© Anicetas Stonkus
Sodybos
Įvadas
Žmogus, kaip ir visi biologiniai objektai, kad galėtų išgyventi ir pratęsti rūšies egzistavimą privalo maitintis ir prisitaikyti prie supančios aplinkos. Evoliucijos eigoje keitėsi aplinka, biologinės rūšys ir atskiri individai. Vieni neprisitaikę išnyko, kiti keitė savo formą, egzistavimo būdą vystėsi viena ar kita kryptimi. Mūsų planetoje ant aukščiausios pakopos atsistojo primatų atstovas žmogus homo sapiens.
Jis užvaldė visas žemės klimatines lygiagretes nuo šiaurės iki pietų ašigalio. Skirtinga aplinka, sąlygojo ne tik išvaizdą, bet ir būdą, papročius, įgūdžius. Evoliucijos eigoje plaukuotą kailį pakeitė į švelnesnę odą. Buvo priverstas išmokti dirbtinai, įvairiose klimatinėse sąlygose reguliuoti kūno temperatūrą.
Žmogus nuo šalčio ir
darganų pradėjo ieškoti prieglobsčio olose ir urvuose, dangstytis
nukautų žvėrių kailiais, statytis primityvias palapines ir būstus,
naudotis ir saugoti ugnį.
Istorijos bėgyje prisijaukinus
gyvulius ir pradėjus verstis žemdirbyste patalpų reikėjo ne tik
patiems, bet saugoti gyvuliams, derliui, pašarui. Taip pradėjo kurtis
sodybos.
Neturiu tikslo gilintis kaip šitas procesas vystėsi įvairiose pasaulio
platumose, apsiribosiu Žemaitija ir Pakutuvėnais.
Sodybos
Sena
sodyba. M. Stonkuvienė (aliejus)
Pradėsiu ištraukomis iš Simono Daukanto Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, išleisto 1845 m. Petrapilyje ir naujai išspausdinto 1993 m. Vilniuje.
Autorius rašo: ...Tas dar yra stebuklingesniu, jog tose giriose ilgainiui įsikūrė, atsikieminėdami [išsiskirstydami atskirais kiemais, atsidalindami] vienkiemiuose per gerą šaukimą nuo kits kito taip, idant balsą gaidžio ar šunies savo Susiedo [kaimyno] galėtų girdėti, ką darė jau dėl išvengimo tarp savęs barnių, kurie it [itin, labai] veikiai galėjo keltis, turint lygiai [kartu, drauge] pievas, dirvas ir daržus, jau saugodamies nuo gaisrų, idant, vienam trobesiui užsidegus, negalėtų ugnis prigauti susiedo trobesio, arba, nutikus viename kieme kokiai nočiai, idant antrasis, girdėdamas savo susiedo šunis lojant, pats galėtų tuo tarpu pasitiekti ojų [pavojų] nuo savęs remti ar antram pagalbą duoti, jei to būt reikę.
Taip
šiandien dar daugioj vietoj tikrieji lietuviai tebgyvena atsikieminėję
savo vienkiemiuose Žemaičiuose, Kurše, Parusy bei Kalne.
Pirmasis
jų trobesys tose giriose vadinos nams, arba namas, namaitis, dėl ko ir
visa tauta nuo prašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje, žmonės,
namuose gyvenantys (1. Dziennik Warszawski, 1826 r., t. IV, s. 37; 2.
Lepner, Preusch. Littauer, VIII, S. 71; 3. Johan. Lasicius, De diis
Samagitarum et alior. Sarmator., Basileae, 1615, pag. 1 et 44.). Tas
trobesys, kurį šiandien dar daugioj vietoj gal regėti, buvo
pailguotinas [pailgas] ketvirtainis, be lubų, į pietus su skliautais,
kuriuose netoli nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpjauti, vienas
aukščiau, o du žemiau per du rąstu, platumo kaip balandis galėjo
įlėkti, nuo vanago vejamas, ir dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus
buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo
įvažiuoti, nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šaly jų langelis nuo
saulėtekio, taip pat rąste per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas;
po tuo langeliu namo pusėj duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą
įurštą [priterštą, pribjaurotą] vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro
namo pamatą į griovį, kursai išvestas buvo namo pasieniu lauko pusėj
pakalniui. Per penkis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo
pervarinė [skersinė] siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje buvo
dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo laikoma ir kiti
baldai, nuo ko jau sulos, jau baldų kamara vadinos.
Antrosios durys toje pervarinėj sienoj tokio pat mažne didumo buvo kaip didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą tvaru, arba dvaru, vadino, kursai pradžioj iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje, karvės, jaučiai. Vidury to tvarto buvo avys, atskiestos [atskirtos] keturiomis gardėmis, nuo kurių vadinos gardu; už to tvarto vėl buvo kūtė, arklių tvartu vadinama, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų stovėjo; arkliai jau prie užėdžio [ėdžių] pririšti, jau palaidi, kariai [kumeliai, kumeliukai], arba kumeliai, nuo senių arklių atskiesti ir kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arklius ir bandą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie [speigui esant] drungnu vandeniu iš namo geldose girdė. Už tos arklių kūtės buvo dar kiaulių kūtelė, arba tvartelis, kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet pridurtose prie galutinės namo sienos ypatiniu [atskiru] rentiniu, daug žemesniu už namo sienas. Žąsys, pylės [antys] bandos tvarte buvo laikomos. Ir taip gaspadorius, sėdęsis ant suolo namo pasieny, visą savo piešą [kaimenę, mantą, turtą] galėjo regėti.
Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys, iš ugnies lėkdamos, neįkibtų, o ant tų mauknų viršaus ilginiais. Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą [aukštumą] gilumo, ugnaviete vadinama, taip erta [erdvi], jog gaspadinė, valgį virdama, galėjo apsukui vaikščioti, kad kiti, ant kranto susėdę, kojas žemyn nuleidę, šildės. Greta kamaros sienos per pustrečio sieksnio ėjo pervarinė drūkta sija, arba balkis [sija], kuri abi šalini namo sieni jungė; nuo kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki [pusės kazilo, gegnės storumo] karteli, per pusantro sieksnio nuo viena antros užšlieti [užklotos, uždėtos] ir lentomis pratašinėmis [tašytinėmis] nuo pat sienos kamaros lig pat sijos apgrįsti, kurios vadinos užlomis, nuo žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos pervarinės sijos, arba balkio, užleisti. Po tomis užlomis per uolektį dvi karteli tvorininki [tinkančios tvorai, tvorinės] pasieti vytimis, vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai [tikslui, reikalui] išręstose, ant kurių kartelių krovė medžius ar rudenį mėsą kabinėjo džiovinti, nuo ko ir kriaute vadinos.
Ant pat vidurio tos
duobės ar
ugniavietės skersai tųdviejų karčių buvo perdėtas ąžuolo mietas ir
stipriai tenai pririštas vytimis, prie kurio pačiame vidury buvo
pasietas ąžuolo ramentas, vąšu [vąškaru] vadinamas, žemajame gale su
(kibekliu pa-kumpusios šaknies it nosia, iki pat ugnies nutįsęs taip,
idant katilas, atkabintas [užkabintais] valgiui virti, galėtų kaisti ir
virti. Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir vąšas kybojo,
pasieti keli svarai ledinės druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė,
atrišusi nuo vąšo šniūrelį, galėjo druskos kliupurį [gabalą] į katilą
įleisti ir vėl pamirkiusi aukštyn patraukti, kursai, iškeltas iš
viralo, lašėjo tenai iki nudžiūnąs. Užugnėj [už židinio, užpelenėj] ant
šalinės namo sienos buvo lentyna, ant kurios sugrįsti [sudėti,
sustatyti] mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės,
bliūdai,
menturiai, stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame šaukštai,
taurės, tauragės, iš kurių gėrė, buvo sudėti. Pasieniais to namo buvo
platūs ąžuolo suolai, ant kurių dieną sėdėjo, o naktį, kojas sudūrę,
gulėjo. Ant čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo sketeras
spaliais apkrautas ir velėnomis per dvi uolektį ilgomis apsluoguotas
[apslėgtas, apspaustas]. Pakutuvėnai
Senovėj kalnėnai ir žemaičiai tame
trobesy visus namų darbus atliko: alų, midų darė, žlugtį žlugino, namo
asloj dirbo ratus, tekinius, važius, roges, šlėdes [dideles roges,
šlajas], arba šlajas, kubilus ir kitus - indus, žambius [medinius
arklus], akėčias, milus ir tūbus [veltinius] loviuose vėlė; trumpai
sakant, jų namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant pagadai,
žmogus, nuo saulės ir nuo darganos paglemžtas [apgintas], galėjo
brūzti, kokį noris išsiėmęs knebinį, nesgi tenai visados ugnis kūrinos,
prie kurios pablaka susėdę šildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos
džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stotkus arba baldus ir
kitą namų padarynę, beje, žambius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus,
laikė...
Toliau išvardijami kiti sodybos trobesiai, jų vidaus surėdymas. Iš viso
ūkyje galėjo būti iki 10 įvairios paskirties pastatų.
Kitas
garsus žemaitis gimęs Žlibėnų parapijoje Purvaičių kaime profesorius
Ignas Končius savo monografijoje Žemaičio šnekos išleistoje 1961 m.
Londone rašo apie mūsų krašto pobaudžiavinį XIX a pabaigos ir XX
amžiaus pirmos pusės kaimą. Joje nuostabiai aprašyti sodybos ir
pastatai, gyventojai, kiemai jų gyvenimo eiga. Tarpusavio santykiai,
darbai, tradicijos, papročiai, pažiūra į gamtą, aplinką.
Skyrelyje Sodyba rašo:
Sodyba
pareina nuo ūkio stambio. Daugiau žemės turi ūkininkas, jo sodyba
platesnė: didesni trobesiai, erdviau suskirstyti. Juo smulkesnis
žemvaldis, juo sodyba mažesnė,, mažiau trobesių, ir trobesiai mažesni.
Lietuvos
ūkininkų valdomosios žemės stambi Nepriklausomybės laikais nusako šie
skaitmenys: ūkininkų, turėjusių nuo 1 iki 5. hektarų žemės, buvo
48.805, nuo 5 ligi 10 ha 74.798, nuo 10 ligi 20 ha 89.672, nuo 20 ligi
30 ha 33.125, nuo 30 ligi 50 19.822, daugiau kaip 50 ha 7.653.
Darbininkų įvairiose įmonėse, neskaitant žemės ūkio darbininkų, tebuvo
34.000.
Žmonės žemaičiuose gyvena sodose (kaimuose),
vienkiemiais. Kiti yra trobelninkai -grytelninkai, kumečiai,
metininkai, šimtadieniai (prie dvarų).
Labai retai teaptiksi
žemaičiuose aukštaitiškus (lietuviškus) kaimus, kur sodyba, prie
sodybos: iš gatvės matai gyvenamąjį namą, pastatytą galu į gatvę, dar
vartai į priekiemį. Jokio kiemo. Siauram sklype tepatelpa tik namai po
kits kito ir pravažiavimas. Jau antroje pusėje pravažiavimo kaimyno
namų nugaros tvoros nereik. Namų eilėje tolėliau klojimas. Sakysim,
mano gimtasis kaimas: 17 kiemų, po 20 - 24 ha, eina tris kilometrus.
Jokios ulyčios". Toli nuo kiemo iki kiemo. Kiemai ne eilėje. Vienos
sodybos vienoje pusėje upelio (Sausdravo), kitos kitoje.
Tėviškės
sodyboje buvo šeši pastatai: gyvenamasis namas numa troba, klėtis,
tvartai, daržinė, jaujas, roupė, neskaitant žardinyčios, brago.
Nors
S. Daukantas Būde aprašo senovės žemaičių gyvenamą namą, tačiau ir po
kelių amžių profesoriaus tėviškės troba dar turėjo tam tikrą panašumą.
Tėviškės
gyvenamasis namas - abiem. laužtais galais su įėjimais iš kiemo ir iš
užduralio. Iš kiemo įeini į priemenę (prisėdnį). Priemenėje dvejos
durys: vienos į priemenę iš užduralio arba 1 kaminą, kitos į gerąją
menę - į gerąją trobą. Be šitų įeinamųjų durų ši troba turi dar dvejas
duris: vienos į prastąją trobą, kitos į gerąjį alkėrį.
Priemenės
nuo kita kitos atitvertos moline siena - kamino siena. Kaminas teturi
apačioje dvi sienas: sakytoji ir kita pagal prastąją trobą ir kiek
įsikiša į gerąją trobą - į menę. Lig ir tarp priemenių siena nėra per
namo vidurį išvesta užduralio pusės priemenė platesnė, čia ugniakuras
(ugniavietė) kampe tų dviejų molinių sienų, su dviem ąšais - valgiui ir
jovalams virti; aukštai kamine - pakriautis mėsai rūkyti, druskai
laikyti, šioje priemenėje dar yra išsikišus duonkepė krosnis. Pati
krosnis prišininkėje (patalpa pagal užduralį). Iš tos priemenės yra
durys į prastąją menę, duralės į užduralį. Duralės: tai yra
pusiauvėrinės. durys, tik ne išilgai durų pusiauvėrinės, o skersai, -
atsidaręs viršutinę dalį - užsikvempęs gali spoksoti į užduralį, - nei
kiaulė nei žąsis neįeis į priemenę. Apatiniosios tų durų duralės vienos
pačios nebuvo atidaromos. Paprastai viršutinės duralės visuomet būdavo
atdaros - lango nėra priemenėje - jos atstodavo langą; pro čia lėkdavo
vištos ant trobos, - čia buvo jų laktai: višta nutupia pirma ant
apatiniųjų duralių, paskui ant viršutiniųjų, toliau ant lentos tarp
prišininkės ir prastosios trobos.
Prišininkė paprastai taikoma karšinčiams. Karšinčių nesant, čia sudėti
kalvaratai, sugriautos staklės, kubilai ir t.t.
Iš
priemenės durys į prastąją trobą. Tuoj netoli durų kampe prie krosnies
kaminas": molio nudrėbtas, nelyginant stalas su tuščia, vieta apačioje
(per didelius šalčius čia vištas laikydavo). Ant to stalo" ugniavietė;
prie sienos ant ugniavietės atsukamas ąsas trikojams kabinti.
Ugniavietės viršuje molinis kuptūras su skyle pro lubas (pro stogą jis
nebuvo išvestas). Skylė užkišama kamščiu: storokas mietas, kurio vienas
galas apsiūtas rutulio pavidalu skarmalais, 20-30 centimetrų
skersmens, kad kietai užkištų kuptūro skylę. Iš šios menės durys į
gerąją menę ir kitos į prastąjį alkėrių. Menėse po du
langu. Gerajame alkėriuje vienas langas į kiemo pusę, kitas iš
galo. Prastajame alkėriuje tik iš namo galo tėra langas.
Iš
kiemo pusės dar yra durys į vadinamąjį svirnalį. Tai tais laikais
atstodavo klėtį, kada atskiro klėties" pastato dar nebuvo, čia
įtaisytos miegos grūdams, čia vilnos laikomos, verpti paruoštieji
linai, čia viduryje prie balkių pakabinti kretilai su džiovinamais
sūriais, čia sampilinio pieno kubilatis, čia sūdoma mėsa. Į čia suneša
ir kamine išrūkytą mėsą, nors kamine ir per vasarą dar tebekabodavo
lašinių paltys, kumpiai.
Vėliau prie gyvenamojo namo buvo
pridirbtos dar dvi kamaros ir tvartalis. Į vieną kamarą durys iš kiemo,
į kitą iš namo galo, į tvartalį iš užduralio pusės. Kamara į kiemą buvo
mano kamara. Iš galo buvo mėsinė kamara. O tvartalis buvo reikalingas
penams per šalčius pasislėpti. Mat, penams užtverdavo pagal namo
užduralio sieną (pagal prišininkę). Jėdalą jiems pildavo iš priemenės
rine per sieną tiesiog į geldas penų užtvaroje.
Vėliau tai buvo
panaikinta: iš prišininkės, tvartalio ir svirnalio padarytos trys
patalpos; svirnalyje iškirstas langas į kiemą, įdirbta krosnis.
(Straipsnis Gyvenamas namas 1 t. 62-64 psl.)
Kaime sodybas
sudarė ne tik pastatai, bet ir visa infrastruktūra: kiemas, sodas,
daržai, darželiai, prie kluono žerdėjna, prie tvarto laidoris,
keleliai, takai, tvoros, prūdai, šuliniai, aviliai. Sodybos paprastai
būdavo aptvertos ar dalinai apsodintos medžiais.
Kad gyvuliai ir paukščiai nepridarytų nuostolių, viduje būdavo
atitveriami sodai, uogynai, daržai.
Gatvinio kaimo sodybos skyrėsi nuo vienkiemių. Pakutuvėnai buvo
viensėdžių kaimas.
Amžių
bėgyje sodybos keitėsi. Tai įtakojo ne tik, kaip senoliai sakydavo
pavietris (nelaimės, gaisrai, karas, maras, badas, bet ir mokslo,
technikos, žemdirbystės pažanga. Vystantis transportui (geležinkeliai,
laivininkystė) žmonės aplankydavo, emigruodavo į kitas šalis. Pamatytas
naujoves pritaikydavo savo buityje. Atsirado išsilavinusių žmonių
specialistų, kurie mokė gyventojus naudotis naujovėmis:
augalininkystėje, laikytis sėjomainos, įsigyti išvestų, naujų
derlingesnių kultūrų sėklų, pagerintų veislių gyvulių.
Atsiradus
vidaus degimo varikliams, motorais sukamos mašinos kūlė javus išstūmę
spragilus. Jie suko ir mašinas drožti skiedroms, kurios pakeitė
šimtamečiais tarnavusių šiaudinių stogų vaizdą. Pertvarka atėjo ir į
virtuvę. Sumūrytos viryklės su storomis ketaus plokštėmis ir juose
įstatytomis įvairaus kalibro rinkėmis pagal puodų dydį, keitė virš
atviros ugnies primontuotą vašą su pakabintu katilu arba pečių, kurio
vidun, valdomas specialia dvinage šake, būdavo įkišamas specialus
maistui virti puodas.
Po 1918 m. paskelbtos nepriklausomybės,
laisvame krašte kylant gyvenimo lygiui, žmonės stengėsi gyventi
turtingiau, gražiau. Naujovės įtakojo ir ūkinių pastatų išorinį ir
vidinį išplanavimą. Jie darėsi madingesni, praktiškesni.
Gerb. J. Klietkutė Pkutuvėnų kaimo istorijoje aprašo dvi
versijas. Aš turiu dar savo trečią.
Istorikai
teigia, kad ant Gondingos piliakalnio buvo kuršių pilis. Mūsų kaimas
buvo kuršių žemių keklio teritorijos ribose. Tačiau nemanau, kad jo
pavadinimas būtų kuršiškas.
Senovėje kuršių ir žemaičių žemėse
buvojo milžiniški miškų masyvai. Daug aukštesnis buvo ir per jas
tekančių upių (Babrungas, Minija) ir jų intakų vandens lygis. Prie jų
kūrėsi žmonių bendruomenės ir pagal tuos hidronimus vadinosi
gyventojai, nuo ko gavosi gyvenviečių, kaimų pavadinimai. Iki šių dienų
išliko pavadinimai prie upių: Kaltės - Kaltinėnai, Žaros Žarėnai,
Luknos Luknėnai, Babrungo Babrungėnai, Karkluojos Karklėniai,
Mišupio Mišėnai, Juodupio Juodėnai ir t.t.
Pakutuvėnų kaimo
ribose į Miniją įtekėjo du didesni upeliai. Vienas iš jų galėjo būti
Pakūta ar Pakūtė. Logiška, kad iš to radosi Pakutuvėnai pavadinimas.
Archyvų
tyrinėjimo medžiaga 1537-38 m gandingos valsčiuje buvo dvi
prievaizdystės (приставниства). Vienoje Janeleva Mekovičiaus
prievaizdijoje 119 žmonių (люди), o Pacovo Rupeikavo 103 asmenys. Viso
222 gyventojai (dūmai). Nepaminėti nei kaimai, nei miesteliai.
Šaltinis: Andriaus Marckavičiaus Žemaitijos valščių surašymas 1537-38
m.
1721 m. Gondingos valsčiaus seniūnijos inventoriuje
(F-21-1107 M.A.) Pakutuvėnų kaime gyveno tik vienas Kazimieras Virkšas.
Kaimo pavadinimas liko žinomas, nors po 1701-1708 m. Šiaurės karo su
švedais ir 1708-11 m. bado ir maro kituose kaimuose gyventojai buvo
išnykę.
1738 m. LDK žemės apskaitos mokesčių knygoje (LVJA. S.A
Nr. 3774) Pakutuvėnuose gyveno Mykolas Mažonis, Stanislovas Milašius,
Jonas Mažonis ir Kondrotas (vardas neįskaitomas). 1775 m. Plungės
seniūnijos inventoriuje (LVJA F-3A Ap.B-3921) Pakutuvėnuose jau randama
16 pavadinimų (dūmų).
Nuo 1794 m. iki 1915 m. Kulių, Plungės,
Kertenos parapijų metrikos knygose Pakutuvėnų kaime ir Aleksandravo
palivarke suradau 89 skirtingas pavardes.
Išsikovojus Lietuvos nepriklausomybę buvo įvykdytas pirmas gyventojų
surašymas.
Tai
didžiulis kaimas, kuriame 1923 m. buvo 47 sodybos ir 276 gyventojai
priklausė Kartenos valsčiui - apie Pakutuvėnus rašė Br.
Kviklys
enciklopedijoje Mūsų Lietuva IV t. 338 psl. (išleista JAV 1964-1968
m.)
Kaime virš 20 ha žemės valdė 14 ūkininkų. Stambiausi ūkiai
buvo Grigalausko Vytauto ir Rupeikos apie 80 ha. Virš 30 ha.
Grigalausko Stasio, Stuopelio St, Stropų, Stonkaus, Gagilo, Meškausko,
Dobilo.
Vaikystėje tekdavo pereiti beveik visą kaimą. Į vieną pusę
einant į Aleksandravo pradinę mokyklą, į kitą Pakutuvėnų bažnyčią.
Atmintyje išliko daugelio sodybų vaizdai. Stropaus Justino visi
pastatai buvo nauji: troba iš išorės dažyta. Tokia pat nauja, tik
nedažyta buvo ir Stroputės Justinos troba, klebonijai padovanota troba.
Kitas iš išorės dažytas buvo Rupeikos, (Gedgaudo), tik žymiai didesnis
namas. Naujai statyti gyvenami namai buvo Sauserio, Brazdeikio,
Stuopelio, malūnininko Eisolčio, Stasio ir Stanislovo Grigalauskų.
B.
Franklinas žaibolaidį išrado apie 1750-52 metus. Pakutuvėnuose jie buvo
Stonkaus Antano, Stropaus ir Grigalausko Stasio (Voverinio) sodybose.
Pakutuvėnų
kaime 1940 m. gyveno apie 50 šeimų (maždaug 300 žmonių) kartu su
vietiniais gyventojais ir pas juos tarnaujančiais darbininkas (J.
Klietkutė Pakutuvėnų kaimo istorija.
Prieškario Lietuvoje Pakutuvėnuose buvo apie penkiasdešimt sodybų.
Trėmimai ir melioracija praktiškai kaimą sunaikino.
Gyvas
jis tik pakutuvėniškių prisiminimuose. Rytoj buvę tenykščiai
gyventojai, jų vaikai iš įvairių Lietuvos kampelių renkasi į kaimo
sueigą 13 val. Pakutuvėnų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už
parapijiečius. Po pamaldų bendri pietūs. (Kaimas gyvas
prisiminimuose// Žemaitis 2000 m. birželio 10 d. šeštadienis).
Savo
vaikystės prisiminimuose, gamtos grožį, nostalgiją, sielos šauksmą
bandžiau įvilkti į poezijos rūbą, tačiau netekties realybė, liko dar
ryškesnė. Vienintelė paguoda kaimo griuvėsius saugojantys du patronai.
Šiandieną čia
ant kranto Minijos
Jau nebėra
sodybų...
Nėra darželių po
langais ir gėlės nebežydi.
O kaimo didelio
gale tik vieniša bažnyčia...
Ir, jeigu,
vieškeliu iš čia į vakarus keliausi
Nerasi pakely
sodybų.
Nečiulba soduos
paukščiai.
Tik kaimo
pakrašty, kitam gale
Keli viensėdžiai
liko.
Negausias Kristaus
aveles, patronai dviese gano -
Du užsieniečiai:
Pranciškus
Asyžietis ir Paduvos Antanas
(Kaimas prie Minijos 2003 m. lapkritis)
1997
m. kovo mėn. Pakutuvėnų kaime gyveno 16 šeimų. 2001 m. pabaigoje
gyventojų buvo dar mažiau, nes keli senukai mirė, o jaunimas išvyko į
miestus. (J. Klietkutė. Pakutuvėnų kaimo istorija)
Kiekviena
kaimo sodyba turėjo savo gyvenimą, istoriją. Pakutuvėnuose daugumą jų
užgimė 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje. Savo šeimininkų jos buvo
puoselėjamos, prižiūrimos, remontuojamos, perstatomos, tobulinamos.
Kartu su pastatais stiepėsi į viršų pasodinti medžiai, derlių nešė
sodai. Šalia senųjų statėsi didesnės ar mažesnės naujos sodybos. Taip
1940 m. kaime jau buvo apie 50 sodybų ir 300 žmonių. Tai buvo
paskutinieji taikos metai. Po jų sekė pirmoji sovietinė okupacija,
pasaulinis karas, ir ilgas, kaip rudens naktis, antras sovietmetis,
atnešęs tautos genocidą ir senojo kaimo išdraskymą. Atėjo kaimo
patriarchalinių sodybų tragiška mirtis.
Aš
noriu dar kartą pavaikščioti po savo senąją tėviškę, pasidžiaugti jos
tarpukario augimu, dinamika. Pasiėmęs lazdą, senatvėje, parymoti jos
buveinėje, sugrįžti ten, kur kadaise, buvo įspausti mano kūdikio
pirmieji žingsniai.
Stonkų sodyba
Senelis Antanas ją
paveldėjo apie 19 amžiaus vidurį, vedęs ūkininko Stonio dukrą Rozaliją.
Nuo to laiko ji tapo mūsų giminės tėviške.
Sodyba buvo labai
gražioje vietoje ant Minijos kranto. Šalia augo du galingi medžiai
Ąžuolas ir Klevas, o paupiais daubose alksnynai, beržynai, karklai,
liepos, drebulės ir kita augmenija.
Mirus seneliui ūkis
atiteko mano tėvui. Močiutė Emilija 1886 m. ištekėjo už našlio A.
Stonkaus. Bet ir ji jauna liko našle ir ištekėjo už A. Norkaus. 1912 m.
mano tėvelis jau pabuvęs emigracijoje Amerikoje ir atitarnavęs karinės
Rusijos kariuomenėje atsiėmė ūkį ir 1913 m. vedė Bražinskaitę Mariją iš
Babrungėnų kaimo. 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas laikinai
juos išskyrė. Tėvelis buvo pašauktas į karą, pakliuvo į vokiečių
nelaisvę ir grįžo tik 1918 metais. Taip visi rūpesčiai per vokiečių
okupaciją atiteko mamai.
Lietuvai vėl atsikovojus
nepriklausomybę visose gyvenimo srityse reiškėsi pakilimas. Senieji
ūkiniai pastatai nebeatitiko naujesnių ūkininkavimo sąlygų. Turėjo būti
erdvesni, funkcionalesni. Didėjant šeimynai ir samdant darbininkus, ne
tik gamybiniai, bet ir gyvenamas namas pasidarė ankštas. Prasidėjo
didžiosios statybos.
Naujieji pastatai turėjo būti didesni,
erdvesni, dėl priešgaisrinio saugumo, didesni, tarp jų atstumai. Tai
jie senosios sodybos ribose jie nebeišsiteko. Šalia jos į pietus buvo
numatyta nauja. Pagrindinis verslas buvo gyvulininkystė, todėl
pirmiausia reikėjo pastatyti tvartus. Senieji kaimo meistrų planai
nebeatitiko laiko dvasios. Apskrityje jau veikė specialistų
konsultacijos, kurie pasiūlydavo naujoviškus projektus.
Taip Stonkų
ūkyje apie 1923 metus buvo pastatytas pirmas kaime tvartas su prie šono
priblokuota daržine ir tiltu užvažiavimu ant tvarto lubų, kad galima
būtų iš vežimo tiesiai į daržinę išversti šieną. Į tvartą buvo dvejos
įvažiuojamos durys, kad nereikėtų mėšlo nešioti. Iš daržinės pašaras
per dvejas duris buvo paduodamas į tvartą. Kad nesiklampotų laidoris
išbrukuotas ir užpiltas smėliu. Šitos naujovės palengvino rankų darbą
ir padidino našumą.
Anglija ir
Vokietija brangiai supirkdavo bekonus AB Maistas organizavo eksportą.
1925 metais pagal inžinierių agronomų projektą buvo pastatytas
numas. Kur po vienu stogu tilpo pašarų virtuvė, duonkepis, vištos,
ant aukšto mėsos rūkykla. Už ugniai atsparios sienos, koridorinio tipo
kiaulidės aštuoni gardai su srutų nutekėjimo grioveliais, šėrimo ir
mėšlo pašalinimo taku. Gale pastato lauke išbetonuota mėšlide ir
nuotekų srutų šulinys. Pastatas buvo įvertintas 1000 litų
premija.
Nors
sodyboje nebuvo gandralizdžio, tačiau kas pora metų parskrisdami
gandrai palikdavo po ryšulį su vaikeliu. Senoji troba pasidarė per
ankšta, atsidūrė naujai suplanuotos sodybos pakraštyje statyta 19
amžiaus pirmoje pusėje, reikalavo kapitalinio remonto. Nutarta
pietinėje naujos sodybos pusėje pastatyti naują.
Taip
1928 m įvyko įkurtuvės, į kurias pirmas buvo įneštas būsimas
paveldėtojas (botakriokis) naujagimis Jonas. Pastate buvo 10 įvairių
patalpų, trys lauko įėjimai, po trečdaliu namo rūsys, jame šulinys
geriamam vandeniui ir šulinys nuotekoms. Iš virtuvės buvo į šulinį
vamzdžiu pajungta rankinė pompa vandeniui. Šeimyninis gals buvo
tinkuotas, o gerąsis tapetuotas. Abejuose galuose po koklinių pečių
komplektą. Langai, trijų dalių. Gerąsis galas buvo naudojamas
svečiams, kaliedininkams priimti arba vestuvėms ir krikštynoms.
Kai
aš gimiau 1933 metais buvo pastatytas paskutinis iš naujų statinių
kluonas. Manau, kad jis mažiausiai pasikeitė nuo senovės savo
giminaičių. Kaip ir senovėje linai, kaip technikinė kultūra, buvo
auginami ne tik savomis reikmėms, bet ir pardavimui. Tik vietoje talkų
mintuvais, jau mynėme su meistro Urbono pagaminta mašina, sukama
transmisija nuo maniežo. Bet vis tiek reikėdavo šiaudelius gerai
išdžiovinti pirtyje.
Niekas spragilais
nekūlė javų ant
grendymo, bet reikėjo su volu nuvolioti ir iškulti linų galvenas. Į
šalines vis tiek suveždavo javus kol su kuliamąja sukama matoru
Blaestone sulaukus eilės iškuldavo, šiaudus išgabendavo ant tvarto
arba į žardinyčią. Kiti likdavo laisvoje šalinėje. Kluonas buvo
karkasinis, apkaltas lentomis, be pamatų.
Tiesiog senovinis brangakmenis buvo 19 a. pradžioje pastatyta klėtis.
Sienos
iš senoviškų skliutų aptaisytų sienojų [skliutas - senoviškas platus
kirvis rąstų šonams nutašyti]. Apatinis vainikas padėtas ant
didžiulių akmenų. Grindys ir lubos iš storų dročių pjautų lentų. Viduje
4 kamaros šeimynai, viena mėsai, o kitoje patalpoje buvo 6 mėjgos
laiptai į viršų. Iš vakarinio ir šiaurinio šono prie kamarų
priegrindai. Prie įėjimų, vietoje laiptų, didžiuliai plokšti akmenys.
Viena kamera buvo ištapetuota 19 a. rusiškais laikraščiais Niva,
kuriuos pramokęs rusų kalbos su įdomumu skaitydavau. Iš kamarų
skaičiaus, mėjgų dydžio, matėsi, kad mūsų seneliai nebuvo skurdžiai,
pasiturintys ūkininkai. Ant klėties aukšto, vaikai rasdavome
įvairiausių senovinių įrankių, skliutų, lygintuvų šiaudiniam stogui
dengti, senelio kalviškų ir staliaus įrankių, net jo nukaltų ant kapo
paminklo saulučių. Stogas buvo iš abiejų galų laužtas. Šiaurinė pusė
dengta labai storu šiaudų (ilginių) sluoksniu, apžėlusi ryškiai
žaliomis samanomis. Galai ir pietinis šonas jau buvo perdengti
skiedromis.
Sodybai įsikūrus naujoje vietoje klėtis liko
pakraštyje, pradaro savo tiesioginę paskirtį. Grūdus laikė ant naujos
trobos lubų, ten buvo ir valymo mašina fuktelės. Mėsai sūdyti kubilas
irgi buvo ant namo aukšto. Rūkytus gaminius laikė name vidurinėje
tamsioje kamaroje. Pagrindinės funkcijos liko kamarų, kaip šeimynos
miegamųjų.
Pradėjus užsiiminėti daržininkyste, šalia padarius
inspektus, į vieną sunešdavo įvairų inventorių. Kaip matome pasikeitus
darbo sąlygoms, patobulinus, sodyboje jau galėjo užtekti ir 4-5
pastatų. Prie kiekvieno pastato buvo sava teritorija, atskirta nuo
kitos vienokia ar kitokia tvora. Tarp jaujo ir tvarto vadinos žardėjna.
Prie tvarto, iš kurio pusės paleidžiami į lauką gyvuliai vadinosi
laidaris. Didelė aptverta teritorija, kur buvo ganomi gyvuliai, kaip
mūsų paminijuose, vadinosi pastauninkas. Apie trobą iki namo ir prūdo
buvo kiemas. Jis buvo aptvertas, bet patvoryje pasodindavo vyšnių,
slyvų, aviečių. Tarp žardėjnos, laidorio, numo, prūdo buvo sodalis.
Pasodintos jame buvo dvi eilės obelų, apie 12, raudonųjų vašoklių,
agrastų. Tarpuose buvo auginamos braškės.
Per mūsų sodybos
žardėjną, laidarį iš pietų nuo Pakutuvėnų į Norvaišius ėjo kelias. Ant
jo buvo trejos karklės, kurios privažiavus reikėjo atkelti ir vėl
užkelti. Šalia karklių ir ant takų perlipimui per tvorą buvo įtaisomos
lėpėnės. Tarpas tvoros pažemintas, per plyšį prakišta lentelė ir
pritvirtinta prie abiejų tvoros pusių įkaltų kuolų. Ne tik pastatai
puošė sodybas, bet ir medžiai, sodai, tvarkingi keliukai ir tvoros,
senoviškų šulinių svirtys, gandralizdžiai senuose medžiuose, bet ir
tinkamoje vietoje į žemę įsmeigtas ilgos kartys, kuriomis aukštai
užlipę kvapieji apyniai, šnarėdami didžiavosi savo spurgomis.
Buvo ir senoviškų
sodybų, tautosaka folkloras, paliečiantis kai kuriuos jų elementus.
Graži, graži panelė
po nosim burbulas (svirtis).
Buvo ir eiliuotų, žemaitiškų. Bijau, kad nebūtų pamirštos senmergių
gadžinkos. Įdedu:
Sveka būk
Matotienė pėjna kėldytuojė
Par žardėjna
gyntuojė jaujie sogautojie.
Pėrtie pastatyta,
Kleckas apromstyta,
Smalnyčė po nuosė
pakabina.
Užpakalis joudu
luopu ožluopytas.
Vėsas mergas
biekėt melstės į ton joudą luopą
Įdant vyrus
gautomiet,
Ė, vakum
torietomės...
Arba: Varė Marė į
žagare,
Kad parneštu dūdas
varė.
Vo ta Marė
nalaiminga
Parneš dūdas
nabalsingas
Marė lepa par
lėpėnė
Dūdas krėta ant
sėdynės.
Kaimo žmonės norėjo geriau ir gražiau gyventi, puošė sodybas, šviestis,
mokinti vaikus. Švęsti šventes ir linksmintis.
Deja. Atėjo 1940 m. birželio 15 komunistinė Rusija okupavo Lietuvą.
Pasaulį seną
išardysim
Iš pačių pamatų...
(Komunistų partijos himnas Internacionalas)
Pirmieji
žingsniai buvo, kad ūkininkus valdančius daugiau negu 30 ha,
pakrikštijo buožėmis (кулаки) ir nacionalizavo likusią žemę. Ją
išdalino mažažemiams ir bežemiams. Kartu prasidėjo ir raudonasis
teroras. Persekiojami ir įkalinami inteligentai, buvę valstybės
tarnautojai, šauliai ir kariškiai. Pagal sovietų ir fašistinės
Vokietijos susitarimą, leidžiamą repatrijuoti vokiškos kilmės
piliečiams. Iš Pakutuvėnų išvyksta ir daugiau nebegrįžta malūnininkai
Einsoldžiai, iš Aleksandravo mokytojai Gulbinskai. 1941 m. pavasarį, po
sėjos buožėms įsako pristatyti didelį kiekį grūdų. Kas jų nebeturėjo,
sodino į kalėjimą. Taip Kretingos kalėjime atsiduria pakutuvėniškis
Meškauskas. Birželio mėnesį įvykdoma pirmoji didžiulė tremtis į Sibirą.
Į gyvulinius vagonus pirmieji patenka mokytojai, inteligentai, buvę
valdininkai. Pakutuvėnų kaimas, laikinai to likimo išvengė.
Birželio
22 d. vokiečiai užpuola sovietų Rusiją. Iki 1944 m. spalio 10 d.
tęsiasi vokiečių okupacija. Grįžta sovietai, vėl tęsiamas raudonasis
teroras. Daug vyrų su ginklu pasitraukia į miškus, prasideda
partizaninis karas. Bolševikų valdžia atnaujina trėmimus į Sibirą.
Ištremia Stuopelio, Meškausko, Grigalausko Stasio, Dobilo, Rupeikos,
Sauserio šeimas. Kiti Stropus Justinas, Stropienė Jeruslava palieka
sodybas, pabėga į miestą, kiti pasitraukia bijodami partizanų. Lieka
laisvų, neprižiūrimų sodybų, kuriose valdžia apgyvendina atitiktinius
žmones. Bet jie ne savininkai šeimininkai. Pastatai dideli tušti.
Taip jie išsprendžia kūrenimo peoblemą: viename namo gale gyvena, o
kitą kūrena. Geresnius pastatus su sveikesniais stogais valdžia
panaudoja savo laikinoms reikmėms. Į Rupeikos ūkį įkelia
mokyklą,
Just. Stropaus ūkyje įkuria mokinių internatą. Ant. Sauserio
medicinos punktą. Tai gerai sodžiui reikalingos tokios įstaigos.
Susikuria kolūkiai, suvisuomenina dar likusius gyvulius, inventorių,
padargus. Reikia medžiagos aptvarmas, kokiam laikinam pastatui
važiuoja į buožės ūkį ir žiūri ką, dar ras tinkamo. Taip nuo mūsų
kluono buvo nuplėštos lentos, o rudeninis vėjas pabaigė juodą darbą
įsisiautėjęs pakilo ir nuvertė stogą. Pora kolektyvinio šeimininkavimo
pavyzdžių. Vienais metais į mūsų daržinę privežė kolūkinio šieno.
Užvežė tiltu į viršų, nuvertė ir viskas tvarkoje. Bet kaip paimti ir
išvežti? Dvejos durys į tvartą. Per jas iš daržinės reikia tiesiog
kuokštais išpešti. Sprendimas saliamoniškas: atplėšė nuo šono lentas ir
pasikrovė į vežimus šieną. Kartu išvežė ir atlikusius lentgalius.
1951 m. vasarą, susirinkę moksleiviai ir kaimo jaunimas, paraginti
mokytojo Vitės nutarėme Rupeikos ūkyje, kur buvo įsikūrusi mokykla
surengti vaidinimą kluono teatrą. Vaidinome J. Žemaitė Pragerti
balakonai. Kolūkio vadovybė pritarė mūsų kultūrinei veiklai. Pakylai
padaryti panaudojo kluono duris. Nukėlė nuo vyrių, bet daugiau
nebepakabino. Greitai buvo nugriautas ir mūsų teatras. Tokių
pavyzdžių begalės. Melioraciją dar galime pateisinti, ji buvo priversta
panaikinti sovietinio vandalizmo pėdsakus: užkasti ir užstumdyti
likusius fundamentus ir pastatų likučius, bet už tai ateinančiom kartom
paliko nusausintą numelioruotą žemę. Daugelis vykdytojų,
pasigailėdavo gražiausių sodybos medžių palikdavo, tačiau,
dažniausiai, jie pakliūdavo į ganyklų teritoriją. Galvijai ieškodami po
jais pavėsio, kasydamiesi, nutrindavo žievę. Taip sodybų paskutinieji
Mohikanai mirdavo jose stovėdami.
Pabaigai padariau Stonkų sodybos istorinę kompoziciją:
Sodybų naikinimo amžius
Sovietinė okupacija
"Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1945-1948 byloje. Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus "sumažintų iki 5 ha" ūkių sąraše (be datos) įrašytas valdytojas Stonkus Antanas, Antano (gimimo metai nenurodyti). Pakutuvėnų kaime valdęs 46,14 ha žemės. Į valstybinė žemės fondą paimta 41,14 ha žemės, 3A gyvenamo namo, 3A kluono, 3A svirno, 2 arkliai, kumeliukas, 3 karvės, 3 veršeliai, 3 avys, 2 kiaulės, plūgas, 3 akėčios, 3 vežimai, pakinktų komplektas, javams valyti mašina, akselinė, pjaunamoji mašina. Valdytojui palikta 5 ha žemės."
Pagrindas FR-61 ap 2 b-14 L35
Stonkų sodyba apie 1935 m.
Kluono likučiai, 1957 Troba, 1957 Tvartas, 1957
Spalvoti eskizai iš natūros daryti 1957 m. gegužės 1 d. Aniceto žmonos Mildos
Sodyba galutinai nugriauta 1969 metais.
... Nebier
jau žardėjnas tuos, jaujė ė suodybas 2008 m. gruodis, Marijampolė
Kor gondrus manė ryšolie padiejė.
Tik Ožouls, Mėnėjė, prisimėnėma lėka -
Tėjk metų prašvėlpė so gimta kaima viejes
(A. Stonkus Ryšolys 2001-06-08)
Į viršų...
©
2009-01-03, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com