Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

Pakutuvėnų vietovė

Pavadinimo kilmė

Pakutuvėnai, 1995 m. Foto: Gediminas Numgaudis

Pakutuvėnų [pirmoji raidė a pažymėta riestiniu kirčio ženklu] (1 kirčiuotė) (Razmukaitė M., Vitkauskas V. Vietovardžių kirčiavimo žodynas. Vilnius, 1994) kaimas žmonių buvo vadinamas atgailos vieta, nes „pakūta“ (lenk.) reiškia atgailą, gali būti, kad pavadinimas kilęs iš to, jog vietovė buvusi nuošali, sunkiai pravažiuojama, pelkėta, apaugusi miškais – joje gyventi buvęs vienas vargas (Šimkienė S. Stropų giminės istorijos albumas (Šimkienės S. asmeninis archyvas, rankraštis, 1995)).

        Žodis pakūta žemaitiškai tai pat reikštų atgailą, o „Pakutuvėnai“ – semantiškai atgailos vietą. Pakutuvėnuose einant žemyn nuo kapų yra Minijos vingis (vadinama Grigalausko lanka), kur po pamaldų sekmadieniais vykdavo jaunimo gegužinės. Senais laikais ten ponai buvo įrengę pastatą, kur plakdavo prasižengusius baudžiauninkus - tokia buvusi jų pakūta. Pavadinimas kilo iš žodžių: pakūta ir kutavoti – plakti, (senosiose maldaknygėse ir Kristus buvo „kutavojamas“ – plakamas). Taip kaimo pavadinimą kildina vietiniai gyventojai, tačiau kalbininkai nenori sutikti, kad Žemaitijos kaimo pavadinimas būtų galėjęs kilti iš lenkiško žodžio. Plungės mokyklos lietuvių literatūros mokytoja, kaimo pavadinimą linkusi kildinti iš žemaitiško žodžio „kūtis“ – akmuo, nes keliai tose vietose buvo labai akmenuoti.

Šio vietovardžio kilmė nėra visai aiški. Akivaizdu yra tik tai, jog negalima jo sieti su slavizmu „pakūta“ (paskutinė raidė a pažymėta dešininiu kirčio ženklu). Toks aiškinimas laikytinas liaudies etimologija. Šiaip jau galimos dvi kilmės hipotezės. Pakutuvėnai (pirmoji raidė a pažymėta riestiniu kirčio ženklu) gali būti netiesiogiai susiję su netoli Viekšnių esančiu upėvardžiu Kutuvis. Be abejo, atsirasti tiesiog iš jo kaimo vardas negalėjo, nes šie vietovardžiai yra gana toli vienas nuo kito. Tačiau iš upės vardo Kutuvis galėjo susidaryti asmens ar asmenų, gyvenančių prie šios upės, pavadinimas *pakutuvėnas, *pakutuvėnai vėliau galėjęs virsti asmenvardžiu *Pakutuvėnas. Taip vadinamam žmogui atsikėlus gyventi į šias vietas ir galėjo atsirasti kaimo vardas – Pakutuvėnai. Kita vertus, Pakutuvėnai galbūt atsirado tiesiog iš dabar nežinomo, bet seniau netoli kaimo buvusio kokios nors vietos vardo *Kutuvis ar pan. – dėl panašios vietovardžių darybos (pridedant priešdėlį ir priesagą) plg. Patatuliečiai kaimas: Tatula, Tatulė upė, Pamūšninkai kaimas: Mūša upė. Pastarajai hipotezei patvirtinti labai praverstų istorijos šaltinių duomenys, bet bent kol kas mūsų sukaupta medžiaga nepaliudija panašų vietovardį tose vietose egzistavus. (Bilkis L., Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus asistentas, ištrauka iš laiško 1998 m. (autorės asmeninis archyvas))

Kada Pakutuvėnai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose – nėra tiksliai žinoma: Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje kaupiamoje istorinių vietovardžių kartotekoje ankstyviausi duomenys apie kaimo vardą Pakutuvėnai yra tokie:

  • Pokutowiany 1721 m. Plungės dvaro, miesto ir valsčiaus inventorius. 1721 m. Lapas 5. Saugomas MA bibliotekos Rankraščių skyriuje, F 21–1107.

  • Pokutowiany 1738 m. 1738 m. LDK Iždo komisijos inventorių knyga. Lapas 796. Saugoma Lietuvos valstybės archyve, fondas SA, saugojimo vienetas 3774.

  • Pokutowiany 1802 m. Kulių parapijos krikšto registracijos knyga. 1802–1807 m. Lapas 5. Saugoma Lietuvos valstybės archyve, F 669, apr. 1.

         Kiti užrašymai yra vėlesni. Žinoma, negalima teigti, kad kaimo vardas tikrai pirmą kartą paminėtas 1721 m., nes mūsų kartotekos duomenys nėra labai išsamūs. Gali būti ir ankstesnių paminėjimų, to reikia ieškoti archyvuose” (Bilkis L., Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, ištrauka iš laiško 2003 02 28 (autorės asmeninis archyvas)).

         Anicetas Stonkus „Akistatoje su istorija“ peržvelgia Kulių parapijos metrikus nuo 1794 m. Šiuose metrikuose nuo pat pradžių minimi ir Pakuvėnų kaimo gyventojai.

Geografinė padėtis

1995 metais šį žemėlapį kūrė Gediminas Numgaudis, Rimas Ramonas, Jolanta Klietkutė

PAKUTUVĖNAI – kaimas Plungės rj., Alksnėnų apyl., Minijos kair. krante. 287 gyv. (1959 m.). Sodybos plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais; iš š. v. į p. r. kaimas tęsiasi apie 4 km. Iš v. ir p. v. prieina Pakutuvėnų miškas. Pastatyta kolūkio gyvulininkystės pastatų. Iki D. Tėvynės karo veikė vandens malūnas ir lentpjūvė (Mažoji lietuviškoji enciklopedija. Vilnius, 1968, T.II, p.742).

Pakutuvėnų kaimas yra 11 km į rytus nuo Kartenos, 11 km į vakarus nuo Plungės, nuošalioje vietoje, aplinkui nemaža miškų. <…> Tai didžiulis kaimas, kuriame 1923 m. buvo 47 sodybos ir 276 gyventojai. Priklausė Kretingos apskr. Kartenos valsčiui (Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991, p.338). 1976 metais kaime minima apie 200 gyventojų, kaimas priklausė tolimiausiai Aleksandravo kolūkio brigadai. (Kondratas B. Minijos vingiais. Vilnius, 1976, p.41)

Pakutuvėnai tikriausiai buvo vienas iš didesnių kaimų, nes ir dabar Minijos vingyje stūkso gynybinis piliakalnis, vietinių žmonių vadinamas Pilale. Taip pat čia yra buvęs kunigaikštienės Oginskienės palivarkas, kurį ji padovanojusi savo raštininkui Malevskiui (Maliauskui, kaip jį žmonės vadino). (Mikalausko Beno interviu (Simutienės V. asmeninis archyvas))

Kaimas yra gražioje vietovėje, iš vienos pusės jį lenkia Minijos vingis, o iš kitos pusės žali mišrių medžių miškai. Apie 1940–tuosius metus vieni jų priklausė ūkininkams, kiti buvo valstybiniai. Dalis kaimo buvo kitoje valstybinio miško pusėje, lyg ir atskirta nuo kaimo prie upės.

         Apylinkėje nemažai kalvelių, o pamiškėje tįso žemumos. Per kaimą vingiuojantį kelią prižiūrėjo patys ūkininkai. Rudenį ir pavasarį kelionės būdavo nelengvos, nes keliai pabiurdavo, ypač žemumose. Ūkininko Stuopelio Stanislovo žemėje buvo žvyro telkiniai. Valdžia šį žvyrą pirko, o žmonės patys jį vežė vežimais ir pylė taisydami kelius. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)


Žmonės vežimais vežė žvyrą ir pylė taisydami kelius. 1936 m. Foto: K.Astrausko


Truputis istorijos

Kiek žinoma, nuo 1570 m. Plungės seniūniją valdė Mikalojus Aleknavičius, vėliau kitos Lietuvos Kunigaikštystės šeimos: Valevičiai, Karpiai, Goštautai, Kiršenšteinai. 1775 m. Plungės dvaras atiteko Vilniaus vyskupui Ign.Masalskiui. Vėliau - Vincentui Patockiui. Nuo 1806 m. jį valdė Platonas Zubovas, o 1873 m. nupirko kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Pakutuvėnų kaimo savininkų žemių geodezinio aprašymo byloje (LVIA // f.526, ap.6, byla 6726) minima, kad po 1863 m. baudžiavos panaikinimo, Pakutuvėnų kaime valstiečių-savininkų žemių geodezinis atribojimas prasidėjo 1884 m. ir baigėsi 1888 m. Viso buvo atriboti 254 sklypai.

1887 m. buvo pradėtas miško ganyklų atribojimas. Baigtas 1889 m. Valstiečiams atribota 51 miško ganykla.

Kaip matyti iš įrašų tituliniame bylos lape, žemės atribojimas vyko buvusio grafo Zubovo ir kunigaikščio Oginskio valdyto Plungės dvaro, Pakutuvėnų kaimo žemėse. (V.Simutienė. Pakutuvėnų kaimo istorija. Rankraštis)

© 2008-11-14, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com