Kaimo šventės

Šokiai, dainos

Pagrindinė, ir beveik vienintelė, viską nustelbianti, jaunimo linksminimosi forma yra šokiai. Tačiau prieš I Pasaulinį karą, šokių žemaičiuose dar nebuvo. Vasaros sekmadienių popietėmis jaunieji rinkdavosi kuriame nors sodos kieme. Susirinkę dainuodavo, juokaudavo, žaisdavo. Kartais atsirasdavo armonika pritarianti dainoms. Bet šokių negrodavo, ir niekas nešokdavo. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.134) Žiemos vakarais rinkdavosi troboje. Susėdę dainuodavo, dalydavo žiedą arba mušdavo „žiužį“ – tais laikais tai buvo populiariausi žaidimai.

Šokių vakarėlių paprotį į žemaičių kraštą atnešė pirmasis Pasaulinis karas. Jaunimas dažniau ėmė rinktis vien tik šokiams. Ir šokti pradėjo vienas priešais kitą atsistoję, net susikabinę. Tą naujovę gana nepalankiai sutiko senieji, ją laikė doros smukimu. Pradžioje šokių vakarėliai vadindavosi „nibrėmis“, vėliau „grajenkomis“, „vakaruškomis“, „vakarėliais“, „šokiais“. Nepriklausomos Lietuvos metais šokiai jau buvo pasidarę dominuojanti jaunimo linksminimosi forma. Sekmadienį susitikę teiraudavosi kur tą vakarą bus šokiai. Arba patys tardavosi, kur šokius pakelti. Ne visi ūkininkai juos tepriimdavo. Būdavo šokiai ten, kur daugiau jaunimo, kur vaikai suaugę, kur tėvai liberališkesni. (Pakalniškis A., ten pat, p.137)

Pakutuvėnuose ne vien tik šokdavo, kartais bažnyčios choristai organizuodavo įvairiausius vaidinimus, žaisdavo žaidimus, mindavo mįsles... Vasaros vakarais dažnai jaunimas organizuodavo gegužines tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Pastačius bažnyčią, tokios gegužinės po atlaidų vykdavo lankoje už kapinaičių. Muzikantas kartais smuiku grodavo, kartais armonika. Šokdavo „Valsą“, „Polką“, „Klumpakojį“, „Tango“, „Suktinį“, „Fokstrotą“, „Gailingąjį“, „Krakoviaką“, eidavo ratelius „Noriu miego“, vėliau atsirado „Patispanas“. Nepalikdavo ir vaikų, imdavo juos ant rankų, iškeldavo ir šokdindavo (Pauliutės Petrutės interviu (Simutienės V. asmeninis archyvas)).

Šokiai prie Knietų sodybos. ~1960 m. Nuotrauka iš Danutės Grigalauskaitės asmeninio archyvo

Linksmas tuomet buvo jaunimas. Nebuvo girtų, krėsdavo išdaigas, Užgavėnių dieną eidavo persirengėliais, o vakare parsinešdavo daug saldainių ir lošdavo kortomis iki dvyliktos valandos nakties. Šeštadienių vakarais susieidavo jaunimo, pasikviesdavo muzikantą su armonika. Kai uždainuodavo, skambėjo laukai, gesdavo lempos. (Pauliutės Petrutės interviu (Simutienės V. asmeninis archyvas)) Toli girdėdavosi dainos. Vasaros metu skardėdavo jos visame krašte. Dainuodavo visi, jauni ir subrendę. Pravedėjas pradėdavo dainą vienas, ir tik po kelinto žodžio kiti prisijungdavo. Bet prisijungdavo stipriai, galingai. Ne tiek buvo svarbu dainavimo gražumas, kiek balso stiprumas, garsumas. Geras dainavimas turėjo girdėtis kelintoje sodyboje. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.42)

Mėgiami vakarėliuose būdavo ir pagyvenę žmonės. Pripasakodavo savo jaunystės įspūdžių, apie kariuomenėje ištarnautą penkerių metų laikotarpį… Mokytojas Gulbinskas su šaulių būriu taip pat rengdavo visokiausius vakarus, buvo įkūręs net dūdų orkestrą. (Pauliutės Petrutės interviu (Simutienės V. asmeninis archyvas))

Tradicinės šventės buvo Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, šeimos iškilmės. Nemažas įvykis būdavo kalėdojimai. Kadangi Pakutuvėnų kaimas – riba tarp Kulių ir Kartenos parapijų, dėl to atsirasdavo keblumų kalėdojant ir būdavo, kad kalėdoja ir vienos, ir kitos parapijos kunigai. Žmonės irgi naudojosi tai vienos, tai kitos parapijos paslaugomis ir važiuodavo į atlaidus ir į Kulius, ir į Karteną. Keblumai baigėsi, kai Pakutuvėnuose įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Gražiai būdavo pažymimi ir pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas (krikštynos), vestuvės, vardynos, laidotuvės. Sukviesdavo gimines, kaimynus, ruošdavo vaišes.

Krikštynos buvo didelė šventė visai giminei. Kūmais (Krikšto tėvais) dažniausiai kviesdavo gimines arba kaimynus. Naujagimiui dovanų niekas nenešė, daugiausia – motinai. Dovanos buvo nedidelės: muilo gabaliukas, rankšluostėlis… Krikšto drabužėlį pasiūdavo pati mama arba kūma. Krikštyti veždavo vos gimusį, kartais vos 1 dienos, nes vaikai gimdavo labai silpni ir dažnai mirdavo. O jei mirdavo nekrikštytas kūdikis buvo labai didelė gėda šeimai ir baimė kaimui, kad nekrikštytos dūšelės gali klaidžioti ir gąsdinti žmones. (Simutienės Veronikos interviu, 2002) Švęsdavo sugrįžus iš bažnyčios. Tačiau būdavo, kad kūmai „padaugindavo“ ir išvykdami, kartais mama duodavo vieną vardą, o vaikelis grįždavo pakrikštytas kitu, nes kūmai pamiršo… Krikštynų šventės buvo labai didelės, susirinkdavo visi giminės, kaimynai. Kūmai buvo atsakingi už vaiko auklėjimą, kaip ir tėvai. Net per vestuves, šalia jaunųjų buvo sodinami krikštatėviai.

Krikštynos 1936 m. Pirmoje eilėje (apačioje) Salys Zigmas, Salytė Ona (Kazimiero ir Ievos duktė), Lagauskaitė Monika (mergytė su kaspinu). Antroje eilėje iš kairės - Salys Kazimieras, Ieva Salienė, trečioje eilėje Salys Stanislovas (tragiškai žuvęs karo metu), viršutinėje eilėje Salys Antanas (prof. kalbininkas), Salys Aleksandras, Salienė Petronėlė, Salytė Adelė (krikštijamoji), kūmai Lagauskai.Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo

Gimtadienių niekas neminėjo, tačiau vardo diena buvo labai svarbi šventė. Šeimininkai iš anksto slapčiomis jai ruošdavosi: šeimininkė užraugdavo alaus, kepdavo pyragus, šeimininkas pasirūpindavo viena kita „flečkele“. Šeimynos anuomet buvo labai didelės ir šeimininką pagerbti buvo būtina. Varduvininką tą dieną stengdavosi išvilioti iš namų kokiu nekaltu melu, ir kol jis būdavo išvykęs, jaunimas vainikais išpuošdavo duris (žiemą pindavo iš bruknių, vasarą iš gėlių), trobos palubę, šeimininko kėdę ir net lovą. Sugrįžęs šeimininkas ieškojo „kaltininkų“ ir kvietė juos į vaišes. Labiausiai skambėjo Joninės, Antaninės, Petrinės, tačiau nebuvo pamirštami ir kiti varduvininkai.

Vardynas švęsdavo tik suaugę. Vaikai švenčių neturėjo. Pirmąją šventę vaikams – Eglutę – apie 1935 metus Aleksandrave suorganizavo mokytojas Gulbinskas. (Simutienės Veronikos interviu, 2002)

Svečiavimasis

Atėjus į svetimus namus nebuvo papročio barškinti į duris. Nebuvo nė reikalo, nes lodavo šunys, ir namiškiai pro langą matydavo ateinantį. Be niekur nieko atėjusysis darydavo duris ir eidavo į vidų. Kartais apeidavo visus paduodamas ranką, o kartais ne. Nuvykus į svečius vaišės būdavo gausios (apie atvykimą buvo pranešama iš anksto), bet alkoholio nebūdavo. Apžiūrėdavo laukus, pasėlius, statybas, pavaišindavo gaivia gira ir, pasidaliję naujienomis, grįždavo namo. Į svečius vykdavo visa šeima. Atvykusį svečią priimdavo kuo nuoširdžiausiai. Vaišinti vesdavo į geriausią kambarį, sodindavo garbingiausioje vietoje. Valgyti ir gerti svečias pradėdavo tik šeimininkų raginamas. Primygtinis raginimas buvo laikomas vaišingumo įrodymu. Apie vaišes, kuriose šeimininkai svečių pakankamai neraginio, buvo sakoma: „Visko buvo, tik raginimo nebuvo“ arba skųsdavosi, kad alkanas išėjo. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Vestuvės

Kaimo vestuvės prasidėdavo nuo piršlybų. Po to galėjo sekti sąvedybos – susipažinimas šventadienį ar turgaus dieną mieste. Jei patiko vienas kitam, vaikis, pasiėmęs piršlį, važiavo į zalėtas. Piršlybos nei sąvedybos galėjo būti nereikalingos jei jaunieji patys buvo susipažinę ir, gal būt, jau buvo pamilę vienas kitą. Tada vaikis kvietė ką nors į piršlius ir kartu su juo važiavo pas savo išrinktąją. Zalėtos buvo pirmoji ir normaliomis sąlygomis būtina oficiali vedybinio sandėrio pradžia. Be zalėtų vertėsi tiktai bežemiai, labai neturtingi, arba tie, kurie tai darė be tėvų palaiminimo, turtingam neturtingą pamilus.

Ūkvaizdžiai buvo po kokios savaitės, kai nuotaka su tėvais ir vyresniu broliu (jei toks būdavo) arba kuo nors iš vyresnių giminaičių atvykdavo pas jaunikį apžiūrėti jo ūkio. Kai jau susitarė, kas nors iš kaimynų, raštingas žmogus, surašė vedybinę sutartį. Joje buvo įrašoma visa jaunosios atsinešama pasoga ir išimtinė seniems tėvams, perleidžiantiems ūkį savo sūnui. Paskui ta sutartis buvo tvirtinama pas notarą. Po ūkvaizdžių reikėjo eiti „ant poterių“ ir „pirktis vestuvėms“. „Ant poterių“ ėjo artimiausią sekmadienį, o kuomet „pirktis“ – susitarė per ūkvaizdžius. Kokią nors dieną viduryje savaitės, jau padavus užsakus. Tik po trečio užsako tegalėjo būti jungtuvės. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p.28)

Mėsėdis, laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių, buvo vedybų laikotarpis. Per Adventą ar Gavėnią vedybos buvo draudžiamos, o kituomet nebuvo joms laiko. Tuomet būdavo pintuvės (mergvakaris), į kurį susirinkdavo daug jaunimo, galėjo eiti kas tik norėjo be jokio pakvietimo.

Šokdavo, dainuodavo, vaišinosi gira ir pyragais, žaisdavo. Po mergvakario į jaunikio namus veždavo kraitį. Pasikviesdavo ūkininkus, kurie turėjo gražius arklius ir vežėčias. Arklius žiemą papuošdavo dirbtinėmis, rudenį gyvomis gėlėmis. Taip pat ir vyrams, kurie važnyčiodavo už kepurių ar skrybėlių užkišdavo gėlės žiedelį. Pirmoje bričkelėje važiuodavo jaunikis ir nuotaka, o po jų – kiti. Viename vežime dėdavo didelę skrynią, kitame – paklotą lovą, kitur stalą su kėdėmis ir kt. Kuo daugiau būdavo vežimų, tuo turtingesnė nuotaka buvo, tuo didesnė garbė tėvams ir uošviams. Kai tekėjo pakutuvėniškė Aurelija Stonkutė, kraitį vežė net 12 vežimų. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Vestuvės vykdavo 2–3 dienas. Valgius sunešdavo svečiai. Būtinai atsinešdavo pyragą, sausainių, mėsos kepsnių, sūrį, sviesto, degtinės. Pas vienus ūkininkus valgius susidėdavo ten, kur patys sėdėdavo, kitur į tai nekreipdavo dėmesio ir viską dėdavo bendrai. Šeimininkė taip pat visko prisiruošdavo, nes bendras stalas būdavo apie 12 val. vakare. Kitą dieną stalą apkraudavo valgiais piršlienė su piršliu. Dovanų jauniesiems nedovanodavo, atnešdavo nebent giminaičiai. Krikštynose, vestuvėse ar pobūviuose degtinės būdavo, bet girtų retai tepasitaikydavo. Visi vestuvininkai buvo kviesti, nekviestas negalėjo į vestuves patekti. Sekmadienį važiavo į bažnyčią. Apie antrą valandą po pietų būdavo jungtuvės. Trečiadienio vakarą temstant išvažiuodavo paskutinieji svečiai ir vestuvės pasibaigdavo. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Čia aprašyti vestuvių papročiai gyvavo XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmame ketvirtyje. Pirmasis Pasaulinis karas ir jo atnešti pasikeitimai stipriai palietė ir papročius. Prieš 1940 metus į buvusius vestuvių papročius, ypač zalėtas, jau buvo žiūrima kaip į juokingą senovėje praktikuotą dalyką.

Domicėlės Salytės (iš Pakutuvėnų) ir Šližiaus (iš Kulių) vestuvės tarpukario metais.
Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo

Šeimos, vaikai

Ne tik turtingesni, bet ir neturtingieji turėjo gausias šeimas (5–10 vaikų). Kūdikiams auginti savo metodus turėjo. Žindė kol mama pieno turėjo, o po to juodmargė padėdavo. Kai vaikiukai šiek tiek prakusdavo, paimdavo duonos, sukramtydavo, pridėdavo cukraus, įrišdavo į švarų skudurėlį, padarydavo „žindį“, įkišdavo vaikeliui į burną, o tas žinda ir džiaugiasi. Buvo tokia tvarka, kad vyresnieji mažesnius augindavo. Prie darbo irgi pratino: jeigu vyresnysis gyvulius gano, tai ir mažesnį dėl kompanijos ar pagalbos pristato. Žaislais vaikai nebuvo lepinami; atlikdavo tuščia degtukų dėžutė, ar siūlų špūliukė, tai buvo labai didelis turtas. Parėdais taip pat nesipuikavo. Ką vyresni nunešiojo – jaunesni pribaigė. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))

Pradėjus bėgioti jau ir darbelių pradeda užduoti – tą paduok, aną atnešk, tai viščiukus, tai žąsiukus nuo varnų pasaugok. Taip ir įprasdavo dirbti. Sulaukus 7 metų – į Aleksandravą, į mokyklėlę. Baigus, turtingesni tėvai vaikus paleidžia į platesnius vandenis – į Plungę, į gimnaziją. Tėvų sumanyta, kad reikia ką nors padaryti „dideliu žmogum“ – išleisti į mokslus. Žinoma, mokslai kainuoja. Ir rūbai, ir knygos, ir gaspada pas kokią davatkėlę, na ir kitokių išlaidų būna. Viskam reikia litų. Todėl, kai ateina atostogos, ūkyje gauni visko pagal sveikatą padirbėti: ir arti, ir akėti, ir pjauti, ir šienauti.

Su dukromis reikalas aiškus: duoti pradinį išsilavinimą, leisti į žemės ūkio mokyklą (turtingesniems), suruošti kraitį, laukti piršlių, surasti turtingą jaunikį. Po to – moterystės sakramentas, suruošia „veseilę“ (vestuves). Su vaikiais (vaikinais) kitos problemos: vieną reikia išleisti į mokslus ir padaryti „dideliu žmogum“, jauniausiąjį „pogrondinį“ dažniausiai būdavo norima išleisti į kunigus. Ūkio draskyti, gink Dieve, negalima. Tam reikalingas įpėdinis – „bota kriokis“. Žinoma, reikia dar pasimokyti, pasipraktikuoti pas tėvus, pavažinėti po turgus, jomarkus. Kai gerai suaugs, susitupės charakteris, susiras piršlį, per „mėsėdį“ (laikotarpis nuo Advento pabaigos iki Gavėnios pradžios) pasikinkys geriausią žirgą į šlajukes (rogeles), dar žvangolus arkliui ant kaklo užmaus, ar varpelį prie ienos ir lėks per kelias parapijas šunis lodydami, bagotų panų į pačias ieškodami. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))

Maudynės

Šalia Pilalės būdavo moterų maudykla. Smagiausi būdavo vasaros šeštadienio vakarai, kai po savaitės darbų moterys ir merginos eidavo maudytis. Moterys maudydavosi už Pilalės, kur Minija buvo sekli o vanduo tyras lyg krištolas. Buvo ten ir gilesnių vietų, bet, kadangi reta kuri moteris mokėjo plaukti, tai gilumos nemėgo. Išsimaudžiusios moterys užtraukdavo dainą, o joms pritardavo vyrai, kurių maudykla buvo už puskilometrio. Kvepėdavo liepžiedžiai, kuriais buvo apkibusios piliakalnio liepos, čirkšdavo žiogeliai ir liūdnos žemaičių dainos griebdavo už širdies. Jau visai sutemus grįždavo namo. Šiokiadieniais apsiplaudavo tvenkiniuose, o maudynės būdavo šventė.

Žiemos metu maudytis buvo sunkiau. Didžiosios maudynės vykdavo prieš Kalėdas ir Velykas. Lauko virtuvę stipriai prikūrendavo, užvirindavo didžiulį katilą vandens ir maudydavosi mediniame kubile „ušėtkoje“. Vėliau pakutuvėniškis Juozas Dobilas pastatė pirtį, tai kartą per mėnesį ten eidavo šeimomis.

Kviečius nuplauti ir išmirkyti. Išvirti pasūdytame vandenyje. Kai suminkštėja grūdai, įpilti pieno ir gerai suvirinti. Tinka vakarienei.
II būdas. Kviečiai nuplaunami, išbrinkinami ir išverdami pasūdytame vandenyje. Vanduo nupilamas, grūdai sukratomi į paruoštą aguonų pieną. Suberiamas cukrus ir išmaišoma. Sriuba valgoma šalta.

Užvirinamas vanduo su pienu. Jau turime pasiruošę sutarkuotas bulves. Jas nusunkiame per sūrmaišį arba marlę. Pridedame porą sutrintų bulvių, truputį druskos. Išminkome ir iš šios tešlos darome kleckiukus. Juos dedame į verdantį pieną su vandeniu. Verdame kol kleckiukai išverda.

Pridėję truputį druskos klevo suloje išminkome tešlą, iš kurios darome kleckiukus, juos dedame į verdančią sulą. Sriubą truputį pasūdome. Galima prabalinti pienu ar grietine. Labai patikdavo vaikams.

Išvalydavo anties žarnos galą, juo surišdavo “naštą” - anties kojelę su sparneliu ar kakleliu ir išvirdavo pasūdytame vandenyje su krauju. Įdėdavo kraujyje sumirkytų kukulių. Į lėkštę dėdavo išvirtus kukulius, “naštą”, užpildavo ištirpintais anties taukais.

Pjaustyti burokėliai dedami į išrūgas (arba pasukas), taip pat kubeliais susmulkintas dedamas truputį padžiovintas sūris. Įberiame druskos, pipirų, užbaliname grietine. Valgoma su šiltomis bulvėmis, virtomis su lupenomis.

Šalta aguonų sriuba

Aguonas porą kartų nuplikome, porą kartų permalame mėsmale ir užpilame šaltu vandeniu, išmaišome, tą vandenį nupilame. Įdedame cukraus ir gabalėliais supjaustytų riestainių. Valgome be užkandos.

Rasalynė

Silkę suvyniojame į popierių ir iškepame ant anglių. Popierių nuimame, o silkę sutriname dubenyje (paprastai moliniame) mediniu šaukštu, pridedame porą sutrintų virtų bulvių. Užpilame šaltu virintu vandeniu, sudedame griežinėliais supjaustytus svogūnus, pipirų, druskos, įpilame 0.5 litro burokėlių rasalo. Valgome su karštomis bulvėmis, virtomis su lupenomis.

Veršputrė

Užvirinti vandenį su pienu. Šaltame piene išplakti miltus (kaip blynams). Palengva tyrelę pilti į verdantį pieną su vandeniu. Pavirinti kelias minutes, įdėti druskos, o kai atauš, sudėti duoną, supjaustytą nedideliais gabaliukais, įberti kmynų. Šią sriubą valgydavo vakarienei.

Plėkynė

Nuplikytas ir išvalytas kiaulės skrandis supjaustomas plonais gabaliukais, verdamas, kol suminkštės. Tada suberiamos bulvės ir morkos. Dar paverdama. Pridedama prieskonių, grietinės. Valgoma su duona.

Smontalas arba patarmasas

Išvirtos bulvės sutrinamos ir sumaišomos su grietine. Įpilama rūgusio pieno. Į suplaktą tyrę pridedama druskos, pipirų, svogūnų, česnakų, kartais ir burokėlių. Valgomos su karštomis bulvėmis, virtomis su lupenomis. Tinka pavakariams.

Kėžas

Rūgusį pieną sutraukiame (pakaitiname ant silpnos ugnies). Gautą varškę sukrečiame į rėtį ar sūrmaišį, nuspaudžiame išrūgas. Vėliau ją sukrečiame į dubenį ir gerai išsukame, pridedame grietinės, svogūnų. Valgoma su karštomis bulvėmis, virtomis su lupenomis.

Kraujiniai kleckai

Ruginius išsijotus miltus išminkome kraujyje. Darome kleckus ir dedame į verdantį vandenį. Išvirusius, nuvarviname. Prie jų išverda mirkalo (spirgučių, pieno ir miltų padažas), rūgusio pieno ar kėžo.

Kiunkė su pupomis (ar žirniais)

Pupas išverdame. Bulves irgi išverdame mažame vandens kiekyje, suberiame pupas. Viską sugrūdame, pasūdome. Valgoma su rūgusiu pienu. XIX a. pasakojama, kad bulves valgydavo su visom lupenom.

Išrūgų gira

Į 5 litrus išrūgų dėdavo 0.5 kg cukraus. Parūgas užvirindavo, perkošdavo. Ataušus įdėdavo 50 g mielių ir 7 val. laikydavo šiltoje vietoje. Įberdavo vanilės, razinų. Girą laikydavo vėsioje vietoje. Kai kas mėgdavo gerti su grietine.

Žemaičių midus

4 litrus medaus išmaišyti vandenyje (maždaug 20 litrų), parą palaikyti šiltoje vietoje, dažnai pamaišant. Po to perkošti, supilti į katilą ir virinti tol, kol liks pusė skysčio. Pripilti vėl tiek vandens kiek buvo iš pradžių. Įdėti surištą skepetaitėje 100 g apynių, vėl virinti iki pusės skysčio. Atšaldžius dėti 100 g mielių ir laikyti kambario temperatūroje. Kai putos pajuoduos, iškošti ir pilti į ąžuolinę statinę, sandariai užkišti ir laikyti net kelis metus.

Boba (žem. Babka)

Pyrago aukštis kartais siekdavo net 90 cm. Tokiai bobai iškepti reikėjo: 15 kiaušinių trynių, pusės stiklinės pieno, 50 g mielių, 5 stiklinių miltų, 100 g sviesto, 200 g cukraus, 2 citrinų, žiupsnelio druskos, 2 šaukštų romo. Mieles pakildydavo piene. Sudėdavo visus nurodytus produktus ir per kelis kartus gerai išplakdavo. Pripildavo trečdalį formos ir truputį palaukdavo, kol pakils. Kepdavo karštame duonkepyje. Imdavo iš formos atšalusią, pašlakstydavo citrinos sultimis. Puošdavo liekru. Dažnai kepdavo dviejų spalvų. Dalį tešlos patamsindavo kakava arba džiovinta duona.