Vieta, į kurią norėčiau grįžti
Nušvitimas
Vieta, į kurią
norėčiau grįžti
Vieta,
į kurią norėčiau grįžti... Tai praeitis. Beveik šešeri gyvenimo metai
(1996-2000 ir vasaros 2001-2002 m., vėlesnės vasaros tik šeimų
stovyklos) pūstynėje Pakutuvėnuose.
Kur daugiau rasi tokią misteriją, kur tyla įgauna apčiuopiamą
pavidalą, kur aidi net alsavimas; vakare, degant žvakei, skaitomos
pasakos; kur negali atitraukti žvilgsnio nuo gamtos, o ne nuo
televizoriaus; kur ožkytės miega tau ant kelių, o katė ir šuo tampa
tarsi šeimos nariais; kur laikas skaičiuojamas ne valandomis, o varpo
dūžiais ir maldomis; kur žmonės turi savo pasaulį, savo rankų darbą ir
begalinį pasitikėjimą Viešpačiu, - šias mintis parašiau dienoraštyje,
pirmą kartą apsilankiusi Pakutuvėnuose.
Čia buvo sukurtos gražiausios mano nuotraukos, čia kilo noras tapyti
ikonas, čia suvokiau, kad galiu turėti klausą ir giedoti psalmes. Čia
pamažu keitėsi mano gyvenimas. Nors Pakutuvėnai nelabai noriai mane
priėmė, užsispyriau. Pusmetį (nuo ankstyvo pavasario iki pirmojo
sniego) gyvenau skautų statytame indėniškame vigvame esančiame
nuošaliau nuo bažnyčios ir žmonių lankomų vietų. Tai buvo puiki vieta
būti vienam ir mąstyti, mąstyti, mąstyti... Tuo pačiu priverstinis
reikalas rūpintis buitimi. Maitinomės visi kartu konteineriuose gamintu
maistu. Laukuose šalia konteinerių stovėjo ilgas ilgas stalas, prie
kurio tilpo apie 30 žmonių.
Tačiau vigvamas stovėjo miškelyje, dauboje šalia upelio, jame buvo gan
drėgna. Kasdien reikėjo vaikščioti per mišką, rinkti sausuolius ir
kūrenti, kūrenti, kūrenti centre esantį ugniakurą, kad būtų sausa ir
šilta. Vakarais, basomis per rasą parėjus iš bažnyčios, kojos būdavo
sustirusios iš šalčio. Ugniakuras užgesęs. Įstatydavau pėdas į šiltus
pelenus. Sušilus kojas, pakuri ugniakurą, ir miegoti į miegmaišį ant
iš apvalių rąstų sudėto gulto.
Rudeniop vigvamą ėmė lankyti kažkoks didelis paukštis. Ryte nubudus
matydavau kaip jis stovi prie įėjimo ir palenkęs galvą smalsiai žvelgia
vidun. Tačiau greitai prasidėjo šalčiai ir teko kraustytis gyventi į
bažnyčios zakristiją. Bažnyčia buvo nekūrenama, tad dažnai rytais
rasdavau prie grindų prišalusius batus, į kuriuos pelytės prinešdavo
gilių ir kaštonų.
Daugelis bažnyčioje apsinakvojusių svečių sako, kad joje vaidenasi.
Peliukų žingsniai laiptais naktį aidi labai garsiai ir atrodo, kad
kažkas eina. O jei dar tas peliukas velka kaštoną, kurį netyčia pameta
ir tas nurieda... Žmonių baimės akys didelės.
Tai buvo vadinamieji
pustelninkų laikai. Tuomet čia apsistodavo ieškantys gyvenimo prasmės
ir Dievo žmonės. Vasaromis vykdavo rekolekcijos, seminarai, stovyklos.
Rūpinausi atvykstančiųjų maitinimu, nakvyne, išklausydavau juos, taip
pat rūpinausi materialine bendruomenės padėtimi.
Vieną žiemą uraganas Anatolijus buvo nuplėšęs Pakutuvėnų bažnyčios
stogą, į vidų snigo ir lijo. Parašiau paraišką Nyderlandų fondui
prašydama pinigų stogo perdengimui. Juos skyrė. Džiaugiuosi, kad
bažnyčia turi naują stogą. Tai buvo pirmas žingsnis remontui.
Vėliau Edmundo Jasinsko jaunesniojo vadovaujama Kretingos firma Edija
įrengė pakabinamas lubas, antrą aukštą, naujai perdažė sienas. Dar
vėliau antra mano paraiška Nyderlandų fondui su prašymu pakeisti
langus bažnyčioje. Vėl gavome pinigų šiam reikalui.
1996 metais dirbau Aleksandravo pagrindinėje mokykloje tikybos
mokytoja. Du kartus per savaitę keliaudavau 7 km iki mokyklos. Už darbą
gaudavau 73 litus per mėnesį, už kuriuos iš karto parduotuvėje
pripirkdavome kruopų ir kitokių maisto atsargų. Daugiau tais metais
mūsų bendruomenės niekas nefinansavo. O pamaitinti vasarą tekdavo
kasdien iki 20 žmonių, žiemą 5-9 žmones. Ir kažkaip mums užtekdavo! Kai
ką paaukodavo kaimynai, kai ką atsinešdavo atvykstantieji, kai ką
brolis Gediminas atveždavo iš vienuolyno valgyklos. Kartais būdavo likę
tik miltų ir vandens. Iš tų laikų išlikęs firminis patiekalas
lavašas, kuris kepamas ant plikos keptuvės atstoja ir duoną, ir blyną.
Žiemą dažnai kelius užpustydavo taip, kad nė viena mašina negalėdavo
pravažiuoti, žmonės eidami klimpo iki pažastų. Mus pasiekti įmanoma
buvo tik slidėmis. Tad kartais gyvendavome kaip tikri atsiskyrėliai.
Pakeleivinga
mašina keliu Palanga-Šiauliai gan greitai atvyksti iki Aleksandravo
kaimo. Toliau 7 km pėsčiomis žvyrkeliu, vingiuojančiu tuščiais
laukais, tik kur ne kur nutūpusios pavienės sodybos bei kolhozinių
fermų griuvėsiai. Kai nuvargsti ir atrodo, kad kelias jau niekada
nesibaigs, staiga nuo vienos kalvos atsiveria didingas vaizdas: kiek
akys aprėpia plyti laukai, miškai, tolumoje žvilga upės juosta, o
vidury išnyra bažnytėlės bokštas. Priartėjus pasitinka gyvenamas
konteinerių kompleksas, tolėliau senutėlės kapinės, su pajuodusia,
lietaus nuskalbta koplytėle.
Išlindus iš kapinaičių atsiduri priešais bažnyčią. Žinau, kad jos
niekada nerasiu tuščios. Čia nuolat kažkas meldžiasi, medituoja, ilsisi
ar susėdę šventoriuje šnekučiuojasi. Nuo bažnyčios per tiltelį
vinguriuoja siaurutis takelis, vedantis pro nesenai įrengtą amfiteatrą
į išdidžiai pievoje atsiveriantį naujutėlį tvartelį Betliejų. Šalimais
įsispraudęs mažutis molinukas iš molio drėbta trobelė. Ją
pasistatydino šią vietą atradę broliai pranciškonai. Tai Pakutuvėnų
atgimimo simbolis. Kitoje tvartelio pusėje šviežiai iškastas tvenkinys,
už jo pieva su bitynu... Toliau prasideda miškai, apžėlę negyvenamų
apleistų sodybų pamatai.
Viskas lyg ir suminėta, tačiau kiek paslaptingų koplytėlių dar slepiasi
miškuose, kaip keistai ir paslaptingai šviečia trys kryžiai ant plikos
kalvos, kaip dar mįslingiau atrodo Kristaus kapo koplyčios rūsys,
išraustas vidury dirbamų laukų...Visa 50 ha bendruomenės teritorija
apjuosta Kryžiaus kelio stočių žiedu. Jau yra kelios koplytėlės,
įrengtos taip, kad atvykęs galėtum kelioms dienoms apsistoti, atrasti
ramybę, apmąstyti savo gyvenimo prasmę.
Čia atvykau 1995 m. žiemą, prieš pat Kalėdas. Sniego beveik nebuvo, o
aplink liepsnojo didžiuliai drėgnų lapų laužai. Gal dėl to man
Pakutuvėnai brangiausi žiemą, o ypač įsimintinos Kalėdos. Prisimenu tik
du kartus per metus Kalėdoms ir Velykoms baltutėle staltiese
užtiestą stalą, dvylika patiekalų ant jo bei didelį kalną tuščių
lėkščių, nes niekuomet nežinodavome, kiek vakarieniaus žmonių.
Jie čia ateidavo netikėtai, kiekvienas su savo gyvenimo patirtim,
žaizdomis ir rūpesčiais. Žiemą pusnys dažnai siekdavo pažastis, tad
kiekvienas atklydėlis būdavo kiaurai peršlapęs. Jo šlapi rūbai būdavo
padžiaunami virš ugnies, kojos apaunamos šiltomis kojinėmis, o jis pats
pasodinamas ant gulto, kuo arčiau krosnies. Tik tuomet paklausdavome
vardo, iš kur atvyko, ko ieško... O dažniausiai ir klausti nereikėdavo:
atsigavęs žmogus ir pats imdavo kalbėti...
Padengę stalą, keliaudavome į bažnyčią vakarinei maldai. Elektros nebuvo, brevijoriaus lapus pasišviesdavome žvakėmis. Po maldos išeidavome į naktį, o dangus būdavo taip arti, jog rodės žvaigždes ranka nuraškytum. Pavalgę Kūčių vakarienę brisdavome per pusnis lankyti vienkiemiuose išsimėčiusių kaimynų. Grįždavome jau gerokai po vidurnakčio, pavargę, bet nepaprastai laimingi. Kiekvienas nuo krosnies pasiimdavome įkaitintą akmenį, susivyniodavome jį į rankšluostį ir tipendavome miegoti: merginos į mūrinį bažnyčios bokštą, vaikinai į medinę kapinių koplyčią. Akmenį pakišdavome po patalais ir taip šiltai miegodavome iki pat ryto. Miegamų patalpų niekas nešildė. Vienintelė vieta, kur buvo krosnis (buržuikė, į kurią kas kelios valandos reikėjo įmesti malkų, kad neatšaltų), - konteinerių kompleksas (čia buvo 4 vietų gyvenamas būstas). Jį palikdavome vėliausiai atkakusiems ir labiausiai sužvarbusiems sveteliams.
Kanalizacijos neturėjome, tad prausėmės lauke iš gręžinio tekančiu vandeniu.
Nežinia, iš kur žmonės sužinodavo apie Pakutuvėnus, bet kasdien po keletą užsukdavo. Ateidavo išsikalbėti, išsirėkti tyruose (aplink vien laukai), išsilaižyti savo žaizdų. Kartais pasijusdavau lyg traukinyje: vieni išlipa, kiti įlipa... Tačiau kiekvienas čia atklydęs būdavo nepaprastai brangus. Kiekvieną reikdavo vis iš naujo ir vis kitokiais būdais prisijaukinti, kiekvienas vis kitaip prisijaukindavo mus... Ir kiekvienas šią vietą palikdavo su viltimi, kad įmanoma gyventi kitaip.
Suvokiu,
kad
Pakutuvėnai tai ne nuolatinio gyvenimo vieta. Tai tik
stotelė startas naujam gyvenimui, kurį kiekvienas turi savitą ir
nepakartojamą. Seniai savo vietą Žemėje (o kai kurie jau Danguje)
atrado pirmieji Pakutuvėnų pustelnikai (vadinamieji atsiskyrėliai, ir
taip mus pavadino aplinkinių vienkiemių gyventojai), senokai jau
gyvuoja reabilitacinė bendruomenė. Ir man Pakutuvėnai buvo vieta,
pakeitusi gyvenimą. Vieta, į kurią visada noriu sugrįžti.Įsimylėjau šį kaimą taip, kad surinkau visą (kiek tai buvo įmanoma) jo istoriją aprašiau kūrimąsi, bažnyčios statybas, netgi čia gyvenusių šeimų istorijas. Tai ir paskatino mane susidomėti savo pačios šeima bei šaknimis.
Sykį
iš Plungės atvykusi laikraščio korespondentė paklausė: Tu čia gyveni,
visais rūpiniesi, o apie savo pačios ateitį ar negalvoji? Tuo metu
tvarkiau bažnyčią prieš Mišias ir atsakiau, tai kas pirmiausia šovė į
galvą: Darau tai, ką manau šiuo metu esant reikalinga, o dėl savo
ateities per daug nesijaudinu. Dabar suprantu, kad tame sakinyje telpa
visas mano gyvenimas: esu ČIA IR DABAR.
Pastaruoju
metu dažnai sapnuoju Pakutuvėnus. Kiek apie juos galvoju, tiek aiškiau
suvokiu, jog esu įstrigusi kažkokioje jų laiko atkarpoje. Matau kaip
keičiasi vietovė, kaip pamažu įsigalioja civilizacija, matau kaip
ateina vis nauji ir nauji žmonės, o senieji užsuka vis rečiau ir
rečiau. Matau, kad tai ta pati vieta, bet aš noriu sugrįžti į ją gerus
10 metų atgal. Noriu, kad sėdėdama ant kalvos, atrėmus nugarą į Kosto
statytą beprotiško dydžio kryžių, girdėčiau iš miško sklindantį
Mindaugo kaltų kaukšėjimą į akmenį; noriu kelis kilometrus bristi per
nunokusių rugių lauką nešina iš kaimynų pasiskolintu kepalu gardžiai
kvepiančios duonos; noriu, kad nuo tvartelio nepatenkinta veido
išraiška ateitų Audrius, bet kaip niekas kitas nuoširdžiai paklaustų
ožkos pieno gersi?; noriu, kad užėjus į virtuvę, rasčiau Darių
bekuriantį buržuiką ir draugiškai traukiantį per dantį naujoką; noriu
vakarais, susigrūdus ankštoje virtuvėlėje aptarinėti šventųjų gyvenimus,
diskutuoti apie pirmųjų amžių atsiskyrėlių darbus; noriu, kad Ričkelis
tūkstantąjį kartą pasakotų tą patį anekdotą, o visi juoktųsi; noriu
ateinančių išeinančių su jų istorijomis, patirtimi, ieškojimais; noriu
gyvenimo be televizijos ir radijo; noriu žiemos su pusnynais ir
nepravažiuojamai užpustytais keliais, kurie kelioms savaitėms atskiria
mus nuo išorinio pasaulio; noriu tokios tylos, kurioje iš naujo
suvokčiau, jog ji gali skambėti; noriu iki šalnų vaikščioti basomis ir
nebijoti susižaloti, nes stiklų čia niekas nemėto; noriu per rasas
nubristi iki vigvamo ir sustirusias kojas įmerkti į dar šiltus
ugniakuro pelenus; noriu ilgų nakties pokalbių su Rimute, kuri į visas
mano problemas atsakytų teisingu klausimu; noriu žiemą miegoti
apsiglėbus ant krosnies įkaitintą akmenį ir jausti kaip nuo kvėpavimo
šarmoja antklodė; noriu rytais skambinti varpu mintyse kartojant
Viešpaties angelą; noriu brevijoriaus maldos prie -20C nekūrenamoje
bažnyčioje pasišviečiant Rimuko iš Kretingos bažnyčios atvežtais žvakių
likučiais, nes elektrifikacija mūsų užkampio dar nepasiekė; noriu vėl
priglausti nepaprastai išmintingą trikoję katę, vyrišku vardu Tigris,
kuri išgyveno vardan savo vaikų; noriu glostyti ištikimo, naivaus Efrio
kailį ir suprasti, kad tik draugo akyse gali atsispindėti draugas;
noriu savaitėmis širdyje nešioti, o po to visą dieną rašyti ilgus
laiškus draugams ir atrasti tūkstančius žodžių bei spalvų; noriu
kaskart laukti Gedimino, su viltimi, kad jam grįžus, viskas stos į savo
vietas, o jį susitikus suprasti, kad šis žmogus perdaug pavargęs; noriu
staiga suprasti, kad visi mes čia atklydome išsilaižyti savo žaizdų;
noriu, kad vakare vėl visi susėstume prie didelio stalo vidury laukų,
vaikytume rankomis uodus, ir kalbėtume, kalbėtume, kalbėtume... ir vėl
visas pasaulis būtų mūsų...
Vieną
bemiegę naktį gimė šis tekstas... visą dieną jį nešioju širdy, o vakare
jis nugulė popieriuje. Ir tik dabar, skaitydama jį kokį tūkstantąjį
kartą staiga suvokiau... suvokiau ką rytuose žmonės vadina nušvitimu.
Staiga, vieną akimirką, viskas pasidaro paprasta ir aišku. Tereikia
kažkokios smulkmenos: pralekiančio paukščio, nugirsto žodžio ir t.t.
lyg žaibo plykstelėjimas ar elektra nutvilko ir staiga viskas pasidaro
aišku ir paprasta.
Staiga supratau, kad kaip aš dabar verku praėjusių Pakutuvėnų dienų, po
kelerių metų lygiai taip pat raudosiu savo vaikų vaikystės, jų pirmos
šypsenos, pirmojo ištarto žodžio, pirmo žingsnio, lipnių rankyčių,
švelnaus apkabinimo, poreikio būti su mama... staiga labai aiškiai
suvokiau, kad žmonės, kurie brangūs iš anuomet, jau turi kitus
gyvenimus ir tikslus... kiti jau iškeliavę pas Tėvą... kad reikia
žmones ir įvykius branginti tada, kai jie yra šalia, šią akimirką, šiuo
momentu, reikia iki pat panagių išgyventi, iki pat dugno išragauti ČIA
IR DABAR momentą, nes šita akimirka jau niekada nebepasikartos...
