis buvo dovanojamos lietuviškos tautinės juostos. Per gyvenimą
nemažai jų susikaupė ir labai tiko pagyvinti muziejaus interjerą.
Fonde
pradėjau kaupti įvairius, praeityje naudotus, daiktus. Čia pakliuvo ir
XIX a. Vokietijoje pagamintas sieninis laikrodis bei XVII a. vynui
gerti metalinė taurė.
Mano
mamytės brolis, Dėdė Jonas (gimęs 1878 m. Babrungėnų kaime) buvo labai
pažangus, išsilavinęs žmogus. XIX a. pabaigoje baigęs Palangos
progimnaziją turėjo mokytojo licenziją, talkininkavo knygnešiams. 1916
m. Plateliuose su kunigu P. Malakausku, būsimu filosofu P. Montvydu
suorganizavo slaptą jaunimo organizaciją Saulutė ir leido to paties
pavadinimo laikraštį. Man mokantis Plungės gimnazijoje, teko dažnai
susitikti, bendrauti. O padovanotus tarpukario Lietuvoje išleistos
Lietuviškosios Enciklopedijos 9 tomus šiandieną laikau didžiausia
vertybe. Jo asmenybė man, ne tik padarė didžiulį įspūdį, bet nulėmė ir
tolimesnę mano pasaulėžiūrą, meilę gimtajam kraštui.
2003-siais
metais buvo dvigubas Dėdės Jono jubiliejus 125 m gimimo ir 40 m.
mirties. Jo šviesiam atminimui pagerbti, panaudojęs archyvinę ir
įvairių publikacijų medžiagą, pažįstamų bei savo prisiminimus parašiau
monografiją Dėdė
Jonas, kuri 2003 m buvo išspausdinta savaitraštyje Žemaičių
Saulutė.
Renkant
kraštotyrinę medžiagą apie Pakutuvėnus, Plungę, Aleksandravą ir kitus
aplinkinius kaimus, daug laiko praleidau M. Mažvydo ir Mokslų
Akademijos bibliotekose. Ten radau papildomai medžiagos apie Saulutę
(3 ranka perrašytus Saulutės laikraščio egzempliorius) ir
saulutininkus.
2006
metais sukako 90 metų, nuo Saulutės draugijos įkūrimo Plateliuose. Ta
proga, parašiau į Žemaičių Saulutę straipsnį ir pasiūliau paminėti šį
jubiliejų. Mano pasiūlymas sulaukė dėmesio.
Žiūrėti:
1. Žemaičių žemės žurnalas (2006 Nr. 4). Kristinos
Paulauskaitės ...
Dėkojame
Žemaitijos nacionaliniam paveldui ir jo etnologei Aldonai Kuprelytei
bei Anicetui Stonkui iš Marijampolės, kurių iniciatyva surengta
Saulutės...
http://samogitia.mch.mii.lt/Zurnalas/2006_4/Paulauskaite.htm
2. Žemaičių
žemės žurnalas (2006 m Nr. 4) Saulutės draugijai 90.
Marijampolėje
gyvenantis žemaitis kraštotyrininkas ir vienos iš šios
konferencijos iniciatorių Anicetas Stonkus pasidalino
prisiminimais apie aktyvų ...
http://samogitia.mch.mii.lt/Zurnalas/2006_4/Saulutes.htm
Konferencija turėjo pasisekimą. Platelių bažnyčioje aukojo mišias, Dvaro svirno muziejuje klausė lektorių pranešimų Telšių vyskupas monsinjoras Boruta.
Aš
padariau pranešimą apie saulutininką Dėdę Joną. Pateikiau surengtoje
parodoje, susistemintą ir paruoštą muziejui, bibliotekose surastą
medžiagą. Jos kopijas pristačiau į Plungės Žemaičių Dailės ir
Aleksandravo Mėjgos muziejus.
Po konferencijos pajutau
džiaugsmą ir pasitenkinimą, kad beveik po 100 metų buvo nepamiršti ir
tinkamai pagerbti krašto patriotai, kurie po 120 metų carinės Rusijos
okupacijos, ant savo pečių nešė nepriklausomybę Lietuvai.
Velionis
Dėdė turėjo didelę biblioteką, daug spausdinių, įvairių leidinių,
rankraščių. Po jo mirties dalis pateko į įvairius muziejus,
bibliotekas. Sodyba Babrungėnuose tebėra. Sutaręs su paveldėtojais
giminaičiais iš Jono Raudžio giminės nutariau pamėginti laimę. Surengti
paiešką ekspediciją į ... Senosios Bražinskų trobos pastogę. Nes ten,
paprastai juodai dienai, ūkininkai sunešdavo kas nereikalinga.
2008
m. nuvykau į Žemaitiją. Rugpjūčio 2 dieną vyko mūsų 1953 m baigusių
Plungės gimnaziją, abiturientų susitikimas (po 55 metų). Ta proga
apsilankiau ir savo mamytės ir dėdės Jono gimtojoje troboje. Teko
gerokai paprakaituoti belandžiojant ant aukšto patalpose, bet nusivilti
neteko Mėjgos muziejų papildžiau labai vertingais, istoriniais
eksponatais.
Babrungėnų
kaimo Bražinskų sodybos troba
Su muziejaus
šeimininke Veronika apžiūrime rastus senovinius leidinius
NOSTALGIJA
Bėgančių metų tėkmėje pradingsta, kadaise (1942 m.) įkurtos Pakutuvėnų parapijos kaimų gyventojai. Nedaug mūsų beliko, kurie, tada sekmadieniais, bėgdavome į kapinių koplytėlę klausyti šv. Mišių. Čia priėmiau ir pirmąją Komuniją.
Dabar liko tik kaimų likučiai ir nė ženklo buvusių senųjų sodybų.
Tačiau
per parapijos globėjo šv. Antano atlaidus, birželio mėnesį, per
Vėlines, šv. Kalėdas, Velykas ir net paprastais sekmadieniais,
tikintieji netelpa bažnyčioje.
Dabar
jau atvyksta kitos, jaunesnės kartos, kurių šaknys likusios šiose
žemėse, kurių bočiai ir artimieji ilsisi čia ant Minijos kranto,
Senosiose Kapinėse.
Per
praėjusį karą mūsų išardyta šeima išsiblaškė po visą pasaulį. (A.
Stonkus Aukso Žiedai 2004 m. ir Vizija virš Atlanto 2002 m.
Marijampolė).
Ilgą
laiką tik laiškai tebuvo mūsų šeimos narių, išsiblaškiusių po įvairius
kontinentus, bendravimo priemonė. Laukiamiausios jiems dovanos buvo
gimtųjų vietų nuotraukos.
Po tirono Stalino mirties, atsileidžiant politinei įtampai, jau kai
kas, galėdavo atvykti arba išvykti pas gimines.
Pirmą
kartą sesė Bronelė į Lietuvą atvyko 1972 m. Tačiau į Pakutuvėnus,
aplankyti tėvelių kapų ir gimtųjų vietų neleido. Apgyvendino Vilniaus
Gintaro viešbutyje ir tautiečių grupė, prižiūrima saugumiečių, buvo
organizuotai nuvežta į Druskininkus, Kauną, Trakus ir Vilniuje ....
pionierių lagerį.
Tik 1991 m. vasarą, kai Pakutuvėnų bažnyčia dar priklausė Plungės parapijai, jos klebonas čia aukojo šv. Mišias už Stonkų giminę. Prie tėvelių kapų susirinkome brolis Antanas, Zenonas, atvykęs iš Kanados, sesė Bronelė iš JAV, sesė Aurelija, brolis Jonas ir aš. (Sesė Monika iš Australijos atvyko tik po metų). Sunaikintoje tėviškėje, tarp išlikusių, kadaise brolio Antano pasodintų obelaičių, pavalgėme bendrus pietus. Žiaurus karas ir pokaris mūsų iš gyvenimo neišrovė. Su Dievo pagalba, visi 7 dar buvome gyvi. Stebuklas!
JŲ ŠAKNYS PAKUTUVĖNUOS
Atgavus
nepriklausomybę Monikos dukra Danutė Baltutienė prie Žlibinų Smilgiuose
atsiėmė tėvų žemę, pastatė pastatus, užsodino parką ir pradėjo
ūkininkauti. Iš globos namų pasiėmė du augintinius, leido mokintis ir
paruošė savarankiškam gyvenimui. Ji aktyvi visuomenės veikėja
Oginskio dvaro bičiulių pirmininkė.
Baltučių
sodybos kampelis Smilgiuose
Kai buvo galima laisviau jaustis ir atgavus nepriklausomybę, dažniau atsilankydavo sesė Bronelė ir brolis Zenonas. Jie lėšomis prisidėjo prie Pakutuvėnų bažnyčios remonto.
Tėvo gimtąjį kaimą aplankė ir Zenono sūnus Audrius ir dukra Silvija.
Jiems labai patiko sakė, kad čia gera aura.
Ne
tik tėvams, kurie nuo bolševikų raudonojo tirono pasitraukė į vakarus
ir ten sukūrė savo gyvenimą, bet ir jų vaikams rūpi mūsų kraštas,
tautos ateitis.
Minėjau, kad Danutė Monika Baltutienė
įkūrusi savo sodybą, iš globos namų paėmė du paauglius (berniuką ir
mergaitę), paruošė juos savarankiškam gyvenimui.
Kitoks variantas su Zenono dukra Silvija Stonkute Johnston.
Padarysiu
trumpą įvadą. Gyvendami Kanadoje, Hamiltono mieste, pastebėjo, kad pas
juos neapsilanko gandras. Pasitarę šeimoje nutarė nuvykti į Lietuvą,
kur gandras pripažintas nacionalinius paukščiu ir čia išspręsti
reikalus.
Po ilgiau negu metus trukusių biurokratinių derybų
iš Kauno vaikų globos namų gavo leidimą įsivaikinti porą vaikučių
sesutę ir broliuką.
Nenoriu komentuoti žodžiais, pažvelkime į šias jų bendro šeimyninio
gyvenimo nuotraukas po metų Kanadoje.
Pirmoji Tėvo
dienos šventė, iš dešinės dėdė Audrius (Zenono sūnus)
Šeimos atostogos
Pirma diena
mokykloje
Kiek daug
džiaugsmo
Matosi jie visi laimingi.
Savo
Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kronikoje seserį Bronelę pavadinau
Motina Tereza. Kai mes dar gyvenome socialistiniame rojuje, kuris
nepasižymėjo gėrybių gausa, sesė nežiūrėdama savų rūpesčių, siuntė
pagalbą ne tik saviems, bet ir pažįstamiems. Atgavus nepriklausomybę,
pasikeitus ekonominei situacijai, įvairių daiktų siuntos pašalpa,
pasidarė nebeaktuali.
Bet,
jos šita kryptimi įgyta patirtis, labai praverčia kitu tikslu.
Truputis
istorijos. Už Atlanto įsikūrę po karo lietuviai sukūrė įvairiose
vietose bendruomenines parapijas, draugijas, lietuviškas mokyklas,
leido knygas, laikraščius...
Bėgant
metams, keičiasi kartos. Senieji išmiršta, jaunieji užgimę ir
išsimokinę vietoje, turi savo tikslus. Jau kiti nežino tėvų gimtos
kalbos. Jų gimtasis kraštas: JAV, Kanada, Vokietija, Australija, ar
kita valstybė. Jiems nebeįdomios, ar dėl kalbos barjero nebeskaitomos
jų senelių ar tėvų parašytos knygos. Praktiškai, jos liko
nebereikalingos.
Minėjau,
kad pirmąsias užsienyje leistas lietuviškas knygas parsivežiau po savo
kelionių į JAV, Kanadą, Australiją. Nemažai atvežė brolis Zenonas,
Bronelė. Taip mano fonde pradėjo kauptis egzodo leidiniai. Aš pasiūliau
Bronelei paieškoti daugiau įvairios literatūros.
Kadangi
ji jau turėjo įgūdžių, siųsti, tai dabar iš naujo pradėjo plaukti per
Atlantą siuntiniai, bet jau kitokio intelektualaus turinio. Jų tarpe
visos ten išleistos Katalikų Kronikos dalys, B. Kvyklio IV tomai,
Mūsų Lietuva ir kitų rašytojų prozos, poezijos bei įvairių sričių
mokslo veikalai. Mano svajonė, kuo daugiau surinkti į fondą tokių
darbų, kad norintys galėtų pavartyti, pasiskaityti ir suprasti, kuo
gyveno mūs artimieji išeivijoje, kai mes buvome budriai saugomi už
bolševikinės, geležinės uždangos. Svarbiausia mano
talkininkė ir mecenatė Bronelė.
Bronelė su
dukromis. Kairėje Gražina - dailininkė, dešinėje Regina provizorė
Su anūkais. Iš
kairės Adomas, Laura, Povilas, Petras. Įvairių JAV universitetų
studentai
PARODA
Mano
žmona Ona Milda 2008 m gruodį surengė aliejumi tapytą darbų parodą
Marijampolės meno centre. Nors ji yra nutapiusi apie 1000 paveikslų ir
jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Kanadoje, Australijoje,
Vokietijoje, bet viešą parodą surengė pirmą kartą. Savo darbais jį
tęsia senųjų rusų dailininkų, Šiškino, Briulovo, Saurasovo, marinisto
Aivazovskio ir Lietuvos peizažisto Žmuidzinavičiaus realistines
tradicijas.
Paroda turėjo didelį pasisekimą. Kūrinių nuotraukos yra internete. A.
Stonkaus fondo Pirmoji paroda.
Dalį paveikslų (6), daugiausia kaimo ir Žemaitijos tematika, nutarėme
padovanoti Aleksandravo Mėjgos muziejui. Tegu būna jos paveikslų mano
fonde dvejose: virtualioje ir realioje erdvėse.
Noriu pažymėti internetinę mano fondo reikšmę. Ten sukelti svarbiausi parašyti darbai, kuriuos suinteresuotas asmuo, bet kada gali pasiskaityti, pasinaudoti, nereikia vykti į Aleksandravą, kreiptis į muziejaus šeimininkę.
Atsigręžus
į praeitį bei mano, daugiau nei pusės amžiaus išgyvenimų aprašymus,
gimtųjų vietų istoriniai tyrinėjimai, pasakojimai apie kaimo papročius,
literatūriniai bandymai. Surankioti senieji buitiniai rakandai. Visą tą
darbą atlikau, gyvendamas toli, Sūduvos krašte ir esu dėkingas, kad
Aleksandravo bendruomenė įvertino mano pastangas. 2006 m birželio 10 d.
pareikšdama padėką.
Savo
fondo aprašymą noriu pabaigti Žemaitijos poeto, Alkos muziejaus
įkūrėjo, bolševikų Šilutės rajono, Macikų konclageryje nužudyto Prano
Genio kreipimuos eilėraštyje
Žemaičiou
Tvėrčiau
sospausk, žemaiti, ronkuo žombi,
Ėr vaga ėšvaryk par vėsa žemė platė
Gėliau įsmeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,
Te vėsas sviets tavi ėr tava žemė mata.
2009 m. kovas, Marijampolė
DOVANOS IŠ ANAPUS
2003 m kovo mėnesį pabaigiau rašyti monografiją apie Dėdę Joną (Bražinskį). Tais pačiais metais ji buvo atspausdinta Žemaičių Saulutėje.
Joje rašiau: Gal Dievo
Apvaizdos dėka dėdė liko bolševikų draskomoje gimtinėje ir kaip, kad
1916 m. rašė savo Lietuvos atsišaukime vėl budėjo prie sužeistos,
kraujuose paplūdusios, gulinčios ant mirties patalo Lietuvos. Taikliai
pastebėjo rašytojas S. Kašauskas: jis liko tarsi tremtinių
ambasadorius gimtinėje. Skrido jo rašyti laiškai ne tik į rytys, bet
ir į vakaru, ir nebuvo kada rūdyti plunksnai.
Šiemet (2009 m.), rašydamas apibendrinamąjį straipsnį Mano fondas, parašiau sekančias eilutes: Velionis Dėdė Jonas turėjo didelę biblioteką, daug spausdintų, įvairių leidinių, rankraščių. Po jo mirties dalis pateko į įvairius muziejus, bibliotekas. Sodyba Babrungėnuose tebėra. Sutaręs su paveldėtojais, giminaičiais, Jono Raudžio dukra T. Razmiene, nutariau pamėginti laimę. Surengti paiešką ekspediciją į ... Senosios Bražinskių trobos pastogę. Nes ten, paprastai juodai dienai, ūkininkai sunešdavo, kas nereikalinga.
Mano paieškos pranoko
visus lūkesčius Mėjgos muziejų papildžiau labai vertingais,
istoriniais eksponatais.
Bet svarbiausia dovana
iš Anapus buvo, sename kubile, užkeltame ant aukšto, kuriame gal kelios
Steponavičių ir Bražinskių kartos raugdavo kopūstus, tarp
įvairaus šlamšto, rakandų suradau velionio Dėdės fortfeluką
mokyklinį dermantinį krepšį, kurį nuotraukoje laiko prispaudęs prie
kairio šono.
Taip jį paspaudęs po pažastimi, praėjo senatvėje, šimtus kilometrų,
laiškanešio keliais ir takais. Jame buvo nešami gauti ir parašyti
laiškai į tremtį Sibirą, į emigraciją Vakaruose.
Jį suradau pilną
istorinių tremties laiškų. Čia buvo rašyti laiškai Jono Raudžio iš
Sibiro tremties ir parvežti iš ten Dėdės laiškai į Sibirą. Bet
daugiausiai nustebino, ir dažniau privertė plakti širdį, jame rasti
dviejų laiškų Dėdės padaryti nuorašai.
Pirmas rašytas mano
sesės Monikos tėveliams iš tolimosios Australijos 1956 m. liepos 28 d.
Antras nuorašas mano svainio, tėvelių žento V. Butkevičiaus laiško,
rašyto 1956 m. rugsėjo 30 d.
Toliau įdėsiu jau kompiuteriu darytus nuorašus ir laiškų pradžios
faksmiles. Bet dėl aiškumo čia patalpinsiu dar ankščiau mano parašytą
medžiagą apie Smilgių kaime Butkevičių šeimą.
1998 metais Pakutuvėnų
kaimo Stonkų giminės kronikoje rašiau:
Išrašas iš
"Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės Kronikos"
Manė. Monika
Stonkutė Butkevičiene -
Venskienė
Vyriausia sesuo. Gimė 1915 m. kovo 3 d., kada tėvelis jau buvo vokiečių
nelaisvėje. Po gimdymo mama sunkiai sirgo ir baba Narkienė Emilija
Monikutę augino pas save ūkyje Mardosų kaime. Kiek ten išbuvo nežinau,
tačiau vėliau kartu su Antanu ėjo į pradinę mokyklą, buvo pagalbininke
namų darbuose. Vėliau, kaip ir dauguma mergaičių, buvo ruošiama į
nuotakas. Tam reikėjo suruošti kraitį, išmokyti gaspadinauti. Labai
padėjo Kretingoje, grafo Tiškevičiaus rūmuose įkurta žemės ūkio
mokykla. Joje savo laiku mokėsi Monika, Antanas, Aurelija, Jonas.
Atkūrus nepriklausomybę, valdžia rūpinosi, kad kaimo jaunimas
šviestųsi, mokėtų ūkininkauti ir iš tikrųjų eitų "vien takais dorybių".
Buvo apčiuopiami ir šitų mokslų vaisiai mūsų ūkyje. Antanas užsiaugino
sodinukų ir įveisė sodą, kurio kelios obelaitės ir dabar likusios.
Monika davė impulsą
įsirengti inspektus, vienintelius visame Pakutuvėnų kaime, auginti
pomidorus ir kt. daržoves. Apie 1934 m. Babrungėnuose mirė boba
Bražinskienė. Dėdė Jonas ūkyje liko vienas. Tačiau, kaip esu rašęs, jo
ūkininkavimas neviliojo. Teta Petronėlė Serapinienė turėjo viltį
kaimynystėje esančią tėviškę prisijungti prie savo ūkio. Tokiam
variantui pasipriešino jos seserys Ivinskienė, Raudienė ir Stonkienė. Į
pagalbą dėdei Jonui jos pasiuntė pusbrolį Joną Raudį ir pusseserę
Moniką. Monikai tai buvo gera proga savarankiškai ūkininkauti. Tėvas,
apsižiūrėjęs, kad duktė "begaspadinaudama" dėdės ūkyje neliktų sena
merga nuvažiavęs ją atsiėmė.
Monika ištekėjo 1936
metais už Telšių apskr. Plungės valsčiaus Smilgių kaimo bajoro
Butkevičiaus Vaclovo, į didelį ūkį (virš 60 ha). Štai ką rašo Br.
Kvyklys knygoje "Mūsų Lietuva" IVtt. 85 psl: "4 km į pietryčius nuo
Žlibinų yra Smilgių kaimas. Jo laukuose yra akmenų su "Velnio pėdomis".
Apie juos pasakojama įvairių padavimų. Pagal vieną jų senovėje čia
gyvenęs kažkoks Butkevičius ir turėjęs prijaukintą kauką, kuris jam
prinešdavęs įvairiausių gėrybių. Tai pastebėję žmonės, pradėjo jį
šlakstyti švęstu vandeniu. Nelabasis ėmės smarkiai bėgti per akmenis ir
juose palikęs savo pėdas". To turto dar buvo ir kai Monika ten nutekėjo
į marčias. Tėvui nelabai patiko bajoriška žento kilmė. Tačiau mamai -
labai. Ir Monika aiškino: "už bajoro, kad ir pliko, būsiu
ponia, ne mužikė". Jos bajoras buvo apie 15 metų vyresnis, išsilavinęs
(mokytojas). Jų giminėje buvo nemažai išsilavinusių asmenų. Vyras buvo
aukštas, šviesaus gymio, mandagus. Taip susikūrė nauja Butkevičių šeima.
1937 m. gegužės 31 d. gimė mergaitė, pakrikštyta Danute. Normalus
ūkininkavimas buvo iki 1940-ųjų bolševikinės okupacijos metu. Tada
apkarpė žemę, įkėlė į namus naujakurį, o šeimininkus įtraukė į sąrašus
trėmimui į Sibirą. Nuo tremties išsigelbėjo pasislėpę. Kai vokiečiai
išvijo bolševikus, gyventi pasidarė ramiau, bet visi buvo baisiai
sukrėsti išbėgančių bolševikų piktadarysčių, Rainių miškelio žudynių.
Nenumaldomai artėjo 1944-ieji metai. Liepos mėn. rusai užėmė Vilnių,
okupavo didesnę dalį Lietuvos. Frontas sustojo ties Šiauliais.
Raseiniai ėjo iš rankų į rankas. Įtampa vis didėjo. Pagaliau spalio
mėnesį pasidarė aišku, kad nauja bolševikų okupacija neišvengiama. Teko
kinkytis arklius, įsidėti šiek tiek daiktų, drabužių, maisto, šeimyną
ir trauktis. Pilni keliai buvo pabėgėlių. Į Pakutuvėnus Butkevičiai
atvyko spalio 8 d. Iš pabūklų griausmo darėsi aišku, kad frontas vis
artėja. Spalio 9 d. ryte Butkevičiai susiruošė į tolimesnę kelionę.
Mama įsodino į jų vežimą Bronelę. Zenonas su Jonu į vežimėlį pasikinkė
arklį ir kartu su kitais pabėgėliais patraukė į Vakarus. Sudiev,
Tėvyne. Maždaug po trijų valandų prie Aleksandravo ir
Liepgirių jau vyko mūšis. Nuo Kulių prasiveržę rusai užkirto kelią
Plungė - Kretinga. Kas spėjo - nuvažiavo. Mes su tėveliu ir mama dar
likome namuose.
Butkevičiai, po visokių kelionės nuotykių, karo pabaigą sutiko Vakarų
Vokietijoje, amerikiečių zonoje. Atsirado ir Zenonas. Visi gyveno
perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, sąlygos buvo sunkios.
Bet Monikai netrūko
ryžto ir energijos. Buvo įsigudrinusi stovykloje net kiaulę
užsiauginti. Ir čia buvo neramu. Kas galėjo užtikrinti, kad nugalėtojai
nesusitars ir neatiduos bolševikams. Kai tik atsirasdavo kokia
galimybė, visi stengdavosi iš šitos pavojingos vietos sprukti kuo
toliau. Su drauge Olga į Angliją išvyko Bronelė. Vėliau Zenonas sudarė
sutartį vykti kirsti miškų į Kanadą. Tolimoji Australija priėmė į
darbus pabaltijiečius: apie 1947 m. kelionė į Italiją, į laivą ir
sudiev, Europa. Visą laiką vaikščiojus tvirta žeme, kelionė jūromis
nebuvo lengva, pagaliau laivas prisišvartavo Melburno uoste.
Netekę tėvynės lietuviai atvyko į "pažadėtąją žemę".
Po Pietų kryžiumi. Jų į
šitą kontinentą atvyko apie 10 000. Niekas čia nelaukė su duona ir
druska. Dažnai vietiniai atvykusius pavadindavo "bloody balts" -
kruvinieji baltai. Vaclovas pagal sutartį turėjo kirsti miškus, o
Monika įsidarbino viešbutyje. Sunku buvo, reikėjo kurtis iš naujo,
Danutę leisti mokintis. Bet jau buvo ramūs, kad nebepaklius į kruvinas
Stalino rankas. Vėliau Monika dirbo siuvėja. Šeima įsigijo Melburno
priemiestyje, Essendone namą. Vaclovas pradėjo negaluoti ir Monika liko
našle. Melburne gyveno ir pusbrolis Zenonas Raudys su žmona ir sūnumi
Antanu, tai jie artimai bendravo.
Netoli Melburno
Džolongo mieste gyveno žemaitis nuo Mosėdžio Jonas Venckus, kuris liko
našliu. Susitarę jie nutarė susieti savo likimus. Taip Monika tapo
Monika S. Butkevičienė - Venckienė.
Išrašo pabaiga
Amžiaus
kalendorius verčia vis naujus
gyvenimo metus, o su jais vis silpsta gyvybinės jėgos. Kartu su
Melburno lietuvių bendruomene jie su viltimi klausėsi apie pokyčius
Gimtinėje. Į tolimąją Australiją atvyko daugiau tautiečių, padvelkė
Atgimimo vėjai 1989 m. gruodžio mėnesį Melburno oro uoste po 45 metų
susitiko jauniausio brolio Aniceto ir vyriausios sesės Monikos šeimos.
1992 m. birželio mėnesį po 48 metų Monika ir Jonelis Vilniaus aerouoste
išlipę iš lėktuvo atsistojo jau ant atgavusios Nepriklausomybę Lietuvos
žemelės. Aplanko jau nebepažįstamas, pasikeitusias gimtąsias vietas ir
išvyksta vėl atgal po Pietų Kryžiumi. Dukra Danutė, Monika grįžusi
atsiėmė tėvų ir protėvių ilgus amžius valdytą žemę ir vietoje
sunaikintos gimtosios, pastatė naują modernišką Žemaitijos bajorų
sodybą.
2002 m lapkričio mėn. 3 d, nustojo plakusi Monikos vyro Jonelio širdis.
Vėl teko pražilusią galvą pridengti juodu našlės gedulu. 2004 m.
pavasarį sugrįžusi iš Australijos Monika liko Smilgiuose ...
2005
m. kovo 3 d. 90 m jubiliejus
90 kartų pavasariais žydėjo sodai gimtojoje Žemaitijoje.
90 kartų pakvipusiais nokstančiais javais vasarų nusinešė gimtųjų laukų
vėjai.
Tiek pat rudenų ir žiemų lietumi bei pūgomis beldėsi į bakūžių langus,
į Tavo veidą ir širdį
Tavęs nepalaužė jokios vėtros ir, nors, gyvenimo ruduo palietė
smilkinius, paliko ženklus veide ir rankose.
Tu kaip Baltoji Tėviškės Obelis širdimi išlikai visada jauna...
Mielai Monikutei,
sveikatos, geros nuotaikos ir
ilgo amžiaus linki visa
Stonkų Gentis.
Monikos
namo kieme
Melburnas Essendon W5. 1989
In
memoriam
A.T.A MONIKA STONKUTĖ BUTKEVIČIENĖ VENCKIENĖ
(1915-03-03 2007-10-13)
Spalio 15 d. susirinko gausus būrys giminaičių iš Žemaitijos, Kauno ir Vilniaus į Žlibinų bažnytėlę, Plungės rajone, išlydėti amžinon kelionėn Moniką Venckienę. Jos pusbrolis kun. Liudvikas Serapinas iš Palangos atlaikė gedulingas šv. Mišias ir pasakė įsimintiną pamokslą apie velionės Monikos ilgą, sunkų, meile artimui ir tėvynei paženklintą gyvenimą...
Nuorašas 1956 m. liepos mėn. 29 d.
Daug metų prabėgo, kada aš Judviem berašiau laišką. Gal jau pagalvojot,
kad aš Judu pamiršau. Aš nepamiršau ir nepamiršiu Jumis niekados.
Aplinkybės buvo tokios, kad nenorėjau Jums ir negalėjau rašyti. Dabar
šiek tiek pasikeitė, galima rašyti ir siuntinius siųsti. Mes vyras ir
duktė esame, dėkui Dievui, visi sveiki. Aš dirbu siuvykloje. Vyras
dirba automobilių fabrike, turi gerą darbą. Duktė mokinasi mokytojų
seminarijoj. Už dviejų metų baigs ir bus mokytoja. Dabar ji turi 19
metų ir nebepažintumėte. Išaugo už mane du incu (coliu) aukštesnė. Čia
prie progos prisiunčiame fotografiją. Ji Jums be žodžių daug ką
pasakys. Norėtumėm gauti ir Jūsų taip pat fotografiją. Gal Jonas su
žmona galėtų atsiųsti savo vestuvinių fotografijų. Žinome, kad Jūs
gerai gyvenate, rašote mums, bet aš norėčiau Judviem, Šv. Kalėdų proga,
atsiųsti iš tolimos Australijos mažą, mažą dovanėlę paketuką, tik
nežinau, kas geriau būtų, ar iš rūbų, ar iš maisto. Parašykit man
sekančiame laiške. Pas mus dabar yra žiemos metas. Sniegas neiškrinta,
bet yra panašiai, kaip per Visus Šventus Lietuvoj. Dažnai lyja ir
šaltas vėjas pučia. Dažnas iš mūsų sergame slogomis. Vasarą yra per
daug karšta. Taigi klimatas nėra sveikas gyventi. Daug norėčiau
parašyti Jums, bet trūksta žodžių. Labai esame pasiilgę Jūsų visų.
Siunčiame mes Jums visiems, visiems širdingiausių sveikinimų ir
linkėjimų. Kitą sykį daugiau parašysiu. Lauksiu ir Jūsų laiškų. Likit
sveiki. Sudiev. Bučiuoju Jumis visus. Sveikas, mielas dėde Jonai!
Širdingiausiai dėkojame mus už laišką, kuris mus nudžiugino ir
nuliūdino... Džiaugiamės, kad dėdė tokiame amžiuje taip sumaniai ir
dailiai parašei mums laiškelį. Duok, Dieve, Tau sveikatos ir ilgą
amžių, ir kad mums dažnai parašytumei.
Labų dienų siunčiame Jums ir Magdelei ir kitiems pažįstamiems. Sudiev.
Mano adresas:
<...>
Antrojo
laiško nuorašas
Melburnas, 1956 m. rugsėjo 30 d.
Mieli
brangūs Marele, Antanai ir Jonai,
Jūsų laišką, rašytą š./m. rugsėjo 8 d. Gavome 24 rugsėjo mėn., už kurį
labai ir labai ačiū. Labai džiaugiamės, kad esate sveiki ir gyvenate
ten pat, kur pirma ir kad galima su Jumis pasikalbėti pasikeisti
laiškais, kas pirmiau nebuvo galima. Mes esame Jūsų labai pasiilgę ir
norėtumėm Jūsų fotografiją turėti savo albume. Kai tik turėsite
nusipaveikslavę, nepamirškite atsiųsti. Kaip buvome žadėję šventėms
atsiųsti paketuką, šiandien jau užsakiau pas agentą. Paketuką gausite
tokio sąstato: 1) cukraus 10 angliškų svarą; 2) šokolado 1 svarą; 3)
taukų 1 svarą; 4) saldainių 1 svarą; 5) ryžių 1 svarą; 6) sviesto 1
svarą; 7) dvi porosmoteriškos storos šiltos kojinės rudos spalvos; 8 )
moterų vilnoniai apatiniai du komplektai; 9) vyrų šilti apatiniai su
ilgom rankovėm 1 komplektas; 10) skarelė kvadratinė 32x32 dydžio. Tai
viskas. Muitą ir pasiuntimą mes apmokėjom. Jums nereikės nė cento
mokėti. 1 svaras šokolado tebūna dėdei Jonui. Kitas Marelei su Antanu.
Labai atsiprašom, kad negalėjome dėdei atsiųsti akinius nei padidinamo
stiklo, nei kitką, nes tokių dalykų kainoraštyje neradome. Noriu
paaiškinti, kaip siuntiniai siunčiami į Lietuvą. Siuntiniai užsakomi
pas agentą pagal nurodytą kainoraštį. Negalima užsakyti tokių dalykų,
kurių nėra pažymėta kainoraštyje. Todėl negalėjome užsakyti akinių ir
kitką, nes nebuvo kainoraštyje. Mūsų agentas, gavęs užsakymą, pagal
kainoraštį paima pilną apmokėjimą su muitu ir persiuntimu, siunčia
užsakymą su pinigais į Angliją Londoną. Čia tam tikra įstaiga sudaro
paketuką ir išsiunčia nurodytu adresu. Siuntiniai yra apdrausti ir
garantuojamas jų pristatymas. Siuntinių pristatymas į Lietuvą trunka 7
savaites. Atleiskite, kad mes tokį mažą siuntinį teišgalėjome.
Siuntinys galėjo būti žymiai didesnis, jei muitas būtų imamas mažesnis.
Pavyzdžiui už 1 svarą cukraus mes mokame 11 penų, o siunčiant su muitu
kainuoja 5 šilingai ir 8 penai. Nepagalvokit, kad mums šis paketukas
labai apsunkina. Tai tik vienos savaitės santaupos. Jei mes ir toliau
turėsime pastovų darbą, ir jei Dievas duos sveikatos, mes ir kitą
paketuką atsiųsim, jei neatsisakysit priimti. Atleiskit, kad tokį menką
paketėlį pasiunčiau. Neseniai Genelei pasiunčiau paketuką. Manau, kad
Aulelė paprašys mūsų paketuko, reikės ir jai pasiųsti. Dar už namą
nebaigiau mokėti bankui paskolą. Aš į viską žiūriu objektyviai. Jei
nesukliudys mums bedarbė, tai už metų baigsime visas skolas mokėtis ir
mudu su Manele galėsime pasiilsėti nedirbti, o pragyventi galėsim iš
savo namelio, kurį neseniai pirkome. Noriu čia trumpai bendrais
bruožais apibūdinti praeitį. Manau, kad Jums bus įdomu. Į šį kraštą
atvykome prieš 6 metus, t y. 1949 m. Laivu plaukėme 30 dienų. Ta jūros
kelionė mumis labai išvargino. Ne tik jūros liga kankino, bet ir tas
nepaprastas karštis, nes reikėjo perplaukti per pusiaują, t.y.
karščiausią vietą. Prieš išplaukiant turėjome pasirašyti Australijos
konsului kontrakto sutartį, kad pasižadame dvejus metus dirbti ten, kur
valdžia nurodys. Tie dveji metai mums buvo labai sunkūs. Aš patekau pas
ūkininką apynių augintoją. Jis turėjo apie 5 hektarus apynojo. Jis
darbininkų nepalaikė, nes pas jį buvo blogai gyventi: darbo buvo labai
daug, maistas man neįprastas, tolimas kraštas. Tas aplinkybes sunkino
anglų kalbos nemokėjimas. Mokėjo man tiek pat, kaip ir kitiems
darbininkams. Po 8 mėnesių pasisekė darbą pakeisti. Dirbau su kitais
darbininkais miške. Iš viso buvome 15 vyrų brigada. Kirtome su
kirviais, be pjūklų, storiausius medžius. Kai nukirtome keletą ha
miško, tame pačiame miške kasėme mažas duobeles ir sodinome pušaites, 8
metų senumo. Čia buvo žymiai geriau, nes maistas buvo labai geras,
galima buvo pasirinkti, kas patinka. Dirbome tik 40 valandų į savaitę
ir atlyginimas buvo didesnis. Žmonelė pateko į viešbutį dirbti. Na, čia
jos šeimininkas, kaip begalėdamas išnaudojo jos didelį darbštumą.
Australai manė, kad mes čia atvežti kaipo belaisviai ar vergai, nes
neturėjome kam pasiskųsti. Bet valdžia mumis gailėjo. Danutę atidavė į
seserų vienuolių gimnaziją. Ten ji gyveno ir mokėsi, o už maistą ir
mokslą reikėjo mokėti. Užbaigėme dviejų metų sutartį, pasisamdėme
didelę mašiną tralą, susikrovėme visus savo daiktus ir išvykom 200
mylių į didelį miestą Melburną. Čia jau gyveno prieš metus atvykęs
Napoleonas. Susikrapštėm visus pinigus, kiek pas turėjom, susidėjom su
Napoliu, dar iš banko pasiskolinom, nusipirkome pajūryje seną didelį
medinį namą. Tuoj gavome geresnį darbą ir pradėjome miestietišką
gyvenimą. Buvome patenkinti, kad nereikia už kvaterą mokėti, bet dar
atlieka kambarių išnuomoti. Nuomos nepigios, nes butų trūkumas mieste.
Turėjome gražų sodelį ir darželį. Laikėme ir kelias vištas. Pagal
įmokėtų pinigų mums priklausė namo. O
Napoliui dalis. Bet kaip išsimokėjom už namą, mudu
panorom atsiskirti ir turėti sau atskirą namelį. Sutarėm savo dalį namo
parduoti Napoliui, o mes nusipirkom kitą mūrinį namelį, bet turėjome
pridėti prie jo daug pinigų ir iš banko pasiskolinti. Pas mus gyvena
ant kvateros dvi australų šeimos ir vienas viengungis vokietis. Mes
turime didoką kiemą iš fronto pusės pasisodintų įvairių gėlių ir medžių
bei krūmų. Užpakaly namo yra beržas ir sodas. Sode yra obelys, viena
kriaušė, 1 citrino medis pilnas vaisių, vienas apelsino medis, ką tik
pasodintas, 3 vyšnios, 2 slyvos, 1 valakiškas riešutų medis ir krūmas
vynuogių. Be to, turime šį rudenį pasodinę agrastų, vašoklių. Pas mus
dabar pavasaris. Užvakar pasodinau darže pomidorus, kopūstus, cibulius,
burokėlius, salieras, ir dar, maža pamiršau arbūzus. Turime 9 vištas,
kiaušinių nereik pirkti. Pas mus viskas pabrango. Bet Monika apsukri.
Ji nuvažiuoja šeštadieniais į turgų. Čia perka visokių prekių,
daržovių, rūbų, medžiagos, mėsos ir kit ką. Čia galima gauti žymiai
pigiau. Žmona nusiperka medžiagos skiautelę ir pati pasiuva dukrai ir
sau sukneles. Siuvimo mašinas turi dvi. Vieną elektrinę, kitą kojinę.
Mes su australais nedraugaujame, mums nepatinka. Jie skiriasi nuo mūsų
papročiais./ mes turime savo lietuvių draugystę. Pas mus dažnai
atvažiuoja Magdelės Zenis su šeima. Jie netoli gyvena nuo mūsų. Jie ir
namą padėjo mums nusipirkti. Mes pas jį svečiuojamės, atvažiuoja
Napolis ir Ignas su žmona. Beveik nėra to sekmadienio, kad kas nors
neatvažiuotų. Susirinkęs jaunimas padainuoja. Žinoma lietuviškai.
Kartais pašoka. Pasiklauso patefono plokštelių bei radijo. Kartais
Danutė paskambina ant pianinos arba pagroja su akordeonu. Ji nemaža
muzikantė. Gaila, kad ji neturi laiko parašyti dėdei apie Australijos
florą ir fauną. Pažadėjo per Kalėdų šventes tai padaryti. Danutė mokosi
anglų kalboje, be to mokosi prancūzų kalbą. Lietuviškai nepamiršo, nes
mokėsi lituanistikos kursuose ir baigė 8 klasių iš lietuvių kalbos. Tai
dabar yra 19 metų. Ir labai dievota. Prieš egzaminus eina kiekvieną
rytą į bažnyčią prie Komunijos. Mes turime 3 lietuvius
kunigus ir turime lietuviškas pamaldas su pamokslu kiekvieną
sekmadienį. Turime du lietuviškus laikraščius. Turime skautų
organizaciją, sportininkus ir t.t. Magdelės Zenis padėjo Magdelei
pasiųsti laišką ir paketėlį. Baigiu rašyti, nes daug prirašiau. Kaip
gausit laišką paketuką, parašykit, ar viskas tvarkoje buvo.
Daug sykių bučiuojame Jumis visus Jūsų Manė, Vacys ir Danutė.
Sudiev
W. Butkaitis
<...>.
PAMĄSTYMAI
Laiškai rašyti daugiau, kaip prieš pusę amžiaus (1956). Nuorašai pageltę, apiplyšę. Kadangi mes buvome sovietų valdžios pasmerktieji giminės laiškus rašydavo Dėdei Jonui į Babrungėnus. Jis pasidarydavo jų nuorašus, o originalus įteikdavo reikiamu adresu. Tiek Monika, tiek Vaclovas į tėvus dėl konspiracijos laiškuose, kreipdavosi vardais, Marele, Antanai, į mamos seserį Raudienę - Magdele. Laiške minimas Zenono, tai Z. Raudys, jos sūnus, irgi karo audrų nublokštas į Australiją.
Tų laiškų originalų nebuvau matęs, tada buvau Kaune, Lietuvos
Veterinarijos Akademijos studentas. Ir kai, beveik, nebeliko tų
tragiškų įvykių liudininkų (dar yra periodiškai atvykstanti gyvenanti,
Smilgiuose pastatytoje sodyboje, Monikos dukra D.M.Butkevičiūtė
Baltutienė), atrodo, kad koks mistinis artimųjų balsas paliepė nuvykti
į senąją sodybą Babrungėnuose, velionio Dėdės vėlė, paėmusi mane už
rankos užvedė ant trobos aukšto, ir iš seno giminės, suaižėjusio kubilo
padavė primityvų, dermantino mokinio krepšelį, kurį taip dažnai
matydavau dar būdamas gimnazistu Plungėje. Kai pagalvoju, kiek į jį
sutilpo skausmo, ašarų, bėdų, susigėrusių į Sibiro tremtinių bei
prievarta turėjusių palikti tėvynę, tautiečių laiškus.
Mano Dėdė išsaugojo dviejų laiškų nuorašus. Atrodė jis man padavė ir
pasakė: - paimk paskaityk, dar ne viską parašei...
Paskaičiau... Juose kelionė per šėlstančius vandenynus ir tropikų
karštį į pažadėtąją žemę po Pietų kryžiumi. Sunkūs pirmieji metai pas
svetimtaučius, lietuviško darbštumo pergalė, rūpesčiai dėl artimųjų už
geležinės uždangos, pagalba. Tėvai ir kiti giminaičiai, gavę
siuntinėlius sakydavo: - gavome dovanų iš anapus.
Po 52 metų ir aš gavau dovanų nuo Dėdės Jono du laiškus iš Anapus.
