Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

Dvasininkai



Kunigas prelatas Povilas Pukys. Nuotrauka iš Pakutuvėnų bažnyčios archyvo.
Parapijos steigėju buvo kun. Pukys Povilas (g. 1882-12-3/17 Gyvakarų k., Kupiškio vls., Panevėžio aps.) prelatas, bažnyčių statytojas, ekonominių draugijų kūrėjas, spaudos platintojas, 1905 m. Vilniaus seimo dalyvis.

Iki 1905 m. platino draudžiamą spaudą lietuviškais rašmenimis. Atstovavo kupiškėnus Didžiajame Vilniaus seime. (Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. Vilnius, 2004)

Slapstydamasis nuo policijos 1906/7 m. privačiai mokėsi Liepojoje, 1907 lankė Saulės kursus Kaune, 1908 išlaikė egzaminus į Kauno kunigų seminariją, 1913-05-26 įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, platino spaudą. Tais pačiais metais perkeltas vikaru prie Karmelitų bažnyčios Kaune, po 3 mėn. vėl grąžintas į Plungę. I-ojo pas. karo metu pasitraukus klebonui, 1915-11-10 paskirtas parapijos administratorium; tose pareigose išbuvo iki 1918-11-17. Čia išplėtė labdaros veiklą, 1918 Plungėje suorganizavo lietuvišką knygyną, kooperatyvą, jaunimo Varpo draugiją. Stalgalės k. (tarp Plungės ir Rietavo) pastatė bažnyčią, pašventintą 1918-10-03. Vietovė pavadinta Stalgėnais. 1918-11-23 paskirtas Stalgėnų klebonu. Čia padėjo įkurti 4 pradžios mokyklas, buvo Plungės vls. valdybos narys. 1922-02-01 paskirtas klebonu į Žemaičių Kalvariją, kur sutvarkė bažnyčią, Kryžiaus kelių koplyčias, įtaisė du varpus, pastatė ūkio trobesių, platino spaudą, įkūrė smulkaus kredito draugiją, sėkmingai veikusią ir gyvavusią iki 1944. 1925 paskirtas Alsėdžių dekanu, 1927 pakeltas į Telšių katedros garbės kanauninkus, 1928-01-01 paskirtas klebonu į Plungę, kur 1933 baigė statyti didelę bažnyčią, pradėtą dar prieš I-ąjį pasaulinį karą; statybai išleista 538.534,20 lt. Be to, dar pastatė parapijos mūrinę salę, moterų ir vargšų namus. 1940-02-19 pakeltas pop. Rūmų prelatu, 1943 savo lėšomis pastatė mūrinę bažnyčią Pakutuvėnų k. Plungėje išbuvo iki 1945-07-30, po to ištremtas į Sibirą, 1955 grąžintas ir gyvena altaristu Tirkšliuose. (Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, T.XXIV, p.225)

„Raštas, kurį gavau sugrįžęs: „Jo K. Prel. Pukiui Alsėdžių dekanui. Telšių vyskupijos Kurija praneša Tamstai, kad J.E.Vyskupas, perskaitęs Jūsų raportą Kurijoje parašė tokią padėką: „Prel. P. Pukiui, Alsėdžių dekanui ir Plungės klebonui reiškiama nuoširdi padėka už pastatytą Pakutuvėnuose mūro bažnyčią. Telšiai 1943 XII 02 Vyskupas Borisevičius“. Telšiai 1943 XII 20 N.3003. Antspaudas. Br. Barauskas, Kancleris“.
Visose trijose mano pastatytose bažnyčiose (Stalgėnai 1919 m., Plungė 1934 m., Pakutuvėnai 1943 m.) visą laiką buvo kunigas ir dabar yra. Nuo 1945 metų nieko nestatau, nors, ačiū Dievui, sveikata laikosi. Telšių Vyskupui tarpininkaujant popiežius Pijus XII 1940 vasario 19 dieną mane paskyrė savo Rūmų Prelatu“. (Pukys P. Gyvenimo prisiminimai. Rankraštis)

Plačiau apie Povilą Pukį aprašyta Vorutos laikraštyje.

Kunigo Povilo Pukio autobiografija ir gyvenimo prisiminimai (ištraukos).

Vikaras Vladas Šlevas 1939 m. (nuotrauka
iš Varnių muziejaus fondų)
Pirmuoju besikuriančios parapijos kunigu 1942 m. buvo paskirtas Vladas Šlevas, gimęs 1910 m. balandžio 16 d., kunigu įšventintas 1935 m. balandžio 20 d., dirbo vikaru Varniuose ir Kuliuose, klebonu: Pakutuvėnuose, Pievėnuose, Viešvėnuose, Beržore, Plateliuose, Raudėnuose, Šatėse, Endriejave, Adakave, Pagramantyje, Žygaičiuose (aptarnaudamas Sartininkus ir Ropkojus). Nuo 1990 m. gegužės 20 d. buvo Skaudvilės altaristas. Mirė vasario 27 d. Tauragės ligoninėje. Palaidotas Skaudvilės bažnyčios šventoriuje.

Pakutuvėnų parapijiečiai stebėjosi naujojo klebono užmojais ir darbais. Kai kam jis atrodė keistuolis: subūrė apylinkės jaunimą ir ėmė ūkininko Stanislovo Grigalausko klojime rengti spektaklius, po kurių vykdavo šokiai. Tai buvo didelė naujiena tokiame nuošaliame kaime, o jaunimui – didelė šventė, nes po sunkių darbų ūkiuose žiemos vakarais vaikinai ir merginos  turėjo kur pabendrauti, praskaidrinti monotonišką kasdienybę. Kunigą jie labai mylėjo. Vaikai irgi buvo labai laimingi, nes klebonas iškilmingai organizuodavo Pirmosios Komunijos šventes.

„Išvažiuoju iš Kulių parapijos 1942 m. balandžio 20 d. Kelias netolimas – apie 15 km į šiaurę [į Pakutuvėnus]. Išvykau su skausmu širdyje, palikau savo pavasarininkus, angelaičius, palikau kitus parapijiečius, savo mielą kurso draugą kleboną J. Našlėną. Pakutuvėnuose gyvenau iki 1943 m. birželio 1 dienos. Taigi teišbuvau tik vienerius metus, mėnesį ir devynias dienas. Čia reikėjo statyti naują bažnyčią, kurti naują parapiją. Pasistatėme koplyčią kapinėse – čia sekmadieniais ir paprastomis dienomis buvo laikomos pamaldos. Kaimo nebuvo, tik netoliese vos keli gyventojai. O reikėjo surasti ir vargonininką, zakristijoną, ir kitus bažnyčios tarnus. Buvo 30 ha žemės – reikėjo sėklos sėjai, sėjėjų, arklių, įrankių. O juk karo metai! Važinėjau po kaimus, žmonės daug ką davė.

Mintį kurti Pakutuvėnų parapiją ir statyti bažnyčią iškėlė kun. P. Pukys, Plungės klebonas. Reikėjo akmenų, žvyro, cemento, geležies ir t.t. Dievui laiminant, geriems žmonėms padedant, darbas prasidėjo. Rugpjūčio mėn. jau buvo šventinamas bažnyčios kertinis akmuo, bažnyčios statyba vis spartėjo.

Pakutuvėnai – 11 km nuo Kulių, 15 km nuo Kartenos. Per Miniją buvo tiltas. Iškasėme naują šulinį, padarėme tvenkinį, pasodinome keliolika obelėlių ir visokių vaismedžių. Nutiesėme kelią nuo bažnyčios iki kapinių. Nupirkome fisharmoniją, suorganizavome chorą. Parapiją sudarė 6 kaimai. Klebonijai namą padovanojo našlė moteris, tačiau ji nesikišo į klebonijos reikalus. Nuo jos nupirkau gyvulių, ūkio padargų. <…> Per žiemą bažnyčios darbai laikinai buvo nutraukti, bet rūpinomės, kad ateinančiais metais viskas būtų baigta ir bažnyčia būtų pašventinta. Išaušo pavasaris. Prasidėjo laukų darbai, bet tęsėme ir bažnyčios statybą, ruošėmės didžiajai iškilmei. O kas įvyko?!

1943 m. birželio 1 d. atvažiavo su visu turtu Plungės vikaras Juozas Olšauskas ir pareiškė, kad jis vyskupo skirtas Pakutuvėnų parapijos klebonu. Labai nustebau. Jis parodė vyskupo raštą. Iškrausčiau vieną kambarį, jis susinešė daiktus. Kitą dieną ir aš gavau vyskupo raštą. Labai nemandagu ir netaktiška, kad kun. J. Olšauskas neatvažiavo pirma su vizitu dėl visko susitarti, pasikalbėti. Argi Plungės kan. Pukys negalėjo pasakyti savo vikarui?

Kitą dieną dviračiu numyniau į Pievėnus, kur pagal vyskupo raštą gavau eiti klebono pareigas. Keliauti reikėjo 60 km. Ten  dėl visko susitariau ir kitą dieną sugrįžau į Pakutuvėnus. Susitvarkiau visus dalykus, pasisamdžiau važnyčiotojus ir arkliais 1943 m. birželio 5 dieną išvažiavau iš Pakutuvėnų su ašaromis ir skausmu širdyje.

Bažnyčia jau buvo atvaryta iki stogo, greit būtume ir stogą uždengę. Palikau apsėtus laukus, pasakiau sekmadienį paskutinį pamokslą ir išvažiavau į naują parapiją”. (Šlevas V. Mano kelionių prisiminimai // Žemaičių saulutė. Plungė, 2000 11 03, Nr.40, p.2)

Kunigo Vl. Šlevo fondas yra Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose (šiek tiek nuotraukų bei įdomesnių dokumentų iš Varnių muziejaus fondų).

Kun. Juozas Olšauskas
(nuotrauka iš http://www.varniai-museum.lt)
1943-05-21 d. buvo paskirtas kitas ne mažiau veiklus ir energingas kunigas Juozas Olšauskas (g. 1907-01-20), kilęs iš Mažeikių raj. Židikų miestelio.

„Mokėsi Mažeikių gimnazijoje ir Telšių kunigų seminarijoje, kur 1937 m. birželio 6 d. tampa kunigu. Pirmąją tarnystės vietą gauna Plungėje pas trijų bažnyčių statytoją prelatą P.Pukį. 1944 m. iškeliamas į Mosėdį vikaru. Dirba Pakutuvėnuose, vėliau Klaipėdoje klebonu. Bet ir čia tuojau pradėjo sukiotis „raudongalviai tranai“. Pasisekė pasprukti į Paštuvą (1945-1947). Sovietams žmogus – ne adata šieno glėbyje – ilgai nepasislėpė. 1948 m. jį suranda saugumiečiai. Teismas, lageriai, Intos anglių kasyklos iki 1956 metų rudens. Grįžusį į Lietuvą saugumiečiai neišleidžia iš savo šnipų tinklo – saugo mažytėje Kalnalio parapijoje, apie 800 žmonių turintį kaimelyje prie Salantų, vyskupo M. Valančiaus tėviškėje. Tik 1976 metais pasisekė vyskupijos valdytojui A. Vaičiui išsiųsti jį klebonu į Kražius. Čia darbuojasi visą dešimtmetį, kol liga neprispaudė prie pagalvės. Žmogus, perėjęs tardymus, kankinimus, lagerio siaubą, aiškiai suprato ir įvertino gyvybę, ypač amžinybės vertę. Ir jaunas buvo degantis švyturys, o po visokių išbandymų dar labiau gyvenimo vertę pasvėrė aguonos grūdo tikslumu. Apaštalauja, negailėdamas savęs, kol sudega širdis meile Dievui ir artimui. 1988 m. rugpjūčio 11 dieną, dar skaudžiai pakentėjęs, užmerkė akis šiame vylingame pasaulyje, kur neteisybė vertinama labiau už tiesą. Buvo išsimūrijęs bažnyčios rūsyje kriptą, ten broliai kunigai ir vyskupas A. Vaičius paguldė iškankintą J. Olšausko kūną.„ (Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų: Lietuvos piliečio kelias. 
– Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 326-328).

Naujasis klebonas sugebėjo bendrauti ne tik su jaunimu ir vaikais, bet ir su vyresniojo amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, puikiai pažinojo savo parapijiečius, greit perprato kiekvieno ūkininko charakterį, silpnybes. Bažnyčia augo kaip ant mielių, nes niekas negailėjo nei savo darbo, nei medžiagų. Stanislava Dobilienė prisimena, kaip kartą į jų kiemą užsukęs klebonas, pastovėjęs, pasižvalgęs ir staiga sakąs: „Žinai, Dobilėl, ką aš pamačiau? Ogi lentas bažnyčios suolams“. Tikrai kieme gulėjo paruoštos ąžuolinės lentos. Teko jas paaukoti bažnyčiai. Suolai bažnyčioje stovėjo ilgus dešimtmečius.

Ūkininkai maitino darbininkus pakaitomis. Kai kurie labai šykštūs kaimiečiai nesugebėjo atsispirti kunigo prašymams ir iš palėpių traukė metų metus saugotas ąžuolines lentas suolams. Klebonijoje žmonių buvo tarytum skruzdėlyne, ypač vasarą, kai statybose sukinėdavosi daug plungiškių gimnazistų. Nė vienam klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos, visada buvo paprastas, nuoširdus, linksmas. Per Kalėdų ir Velykų šventes lankydavosi pas parapijiečius, vaikams visada turėdavo saldumynų ir gražių margučių, kuriuos margindavo nuoširdi ir miela jo sesuo Pulcherija, kaime vadinama Pole (ją vadindavo Alšauskaite, o ne Olšauskaite). Be kunigo neapsieidavo nei vestuvės, nei krikštynos, ir aišku, laidotuvės.
Klebonui talkino diakonas P.Žilinskas.

„Artimiau mes, vaikai, su naujuoju klebonu pradėjome bendrauti 1943 m. rudenį, kai jis, prasidėjus mokslo metams, atvykdavo vesti tikybos pamokas. Tais metais Aleksandravo mokykloje iš buvusių  ketvirtokų pradėjo veikti  penktoji klasė. Ketvirta ir penkta mokėsi vienoje patalpoje. Man buvo labai įdomu, tai aš įsisavinau  ne tik ketvirtos, bet ir penktos klasės programą: liturgiją, bažnyčios istoriją ir  t.t. Klebonas atvykdavo kartu su vargoniniku ir mokė mus giedoti. Jau per tų metų Šv. Kalėdas visai neblogai pagiedojome „Tyliąją nakti...“, „Jau šiandieną gul ant šieno...“ ir t.t. Išmokė  Velykines  ir „gegužines“ giesmes. Sekmadienį  rytais buvo laikomos „mokinių mišios“. Tačiau artinosi neganda - nauja Sovietinė okupacija. 1944 m. spalio mėnesio 8 d. iš Smilgių atvažiavo sesuo  Butkevičienė su šeima ir pranešė, kad rusai jau Telšiuose ir ragino trauktis kartu į vakarus. Kitą rytą (semadienį) mudu su tėveliu nuėjome į bažnyčią  išpažinties, išgirsti ką žmonės kalba. Atlikus išpažintį, atvažiavo su dviračiu brolis Jonas ir paskė, kad išvyksta ir prašė greičiau grįžti namo. Tėvas  apie padėtį  pasakė klebonui. Klebonas išdalijo komuniją, apie padėtį informavo susirinkusius, kad toliau pamaldų nebetęs, nes ir pačiam gali tekti trauktis nuo raudonojo teroro. Daugiau  klebono Olšauskio  nebeteko sutikti. Apie mūsų šeimos likimą parašiau „Aukso žieduose“, „Vanaguose“. Gal po poros dešimties  metų  sesė  Aurelija  Šakinienė man papasakojo, kad antradienį, atėjusi pas mamą į Pakutuvienus ir nieko daugiau neradusi, nuėjo į Dyburius  kur buvo vykęs didelis mūšis;  matė  daug sudaužytų vežimų, nukautų arklių.Tarp jų atpažino ir klebonijos arklius. Klebono J.Olšauskio pasitraukimas į vakarus baigėsi  Dyburių pievose...“ (Anicetas Stonkus, laiškas 2010 09 24)

Bažnyčia pasidarė apylinkės dvasios ir kultūros centru. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Atėjo 1944-ieji, grįžo sovietai, kaime apsigyveno rusų armijos dalinys. Pas kiekvieną ūkininką buvo apgyvendinti kariškiai: pas turtingesnius 
– karininkai, pas vidutiniokus – eiliniai, o klebonijoje – pats generolas. Taip padaryta tikriausiai todėl, kad buvo bijoma partizanų. Dalinys išbuvo iki 1945 metų rudens. Į kleboniją ir pas ūkininkus ėmė užeidinėti partizanai, kaime slankiojo stribai (vietiniai ir iš kitur atkvykę), atsirado savų ir svetimų skundikų. Klebonas neliko nuošalyje nuo partizanų judėjimo, todėl vietiniai skundikai jį apšmeižė. Klebonas, vargonininkas Stuopelis Kostas, zakristijonas iš Kulių, Stanislovas Grigalauskis ir Stanislavos Grigalauskaitės-Lingienės vyras Lingys buvo suimti. Kleboniją ir biblioteką nusiaubė. Po trijų parų tardymo visus, išskyrus kleboną, paleido. Juozas Olšauskis ilgai buvo tardomas Kretingoje. Buvo labai tvirtas ir vieną dieną parmušė tardytoją ir „su visu langu“ pabėgo. Naktį atsidaro Puidogalyje, kur gyveno pakutuvėniškė Stanislava (Grigalauskaitė). „Apsidirbau apie vienuoliktą valandą, žiūriu, kad vandens troboje neliko nė lašo, o taip noriu gerti, kad rodos mirsiu. Vyro nėra namuose (išvestas į „stroikas), vaikai verkia: „Mama, neik, įleisi banditus“ (nes jų labai daug aplinkui buvo). Bet taip noriu gerti, kad pasiryžau nueiti iki šulinio. Buvo tamsi rudens naktis, kad taką galėjau atskirti tik pagal medžių viršūnes. Nuėjau, pakabinau ant svirties kibirą ir staiga girdžiu – sunkūs žingsniai artėja. Išsigandusi palikau kibirą, parbėgusi užsisklendžiau troboje ir laukiu, kada ims duris laužti. Tačiau - jokio garso, net šuo neloja. O aš taip noriu gerti, kad vėl pasiryžau truputį praverti duris ir pasižiūrėti ar kas nestovi. Nieko nėra. Nutariau, kad tik pasivaideno man tie žingsniai. Einu vėl prie šulinio. Semiu vandenį ir staiga girdžiu taip tyliai: „Stase, Stase“. Balsas lyg ir pažįstamas. Klausiu: „Kas esi, ko nori?“. „Ar viena esi?“. „Ne“ – sakau – „yra pilna troba pijokų“. „Vaje“ – nusigąsta – „kur dabar dingsiu?“ Man taip ir nusmelkė širdį: „Tai kas tu toks esi, kad neturi kur dingti?“. Atsistojo nuo žemės labai didelis žmogus, o aš kažkodėl visai nebijau. „Negi nepažinai, Pakutuvėnų klebonas esu“. Sakau „eime į trobą“. „Aš negaliu - troboje daug žmonių, o mane gaudo, nes tardytoją parmušiau ir pabėgau“. „Nebijok, troboje tik du vaikai, o vyras darbuose“. Išviriau jam pikliavotų miltų sriubos, nes tris paras nebuvo nieko valgęs. Pavalgė, bet kur jam naktį dingti? Troboje baisu, gali kas nors ateiti. Paėmiau apklotą, pagalvę ir nuvedžiau ant tvarto. Įsikasė šiene ir miegojo, o aš gyvulius bešerdama nešiojau jam valgyti. Taip ir išbuvo daugiau nei savaitę. Tačiau vieną dieną atėjo lyg ką nujausdamas apylinkės pirmininkas, apsižvalgė troboje, ir sako: „Aš atėjau tau pasakyti, kad atvyksta saugumo žmonės tikrins visas kaimo trobas. Jei turi kokį negerą dalyką, paslėpk taip, kad nerastų“. Nunešiau kunigui pietus ir sakau: „Dabar jau pavojus ne tik tau, bet ir mums visiems“. Nubalo žmogus. Sakau: „Galvok, kur tu galėtum prisiglausti ir man nurodyk kelią, aš nueisiu ir paprašysiu. Pas mus negali ilgai būti, mano vyras nepatikimas žmogus“. Galvojo iki vakaro: „Truputį numanau kur, ir tu atrasi be baimės. Eik geležinkeliu tiek ir tiek, pasisuksi į tokį namą. Nežinau ką jie pasakys. Gal ir priims gyventi“. Išėjau anksti, dar net aušros nebuvo. Ėjau, ėjau ir atvedė kelias į mišką pas mano seserį Anicetą. Jie turėjo daug pastatų. Pasikalbėjau su ja, su jos vyru ir išgyveno klebonas pas juos septynerius metus. Buvo įtaisę gerą slėptuvę, maisto ir aš dažnai nunešdavau. Po to buvo amnestija, galėjo išeiti į lauką. Tačiau įvyko kažkoks nesusipratimas: buvo ieškomas ta pačia pavarde labai prasikaltęs kunigas, tačiau suėmė kunigą Juozą. Aštuonis ar devynis metus Olšauskis išbuvo anglių kasykloje. J.Olšauskas grįžo iš tremties apie 1956 metus, klebonavo Kalnalyje, Kražiuose. Bet sugrįžo labai stipriai pasikeitęs. Aš jam sakydavau: „Labai pagedai toje Rusijoje“. Tik numodavo ranka ir viskas“ (Stanislavos Grigalauskaitės Lingienės interviu, 1998). Mirė 1988 m rugpjūčio 11 dieną, palaidotas Kražių katedros požemiuose.
 
1945 m. klebonu paskirtas kun. Simonas Žulpa (g. 1888 m., šventimai 1912 m).

1946 m. – kun. Kazimieras Viršila (g. 1913 m., šventimai 1940 m.).

Nuo 1946 m. rugsėjo iki 1947 m. balandžio Pakutuvėnų klebonu buvo t. Stanislovas Dobrovolskis OFMcap (1918–2005).

1947 m. klebonu buvo paskirtas kun. Jonas Daunoras (1911–1950).


Prie klebonijos. ~1948 m. Iš kairės: Stonkus Alis (iš Kaušėnų), Juzefa Grigalauskaitė,
šeimininkė Vita, kun. J. Daunoras. Nuotrauka iš Janinos Bušmienės asmeninio archyvo

Artimiausias Pakutuvėnų klebonijos kaimynas Stanislovas Grigalauskas davė naujai paskirtam penkiolikmečiui zakristijonui Aloyzui Stonkui arklį su vežimu, kad galėtų parvežti naujojo klebono daiktus. Kartu su juo iš Kruopių atvyko ir vargonininkas Antanas Jablonskis su žmona, kuriems patalpas nuomojo Stanislovas Grigalauskas, o jas apmokėjo parapija, nes parapijos kasos knygoje kasmet iki 1951 m. yra įrašytos patalpų nuomos mokesčio išlaidos S. Grigalauskui.
Kunigas Jonas Daunoras pasižymėjo nuoširdžiu bendravimu, sodriu balsu, įtaigiais pamokslais. Buvo labai pasitempęs, labai punktualus. Vis dėlto vietinių skundikų buvo apskųstas kurijai, esą nusikaltęs dorovės normoms ir 1949 m. vasarį perkeltas į Skaudvilės parapiją (1950 m. vasario 26 d. važiuodamas slidžiu keliu nukrito nuo dviračio, labai susimušė galvą ir po dviejų valandų mirė Tauragės ligoninėje. Tokia oficiali kun. J. Daunoro mirties versija, tačiau neatmetama, kad mirtį galėjo lemti ir kitos aplinkybės, mat kunigas bendravo su partizanais).

Kol bažnyčiai buvo paskirtas naujas dvasininkas, nuo vasario pabaigos iki gegužės bažnyčią aptarnavo Plungės klebonas kun. Stanislovas Pupaleigis (1887–1967) bei vikaras kun. Jonas Jurgutis (1922–1975).

1949–1952 m. įgaliotas Kulių klebono, Pakutuvėnus aptarnavo kun. Pranciškus Klionauskas (1876–1952). P. Klionauskas gimė 1876 m. Alsėdžių parapijos Dišlių k. Jo tėvas mirė jaunas. Motina Zuzana Klionauskienė antrą kartą ištekėjo už Skarulskio, susilaukė dar vieno sūnaus Juozapo Skarulskio,
kurio sūnus Pranas Skarulskis vėliau gyveno Pakutuvėnuose pas Rupeikas. P. Klionauskas kunigystės šventimus gavo 1905 m., 1940 m. gyveno Sartininkuose, 1949 m. perkeltas į Pakutuvėnus. Mirė 1952 m. gruodžio 6 d. Pakutuvėnuose, palaidotas Kulių bažnyčios šventoriuje.

1953 m. kovo 15 d. – 1954 m. spalio mėn. – kun. Antanas Samavičius (g. 1885 m., šventimai 1908 m.).
(Klebonų pavardės rinktos iš Pakutuvėnų bažnyčios archyvo metrikų knygų 1944–1967 m.)

kun. Lukošius Jonas
Kunigas Jonas Lukošius, 1977 m. Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo
kun. Lukošius Jonas, 1977 m.
Kunigas Jonas Lukošius, 1977 m. Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo
Grįžęs iš tremties į Sibirą, 1955–1967 metais, bažnyčią aptarnavo kunigas Lukošius Jonas.  Kaip dvasininkas ir kaip žmogus paliko labai gilų pėdsaką parapijiečių atmintyje. Buvo apsišvietęs, turėjo didelę biblioteką, kurioje be grožinės literatūros buvo daug meno albumų, geografijos atlasų, žemėlapių… Turėjo nemažai skaidrių. Labai domėjosi menais, politika. Buvo geras fotografas. Prieš karą savo nuotraukas spausdino žurnale „Židinys“. Klebonas buvo kaimo centru, apie kurį sukosi visas dvasinis ir kultūrinis parapijos gyvenimas. (Šakinio Juozo interviu, 2002) Tačiau atsirado žmonių, kuriems šis kunigas nepatiko, buvo ne kartą apskųstas Kurijai. Iškeltas į Kulius.

Šis kunigas išpranašavo, kad ateis laikas ir į Pakutuvėnų bažnyčią bus nutiestas kelias, kuriuo žmonės plaukte plauks iš didmiesčių. Pranašystė pildosi...

Išvykus kunigui Jonui Lukošiui, plungiškiai kunigai atvykdavo švęsti šv. Mišių sekmadieniais, vėliau – tik porą kartų per metus: per Šv. Antano atlaidus ir Visų šventųjų dieną.
Per šias šventes susirinkdavo parapijiečiai, susitikdavo kaimynai ir giminės.

1967 m. liepą – 1971 m. Pakutuvėnus aptarnavo kun. Juozas Sidabras (1938–1974). Nuo 1971 m. Plungės altarista paskirtas Adomas Alminas (1903–1989), 1976 m. Plungės klebonu paskirtas kun. Adomas Milierius (1921–1981), kurie taip pat aptarnavo ir Pakutuvėnų parapiją


Br. Gediminas Numgaudis ofm
Pakutuvėnų parapijai naują gyvybę įkvėpė brolis pranciškonas kunigas Gediminas Numgaudis OFM – g. 1964-03-17 m. Kretingoje. 1994 m. baigė studijas Telšių kunigų seminarijoje. 2001 m. sausio mėn. JE Telšių vyskupo A. Vaičiaus paskirtas atsakingu už evangelizaciją Telšių vyskupijoje, tuo pat metu pranciškonų Kurijos paskirtas provincijos misijų ir evangelizacijų sekretoriumi. Nuo 1987 m. pradėjo aktyvią veiklą su jaunimu. 1995 m. vasarą pradėjo „Susitaikymo sodybos“ Pakutuvėnų kaime (Plungės raj.) kūrimą (ši idėja brendo jau nuo 1989 m.). 1995 m., susitarus su Plungės klebonu kun. J. Pačinsku, Pakutuvėnų bažnyčios aptarnavimą perėmė brolis Gediminas Numgaudis OFM. 1996 m. paskirtas Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio kvazi parapijos, o 1999 m. oficialiai įregistravus parapiją – parapijos klebonu (1999–2001 m. tuo pačiu buvo ir Kretingos parapijos klebonu).

1996 m. gruodžio mėn. klebono pareigas laikinai (iki 1997 m. vasaros) perėmė br. Aurelijus Gricius OFM.

2013 m. vasario 6 d. Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu paskirtas kun. br. Andrius Nenėnas OFM.

2016 m. sausio 28 d. J. E. Telšių Vyskupo dekretu Nr. 47 Pakutuvėnų parapijos klebonu paskirtas Kretingos parapijos klebonas br. Antanas Blužas OFM.

2017 m. lapkričio 27 d. Pakutuvėnų klebono pareigas perėmė br. Gediminas Numgaudis OFM.

2019 m. vasario 24 d. Pakutuvėnų klebonu paskirtas br. Antanas Blužas OFM, kuris toliau tęsė Šventosios Žemės komisaro bei Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinio dvasinio asistento tarnystes. Pakutuvėnuose gyventi ir tarnauti liko Pranciškonų gimnazijos direktorius br. Alvydas Virbalis OFM ir br. Matas Jurevičius OFM.

2020 m. liepos 13 d. iš kunigystės pasitraukus Kęstučiui Antanui Blužui, parapijos klebono pareigas perėmė Kretingos parapijos vikaras br. Gediminas Numgaudis OFM, Pakutuvėnų vikaru liko br. Alvydas Virbalis OFM. Broliai gyvena Kretingoje, o Pakutuvėnų parapiją tik aptarnauja. Br. Matas Jurevičius OFM perkeltas į Kauną.


© 2023-07-22, J. Klietkutė | 15polia@gmail.com