Vietovė Bažnyčios istorija Dvasininkai Bažnytinės šventės Kapinės Susitaikinimo sodyba Kryžiaus kelias Kultūros istorija Mokyklos istorija Pilialkalnis „Pilelė“ Kaimo gyventojai Kaimo šventės Darbai Žymūs žmonės Vieta, kur noriu grįžti A.Stonkaus fondas      Akistata su istorija      Vizijos prie ąžuolo      Apie protėvius      Kaimas prie Minijos      Aukso žiedai      Dėdė Jonas      Vizija virš Atlanto      Kelionė per pasaulį      Kaimo istorijos      Du gyvenimai      Sodybos      Gondinga - Plungė      Pirmoji paroda      Pirmieji žingsniai      Mano kalendorius      Močiutė Emilija      Forumas      Stonkai      Gentys      Reziume Spauda Nuotraukų galerija Kronika Naujienos Kontaktai Nuorodos			© Anicetas Stonkus   A.Kubiliaus nuotr. Gondinga - Gandinga ĮVADAS Dar vaikystėje pamėgau istoriją. Įdėmiai klausydavau senųjų pokalbių apie praeitį. Istoriku netapau, pasirinkau veterinarijos specialybę. Istorija liko tik hoby. Atidavęs 35 metus pagrindinei profesijai, išėjus į poilsį, liko daugiau laiko pamėgtai sričiai. Nors pusė amžiaus praleidau ir tebegyvenu Sūduvos krašte, gimtosios vietos liko mielos ir kelia nostalgiją. Kūnu ir dvasia esu žemaitis. Gimiau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Pragyvenau Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių ir dvi sovietines okupacijas, tragiškąjį pokario laikotarpį. Kartu su tauta teko patirti okupantų smurtą, genocidą. Trumpai tariant – visko gyvenime buvo. Per nugyventą laiką pasikeitė ne tik gimtųjų vietų kraštovaizdis, bet ir žmonių būdas, moraliniai principai. Tragiškai išretėjo bendraamžių gretos – pats tapau seniena. Dar noriu praskleisti istorijos širmą, pažvelgti kaip gimtosiose žemėse gyveno mūsų bočiai, giminės. Domina ne karalių, kunigaikščių, didikų istorijos, bet tų mažųjų, anot K. Donelaičio “bėdžių”, kurie savo kruvinu prakaitu rengė ir maitino juos. Daug laiko praleidau Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve, Lietuvos Mokslų Akademijos ir Valstybinės M. Mažvydo bibliotekose. Rastą istorinę medžiagą teko versti iš lotynų, rusų, lenkų kalbų. Perskaičiau nemažai periodinių leidinių, straipsnių. Mane sudomino ta Žemaitijos vieta, kur archeologai sprendžia seniausiai pradėjo gyventi mūsų giminės, kur nuo gilios senovės minimas Gondingos pavadinimas. GONDINGOS ŽEMĖ Mūsų literatūros klasikas kanauninkas J. Tumas–Vaižgantas 1918 m. išspausdino “Pragiedrulių” “Gondingos Kraštas” pirmą dalį. Jame vietovardis Gondinga simbolizuoja Žemaitiją. Istoriniai šaltiniai pažymi, kad iki XIII a. valstybės sukūrimo, įvairios Žemaitijos teritorijos vadinosi žemėmis. Keklio, Medininkų, Knituvos, Karšuvos žemės ir t.t. Vytauto laikais Žemaitija buvo padalinta į 12 valsčių (pavietų). 1537-38 m. revizorius Andrius Mackavičius “Žemaitijos valsčių surašyme” mini 20 valsčių, tarp jų ir Gondingą. Savo darbe nieko neišgalvoju, tik noriu paviešinti ką pasisekė rasti įvairiuose istoriniuose raštuose, pareikšti savo pamąstymus. 2003 metais Lietuvos Istorijos Institutas išleido Andriaus Mackavičiaus “Žemaitijos valsčių surašymas 1537-1538 m”. (Knyga skirta akademiko K. Jablonskio 110 gimimo metinėms). 1536 m. rudenį Žygimantas Senasis išvykdamas į Lenkiją A. Mackavičių paskyrė valdovo Žemaitijoje dvarų prižiūrėtoju. Išliko jo 1537-38 m. valsčių prievolių surašymas. Knygos 97-106 puslapiuose surašyti 1537 m. karališkojo Gondingos valsčiaus pavaldiniai – sodybų arba “dūmų” savininkai mokėję mokesčius iždui. Aprašyme nėra kaimų pavadinimų, tik dvi prievaizdystės (приставниства). Viena Janeleva Mackovičiaus. Joje 119 pavardžių, valstiečių, kurie į karaliaus iždą privalėjo sumokėti 106 kapas ir 10 grašių. Rašo, kad tais metais 2 mokėtojai buvo užmušti, tai iždas neteko lygiai 50 grašių. Du bitininkai (пустбитининков) ir medininkas (дравиника) moka vieną kapą grašių. Antroje Pacovo Rupeikovo prievaizdystėje nurodomi 103 asmenys. Iš jų: 8 bajorai, 30 kiaunininkų, 60 kelionininkų – kelininkų (повожники). Į karaliaus iždą privalėjo sumokėti 88 kapas ir 20 grašių. Be to, nuo 4 medininkų po puskapį grašių už medų ir nuo 4 žvejų po puskapį grašių. Revizorius pastebi, kad ankščiau prie senojo seniūno žuvų vežimus prigaudydavo, o dabar tie vyrai žūklavimą apleido, nes įniko girtuokliauti (лягли в пиянству). Visas Gondingos valsčius iždui privalėjo sumokėti 200 kapų be 30 grašių. Palyginus su praėjusiais metais pajamos padidėjo 8 kapomis ir 14 grašių. Beveik analogiškas yra ir 1538 m. surašymas, tik pasipildžius vienu mokėtoju įplaukos padidėjo 3 kapomis ir 10 grašių (1537 m. buvo 222 mokėtojai, 1538 – 223). Knygos 18 psl. Įdėtas Liet. Didž. Kunigaikštijos (XVI a. vidurys) žemėlapio fragmentas (Jan Jakubovski. Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego w polowie XVI wieku. Krakow 1928). Įdedu 1538 m. Gondingos valsčiaus surašymo 279–287 puslapius. Iš žemėlapio matomos XVI a. vidurio Žemaitijos valsčių ribos ir dydžiai.  Iš sąrašų matosi mokesčių dydžiai. Mokesčius mokėdavo nuo žagrės, už šieną, avižas, linus. Pavyzdžiui, 1537 m. surašyme pats prievaizda Janel moka nuo žagrės 30 gr. už šieną, avižas, linus 10 grašių. Stankus Kintrimaitis nuo arklio 15 gr., už šieną, avižas, linus 10 grašių. Lietuvos Metrikos pirmame tome, Viešųjų aktų knygos trečioje dalyje, 1567 m. Lietuvos kariuomenės sąraše nurodoma, kad iš Gondingos valsčiaus turi būti pristatyti paruošti, su ginkluote ir pašarais 27 žirgai. Nurodyti asmenys, žirgų spalva ir žymės. Faksimilė 1321–1322 p. 1538 m. A. Mackavičiaus surašė Ariogalos, Beržėnų, Biržinėnų, Dirvėnų (Didžiųjų), Dirvėų (Mažųjų), Gondingos, Josvainių, Karšuvos, Pajūrio, Raseinių, Rietavo, Skirsnemunės, Šauduvos, Tverų, Užvenčio, Veliuonos, Žąstų, Viešvėnų, Vilkijos – viso 18 karališkųjų valsčių. Tuose sąrašuose 5701 mokėtojų pavardės. 1537 m. nuo visos Žemaičių žemės karališkųjų valsčių ir dvarų mokesčių į iždą priklausė 3638 kapos grašių. 1538 m. – 3769 kapos grašių. Padidėjo 131 kapa grašių. Iš mokėtojų sąrašo matosi, kad po užsitęsusių kovų Žemaitija buvo retai apgyvendinta. Ypatingai mažai gyventojų buvo šiaurinėje ir vakarinėje Žemaitijos dalyse. 1538 m. karališkame Gondingos valsčiuje buvo tik 233 mokėtojai, o didesniame Rietavo – su miesteliu 317. Šitas leidinys labai įdomus ne tik istorijos tyrinėtojams, bet ir kalbininkams. Jo pabaigoje 35 lapuose abėcėlės eile surašyti asmenvardžiai. Tada buvo rašomi vardai ir tėvavardžiai su galūnėmis “-aitis” arba “-ovič”. Daugumoje krikščioniški suslavinti vardai Adamovič, Ivaškovič, Ivanovič, Petrovič, Jurevič. Įdomu pastebėti, kad tada buvę lietuviški vardai, dabar plačiai paplitusios pavardės: Budrys, Butkus, Buivydas, Bertašius, Dargis, Greičius, Gailius, Gedvilas, Mineikis, Juškus, Kontrimas, Rupeika, Mickus, Stonkus, Mažeika, Mažonas, Norkus, Rimkus, Vaišvila, Venckus, Vaičius, Žadeika ir t. t. Labai mažai asmenvardžių, menančių mūsų didžiuosius kunigaikščius. Radau Vytautis Pac, Darkalis Gedmins, Piktutis Gedminovič, Algirdovič Jonušis, Airimovič Kestis. Neradau nei Mindaugo, nei Vytenio. Lietuvos Mokslų Akademijos fonduose nemažai išliko įvairių amžių dokumentų, susietų su Gondingos pavadinimu. Jie rašyti įvairiais amžiais, kalbomis, raštu. Kai kurių trumpą turinį noriu paviešinti, pakomentuoti. 1554 m. Baltarusių kalba 2 lapų rankraštis su dviem antspaudais. Vertimas: “Aš, Stanislovas Janovič Žvirskij, jo Šviesybės Karaliaus matininkas, atlikau karališkųjų valstiečių laukų matavimą Gondingo pavieto Santakio, Panirių kaimų ir Gondingos dvaro laukuose”. F–273–3209 1563 m. Lenkų kalba 2 lapų rankraštis. Originalas su antspaudu. Jame dvariškis Jokūbas Lastovksis raportuoja apie atliktą reviziją Žemaičiuose. Paminėtos vietovės Gondinga, Vainaičiai, Pleikiškiai, Pakerai (Pakierow). Pavardės – Tautvilas, Petkevičius, Silvestravičius, Povilaitis, Bendoraitis, Valinčius ir kt. F–273–2228 Gal atsakas į tą raviziją yra Gondingos tėvūnijos paprastų bajorų prašymas revizoriui palikti jiems tas pačias laisves ir teises, kurias turėjo anksčiau. Rankraštis lenkų kalba, 1 lapas, labai blogai išsilaikęs, be datos. F–21–1756 Istorijos šaltiniuose radau gana originalių, net linksmų nuotykių. Visiems žinoma, kad ilgus amžius mūsų broliai žemaičiai aršiai kovojo su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais. Per tą laiką tautiečių genuose užsikodavo kietas kovotojų būdas. Kai kuriose giminėse ypač stirpus. Po Žalgirio mūšio kurį laiką prasidėjo ramesnis gyvenimas, ko pasekoje kai kurie pradėjo jausti kažkokį nerimą, todėl ėmė vieni kitiems “snukius velėti”. Tą patvirtina šie istoriniai šaltiniai. 1598 m. Vieno lapo baltarusių kalba rankraštis su antspaudu. Jame svarstoma Jono S. Petro Budrikio peštynių byla su Jonu S. Povilo Budrikiu, Rietavo–Gondongos kelyje. F–32–10 Dar 1538 m. A. Mackavičius surašyme nurodė, kad Rietavo miestelyje iš 28 gyventojų du gamino ir prekiavo midumi ir alumi, o likusieji 26 tik alum (300-301 p.). Matyt pusbroliai aplankė kelis tokius “taškus” ir padaugino. 1623 m. Baltarusių kalba 2 lapų rankraštis su Jono Mlečkos ir Petro Adamkevičiaus antspaudais. Jame nagrinėjama Kristupo Budrikio (gal kurio iš anų (1598 m.) Budrikių sūnus) bylą su Merkeliu Kontautu Gondingos vaito Jeronimo Miliaus namuose sukeltas muštynes. F–32–38 1627 m. Baltarusių kalba 4 lapų rankraštis su Žygimanto III laikų LDK mažuoju antspaudu. Jame aprašoma Gondingos pavieto Jogaudų dvarelyje Kristupo Budrikio ir Jurgio Jucevičiaus sukeltos muštynės dėl pabalnoto arklio. Jucevičiui priteista 12 savaičių kalėti, o dvarelio gyventojams piniginės baudos. F–32–43 Šitie dokumentai patvirtina karingą žemaičių būdą. 1626 m. Lenkiškai Palangoje rašytas pranešimas. Jame karaliaus sekretorius Mikalojus Pasamovskis rašo Gondingos tėvūno pavaduotojui ir žemaičių seniūnui, kad jūros krantų apsaugai pašaukti rinktiniai ir bajorai buvo iš tų pareigų atleisti, nes Šventosios upės apylinkėse pasirodė maro liga. Kadangi tie žmonės saugodami jūros krantą apleido savo ūkius, negavo jokio atlyginimo ir maitinosi savo lėšomis, prašo Gondingos tėvūno pavaduotoją atsižvelgti į jų padėtį, o jis, Pasamovskis, rūpinsis jų reikalais pas žemaičių storastą. F–21–1756 1668 m. Labai įdomus lenkiškai parašytas 1 lapo originalas su LDK kanclerio Kristupo Paco parašu ir LDK didžiuoju antspaudu patvirtintas Lenkijos ir LD Kunigaikštystės Karaliaus Jono Kazimiero raštas LK Kunigaikštystės iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršinšteinui, kad Plungėnų seniūnija ir Gondingos tėvūnija atiduodama pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui už 6000 lenkiškų auksinų. F–21–1101. Rašto faksimilė: 1681 m. Lenkų ir lotynų kalbomis 10 lapų rankraštis. Juose Vaitiekaus ir Onos Knystautaitės Legačinskų testamentinis aktas, kuriuo užrašomas Gondingos paviete esantis Alksnėnų palivarkas Plungėnų altarijai ir Angelų Sargų bažnyčiai. Rankraščiuose turto aprašymas ir dokumentų nuorašai. Testamente be pastatų ir žemės užrašomi ir rakandai. Metaliniai: 1 kibiro talpos katilas, 2 po pusę kibiro talpos katilai. Mediniai: vienas kubilas didelis, kitas mažesnis. Bačka raugui, pusbačkis ir bačkutė. Gyvuliai: 2 melžiamos karvės, 2 veršiai, 1 trimetis ir 2 dvimečiai kuiliai, viena kiaulė, šešios žąsys, antis ir 7 vištos. Baudžiauninkai: Jonas Ulba – 50 metų, Stanislovas Daugintis – 50 metų, Jonas Ulba – 20 metų, Kazimieras Jankauskas – 20 metų, Tomas Tamošauskis – 25 m., Antanas Stankevičius – 20 m., Jonas Gerčevskis – 20 m., Jurgis Varžavičius – 20 m. Perduotos 6 religinio turinio lotynų kalba rašytos knygos. Testamentą aprobavo Episcopus Samogitia Michae Krap. F–21–1763 (Vilniaus baltarusių fondas Archivalia) Šitas testamentas susietas su kitu 1750 m. 2 lapų lenkiškai rašytu raštu. Po 69 metų šaukiamas į teismą altaristas kunigas Brosevičius byloje su Martynu ir Joana Sakeliais (Sakiely) dėl Legačinskų užrašyto Plungėnų Angelų Sargų bažnyčiai Alksnėnų polivarko. F–21–1737 Neaišku kaip ir kiek laiko buvo svarstoma ši byla, tačiau XIX a. pabaigoje Telšių apskričio Plungės valsčiaus dvarų savininkų sąraše Ivanas Sakelis Alksnėnuose valdė 421 desimtiną dirbamos ir 4 desimtinas nedirbamos žemės (1 desimtinas – 1,09 ha). F–12–155 (Vienas be datos rusų kalba mašinėle spausdintas lapas) Pavyzdingas dvarelis buvo ir tarpukario Lietuvoje. Tą sprendžiame iš 1932.05.06 “Žemaičių Prieteliuje” išspausdintos liūdnos žinutės: "Labai didelis gaisras. Alksnėnų kaime, 6-7 km., nuo Plungės, Sakelio dvarely yra visiems žinoma Alkenėnų pieninė. Balandžio 24 d. sekmadienį ji sudegė. Užsidegė apie 8 val. ryto. Nors sienos buo mūro, tačiau medinis stogas ir lubos taip greit pasidavė gaisrui, kad nebegalėjo nė mašinų išgabenti. Per 150-200 metrų nuo pieninės buvo p.Sakelio dveji tvartai ir daržinė ukio mešinom sudėti. Pieninę begesydami nė nepamatė, kad tvartai dega. Greit buvo ugnies apimti abeji tvartai ir daržinė. Nesuspėjo nė gyvulių išveryti, todėl sudegė 13 arklių, 8 karvės, 6 veršiai ir 20 bekonų. Iš daržinėj esančių ūkio dirbimo mašnių taip pat mažai tepasisekė išgelbėti. Sudegė daug ir pašaro. Iš Plungės atvažiavo gaisrininkai su dviem rankinėm mešinėlėm. Apie  12 val. gražiųjų tvartų vietoj riogsojo keli apdegę rąstigaliai, nuogi akmens, rūko, svilo šieno krūvos; dar baisesnį vaizdą sudarė apdegusieji gyvulių lavonai. Pieninė būsianti greit atremontuota. Dvarui padaryta nuostolių 50.000 litų. Trobesiai buvo apdrausti 29.000 litų. Iš viso gaisras padarė 108.000 litų nuostolių. Pieninė buvo apdrausta 57.700 litų." Sovietmečiu veikė ir dabar dar išlikusi augalų veislių išbandymo stotis. Viena Sakelių palikuonių L. Sakelytė apie 1946–1947 m. mokinosi lygiagrečioje Plungės gimnazijos klasėje. Jos brolis Jonas Sakelis gyvena Kaune. Valstybinėje M. Mažvydo bibliotekoje A. Jablonskio fonde (24 – XVII a. Lietuvos inventoriai) yra 1691 m. balandžio 23 d. Gondingos ir Kaušėnų dvarų, Gondingos valsčiuje perduodant juos šešis metus valdyti ponams Kazimierui Šiukštai ir jo žmonai Kristinai Mikulevičiūtei–Šiukštienei inventorius. Vertimas iš lenkų kalbos: "Nr. 85. 1691 m. balandžio 23 d. Gondingos ir Kaušėnų dvarų, Gondingos pavieto, inventorius. Iš 1691 m. liepos 4 d. įrašo Raseinių Žemės teismo knygoje - VCIA 14728 I. 808-811 a.   Gondingos ir Kaušėnų Srugiškių dvarų, esančių Žemaitijos kunigaikštystėje, Gondingos valsčiuje, inventorius su pavaldiniais ir jų prievolėmis sudarytas mūsų žemiau pasirašiusiųjų gerbiamam ponui Kazimierui Šiukštai ir pačiai gerbiamai poniai Kristinai Mikuličiūtei - Šiukščienei, sutuoktiniams, nuo tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų balandžio mėnesio dvidešimt trečios dienos, sekantiems šešeriems metams į priekį, įkaitinėję teisėje apibrėžtais terminais." Pirmiausia Gondingos dvaras. Įvažiuojamieji vartai be stogo, jų durys senos, iš lentų, vyriai mediniai. Nuo jų einant į dešinę, įėjus į kiemą, arklidė su trimis sienomis prie rastinio svirno, dvivėres durys su mediniais vyriais; iš dalies išgrįsta, joje ėdžios ir nutekamasis latakas, dengta šiaudais. Iš tos arklidės einant į svirną - priebutis (gonkos), durys su geležiniais vyriais su kabliais; tas priebutis apmuštas lentomis su ištisine pakyla; svirno durys su geležiniais vyriais, su vidine spyna ir angomis, tame svirne javams supilti skirti septyni aruodai, viduryje svirno laipteliai į viršų, durys su vyriais su viena anga, svirnas aplinkui apkaltas, durys su vyriais su angomis; tas svirnas dengtas medinėmis lentutėmis. Nuo šio svirno einant stovi didelis senas rūmas, apgriuvęs, reikalaujantis remonto; į jį vedančios durys su geležiniais vyriais, priebučiuose du kaminai - vienas sveikas, kitas nuo viršaus nuiręs sulig stogu; einat dešinėn į trobą durys su geležiniais vyriais su anga ir kabliais; įėjus į šią trobą trys stikliniai langai su švino apkaustais, dviejuose keturių stiklų nėra, du ąžuoliniai suolai, keturios lentynos, sena pakyla iš lentų, penki paprasti kokliai su židiniu, išmūrytu iš plytų ir pečiuku; prie tos trobos šoninė kamara, durys su vyriais ir su vidine spyna, toje kamaroje du langai, turintys po du sveikus ketvirčius, suolai; didelis sandėliukas su septyniais stalčiais, su vyriais ir vidine spyna, su židiniu; išėjus iš tos trobos į dešinę - šoninė trobelė, kurios durys su vyriais su angomis, be spynos, su pečiuku iš paprastų koklių, du maži stikliniai langeliai; į šoną nuo šios trobelės maža kamara, durys su vyriais, geležine rankena iš abiejų pusių su kabliukais; įėjus į tą trobą - keturi langai, viename trūksta tik vieno stiklo; kitame trys ketvirčiai sveiki, trečiajame irgi trys ketvirčiai, ketvirtajame - du sveiki; šioje troboje stovi du dideli liepiniai suolai, trys lentynos, be pečiaus, tačiau yra išmūrytas kaminas; iš šios trobos šoninė kamaraitė, į ją veda durys su geležiniais vyriais ir vidine spyna, toje kamaroje dvejetas langų, kuriuose trys ketvirčiai sveiki, langinės su geležiniais vyrias su kabliukais, toje kamaroje trys suolai; šio pastato stogas dengtas pusiau skiedromis, pusiau šiaudais, vietomis suiręs, kai kurių langų langinės užsklendžiamos (penkios iš jų). Vienos didelės kopėčios, skirtos kaminams. Prie šių rūmų į dešinę senas namas, visiškai griūvantis, dvejos durys su viena anga. Už namo šiaudais dengta kiaulidė, su durimis ir viena anga, sena. Tvartas apleistas, be viršaus. Netoli nuo jo kepykla be priebučio; joje pečius, skirtas duonai kepti, girnos vienos, piesta viena, durys su pavažomis su kabliais ir geležine anga, stogas naujai uždengtas šiaudais. Einant iš kiemo iki didžiojo rūmo galo yra paprasti vartai į kluoną. Kluone didelė šalinė sukrauti šienui, į ją veda dveji vartai, vieni su anga ir su pavažomis, stogas dengtas šiaudais. Šalia ir priešais ją jauja, šiaudais dengta nauja skirta kulti javams, pastatyta rastų, abu po vienu stogu, įjuos veda dvejos durys, penkios pertvaros, tvoros tokios kaip aplink dvaro rūmą, tik apie kluoną senos, reikalaujančios restauracijos ir atnaujinimo. Šiam dvarui priklausančių pavaldinių prievolės įvairiose vietose gyvenančių, tokios prievolės turi būti. Gondingos   kaimas Mykolas Valutis moka činšą (mokestis už naudojimąsi žeme) dvylika auksinų penkiolika grašių, už nuosavybę trys auksinai, pastotės mokestis - keturi, avižų rotušinė statinė, paprastų švariai bruktų linų - šimtas saujų, šešios vištos, viena žąsis, prievolės trys dienos vasaros metu arba kai dvarui bus reikalinga. Zigmontas Stanelis, dešimt auksinų, už nuosavybę trys auksinai, pastotės mokestis - keturi, avižų statinė, šimtas saujų linų, keturios vištos, vieną žąsis, trys dienos prievolės. Dvarininkas Mykolas, činšas - keturi auksinai, pastotės mokestis - keturi, dvi dienos darbų, pusė statinės avižų, linų - penkiasdešimt saujų, dvi vištos, arba žąsis, trys dienos prievolės. Kazimieras Šuknosas, gyvenantis kartu su dvarininku, činšas - keturi auksinai, pastotės mokestis - keturi, darbų - viena diena per savaitę, pusė statinės avižų, penkiasdešimt saujų linų, dvi vištos, žąsis, trys dienos prievolės vasaros metu, o dėl mokesčių abu kartu su dvarininku kaip vienas dūmas turi susidėti. Zacharijas Skrupkus, penki auksinai, nuosavybės mokestis - vienas auksinas penkiolika grašių, turgaus avižos, dvi vištos, žąsis viena, pastotės mokestis - keturi, penkiasdešimt saujų linų, trys dienos prievolės. Zigmontas Buzas, činšas - penki auksinai, nuosavybės mokestis - vienas auksinas penkiolika grašių, turgaus avižos, dvi vištos, viena žąsis, pastotės mokestis - keturi, penkiasdešimt saujų linų, trys dienos prievolės vasarą. Grigorijus Dacys, penkiolika auksinų, pastotės mokestis - keturi, statinė avižų, keturios vištos, viena žąsis, šimtas saujų linų, trys dienos prievolės. Abraomas Buzas, penkiolika auksinų, pastotės mokestis - keturi, statinė avižų, keturios vištos, viena žąsis, trys dienos prievolės vasarą, šimtas saujų linų. Dovydas Kaušanskis, gyvenantis užribyje, penki auksinai, nuosavybės mokestis - vienas auksinas penkiolika grašių, turgaus avižos, dvi vištos, viena žąsis, pastotės mokestis - keturi, penkiasdešimt saujų linų, trys dienos prievolės vasarą. Srugiškių  kaimas Abraomas Knystautas moka činšo penkias kapas, už nuosavybę trys auksinai, pastotės mokestis - keturi arba padvada vieną kartą per metus į užsienį, didelė statinė avižų, švariai bruktų linų - šimtas saujų, keturios vištos, viena žąsis. Stanislovas Romanas moka činšo keturias kapas, už nuosavybę tris auksinus, pastotės mokestis - keturi arba padvada vieną kartą per metus į užsienį, didelė statinė avižų, švariai bruktų linų - šimtas saujų, keturios vištos, viena žąsis. Dovydas Šluinys moka činšo tris kapas, už nuosavybę vienas auksinas penkiolika grašių, pastotės mokestis - keturi arba padvada į užsienį, avižų - Plungietiškas turgaus saikas, švariai bruktų linų - penkiasdešimt saujų, dvi vištos, viena žąsis. Pranciškus Dluskis moka činšo tris kapas, už nuosavybę vienas auksinas penkiolika grašių, pastotės mokestis - keturi, avižų - toks pat turgaus saikas, linų- taip pat penkiasdešimt saujų, dvi vištos, viena žąsis. Visi aukščiau išvardintieji turi dirbti darbus po dvi dienas su savo duona ir viską turėti savo, ką liepia dvaras, o vasarą pjūties metu turi tris dienas eiti į lažą po vieną žmogų iš namų, ne įskaičiuojant į tai savaitinių darbų, tiktai kiekvienais metais vasarą turės dvarui atidirbti lažą tas tris dienas, bet ne daugiau. Gondingos naujakuriai, žemiau išvardinti, trims metams nuo visų prievolių, tiek dvarui, tiek iždui, atleidžiami dėl trobų pasistatydinimo, tiktai gryną činšą turės mokėti. Jonas Šeputis - geromįs monetomis dešimt auksinų, septynias vištas, dvi žąsis, penkiasdešimt saujų linų. Dovydas Kaušanskis – dešimt auksinų, septynias vištas, dvi žąsis, penkiasdešimt saujų linų, o pasibaigus trijų metų terminui pavedame tiek darbą, tiek visas kitas prievoles pats gerbiamasis ponas Šiukšta su savo ponia pagal Dievo ir savo nuožiūrą kad paskirtų, nuspręstų. Dvaro ariamuose laukuose rugių buvo pasėta trylika su puse tokio saiko, kokio statinę palikau prie gerbiamojo pono. Nuniokotą Srugiškių malūną pavedame restauruoti gerbiamiesiems ponams pagal jiems priklausančią įkaitinę teisę; paliekame šio malūno du girnų akmenis ir malūno geležis, dešimt vienetų, pintines, dėžes ir kitus atributus, sudėtus Srugiškių kaime pavedame patikrinti ir atsiimti, du kaltus – vieną iš gerbiamojo pono Kaunackio, kitą iš Šuknosos atsiimti pavedame. Iždo mokesčius mūsų suteiktu įgaliojimu pagal įkaitinę teisę iš pavaldinių surinkti ir į Žečpospolitos iždą atiduoti leidžiame. Paliekame tris avilius bičių: vienos pas Dutį, kitos pas Valutį, trečios pas Stungį, o ką Dievas duos būsimais laikais pagausinti arba drevėse surasti, duosime teisę iš mūsų nupirkti ir valdyti, skolinti bei tarp savųjų dalintis.   Surašyta Gondingoje aukščiau nurodytais metais ir dieną (ut supra). Originale tokie parašai: "savo ranka parašęs Jonas Karolis Vyšomierskis. - Ten dalyvavęs Jonas Kazimieras Bartoševičius. - Ten dalyvavęs Jonas Kazimieras Vyšomierskis". Vertimas iš lenkų kalbos. Nors pavadinime minimas ir Kaušėnų dvaras, tačiau jo pastatų aprašymų nėra. Išvardyti tik Striugiškių kaimo gyventojai, jų prievolės ir nuniokoto Strugiškių malūno apibūdinimas. Inventoriuje minimi du Kaušanskai: Dovydas, gyvenantis Gondingos užribyje, kitas (gal sūnus) Dovydas, Striugiškių kaimo naujakurys. Gal jie turėjo įtakos, kad kaimas ir malūnas iš Striugiškių vėliau tapo Kaušėnais. Minimas malūnas buvo suremontuotas ir dar ilgai tarnavo. Apie jo likimą papasakojo iš Kaušėnų kaimo kilusi Birutė Stonkutė–Ivinskienė, gyvenanti Kaune. Kaušėnų malūną po Pirmojo pasaulinio karo valdė daktaras Bulekimas (E. Ravickienė knygoje “Šimtmečių takais mini felčerį Bulekimą). Vėliau jį perdavė dukrai Bulekimaitei–Vilutienei. Nuo jos malūną ir 7 ha žemės nupirko Birutės tėvas Juozas Stonkus. Antrą kartą Lietuvą okupavus sovietams, kad neišvežtų į Sibirą, Stonkus malūną 1947 m. perdavė tarybų valdžiai, kuri į Sibirą išvežė tik... 1948 metais. Stonkus Buriat–Mongolijoje didžiausiam vietinių nustebimui ant kažkokio upelio įrengė malūną. O Kaušėnuose tarybų valdžia greitai jį pabaigė. Ponia Birutė paminėjo senuosius Kaušėnų gyventojus: Ivinskiai, Stonkai, Rentauskai, Nausėdos, Grikštai, Maciai, Milvertai, Putriai. 1721 m. Plungėnų seniūnijos Inventorius surašytas Upytės teismo paseniūnio Povilo Marcinkevičiaus perduodant Plungėnų seniūnijos valdymą p. Kazimierui Krišpinui–Kiršinšteinui 1721 m. (versta iš lenkų kalbos) Seniūnijos dvaras Įvažiavimo vartai be lentų. Namas be lubų, durų ir langų. Prie vartų namelio su prisieniu. Jame krosnis ir trys langeliai. Paseniūnio namas visau sunykęs. Arklidės supuvusios, valdytojo pastatas susmegęs. Kalėjimo nelikę nė ženklo. Du svirnai sujungti vienu stogu, tarp jų vežiminė, o gale rūsys. Viršuje dvi iždinės be durų, lubų, stogų, sugriautos. Didysis pastatas sugriautas, likę tik vieno galo griaučiai. Virtuvė sunaikinta, sugriauta alaus darykla ir salyklinė. Žirgų ir darbinių arklių tvartai sugriauti. Ratinė supuvusi. Už Babrungo upės buvusios arklidės ir svirnas, priklausęs šeimininkei, visai sunaikinti. Visi šie dvarui ir miestui priklausę pastatai perduoti. Gedrimiškių folivarkas Folivarke svirno ir daržinės pastato galas sunaikintas. Kitai pastatai perduoti. Viename name laikinai gyvena rimorius Juzepas Blaškovskis, kurio namas mieste perduotas. Stanislovas Vienarskis statosi naujai, Tomaš (Tomas) Raudys atvykęs – statosi. Kitų baudžiauninkų pastatai perduoti. Šudalių kaimas Kaime nei žmonių, nei pastatų. PLUNGĖNŲ MIESTO INVENTORIUS Bažnyčios gatvė 1.    Žydo Iržio Klaunovičiaus name gyvena pulkininkas Lomaras. 2.    Žydas Jokūbas Isakavičius gyvena savo name. 3.    Žydas Kivia Prelovičius senbuvis. 4.    Žydas Monus naujakurys – stotosi. 5.    Žydo Velvelio name gyvena karininkai. 6.    Augustino Kuduso sklype yra pulkininko Donajaus arklidės. 7.    Žydo Sulio name gyvena pulkininkas Donajus. Platelių gatvė 1.    Petro Škliažo namas sugriuvęs, tuščias. 2.    Dovydas Idzelis gyvena kartu su Janu Slivskiu. 3.    Juzepas Genovičius iki tolimesnio dvaro patvarkymo gyvena Juzefo Cegmantovičiaus name. 4.    Žydas Leila naujakurys – statosi. 5.    Žydas Judelis senbuvis. Vilniaus gatvė 1.    Žydas Ilja Juzefovičius senbuvis. 2.    ŽydasMendelis Šalomovičius naujakurys – statosi. 3.    Gabrielius Novockis senbuvis. 4.    Žydo Lazario Šolomovičiaus name gyvena majoras. 5.    Žydas Simonas Kčiernikas naujakurys – statosi. 6.    Žydas Michelis naujakurys – statosi. 7.    Žydas Icikas Abramovičius naujakurys – statosi. 8.    Žydas Ilja Palovševičius naujakurys – statosi. 9.    Žydas Lazaris Šlomovičius naujakurys – statosi. 10.    Iržis Povskevičius senbuvis. 11.    Jozefas Grodzinskis senbuvis. 12.    Žydas Izelis Pavlovičius senbuvis. Rietavo gatvė 1.    Žydas Katmanas Majoravičius naujakurys – statosi. 2.    Žydas Ilja Majoravičius senbuvis. 3.    Martynas Buzas senbuvis. 4.    Danielius Sparnius naujakurys – statosi. 5.    Dovydas Šedvytis senbuvis. 6.    Kazimieras Rumševičius naujakurys – statosi. 7.    Žydas Leila gyvena žydo Faifelio name. Malūnas su dviem ratais ant Babrungo upės vos laikosi. Paminskio vaitystė 1.    Pakerų kaimas – tuščias. 2.    Užlieknio kaimas – tuščias. (Pastaba. Kadangi originalų kopijas daryti labai brangu, tai sekančius inventoriaus lapus nurašiau ir išverčiau į lietuvių kalbą (A. Stonkus)) 3.    Jėrubaičių kaimas – tuščias. 4.    Varkalių kaimas – tuščias. 5.    Mažrymaičių km. Tamošiaus Stupelio vietoje gyvena Stanislovas Kokanovskis. Daugiau nė žmonių, nė pastatų nėra. 6.    Vainaičių kaimas – tuščias. 7.    Vieštovienų kaimas. Pas Elijošių Šimkų gyvena Gabrielius Vicius. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. 8.    Šimulių km. Pas Stanislovą Stupelį gyvena Jurgis Grygas. Statosi naujai. Pas Šiorį gyvena Mykolas Meškys. Naujai statosi. Daugiau tuščia. 9.    Žutautų km. Juozapas Beržinis – senbuvis. Pas Petrą Sydelį gyvena JonasStupelis. Naujakurys – statosi. Pas Martyną Tamolį gyvena Jonas Daugėla. Naujakurys – statosi. Pas Abraomą Žutautą gyvena Martynas Žutautas. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. 10.    Karklėnų km. Pas Joną Buzą gyvena Juozapas Baltmiškis. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. Staglėnų vaitystė 1.    Stalgo kaimas. – tuščias. 2.    Luknėnų km. Pas Juozapą Samaškaitį gyvena Stanislovas Kontautas. Pas Gabrielių Stupelį gyvena Danielius Valatka. Naujakurys – statosi. Čia gyvena ir matininkas (Komornik) Petras Gagilas. Pas Kidelį gyvena Juozapas Tilvikas. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. 3.    Juodeikių km. – tuščias. 4.    Srėbalių km. – tuščias. 5.    Repšaičių km. – tuščias. 6.    Mastaičių km. Pas Juozapą Duoblį gyvena Jonas Šlepetys. Naujakurys – statosi. Pas Joną Juškevičių gyvena Juozapas Bušnys. Naujakurys – statosi. Pas Andriejų Gintylą gyvena Mykolas Vaisa. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. 7.    Kumžaičių km. Pas motiejų Skrindalių gyvena Mykolas Virketis. Naujakurys – statosi. Pas Elijošių Rezgį gyvena Jonas Stupelis. Naujakurys – statosi. Martynas Bumblys – senbuvis. Pas Gabrielių Trumpį gyvena Simonas Šatrys. Naujakurys – statosi. Pas Grigalių Sribalių gyvena Kazimieras Sribalius. Naujakurys – statosi. Čia gyvena ir statosi naujakurys Antanas Skryndovskis. Pas Jurgį Ekertą gyvena Juozapas Ekertas. Mykolas Latakis senbuvis. Pas Joną Trumpiką gyvena Baltramiejus Bumblys. Pas Eliziejų Strauką gyvena Juozas Vitkus. Naujakurys – statosi. Daugiau tuščia. ALKSNĖNŲ VAITYSTĖ 1.    Lieplaukio km. – tuščias. 2.    Rūdaičių km. – tuščias. 3.    Selenių km. – tuščias. 4.    Burbaičių km. – tuščias. 5.    Prusalių km. – tuščias. 6.    Klepščių km. Pas Joną Buzą gyvena Martynas Gudas. Daugiau tuščia. 7.    Norvaišių km. – tuščias. 8.    Pakutuvėnų km. Kazimieras Virkšas senbuvis. 9.    Alksnėnų km. – tuščias. 10.    Mišėnų kaime gyvena senbuviai Kazimieras Svirus, Juozapas Žvirblis, Šakinis Adomas Mitas. Daugiau tuščia. 11.    Vydeikių km. – tuščias. 12.    Juodėnų km. – tuščias. Pasirašo Upytės teismo paseniūnis P. Marcinkevičius F–21–1107. Įdedame 1721 m. inv. faksimiles Iš inventoriaus matyti, kad praėjus 12 metų po Didžiojo Šiaurės karo (1701–1709), kada švedai Žemaičiuose sudegino, sugriovė daug miestelių, dvarų ūkių, išžudė daugybę gyventojų; po didžiojo bado ir maro (1709-1711 m.) praėjus dešimčiai metų (1721 m.) vaizdas buvo klaikus. 1721 m. Šventos Trejybės dienos Plungėnų miestelio turgavietėje buvo paskelbtas Plungėnų seniūnijos valdytojo ir seniūno Krišpino–Kiršenšteino įsakymas dėl prekybininkų–amatininkų ir kitų gyventojų teisių, dėl namų ir krautuvių statybos, atleidimo nuo mokesčių, naujų statybų ir t. t. F–21–1106. (Originalas lankų kalba. 2 lapai su Krišpino–Kiršenšteino parašu ir antspaudu. Vilniaus baltarusių fondas – Archivalia) 1738 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Žemės apskaitos mokesčių knygoje minimi Plungės gyventojai: Žydai: Katmanas – 3 valakai, Jekavičius – 1 valakas, Abramovičius – 2 valakai, tėvas ir sūnus Hipmiežiai - 1/6 valako, Leiba Vulfovičius – 1/6 valako, Majoravičius – 1/6 valako. Lietuviai: Rumševičius – 4 valakai, J. Bieliauskas, Vilkas, K. Jankauskas, Jurgis Rimkevičius, Eitavičius – po 1/6 valako. Pakutuvėnų km. M. Mažonas – ½ valako, S. Milašius – 15 margų ir 14 sieksnių, Kundrotas – 18 margų 16 sieksnių. Norvaišiuose minimas K. Narbutas – ½ valako, J. Leliūga – 1/5 valako. Sėlenių kaime: S. Burba – 1/3 valako. L. V. I. Archyvas S. A. Nr. 3774 Iš išlikusių 1721 m. inventoriaus (F–21–1107) ir 1775 m. Plungės seniūnijos inventoriaus (L. V. I. A. S. A. 3921) galime palyginti demografinius pokyčius per 54 metus. Plungės miestelyje 1721 m. nurodoma 30 šeimų: 18 žydų ir 12 kitų. 1775 m. 83 šeimos: 36 žydų ir 47 kitų. Paminskio vaitystėje 1.    Pakerų kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. gyveno Jurgis Jonušas, Dom. Simanauskis, Myk. Juozapavičius, Jon. Stupelis, Jonas Kaunas. (5 gyventojai). 2.    Užlieknio kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. gyveno Petelis, Jurgis Truikys, Martynas Petrauskis, Jonas Poškus, Antanas Bailis. (5 gyventojai). 3.    Jėrubaičių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. gyveno Jonas Venckus. Jonas Rauba, Jurgis Lileikis, Matas Salamonas, Jurgis Mickus, Matas Bumblys, Jan Jurgutis, Antanas Plaipa. (8 gyventojai). 4.    Varkalių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. gyveno Jurgis Baltmiškis, Pr. Vaitkus, Motiejus Baltuonė, Mykolas Vaitkus, Jokūbas Bumša, Antanas Juška. (6 gyventojai). 5.    Mažrimaičių kaimas. •    1721 m. Stanislovas Kakanauskas. (1 gyventojas). •    1775 m. Inventoriuje tokio kaimo nėra. 6.    Vainaičių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Inventoriuje nėra. 7.    Vieštovėnų kaimas. •    1721 m. Gabrielius Vicius, Elijošius Šimkus. (2 gyventojai). •    1775 m. Motiejus Kabis, Jokūbas Stupelis, Martynas Ravikas, Juozapas Kniūpšta, Antanas Kniupšta, Mykolas Alksnis, Jonas Bailis, Jurgis Milašius, Stanislovas Bernotas, Tomas Račkauskas, Laur. Andriuška, Jonas Kondrotas, Stan. Dirvonskis, Kristupas Špuras, Jonas Dulinskis, Jurgis Metrikis, Jurgis Palkotas, Rokas Gulbinskis, Jonas Urnikis, Stanislovas Gudlenkis, Mart. Račkauskas, Jurgis Vaišvila, Jokūbas Narbutas, Mot. Vilius, Jurg. Zabitis, Ant. Saudaras, Arbaomas Dobilas. (27 gyventojai). 8.    Šimulių kaimas. •    1721 m. Jurgis Grygas, Stanislovas Stupelis, Mykloas Meškys, Šiorys. (4 gyventojai). •    1775 m. Petras Stonkus, Juozas Urbonas, Antanas Tilvikas, Mat. Brauklys, Dovydas Kaunas, Laur. Lučinskis, Jon. Vaitkus, Ant. Žygas, Jurgis Pušinskis, Mat. Matutis, Juoz. Salys, Pr. Buivydas, Jon Lingė, Mykol. Bertašius, Andr. Leliuga, Ant. Songaila, Jon. Česnauskis, Mart. Sprigis, Jurg. Paldovskis, Jurg. Mitkus, Ant. Bertašius. (Viso 21 gyventojas). 9.    Mažianų kaimas. •    1721 m. nėra inventoriuje. •    1775 m. Kazimieras Steponkus, Juoz. Burba, Jokub. Milašius, Jokub. Riekašius, Mykol. Eitutis, Jurg. Petrikas, Petr. Laurinkus, Jurg. Žutautas, Andr. Laurinkus, Jon. Pušinskis, Kaz. Gudauskis. (11 gyventojų). 10.    Mardosų kaimas. •    1721 m. Borusa, Juoz. Leliuga. 2 gyventojai. •    1775 m. Mykolas Petrutis, Pranas Navickas, Myk. Gudas, Kaz. Ostrovskis, Andr. Každailis, Juoz. Guščius, Kaz. Mickus, Pr. Milašius. (Viso 8 gyventojai). 11.    Žutautų kaimas. •    1721 m. J. Juoz. Geležinis, Petras Sydelis, Jon. Stupelis, Mart. Tamulis, Jon. Dovgaila, Abraom. Žutautas, Mart. Žutautas. 7 gyventojai. •    1775 m. Mart. Bailis, Jon. Žutautas, Juoz. Bernotas, Ant. Petkutis, Dovyd. Laudinskis, Pran. Bertašius, Ant. Puplesis, Ant. Šimkus, Jon. Kudas, Petr. Kudas, Jon. Stupelis, Ant. Tilvikas, Juoz. Čiželis, Jon. Puplesis, Povil. Kudas, Ant. Kudas, Ant. Kryžanauskis, Gabr. Sližius, Bartalomiejus Reiskis. (24 gyventojai). 12.    Karklėnų kaimas. •    1721 m. Jonas Bužas, Juoz. Baltmiškis. (2 gyventojai). •    1775 m. Jurg. Butkus, Jurg. Vaisa, Jon. Jovaiša, Gabriel. Jonušas, Dovyd. Gadeikis, Jon. Čiuželis, Pran. Varnelis, Symon. Kasperaitis, Mat. Ravickis, Juoz. Grikštas, Andr. Vaiktus, Juoz. Lašpinis, Mart. Andriuška, Pran. Budrys, Kaz. Baltmiškis. (15 gyventojų). Alksnėnų vaitystė 1. Lieplaukio kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. gyveno Kazimieras Mačiulskis, Jokub. Chviedaravičius, Dovydas Rumša, Ant. Pienkovskis. (4 gyventojai). 2.    Rūdaičių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Laur. Martišius, Mykol. Jurkaitis, Juozapas Kaunas, Jon. Pocius. (4 gyventojai). 3.    Sėlenių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Jon. Salys, Kazimier. Lubys, Juoz. Bertaševičius, Jurg. Preibys, Jurg. Panumis, Jurg. Andriuška, Jurg. Budrys, Jon. Burba, Andriej. Bumblys, Juoz. Budrys, Kaz. Gaubis, Ant. Burba, Jon. Gedrimas. (13 gyventojų). 4.    Burbaičių kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Jurg. Glažius, Juoz. Mačiulskis, Jurgis Šaulinskis, Jon. Jovaiša, Jon. Jonušas, Juoz. Tilvikas, Jurg. Slazius. (6 gyventojai). 5.    Prūsalių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Jurg. Balsys, Mot. Daugėla, Ant. Surblys, Kaz. Grauslys, Kaz. Jankauskis, Jon. Ostrovskis, Jurg. Daugėla. (7 gyventojai). 6.    Klepščių kaimas.  •    1721 m. Jon. Buzas, Mart. Gudas. (2 gyventojai). •    1775 m. Kaz. Daugintis, Ant. Gudas, Jon. Vanrus, Jon. Ulba, Jozep. Taugintis. (5 gyventojai). 7.    Norvaišių kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Kaz. Jankauskis, Jurg. Martišius, Kaz. Martišius, ponas Pranciškus Kochonovskis, Andr. Sauseris, Simon. Žutautas, Step. Orlauskis, Juoz. Leliuga, Juoz. Žilinskas, Juoz. Sauseris. (10 gyventojų). 8.    Pakutuvėnų kaimas. •    1721 m. senbuvis Kazimieras Virkšas. (1 gyventojas). •    1775 m. Jon. Mažjonis, Kazimieras Kniukšta, Povilas Milašius, Juoz. Bučnis, Ant. Rupšys, Jon. Lušpinis, Ant. Imbravičius, Kaz. Brazdeikis, Ant. Stonkus, Jon. Šlimas, Andriej. Karbis, Tomas Pupsis, Jurg. Žebrauskis, Tomas Medeikis, Adomas Kontautas, Mykol. Bieliauskis. (16 gyventojų). 9.    Alksnėnų kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Kazimieras Serapinas, Mykol. Serapinas,  Jon. Šaulys, Mykol. Buivydas, Jon. Salys, Tom. Gaubis, Stan. Žartovskis, Martynas Uznys, Laurynas Nermontas, Ant. Kasparas, Martynas Sauseris, Jokūb. Valskis. (10 gyventojų). 10.    Mišėnų kaimas.  •    1721 m. senbuviai Kaz. Svirius, Juozap. Žvirblis, Šakinis, Adomas Mitas. (4 gyventojai). •    1775 m. Kazimieras Narbutas, Mykolas Valatka, Petras Uznys, Jonas Giras, Vlad. Valatka, Jurgis Čyžauskis, Zygmant. Guščius, Ant. Martyšius, Stanisl. Kaunas, Jonas Surblys, Mot. Surblys, Jurg. Kanis, Jurg. Esteykis, Jokub. Surblys, Kazim. Tykužys. (15 gyventojų). 11.    Jodėnų kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Petras Senkus, Kazimieras Steponavičius, Jon. Birenis, Kazimier. Guščius, Kaz. Baltuonė, Baltramiejus Lakštutis, Petras Baltrimas. (17 gyventojų). 12.    Vydeikių kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. minimas kaip bajorkaimis su gyvenančiais: Mot. Latakis, Jurg. Pašakarnis, Juoz. Pupsis, Jokūbas Viršilas, Mot. Kabauskis, Jonas Strauka, Martyn. Tamošauskis, Tomas Kabauskis, Stanisl. Strauka, St. Pašakarnis, Jonas Tilvikas. (Viso 11 gyventojų). 13.    Palūščių kaimas.  •    1721 m. nėra inventoriuje. •    1775 m. Jon. Pakalniškis, Kristup. Gedvila, Kristupas Venckus, Ant. Grygaitis, Mart. Repšys, Juoz. Valančius, Mykol. Žukauskis, Sim. Jučius, Laurynas Gelumbickis, Mykolas Gelumbickis, Tomas Šerkšnys, Franc. Pavlovksis, Jon. Baltuonė, Ant. Grykštas, Laurynas Kaminskis. (16 gyventojų). Stalgėnų vaitystė 1.    Stalgo kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Mažasis Stalgas. Jonas Bernota, Melchioras Pocius, Mikalojus Žalnis, Jon. Jurkus, Baltramiejus Rudis, Leonas Bendykas, Baltramiejus Talenis. (7 gyventojai). •    1775 m. Didysis Stalgas. Juozas Lukauskis, Mykolas Jonikas, Martynas Kaveckis, Ant. Mockus, Jon. Kazragis, Jon. Virkščius, Mot. Grygaitis, Jurgis Butkus, Mykol. Aušra, Mykolas Vitkus. (10 gyventojų). 2.    Luknėnų kaimas.  •    1721 m. Stanislov. Kontautas, Juoz. Sumaška, Gabrielius Stupelis, Danielius Valatka, Petras Gagilas, Kidelis, Juoz. Tilvikas. (7 gyventojai). •    1775 m. Juoz. Butvilas, Petras Kontautas, Stan. Rupšys, Mot. Jokša, Mot. Grigoila, Kaz. Rupšys, Mart. Kavsis, Ign. Tolanis, Ant. Lygnugaris, Mat. Strauka, Mykol. Srėbalius, Stanisl. Šimkevičius, Laur. Jankauskis, Jokub. Kasperaitis. (Viso 14 gyventojų). 3.    Juodeikių kaimas. •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Tomas Raubis, Juoz. Stonkus, Jurg. Zdramis, Sim. Vasylius, Juoz. Tauginas, Juoz. Puronas, Andr. Jurkus, Franc. Šuldis, Jozef. Kaminskis, Pranas Opulskis, Jan. Tumas. (11 gyventojų). 4.    Riepšaičių kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Jurg. Margis, Mykol. Pilvinis, Mat. Pašvilnis, Jonas Stropus, Jonas Rupšlaukis, Juoz. Jurkus, Pranas Šimkus, Jon. Baltmiškis. (8 gyventojai). 5.    Srėbalių kaimas.  •    1721 m. – tuščias. •    1775 m. Martyn. Straukas, Martyn. Sokolovskis, Andriejus Višnievskis, Petras Špučys, Ant. Aušra, Jurg. Stupelis. (6 gyventojai). 6.    Mostaičių kaimas. •    1721 m. Juoz. Duoblys, Jonas Šlepetys, Jon. Juškevičius, Juozas Bučnys, Andr. Gintyla, Myk. Vaisa. (6 gyventojai). •    1775 m. St. Jurkus, Jokub. Šlepetys, Mart. Gedminas, Mat. Jonikas, Mykol. Tumas, Baltramiejus Šlevinskis,  Juoz. Sakalauskis, Mat. Bagdanavičius, Stanisl. Tavrokis, Jokub. Stončius, Jon. Pukis, Tomas Končius, Kaz. Tavginas, Mat. Rusinas, Jurgis Tryčevskis, Stanisl. Grauslys. (17 gyventojų). 7.    Kumžaičių kaimas. •    1721 m. Mot. Skrindalius, Mykol. Virketis, Elijošius Rezgys, Jon. Stupelis, Mart. Bumblys, Gabr. Trumpys, Simon. Šatrys, Kazim. Srėbalius, Jeronimas Ekertas, Juozap. Ekertas, Mykol. Latakis, Jonas Trumpikas, Baltr. Bumblys, Elisiejus Strauka, Juoz. Vitkus. (16 gyventojų). •    1775 m. Jurgis Vilkalis, Jurg. Guščius, Mykol. Srėbalius, Myk. Struikis, Mart. Kumbaitas, Laur. Kupšys, Jurgis Strauka, Stanislovas Baltmiškis, Mart. Palavikas, St. Stonkus, Laurynas Grygas, Jozef. Grygas, Juozap. Šlevenskis, Jon. Tarvydas, Jon. Kuprelis, Stanislovas Stupelis, Juoz. Lapė, Jurg. Šaltupis, Daniel. Mažeika, Ant. Tilvikas, Jurg. Srėbalius, Adom. Petrikas, Jurgis Šakinis, Myk. Lušpinis, Jon. Juknis, Petr. Byševskis, Mat. Jonikas, Mykol. Bumblys, Laurynas Vaišvila, Sim. Vaišvila, Juozapas Rauka, Jonas Bernotas, Mat. Grikštas, Simonas Baltmiškis, Juoz. Eitutis, Pran. Valatka,  Andriej. Stupelis. (40 gyventojų). 1775 m. inventoriuje minimi nauji kaimai: PALŪŠČIŲ (16 gyventojų). Iš tuščio Stalgo kaimo susidarė du: Mažieji ir Didieji Stalgai. Naujai inventoriuje randamas 1775 m. REISKIŲ kaimas. Gyventojai: Myk. Vilkas, Myk. Gaudutis, Jon. Vilkas, Jurgis Gaudutis. (4 gyventojai). Šakinių kaimas 1775 m. Stan. Talmantas, Mot. Martinkus, Jon. Jonušas, Ant. Žygus, Tom. Bumblys, Jokūb. Balcevičius, Kaz. Balcevičius. (7 gyventojai). Macenių kaimas 1775 m. Jurg. Gricius, Stanisl. Baralis, Juozas Guščius. (3 gyventojai). Be Vydeikių bajorkaimiais dar įrašyti Šložių ir Mažųjų Gedrimaičių. Šložių kaimas 1775 m. Jokūb. Stankevičius, Pranas Jokubaitis, Martynas Šaulys, Jon. Gimbutas, Juoz. Eitutis, Juoz. Gimbutas, Jon. Gaudutis, Pranas Kietis. (8 gyventojai). Mažieji Gedrimaičiai 1775 m. Jokūb. Kuneckis, Juoz. Libševičius, Petr. Rezga, Jon. Čuldis, Jurg. Bendykas, Symon. Mickus, Mykol. Joška, Jokūb. Čuldis. (8 gyventojai). APIBENDRINIMAS 1721 m. Plungėnų seniūnijos inventoriuje miestelyje ir kaimuose minimos 77 pavardės (dūmai). Atvykusieji apsigyvendavo pas išlikusius senbuvius ir statėsi sau būstus. Po 54 m. 1775 m. inventoriuje matome žymius pokyčius, padaugėjo kaimų pavadinimų, sąrašuose jau randama 445 pavadės. Gyventojų padaugėjo beveik 5,8 kartus. Daugėjant gyventojų kaimuose sparčiau vyko demografiniai procesai. Kaip pavyzdžiu paimsiu Pakutuvėnų kaimą. 1721 m. inventoriuje minimas tik K. Virkšo pavardė. 1775 m. kaime jau gyveno 16 skirtingomis pavardėmis gyventojai, bet Virkšo pavardės nebėra. Ją radau Didžiojo Stalgo kaime. Po 20 metų 1794–1800 metų Rietavo dekanato Kulių ir Plungės parapijų metrikos knygose Pakutuvėnų kaime radau 36 skirtingomis pavardėmis gyvenusius ar tebegyvenančius asmenis. Dauguma tų pavardžių figūravo 1775 m. Plungėnų seniūnijos įvairių kaimų sąrašuose. KAS MES? 1538 m. A. Mackavičius “Gondingos valsčiaus surašyme” dvejose privaizdystėse rado 233 kiemus (dūmus). Neminimi nei miestelių, nei dvarų ar kaimų pavadinimai. 1567 m. (po 30 m.) Gondingos valsčius privalėjo į kariuomenę pristatyti tik 27 raitelius su visa ginkluote ir pašarais (1567 m. Lietuvos kariuomenės sąrašo 1321 p.). Iš to darome išvadą, kad kraštas buvo labai retai apgyvendintas. Po Melno sutarties (1422 m.) nemažai žemaičių dėl ponų savivalės išbėgo į Rytprūsius arba į dykra virtusią Sūduvą. Taip iš žemaičių, perplaukusių per Nemuną, susidarė zanavykai. Po 1701–1709 m. Šiaurės Karo ir 1709–1711 metų bado ir maro kai kuriuose kaimuose gyventojų liko vienetai arba visai ištuštėjo. Nuo šitos “pavietuvės” nukentėjo ne tik Žemaitija, bet ir Rytprūsiai bei Pajūris. Mokslų Akademijos fonduose yra dokumentų, kur ponai vieni su kitais bylinėjasi dėl perbėgusių baudžiauninkų. Baudžiauninkai ir valstiečiai negalėjo laisvai migruoti po kraštą, todėl kyla klausimas: “Kokia mūsų kilmė?” Iš kur ponai atkraustė į Gondingos žemes mūsų protėvius? 1775 m. Plungės seniūnijos inventoriaus gyventojų sąraše nėra lietuviškų tautiškų vardų. Visi krikščioniški, suslavinti: Stanislaw, Franciszek, Maciey, Jerzi, Thomasz, Grzegorz Waurzyniec, Krzysztof ir t. t. Tenka suabejoti, ar dabar čia paplitusių pavardžių savininkų Stropų, Stuopelių, Salių, Domarkų, Stonkų ar Šakinių progiminaičiai dalyvavo Saulės lauko ar Durpės kautynėse. Greičiausiai su Vytautu kautynėse prieš mongolus prie Vorkslos upės. GONDINGA AR GANDINGA? Kai J. Kristus su apaštalais klajojo po Pažadėtąją Žemę, muitininkas Motiejus spjovė į gerai apmokamą tarnybą, pasiėmė saują plunksnų, indelį rašalo, kelis ritinėlius papiruso, o gal išdirbtą veršio skūrą, prisijungė prie jų ir viską užrašinėjo. Taip gavosi Šv. Evangelija pagal Matą. Joje rašo,  kaip J. Kristus su apaštalais užsuka į Šventyklą ir susikerta su rabiais, fariziejais ir rašto aiškintojais. Su rašto aiškintojais problemos tęsiasi iki pat šių dienų. Ir man teko ne sykį susidurti. Pirmą kartą, kai 1956 m. sugalvojau įžengti į “moterystės stoną”. Su išrinktąja Vilniuje nubėgome į Komjaunimo gatvėje buvusią įstaigą, anais laikais populiariai vadinamą “Zaksu”. Parašėme pareiškimus, užmokėjome penkrublę ir oriai įteikėme savo tarybinius pasus. Laimingi, laukiame palaiminimo – “štampo”. Manoji pareiškė norą savo mergautinę pavardę pakeisti į Stonkienę. “Ne”, – pasakė įstaigos klerkė: “Turi būti Stonkuvienė”. Bandžiau aiškinti, kad mama Stonkienė, brolienės Stonkienės, Žemaitijoje visos Stonkienės. Nebuvau išklausytas. “Tik Stonkuvienė: čia Vilnius. Žemaitijoje darykite ką norite”. Teko susitaikyti su likimu. Po 30 metų marčiai jau Vilniuje leido pasikeisti pavardę į Stonkienę, o manoji taip liko kaip balta varna. Daugiau kaip 50 metų gyvenu Sūduvoje. Visą tą laiką įstaigose tenka kovoti su klerkais dėl balsės “o”. Jeigu tik neapžiūriu, tuoj iš Stonkaus virstu Stankumi. Pirmaisiais pokario metais (1945 m.) rudenį pradėjau mokytis Plungėje. Dažnai iš Pakutuvėnų senuoju Kretinga–Plungė vieškeliu per Norvaišius, Alksnėnus tekdavo pėsčiam kulniuoti į gimnaziją. Praėjus Moldaubį jau Kaušėnų laukuose, dar nuo “Smetonos laikų”  prie keliuko į dešinę buvo užsilikusi rodyklė “Į Gondingą”. Pirmąsias chemijos žinias gavau iš mokytojos B. Kumšlytytės iš Gondingos kaimo. 1951 m. rudenį su istorijos mokytoja M. Kantvilaite ėjome pasižiūrėti kaip archeologai kasinėja Gondingos piliakalnį. Tada dar buvo Gondinga, dabar “Gandinga”. Aš, kaip “Gondingos Žemės” atstovas, žemaitis, noriu pareikšti savo nuomonę. Nesu rašto aiškintojas, neneigiu bendrinės kalbos reikšmės, tačiau viską reikia daryti “su protu”. “Per didelį raštą – nenuslysti nuo krašto”. Iš vietovardžių (toponimų, hidronimų) mokslininkai sprendžia, kokiuose regionuose gyveno ar laikinai buvo sustojusios kurios tautos. Kaip vyko jų migracija. Pavyzdžiui, ugro–finai paliko gražiausios Žemaitijos upės Minija (nuotaka) pavadinimą. Daug tautų kaip prūsai, kuršiai, lyviai, jotvingiai išnyko, liko tik kai kurių vietovių pavadinimai – gilios senovės liudininkai. Kalbant apie Gondingą: “Archeologai mano, kad šioje vietoje lietuvių gyventa jau pirmaisiais amžiais prieš Kristų. Kiti duomenys rodo, kad žmonių čia gyventa II–IV a. po Kristaus ir vėliau VII–XIII a. Tad drąsiai galime teigti, kad Gondinga apgyvendinta jau daugiau kaip 2000 metų ir todėl ją reikia laikyti viena iš seniausių, jei ne pačia senąja Žemaitijos vietovių”. Br. Kviklys “Mūsų Lietuva”, IV t. 80 p. Toje pat knygoje 79 puslapyje: “Vietomis vardas įvairiai rašomas; senuose vokiškuose dokumentuose Gandingen (XIII a.) Gondingen; slaviškuose raštuose Kgondinga, Goldynga, Gondynga; lotyniškai raštuose tivunatus Gondingensis”. Lietuvos Valstybinės Istorijos Archyvo, Mokslų Akademijos, Valstyb. M. Mažvydo bibliotekos fonduose esančiuose ir mano šiame straipsnyje paviešintuose dokumentuose vietovardyje Gondinga rašoma balsė “o”. Viename iš vėlyviausių dokumentų Liet. Mokslų Akademijos Petro Tarasenkos fonde 1933–1935 m. atlikto piliakalnio tyrinėjime pavadinimas: “Gondingos kaimo piliakalnio Plungės valsčius, Telšių apskrityje”. Turinys: Piliakalnio aprašymas, 1 fotonuotrauka, 2 brėžiniai. F–235–87 KADA PRADĖJO RAŠYTI GANDINGA? Lietuviškos enciklopedijos VIII t., išleistame 1940 m., 934 p. rašoma: "Gandinga – Telšių apskrities Plungės valst. kaimas. 1923 m. – 15 ūkių. 105 gyventojai. 1939 m. – 20 ūkių, 108 gyv. Toliau aprašyme vietovardis žymimas raide "G". Šaltinis: medžiaga paimta iš Leono Kumšlyčio straipsnio "Gondingos senovės liekanos ", "Šiaulių metraštis " – 24-36p., 1933 m. Vot taip! Medžiaga imta apie Gondingą, o rašo apie Gandingą. Tos pačios enciklopedijos IX tome, išleistame 1941 m., 285 p. rašo: "Gondingos miškas, Telšių apskritis Plungės valsčiaus urėdija ir girininkija. Ribojasi su Gandinga, Prūsalių ir Klepščių kaimais. Plotis 26 ha”. Suprask, kad gudrus – Gandingos kaime Gondingos miškas? Tame pat puslapyje sekantis įrašas: "Gondlaukė (pakeista į Gandlaukė) – Kretingos apskr. Mosėdžio valsčiaus kaimas. 1923 m. – 15 ūkių. 89 gyv., 3 km. nuo Mosėdžio". Įdomiausia, kad taisyklės “tobulinti vietovardžius” galiojo tik Žemaitijoje. Tame pačiame Lietuviškos enciklopedijos tome, 290 p.: “Goniūnai – Kauno apskr. Veliuonos valsč. dvaras. 1923 m. – 10 ūkių, 42 gyv.”; 292 p.: “Gonsonys – Trakų apskr. Žaslių valsčiaus kaimas. 1923 m. – 7 ūkiai”. Dzūkamas bendrinė kalba irgi ne gimtoji, tačiau kaip buvo nuo amžių miestelis Nedzingė, taip ir šiandien tebėra. Tai štai kada prasidėjo žemaičių tarmės, vardų ir vietovardžių genocidas. Lietuviškos enciklopedijos VIII tome redaktorių ir bendradarbių tarpe buvo ir du to meto garsiausi kalbininkai: Antanas Salys – žemaitis, kretingiškis. 1930 m. apgynęs disertaciją “Žemaičių tarmės” ir Pranas Skardžius – aukštaitis iš Subačiaus. Nesuprantu, sąmoningai ar pražiūrėta, kad vienas iš seniausių Žemaitijos vietovardžių virto iš Gondingos į Gandingą ir pateko į vieną fundamentaliausių tarpukario leidinių – Lietuviškąją enciklopediją. Gal įvyko klaida, o paskui suveikė “paklydusios avies faktorius” – kai nuo kaimenės nuklydusi avis pradeda garsiai bliauti, tai ta kryptimi patraukia ir likusios? Tas pats straipsnis buvo perrašytas 1955 m. JAV, išleistas Lietuviškos enciklopedijos VI tome, o iš jo Amerikoje išleistoje Br. Kvyklio spausdiniuose paimtas tas pat šaltinis: “Kumšlyčio “Gondingos senovės liekanos 1933 m.”. Senovėje susiformavusių žemaičių vietovardžių iškraipymas, teisinantis, kad jie pritaikomi bendrinei kalbai yra aiškus vandalizmas. Ar galite įsivaizduoti, kad tūlas archeologas, kasinėdamas Gondingos piliakalnį, radęs akmenį ar žalvarinį kirvuką, nulėks į “Senukus”, nusipirks plastikinį kotą, įsikals, kad patogiau būtų į sieną vinį įsikalti, ar riešutus daužyti. Pavadintume tokį veiksmą barbariškumu. O su etninių vietovardžių iškraipymu ar ne tas pats? Mūsų krašte tėvai važiuodavo į Palongą, Rėjtavą, Salontus, Kartėną, Kolius. “Lob gert, lob dainout, lob į Skoudą nuvažiout”. Telšiškiai  ir aplinkiniai  gyventojai  maudėsi, žlugtą skalbė, žvejojo  ir gyvulius girdė Germonta ežere. Dabar Germantas (gal ir vandens formulė pasikeitė?) Ilgus šimtmečius Žemaitijoje buvo Kontaučiai. Dabar jau Kantaučiai. Kokiu pagrindu? Andriaus Mackavičiaus “Žemaitijos valstiečių surašyme 1538-1539 m.” 405 puslapyje visos pavardės su “o”: Контаутайтис Стонис, Контавтович Буивид, Контавтович Родвил ir t. t. 1775 m. Plungės seniūnijos inventoriuje Pakutuvėnų kaime įrašytas Adomas Kontautas. Luknėnuose Petras Kontautas. 1623 m. Kr. Budrikis su Merkeliu Kontautu pešėsi Gondingoje. F-32-38 Mūsų Plungės krašto etninės biblijos “Žemaičių šnekos” autorius prof. Ignas Končius I dalies 14 puslapyje apie atkeltus burliokus rašo: “Tuoj Kontaučių dvare cerkvė su popu centre įsikūrė ir pasklido arkliavagiai. Žmonės, negalėdami kitaip su jais susitvarkyti, nes skundai valsčiui – policijai nepadėdavo, – šiandien sugautas, rytoj paleistas. Pačiupę burlioką bevagiant ar beganant svetimoje pievoje – javuose, vietoj išlygindavo”. Tiek amžių kalboje ir rašte buvo Kontaučiai, o dabar rašto aiškintojams jau nebegerai. Žinoma, jeigu tas miestelis būtų kur apie Panevėžį. Vilnijoje ar Dzūkijoje, tai jis ir būtų likęs Kontaučiais. juk Molėtų nepakeitė į Malėtus, tačiau čia Žemaitija.... Jau 17 metų kai vėl atgavome nepriklausomybę. Stebime įvykius ir ką matome? Kad kvailystėms nėra ribų, ypač žiūrint mūsų išrinktųjų seimūnų išdaigas. Neatsilieka nuo jų galybė priperėtų įvairiausių klerkų, tame tarpe ir rašto aiškintojų. Sklaidau 2007 metų žurnalo “Žemaičių žemė” pirmą numerį. Jame 55 puslapyje gerbiamo profesoriaus Gardenio Aleksėndra žemaičių kalba parašytas komentaras apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės ponios Irenos Smetonienės nuomonę apie tarmes ir bendrinę kalbą. Manau, kad gerb. Profesorius neužpyks, jeigu jį aš ištisai “įdėsiu” į savo raštą. 2007-03-25 Lietuvos televizijos antru kanalu stebiu laidos kartojimą “Žodžių kišenė”. Joje arbitras kalbininkas p. A. Smetona paaiškino: “Tarmės mokėjimas ir puoselėjimas yra lietuvių kalbos privalumas”. Dviejų rašto aiškintojų p. A. Smetonos ir p. I. Smetonienės nuomonės ryškiai skiriasi. Kaip sako mūsų krašte žemaičiai: “Nagierės – nasoprasi”. Atrodo todėl, kaip rašo savo šv. Evangelijoje, Matas ir Jėzus Kristus turėjo vargo su rašto aiškintojais. Plungėnai - Plungė Mūsų bočiai, tėvai važiuodavo į Plungės turgus, jomarkus, Plungės bažnyčioje tuokėsi, krikštijo vaikus. Su Plunge surištas ir mano gyvenimas – gavau vidurinį išsilavinimą, pradėjau skustis barzdą. Plungė. Iš kur tas pavadinimas? Gerb. E. Ravickienė leidinyje "Šimtmečių takais" pateikia tokias versijas: "Kodėl Gandinga vadintas mkiestas gavo Plungės vardą, tikslių žinių nėra. Gal nuo iš šeltinių prasidedančio upelio, kuris vadinosi Plungė. Yra ir kita nuomonė. Pasakojama, kad miestelėnai laikydavę daug vandens paukščių, jie plunksnavosi, primėtydavo plunksnų. Gal tai turėjo įtakos miesto pavadinimui? Yra išlikusi ir tokia istorija, kada Plungė dar vadinosi Gandinga. Telįių ir Gandingos bajorai rinkdavosi Paukštakių karčemoje, lošdavo kortomis, ūždavo visą naktį. Gandingiškiai būdavę gudersni, nulošdavę telšiškius, prisipildavę pilnas kišenes pinigų. Kildavę ir muštynių. Gandingiškiai ir per muštynes būdavę narsesni ir tešiškius išplunkdavę, o šie, nieko daugiau negalėdami padaryti, šaukdavę: "Jūs plunkiai, plunkiai, jūsų miestas - plunkių miestas!" Praėjus savaitei noras atsilošti vėl suvesdavo kaimynus. Ir vėl pasikartodavo "plunkių" istorija. Palengva šis pavadinimas prigijęs, Gandingos miestas tapo Plunge. Žinoma, šie pasakojimai gal tik išsigalvotos istorijos." Pr. Kvyklio “Mūsų Lietuva”, 1968 m., IV tome, 67 p. rašoma: "Plungės miestas išsistatęs prie Babrungo upės (dešinysis Minijos intakas, 59.4 km ilgumo), toje vietoje, kur į jį įteka nedidelis upelis, tekąs Kulių ir Rietavo gatvių pakalnėje; senovėje šį upelį vadino Plunge, mūsų laikais jo vardas užmirštas. Iš jo naujai įsikūrusios sodybos ir gavo Plungės vardą. Plungė yra 27 km į p.v. nuo Telšių ir 295 km į š.v. nuo Vilniaus. Kai kas vietovė laiko žemaitiškiausia. Kada Plungė įsikūrė, šiandien sunku beatsekti. Lietuvos monarchijos kūrimosi laikais ir vėliau (iki XVI a.) šios srities punktas buvo ne Plungė, bet Gandinga (žr.), kuriai priklausė ir Plungės žemės. Tada čia buvo didžiulės žemaičių girios, prasidėjusios nuo Nemuno krantų ir ėjusios iki Kuršo. Tik po Melno taikos (1422 m.) susidarė palankios ir sauesnės sąlygos kurtis sodyboms. Žygimanto Senojo laikais Gandingos valsčius, kuriam priklausė ir Plungė, buvo gerokai apgyventas. Pasikeitus strategijai ir pilims nustojus savo reikšmės, krito Gandingos svarba, ir jos vietoje dažniau minima Plungė." Aš linkęs palaikyti Pr. Kvyklio variantą ir pareikšti savo nuomonę, remiantis įvairiais istorijos šaltiniais. Lietuvos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje retų knygų ir rankraščių skyriuje yra 1971 m. istoriko M. Jučo parvežtas iš Švedijos Valstybinio ir karo archyvo piešinio kopija “Plungėnų panorama 1655 m. karo su švedais metu”. (F 130 s. v. 1529) Kopijoje pavaizduotas dūmais gaubiamas miestelis, mūšio laukas. Apačioje vokiečių kalba parašyta, kad prie šio miestelio (Das stelein Plungian) švedai sumušė Maskvos ir lenkų kariuomenę. Liet. M. Akvd. Archyvo F-21-1001 Pardavimo akte rašoma: "Dzierzawy Plungianskiej miestieszka Plungiany (Plungėnai). 1721 m. ir inventoriuje rašoma “Inventor starostwa I:K:Mšu Plungianskiego”. 1775 m. inventoriuje rašoma “miasto Plungiany” (Plungėnai). LMA. SA - 3921 1822-11-27 atliktas žydo Marko Maušovyčiaus karčiamos aprašymas, esančios Plungėnų miestelyje (W miastieczkie Plungianach) Kulių ir Bažnyčios gatvių kampe. LMA. F-37-8407 2003 m. Plungės Dailės Muziejaus Istorijos fondui iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo parvežiau miestelio atstatymui plano kopiją po 1894 m. birželio 24 d. įvykusio gaisro. Rašoma “Плунгянской волости местечка Плунгяны” (Taigi sudegė Plungėnai). Visuose dokumentuose tiek lenkų ar rusų kalba rašoma Plungiany. Lietuviškai išvertus butų Plungėnai. Vėl atskleiskime A. Mackevičiaus “Valstiečių surašymo knygoje” 18 p. esantį žemėlapį, kur pažymėti miesteliai Plungiany, Žorany, Medingiany, Wieszwiany, Biržyniany, Dyrwiany, Koltyniany, Kurtoviany ir t. t. Plungės apylinkėse irgi nemaža kaimų su galūnėmis “-ėnai”: Karklėnai, Pakutuvėnai, Vieštovėnai, Babrungėnai, Stalgėnai, Luknėnai, Mišėnai, Juodėnai ir t. t. Jau minėjau, kad po 1422 m. Melno sutarties pasibaigus kovoms su ordinais vėl prasidėjo šiaurės vakarų Žemaitijos sričių virtusių dykromis apgyvendinimas. Pamėginkime "įlysti į anų laikų naujakurių kailį". Kur pirmiausia apsigyventume? Žinoma prie vandens šaltinių, didžiųjų upių ir jų intakų. Ten lengviau sprendėsi maisto, pašaro vandens ir susisiekimo problemos. Ilgiausiai kaip geografiniai orientyrai išliko upelių pavadinimai. A. Vanago "Lietuvių hidronimų etnologiniame žodyne" (Vilnius, 1981 m.) yra mūsų krašto upelių pavadinimuose Juoddaulis,  Karkluojė,  Vieštovė,  Mišupė, Stalgupis, Luknė – Luknalė, Babrungas ir t. t. Prie tų upelių įsikūrusius ir gyvenančius asmenis vadindavo pagal jų pavadinimus: prie Lunknės – luknėnai, prie Stalgupio – stalgėnai (kaip kalnėnai ar pamarėnai) ir t. t. Tokie toponimai kaip Gondinga, Plateliai, Kretinga, Seda dar nebuvo išsitrynę iš istorinės atminties, tai taip ir liko po senovei. Kai kurių upelių pavadinimų istorijos bėgyje nebeišliko. Pavyzdžiui, per Pakutuvėnų kaimą į Miniją, kol nebuvo numelioruota, įtekėjo trys nemaži upeliai. Pakutuvėnų kaimo pavadinimas išliko, o kuris upelis buvo Pakuta ar Pakutė, keičiantis kartoms, užmiršo. Tokio pat didumo buvo ir kairysis Babrungo intakas, kuris 1894 m. gaisro atstatymo plane pažymėtas Paplunge, kertąs Rietavo ir Kulių gatves. Vėl grįžkime mintimis į laikus, kad čia atsikraustė pirmieji naujakuriai. Nukelkime dabartinius Plungės pastatus ir pamatysime iš Narvilo ežero tekantį skaidrų upelį per du mažus ežerėlius (tarp Rietavo ir Kulių gatvės ir šalia Paprūdžio gatvės). Upelyje pilna gyvybės: žuvų. vėžių, vandens paukščių. Upelio ir Babrungo pakrantėse derlingos lankos ganiavai ir pašarui, priaugę puikių medžių statybai ir kurui. Iš senų laikų atsiminimuose dar buvo išlikęs upelio pavadinimas Plungė (priedėlis "pa" – prie šaknies greičiausiai bus vėliau kokio raštininko prilipdytas). Taip atsirado toje vietoje gyventojų bendruomenė kaimynų vadinamų plungėnais (kaip babrungėnai, stalgėnai, vieštovėnai). Šitas pavadinimas išliko iki pat XIX amžiaus pabaigos (1894 m. plane). O upelio, davusio vardą Plungė, pavadinimą pamiršo. Pagal 1721 m. inventorių miestelyje buvo tik 30 šeimų ir dar kiek kariškių. Pagal 1775 m. inventorių – 83 šeimos, iš jų 36 žydų. Žemiau rinkų tarp Rietavo ir Kulių gatvės ant Plungės upelio kranto padaryta bravorų aikštė (Place Brovarne), kurioje buvo įsikūrę 13 žydų ir 2 lietuvių bravorai. Aišku visos gamybos atliekos buvo leidžiamos į upelį. Taip per kurį laiką iš upelio ir ežerėlių liko smirdančios balos, upelio vardas pamirštas. Apie jo likimą byloja jau 1932-05-27 “Žemaičių Prietėliaus” Nr. 22 pasirodžiusi žinutė, kuri informuoja: "- Paskutiniu laiku Plungėj jaučiama oro krizis. Tas oro krizis yra labai senas ir laikas būtų plungiškiams susirūpinti. Per pat miestą eina didelė pelkė, prūdas pripuvęs visokių puvėsių. Į tą pelkę visi verčia atmatas, nešvarumus. Pavasarį saulei pradėjus kaitinti iš balos kilsta baisus rūkas, užteršiąa viso miesto net artimesnės apylinkės orą. Dar labiau orą gadina Rietavo gatvėj žydų pirtis ir Klaipėdos gatvėj odų dirbtuvė. Kai odų dirbtuvė malonja į balą išversti savo raugus, tada reikia nosį vata užsikimšus bėgti iš Plungės. Nenuostabu, kad retas Plungės gyventojas nekosti. Ypač gaila tų žmonių, kurie gyvena Palaukės ir Paprūdžio gatvėse. Pavasarį ar šiaip po lietaus tose gatvėse (neišskyrus nė Babrungo su Vandens gatvėmis) tokia purvo baisybė, kad išbrist negalima. Šiais dalykais reikėtų susirūpinti. Labai daug nekaštuotų per tą balą iškasti didelį ravą ir bala išdžiūtų. O vandenį į Babrungą vakarų link labai gerai trauktų, nes yra geras nuotakumas." Nenustebčiau, jeigu įvyktų dar sekanti metamorfozė. Dabar kai mes jau Europos Sąjungoje ir mintame jos pinigais, o turtingiausi yra vokiečiai, tai bendraudami, norėdami juos pamaloninti suminkštinsime (vokiečiai taria minkštai) priebalsę “l”. Gautume Plungėnai – Plungė – Pliungė. Nes, ko sviete nebūna... REZIUMĖ Istorijos šaltiniai liudija, kad Gondingos žemė viena iš seniausiai apgyvendintų Žemaitijos vietų. Tačiau čia ramybės niekada nebuvo. Normanų antpuolius iš Skandinavijos keitė tarpusavio gentinės kuršių ir žemaičių peštynės. Vėliau Livonijos ir Kryžiuočių ordinų invazijos. Be to, ir mūsų didieji kunigaikščiai žemaičius padarydavo įkaitais. Mindaugas – kalavijuočiams, Vytautas – kryžiuočiams. Vakarinėse ir šiaurinėse žemėse dėl karų nebeįmanoma tapo gyventi. Vieni žuvo karuose, kiti apleido sodybas ir išsikėlė į krašto gilumą. Gondingos žemė tapo dykra. Po Melno sutarties 1422 m. prasidėjo ramesnis gyvenimas. Dykromis tapusios žemės valstybei nedavė jokios naudos. Jai reikėjo pinigų, mokesčių. Tam tikslui reikėjo tuščiose vietose vėl įkurdinti žmones. Kaip minėjau anksčiau, Vytautas Didysis Žemaitijoje padarė 20 karališkųjų valsčių, jų tarpe ir Gondingos. Tuščias žemes laikinai ar visam laikui pavesdavo valdyti savo pasirinktiems paveldėtojams, kurie turėjo rūpintis ūkine veikla, mokėti iždo mokesčius, pristatyti į kariuomenę žirgus ir karius. Greičiausiai pajamų buvo galima gauti iš didžiulių girių. Mediena, jos produktai (degutas, pelenai, anglis), žvėriena, kailiai, malkos, vaškas, žuvis – buvo greičiausios pajamos, bet ten buvo reikalingi žmonės. Į senąsias vietas galėjo sugrįžti dalis ankstesniųjų gyventojų ar jų palikuonių, kitus atkeldavo iš tirščiau apgyvendintų karališkųjų žemių. Nuo seno pagrindinis susiekimas vykdavo vandens keliais, jais plukdydavo ir medieną. Į didesnes upes įtekantys upeliai buvo kaip orientyrai ir turėjo savo istorinius pavadinimus. Kai kurie galėjo išlikti ir įvairiuose pirminiuose planuose. Anksčiau minėjau. Manoma, kad naujakurių apgyvendinimas prasidėjo didžiųjų ir didesnių upių pakrantėse. Mintyse pakeliaukime žemyn Babrungo upe. Aukštupyje įsikūrę gyventojai vadinosi babrungėnais. Kad nebūtų painiavos, tokiu pat pavadinimus bendruomenės nebepavadinsi. Žemiau įsikūrusi Babrungo ir Plungės upelio santakoje bendruomenė gavo plungėnų pavadinimą. Gondinga, kaip seniausia gyvenvietė, išlaikė istorinį savo vardą ir juo pavadintas liko visas valsčius. Apie kitų kaimų su galūne “–ėnai” kilmę, esančių prie vandens šaltinių, savo nuomonę esu pareiškęs anksčiau. Vykstant darbams, kertant miškus, atsirasdavo naujų sklypų, tinkamų žemdirbystei, bet toliau nuo upelių. Į juos perkeldavo šeimas iš tirščiau apgyvendintų vietų. Iš pradžių vieną ar dvi, vėliau dirbamos žemės ploteliai plėtėsi, didėjo gyvenvietės. Kaimai pavadinimus gaudavo nuo pirmųjų naujakurių: Sauseriai, Dyburiai, Šakiniai, Žutautai, Grumbliai, Maceniai ir t. t. Gondingos valsčiuje A. Mackavičiaus surašymo laikotarpiu baudžiauninkų nebuvo. Buvo tik “žmonės”. Pvz., prievaizdos Jano Mackavičiaus žmonės (приставницства Яна Мацковича люди его). Pacovo Rupeikovo prievaizdystei priklausė bajorai, kiaunininkai, vežėjai, medininkai, žuvininkai. Baudžiauninkai (люди тяглые) nurodomi Veliuonos valsčiuje – 14. Viešvėnų valsčiuje – 66. Rietavo valsčiuje – 41. Karšuvos valsčiuje – 60. Gondingos valsčiuje tuo metu nepažymėtas nė vienas miestelis. Knygoje nurodomi Veliuonos, Baisogalos, Ariogalos, Užvenčio, Tryškių, Žvingių, Skirstnemunės, Raseinių ir Vilkijos miesteliai. Tokios mano mintys apie Gimtąjį Kraštą – Gondingą ir Plungę, nusėdusios galvoje per nugyventus metus ir vėliau atklydusios iš archyvų lentynų. Surašiau viską ant popieriaus ir nejaučiu jokio pasitenkinimo. Matau, kad žemaičių kalba baigia pavirsti įvairių “šou” priemone. Dar taip norėtųsi Plungėje per šv. Jono atlaidus po “sumos” besiskirstantiems visu balsu sušukti: “Bruole, žemaite, sogrožinkem tėkrojį Gondingas vardą į rašybą!” Bet ar verta? Ar kas supras? Gal išgirdę nusijuoks, patraukys pečiais ir sumurmės: “Kon tėn tas senis vuomau?” Mes, kurie pragyvenome nuo pat pradžios iki pabaigos sovietinės okupacijos laikus, prisimename per tą pusę amžiaus vykusius procesus. Juos geriausiai iliustravo komunistų himno Internacionalo žodžiai: “Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų...” Šitą teiginį realizavo atėmę žmonių nuosavybę, turtą, vykdę fizinį ir moralinį tautos genocidą. Karo pabaigoje, grįžtant raudoniesiems, nemaža tautiečių emigravo į vakarus, kiti žuvo kalėjimuose ar miškuose, buvo ištremti į Sibirą. Likusieji sovietinių kolaborantų apsuptyje, susigūžę tylėjo, laukdami kas bus toliau. Bet kokia laisvesnė mintis buvo grubiai slopinama.  Sovietinės propagandos įprastiniai terminais tapo “buožė”, “banditas”, “buržujus”, “buržuazinis nacionalistas” ir kt. Stambesnių ūkininkų, tarpukario inteligentų ar aukštuomenės atžalos, likę Lietuvoje, su teisingomis biografijomis turėjo problemų įstoti į aukštesniąsias mokyklas, gauti padorią tarnybą. Prisiveisusios tarybinės nomenklatūros valdininkai persekiojo grįžusius iš Sibiro tremtinius ir jų atžalas. Daugelis nebegrįžo, ar apsigyveno “draugiškesnėje” Kaliningrado srityje. Įvykęs stebuklas — Tarybų Sąjungos griūtis, atgauta Nepriklausomybė, sukėlė didžiulį šurmulį. Paskelbus žemės ir nekilnojamojo turto restitucijos įstatymą, įvairias kompensacijas už sovietiniais laikais patirtas skriaudas, bylų reabilitacijas ir kitas okupacijas laikotarpiu susidariusias problemas, įvairius archyvus užgriuvo masė klientų. Jų tarpe nemaža tų, kurie sovietmečiu slėpė savo giminystės ryšius su aukštais tarpukario Lietuvos veikėjais, bajorais ar didikais. Prasidėjo “genealoginių medžių” auginimo vajus. Į jų tarpą įsijungiau ir aš. Istorijoje nebuvau girdėjęs, kad koks tūlas Stonkus buvo bajoras ar didikas. Tačiau Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve daug valandų varčiau senųjų raštininkų įvairiomis kalbomis ir rašalu prirašytus foliantus. Deja, neradau, kad mano gyslose tekėtų “mėlynasis” bajorų ar didikų kraujas – likau “mužikas žemaičių ir Lietuvos”. Tačiau praleistas laikas tarp senovės rankraščių nenuėjo veltui – susirgau “archyvine liga”. Be Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo pradėjau domėtis Mokslų Akademijos, M. Mažvydo ir Vilniaus universiteto bibliotekų istorijos fondais. Pirmiausia Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve pradėjęs ieškoti savo šeimos ištakų, tyrinėjimo objektą papildžiau dar dviem klausimais: Stonkų pavardės paplitimą Kulių, Plungės ir gretimose parapijose ir Pakutuvėnų senųjų kaimo gyventojų pavardės randamos bažnytinėse metrikos knygose. Vėliau, pasitaręs su gerb. Aleksandrovo krašto mokytoja, kraštotyrininke Veronika Simutiene, surinkau ir gretimų Baltmiškių, Mamių, Dyburių, Aleksandravo, Liepgirių ir Vaitkių kaimų senųjų gyventojų pavardes. Istorijos šaltiniai – Žemaičių vyskupijos, Telšių vyskupijos, Rietavo, Skuodo ir Alsėdžių dekanatų metrikos knygos. Bažnyčiose buvo daromi įrašai krikšto, santuokos ir mirties metrikos knygose. Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo fonduose yra saugomos išlikusios Plungės ir Kulių parapijų, įeinančių į Rietavo dekanatą 1794–1915 m. dauguma metrikos knygų. Įrašai iki 1830 m. daryti lotynų kalba. 1830–1863 m. lenkiškai, o vėliau iki 1915 m. rusiškai. Pavardės ir vardai daugumoje sulenkinti ar surusinti. Seniausią metrikos knygą radau Alsėdžių dekanato, Platelių parapijos 1752-1760 m. krikšto įrašų knygą. Įdedu pora įrašų, verstų iš lotynų kalbos. “Aš, Platelių bažnyčios klebonas Mykolas Zubavičius, 1752-06-18 Kotryną pakrikštijau Juozo ir Marijonos Stonkalės – Švirkšnių dukrą. Kūnai – Jokūbas Stonkus ir Kotryna Paulauskienė iš Macenų kaimo, Platelių parapijos. 1755-08-10 Platelių R. K. bažnyčios klebonas M. Zūbavičius, Antanu pakrikštijo Antano ir Magdalenos Ravickalės Stonkų (Stonkowisc) sūnų iš Stirbaičių kaimo”. Tik Platelių parapijos įrašų knygose radau mergautines pavardes su galūne “-alė”. Kulių parapijos įrašai: “Aš, teologijos daktaras R. K. Kulių bažnyčios klebonas Antanas Rimkevičius, sutuokiau Mykolą (Nikolam) Stropų (Stropowicz), gimusį Pakutuvėnų k. ir Mariją (Mariannam) Smilingytę (Smilingowna), kilusią iš Mostaičių k. Abu Kulių parapijos...” (Versta iš lotynų k.) Kokių aibių bažnytinėse knygose galėjo pridaryti raštininkai, pailiustruosiu iš mūsų giminės įrašų. “1800-08-23 Vieštuvėnų k. Kulių parapijoje sulaukęs 60 m., priėmęs paskutinį šv. Sakramentą, mirė Motiejus (Mathius) Stonkus” (versta iš lotynų k.). Įrašas apie jo sūnaus santuoką (versta iš lotynų k.). “Viešpaties 1804 m. sausio mėn. 8 d. aš, R. K. Kulių bažnyčios vikaras Motiejus Jucevičius, sutuokiau vyrą Joną Stonkevičių (Joanum Stonkiewise) su mergina Barbora Derginčiūte (et Barbare Dergintowna). Abu iš Vieštovienų kaimo, Kulių parapijos. Liudininkai Ignatium Korbowski, Jusephus Masejewski”. Sekantis įrašas verstas iš lenkų kalbos. “1830-01-12. Aš, Kulių R. K. bažnyčios altaristas Juozapas Jurgutavičius, Antanu pakrikštijau Jono ir Barboros Dirginčiūtės Stonkų sūnų iš Vieštovienų kaimo, Kulių parapijos. Kūmai – Dominykas Gudas ir Veronika Stonkutė–Kudžmienė iš Kulių parapijos”. Taigi, mano prosenelis Jonas buvo per vedybas įrašytas bajoriška Stonkovičiaus pavarde. Tačiau senelis Antanas, matyt buvo gerokai užsispyręs ir gimė su mužiko Stonkaus pavarde, kuria besinaudoja ir mano anūkai. Amžių bėgyje dėl įvairių priežasčių, pavardės keitėsi. Jeigu 1537-1538 m. A. Mackavičiaus “Žemaitijos valstiečių surašymo” knygoje vyrauja vardai ir tėvavardžiai, tai 1775 m. Plungės seniūnijos inventoriaus miestelio ir kaimo gyventojų sąrašuose jau randame daugmaž susiformavusias pavardes, kurios su kai kuriais pasikeitimais išliko iki mūsų laikų. Priklausomai nuo to, kas darė įrašus, pavardės galėjo būti lenkinamos, rusinamos ar kitaip iškraipomos. Pavyzdžiui, 1794 m. Kretingos parapijos kunigo Švėgždausko krikštyti vaikai įrašyti su galūne “-ič, -ski: Stankevič, Šimkevič, Grigolovski, Kutkovski, Kubilinski, Meškovič, Bolevič, Šaulinski”. Tais pat metais Endrijavo parapijos krikšto knygoje rašoma: “Užgiris, Senkus, Lotužis, Žeimys, Gabrys, Žemgulis, Lukošius, Žilius, Varnelis, Pocius, Jankus, Siurblys. Kaip krikštydavo ir įrašydavo į metrikos knygas anais laikais, labai vaizdingai aprašo gerbiamas Žemaitijos patriarchas profesorius Ignas Končinas, kilęs iš Purvaičių k. 1961 m. Londone išleistoje knygoje “Žemaičio šnekos” I d., 100-101 p.: “Kūmai, jai jauni, nedrąsūs, nemoka balsiai poterių kalbėti. O jei kūmai paaugę, senyvi, tai kūminas būna gerokai įkaušęs, vos liežuvį beapverčia. Klapčiukas ima metrikus rašyti. Klausia vardo, pavardės, kada gimęs, kas tėvai, kas kūmai. Kūma su vaiku ir su palydove eina į “gaspadą”, o vyras kūma – kūminas – eina su klapčiuku užrašydinti. Kaip pro miglą viską bematydamas ir poniškai norėdamas pats nuduoti ir tėvų nenuskriausti, užrašydina: vietoje Lapės – Lapinskis, Lapinskievičė, vietoje Mėlynausio – Malinauskis, vietoje Subniaus – Dupkevičė. Kaimo vardą vietoje Užpirdžiai – Giedorių sodu, Galatilčiai – Golotilė, Vėdaras – Vėdaravičė, Almins – Alminauskis, Šaulys – Salevičė. Ir taip pridaro naujų pavardžių: Smilgevičė, Pacevičė, Jonkevičė, Jonavičė, Koncevičė, Lobonauskis, Jonkauskis, Jonauskis, Černiauskis, Černeckis, Laureckis, Žažeckis ir t. t. Duodami iš tokių užrašų metrikų išrašus dar pakeičia. O kadangi tėvų vardai daugiskaitos kilmininko linksnyje ir rusiškai buvo rašoma, tai atsiranda Šimkov, Gricijov, Končiusov, Norbutov, Daukantov ir t. t.”. Nors carinė Rusija lietuvišką spaudos draudimą panaikino dar 1904 metais, tačiau bažnyčia įrašus darė ir toliau rusiškai. 1915 m. lietuviškai krikšto įrašus pradėjo daryti Švėkšnos, Judrėnų, Kvėdarnos, Žvingių, Endrijavo parapijose ir Didkaimio filijoj (LVA.F. 669.18.154). Vartant bažnytines krikšto įrašų knygas, krenta į akį tiesiog nežmoniškas (o gal bažnyčios įstakymu?) įprotis, kūdikius po gimimo dar tą pačią dieną vežti į bažnyčią krikštyti. 1830 m. sausio mėnesį Kulių parapijoje pakrikštyti tą pačią dieną gimę kūdikiai (įrašų knygos 680 lapas, versta iš lenkų k.). Įrašas. 1830-01-12 Astrauskis Juozapas; 01-12 Stonkus Antanas (mano senelis); 01-12 Galdikas Liudvikas; 01-16 Straiukas Stanislovas; 01-22 Vaičys Antanas (LVI Archyvas, F-669, A-1, B-649, L-680). Sunku šiandieną suprasti, kaip viduržiemį (sausio mėn.), kiek apšluostytą, ką tik gimusį kūdikį rogėmis ar vežimėliu veža į bažnyčią. Kad nenumirtų nekrikštu. Buvo tokia nuomonė (gal bažnyčios paskleista?), kad be krikšto mirus dūšelė blaškosi po pasaulį, nerasdama vietos nei danguje, nei žemėje. Ir visa tai dėl pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos kaltės, nors Jėzus Kristus (Žmonijos Atpirkėjas) atėjo į šį pasaulį, kad ją panaikintų. Tai kam šaldyti nekaltus kūdikius? Šis nelemtas paprotys tęsėsi ištisus šimtmečius. 1915 m. Rietavo dekanato Kulių parapijoje krikštyta 232 kūdikėliai. Tą pačią dieną gimę - 19, sekančią dieną – 74, kiti – vėliau. Įregistruota viso mirusių 233. (Iš LVIA. F-669.18.154, versta iš rusų k.) VARDAI Pažiūrėkime į šiandieninį kalendorių, arba į priešpaskutiniame dienraščio “Lietuvos Rytas” puslapyje esantį skyrelį: “Orai, šiandien, rytoj, poryt”. Apačioje surašyti vardai. Paimsiu 2007-04-28, Nr. 96: “Šiandien Rimgailės, Valerijos, Vitalijaus, Vyganto, rytoj – Augustino, Indrės, Ritos ir Tarmanto vardo diena”. Iš tų 7 vardų sakysime Valerijos ir Augustino vardai krikščioniški – likę tautiški. Daug kas didžiuojasi dvivardyste – tautišku ir, dažniausiai atsarginiu, “šventu”. Kaip nekeista, tačiau naršydamas po archyvų šaltinius, studijuodamas įvairius sąrašus tų “tautiškų” vardų neradau. Andriaus Mackevičiaus “Žemaitijos valsčių 1537–1538 m. surašyme” yra labai daug žemaitiškų senoviškų vardų, tačiau, kaip rašiau pirmoje dalyje, jos vėliau virto plačiai paplitusiomis pavardėmis: Budrys, Butkus, Buivydas, Dargis, Gailius, Gricius, Mickus, Mineikis ir t. t. 1721 m. ir 1775 m. Plungės seniūnijos inventoriuose randami tik su krikštu į Žemaitiją atėję suslavinti krikščioniški vardai. 1794–1915 m. peržiūrėtose įvairiose metrikos knygose – Pakutuvėnų, Aleksandravo, Baltmiškių, Dyburių, Mamių, Liepgirių ir Vaitkių kaimuose neradau nei Vytautų, Algirdų, Kęstučių, Mindaugų, Vytenių nei kitokių dabar vadinamų tautinių vardų. Patraukė dėmesį dabar mažiau bevartojami Bonventūro, Cecilijos, Bonifaco, Grasildos, Baltramiejaus vardai. Šiaip, daugumoje – Jonai, Petrai, Antanai, Marijos, Onos, Elžbietos ir t. t. Todėl daugybė šiuolaikinių “tautiškų vardų” yra pačių išmįslas, neturintis nieko bendro su mūsų istorija. SANTUOKOS KNYGOS Santuoka – viena iš prieštaringiausių žmonių gyvenimo momentų. Būna kad apsiveda iš meilės, tačiau senovės laikais tai buvo itin retais atvejais, nes jos daugumoje vykdavo pagal šiais laikais populiarų terminą “biznio planą”. Lietuvos istorijoje paminėtos vienos “iš meilės” vedybos, kai Kęstutis, Palangoje pasigriebęs Birutę – neturtingą vaidilutę, parlėkė raitas į Trakus. Istorija nutyli, ką jam pasakė tėtušis Gediminas, tačiau pelningai išleidęs kitus savo palikuonis, gerokai praplėtė Lietuvos valstybę. Algirdas prie pačios rusės gavo dar ir Vitebsko “oblastį”. Ir tie procesai vyko nuo kunigaikščių, didikų, bajorų iki mužikų. Tas “biznio planas” atsispindėjo ir mano tyrinėtose 1794-1915 m. Plungės, Kulių ir Kartenos parapijos santuokos įrašų knygose. Apie tai profesorius I. Končius “Žemaičių šnekų” I t., 113 p., rašo: “Meilės čia neieškoma, arba neklausiama, kol ji atsiras. Kai medžiaginės aplinkybės artimos, kai dėl jų susišnekama, nieko blogo nenugirstama apie jaunikį (ką gi per trumpą laiką taip jau ir nugirsi, tik atsitiktinai koks pažįstamas pasakoja) ir imama apie reikalą arčiau kalbėti. Duodama tuo tarpu ir jaunesniems savo tarpe pasišnekėti. Bet į jų šią rodą daug dėmesio nekreipiama. Tėvai savo tarpe viską aiškina. Tėvai ir nusprendžia dukters ir sūnaus likimą. Kilmės vienodumas, augta maždaug vienodo dydžio ūkininko šeimoje, artimas pasiturimumas, skirtumus paskui, begyvenant pats gyvenimas nudildo; geriau – turi nudildyti”. Bet dažnai nenudildydavo ir likdavo gyvenimas kampuotas. Ne tik Žemaitės raštuose, bet ir kaimuose kankinosi petrai kurmeliai, driežų katrės, žudėsi Vienuolio veronikos. Neradau aš tose parapijų knygose bajoriško prado, tačiau suradau savo senelio Antano gyvenimą, apie kurį pasakojimai buvo pasiekę ir mano ausis. SAKMĖ APIE SENELĮ Jis gimė 1830 m. sausio mėn. 12 d. Vieštovienų kaime, valstiečių Jono ir Barboros Dirginčiūtės Stonkų daugiavaikėje šeimoje. (J. Stonkus 1804-02-08 Kulių bažnyčioje metrikos jungtuvių knygoje įrašytas Joanem Stonkewice). Senelis buvo 11-tas – paskutinis vaikas. Pirmą žemiškąjį išbandymą patyrė, kai gimus tą pačią dieną, kūmų D. Gudo ir Veronikos Stonkalės–Kužmienės buvo nuvežtas pakrikštyti. Altoristas Juozef. Jurgutavičius su visomis apeigomis pakrikštijo ir suteikė patrono šv. Antano vardą. Sėkmingai kovodamas su kitomis gyvenimo žabangomis, išmoko kalvio amato. Pakutuvėnuose prie Minijos brastos, vedančios į Norvaišus, gyveno ūkininkas Stonys. Jis turėjo dvi dukras. Vyriausia Marijona ištekėjo už Bonventūro Stropaus Pakutuvėnuose. Ūkyje liko Rozalija. Apie 1857 m. 27 metų Antanas krikščioniškais moterystės ryšiais sujungia savo likimus su 39 m. Rozalija. Senieji Stoniai Norvaišiuose nusiperka sodybą, Pakutuvėnus palikdami jauniesiems. Senelis buvo labai nagingas, mokėjo kalvio ir staliaus darbus. Rozalija puiki audėja. Mano atminimuose 1938–1945 m. prie Minijos netoli brastos į Norvaišius, dar buvo matyti senosios kalvės liekanos, o ant, apie XIX a. viduryje statytos, klėties mėtėsi kalviški įrankiai, įvairūs obliai, kaltai, ant kapinių statyti metalinės saulutės. 1858 m. spalio mėnesį gimsta dukrelė Marijona, bet po 8 mėnesių 1859-06-01, kaip nurodoma įraše, mirė nuo silpnumo (умер от слабости). Rozalija dar tikėjosi, nedavė polisio staklių pakojėms, kaip žuvys po Miniją, audimuos nardė šaudyklės. Vis naujus audeklų ritinius dėjo į kraitinius kuparus, tačiau sodybą apleido gandrai. Ir štai, lakoniškas įrašas Kulių parapijos metrikos knygoje: “1886 m. gegužės 27 d. Pakutuvėnų kaime mirė 68 m. amžiaus nuo plaučių uždegimo Rozalija Stonytė–Stonkienė. Liko našlys Plungės valsčiaus Sėlenių bendruomenės Pakutuvėnų kaimo gyventojas 56 m. Antanas Stonkus”. Kas liko našliui? Jis jautė ne tik savo kalvio rankose, bet ir visame kūne gaivalingą jėgą... Kur dings ūkis be darbščių moters rankų? Kas pratęs toliau giminę? – Reikia vėl į sodybą vilioti gandrus. Pusiaukelyje į Aleksandravo folivarką Pakutuvėnų kaimo pakraštyje, už gerą tarnybą grafo Pliaterio padovanotoje sodyboje, gyveno buvęs jo raštininkas Jonas Maliauskis su dviem sūnumis ir keturiomis dukromis. Tuoj po Rozalijos mirties, kaimynas P. Mickus pradėjo seneliui piršti vyriausią dukrą. Tačiau jam labiausiai patiko daug jaunesnė – 22 metų Mylelė (Emilija). Deja, pagal tų laikų kaimo patriarchalines tradicijas, atrodo tas neįmanoma – nebuvo nuotakai suruoštas kraitis. Kad kaimo moterys neplaktų liežuviais, jog pasiėmė “pliką” mergą (o jam Mylelė labai patiko), senelis ėmėsi gudrybės. Pas Maliauskus naktį nuvežė kelis velionės Rozalijos priaustus kuparus. Su jaunąja kraitvežiai parveš atgal. Nepraėjus dar nė mėnesiui po Rozalijos mirties 1886-06-24 Kartenos parapijos vikaras Myk. Monkevičius sujungė 56 metų našlį ir 22 metų mergaitę. Klasta su kračiu irgi neliko kaimo moterų nepastebėta ir ėjo iš kartos į kartą beveik visą amžių. Dar vienas išbandymas teko seneliui: jaunoji Emilija negalėjo “širdies užlaužti ant seno vyro” – atsisakė kartu gulti į vestuvinę lovą. Praėjo dar pusė metų: kol ant lininio čiužinio, prikimšto ilginių šiaudų ir ajerų du skirtingo amžiaus kūnai pajuto vienas kito šilumą. Senelis iš to džiaugsmo iškėlė visam kaimui antras dar šaunesnes vestuves. Paskui jau viskas sekėsi kaip iš pypkės. Po 15 mėnesių bendro gyvenimo 1887-09-23 Kulių bažnyčios klebonas Platonas Rymkevičius, Antanu pakrikštijo pirmagimį (mano tėvelį) sūnų, vėliau dukras – Antaniną, Kazimierą, Emiliją. Tačiau paskutinis sūnus 6 mėn. Jonas mirė nuo šiltinės 1891 m., o dukrelė Marcelė nuo silpnumo 1894 m. Neradau archyvuose jo mirimo datos, tik radau, kad 1905-07-07 nuo kokliušo mirė 1 metų Augustino ir Emilijos Maliauskaitės–Stonkienės Narkienės sūnus Stanislovas. Galimas daiktas, kad senelis mirė apie 1901–1903 metus. Tuokiantis nelabai svarbu buvo našlys, grožis, svarbiausias faktorius – turtas. Profesoriaus Zenono Ivinskio mama, mano teta Aurelija Bražinskytė, būdama 18 metų, ištekėjo už 27 m. našlio Juozapo Ivinskio, kuris įrašytas XIX a. paskutiniais metais į Plungės valsčiaus dvarų savininkų sąrašą. L.M.A. F-12-555 (versta iš rusų kalbos) Jungtuvių metrikos kopija Šypseną sukelia toks įrašas: “1886-06-17 Juozas Salys, 50 m. našlys iš Liepgirių kaimo, vedė 63 m. Eleonorą Mačiulskienę iš Šilupių karčemos, Kartenos parapijos” Tai dar kartą patvirtina teiginį, kad vyrams meilė ateina per skrandį. IŠĖJUSIEJI Trečia bažnyčioje vedama buvo mirties registravimo metrikos knyga. Kaip ir krikšto, sutuoktuvių Rietavo dekanate iki 1830 m. įrašai daryti lotynų, iki 1863 m. lenkų, o vėliau rusų  kalbomis. Lietuviškai pradedama tik nuo 1915 metų. Mirusiųjų knygose pradžioje buvo konstatuojami faktai. Toks asmuo, sulaukęs tiek amžiaus, priėmęs ar nepriėmęs šv. Sakramento, tokiu laiku numirė, o kūnas palaidotas tose kapinėse. Vėliau pradedama įrašinėti tariamoji mirties priežastis, kas liko šeimoje: vyras, žmona, sūnūs, dukros, jų vardai, amžius. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kylant medicinos lygiui, nors niekas kaimuose lavonų neskrosdavo, įrašuose daugėja diagnozių skaičius. Paanalizavus įrašus jau galima spręsti apie dažniausiai pasitaikančias užkrečiamas ir neužkrečiamas ligas, epidemijas, jų mastą, pažeidžiamiausias gyventojų grupes. Surinkus vienų metų parapijos gimusių, susituokusių, mirusiųjų asmenų skaičių, palyginus su kitais metais, gaunasi įdomių demografinių duomenų, gali spręsti apie to laiko gyvenimo lygį. Išanalizavau įvairių metų, įvairių aplinkinių parapijų bažnytines knygas. O rezultatai? Siaubingi! Toliau pradedu XIX a. ir XX a. pradžios tragiškąją statistiką. Pradedu nuo įrašo Kulių parapijos mirimo metrikos knygoje. 1891 m. rugsėjo 28-29-30 d. Vieštovienų kaime mirė  — 2 m. Stanislovas, 4 m. Marijona, 6 m. Kazimieras, 8 m. Stanislova — nuo skarlatinos. Tėvai dvarininkai (dvariani) Feliksas ir Emilija Savickaitė – Bartusevičiai. Mirusiųjų kūnai palaidoti 1891 m. spalio 10 d. Kulių kapuose. 1810-07-24  mirė Jurgis Zūbė, 54 m. amžiaus be šv. Sakramentų. Palaidotas Pakutuvėnų kaimo kapinėse. 1862-06-19 Pakutuvėnuose nuo kokliušo mirė Pranciškaus ir Magdalenos Kukulskių 2 metų sūnus Antanas ir 1 m. dukrytė Barbora. Abu palaidoti kaimo kapinėse. 1901 m. rugpjūčio mėnesį Dyburių kaime siautė kruvinojo viduriavimo epidemija. Rusiškai кровавый понос. 1901-08-19 Dyburių kaime nuo kruvinosios trydos mirė 35 m. Marijona Lubytė–Vilkienė. Liko našlys Ignas Vilkas, sūnūs – Liudvikas, Kazimieras, Vladislovas, dukros – Filomena, Kazimiera, Salomėja, Juzefina, Stanislova. 1901-08-22 Dyburių kaime nuo kruvinosios trydos mirė 54 m. Magdalena Mažeikaitė–Norvaišienė. 1901-08-26 Dyburių kaime nuo kruvinosios trydos mirė 6 mėn. Igno ir Marijos Lubytės Vilkų sūnus Vladislovas. 1901-08-26 nuo kruvinosios trydos mirė 17 m. Filomena Vilkaitė, duktė Igno. Šiandieną ta liga gal būt vadinasi dizenterija ar vidurių šiltinė, o įrašuose rusiškai tiesiog -  кровавый понос. Šiltinių ir panašių įrašų visose parapijose prirašyti ištisi tomai. Dar noriu parašyti keletą įdomesnių priežasčių dėl ko ištikdavo mirtys. 1900-01-14 Milašaičiuose pagaliu užmuštas 44 m. dvariškis Gedvilas. 1900-07-11 nuo danties skausmo (от боли зубов) numirė Ginteliškės valsčiaus valstiečių Juozo ir Marijonos Norkutės – Balsių 4 mėn. dukrelė. 1900-07-17 Jerubaičių kaime nušauta 17 metų Irena Gailiutė, Juozo. 1900-09-02 Plungės miestelyje nuo išgąsčio numirė valstiečių Igno ir Marijos Žalimų 2 ½ metų sūnus Jaroslavas. 1900-10-27 Plungės miestelyje priėmusi šv. Sakramentus nuo išgąsčio, eidama 63 metus, mirė valstietė Liudvika Šaltupienė. 1915-03-28 dėl dantų kalimosi mirė 9 mėn. Ekaterina Rutytė. 1915-05-10 Vainaičių kaime baliuje numirė 26 m. J. Gibieža. 1915-08-20 Juodeikių kaime nuo choleros mirė Ieva Šakytė, 40 metų amžiaus. Devynioliktojo amžiaus viduryje, sulaukus 50 metų, įrašas gali liudyti, kad mirties priežastis – senatvė. 1845-05-18 Kartenos špitolėje nuo senatvės mirė 55 metų Marijona Mačiulskytė – Matusevičienė. 1849-08-07 špitolėje nuo senatvės mirė 50 metų Magdalena Katkutė – Skurdienė. Remdamasis kai kurių parapijų metrikos knygomis padariau keletą statistinių demografinių analizių. 1845 m. Kartenos parapijoje užregistruota 224 mirties atvejai (LVIA F 669-71-1027) ir 155 gimimai (F 669.1.1032). 1845 m. Mirties atvejai nuo įvairių ligų pagal amžių Žmonės Metai Mirčių skaičius Viso Vaikai 0–1 79 Vaikų 0–10 m. — 122 Vaikai 1–5 31 Vaikai 5–10 12 Jaunuoliai 10–20 10 Jaunuoliai 20–40 15 Suaugę 40–50 30 Senesni Virš 50 47 1845 m.     Kulių parapijoje:     gimė 125,     mirė 160. 1845 m.     Kretingos parapijoje:     gimė 161,     mirė 190. KULIŲ PARAPIJA, 1862 m. Vaikų 1–15 metų amžiaus mirė:     37 — nuo kokliušo;     20 — nuo tymų (lenk. Odra);     49 — nuo silpnumo (от слабости);     1   — nuo džiovos. Jaunuoliai 15–20 metų amžiaus mirė:     2   — nuo pūlinių. Suaugę: 12 — nuo karštinės (горячки). (Manau, kad tai buvo šiltinė – tiphus – A. S.); 12 — nuo džiovos; 15 — nuo senatvės. Viso mirė:     Vaikų 1–15 m.     — 107 — 72,30%         Jaunuolių 15-20 m.     —   2   — 1,31%         Suaugusių        —  24  — 16,2%         Nuo senatvės        —  15  — 10,14% 1871 m. Kulių parapijoje mirė viso 119 žmonių Metai Mirčių skaičius Mirčių skaičius procentais Viso 0–1 64 53,78 Vaikų 0–10 m. — 72 — 60,5% 1–2 5 4,2 2–10 3 2,52 10–20 4 3,36 Virš 20 43 36,13 1899 m. Kulių parapijoje mirė viso 205 asmenys Metai Mirčių skaičius Mirčių skaičius procentais Viso 0–1 91 44,4 Vaikų 0–10 m. — 133 — 64,8% 1–10 44 20,5 10–20 – – 20-40 8 3,9 Virš 40 64 31,2 1904 m. Kulių parapijoje mirė viso 217 asmenų Metai Mirtys ir ligos Mirčių skaičius Mirčių skaičius procentais 0–1 49 – nuo silpnumo 9 – nuo kokliušo 1 – nuo difterito 19 – nuo tymų 78 37,1 Vaikų iki 10 m. – 147 – 68,4% 1–2 9 – nuo silpnumo 8 – nuo kokliušo 2 – nuo skarlatinos 7 – nuo tymų 8 – nuo raupų 31 14,6 2–5 1 – nuo silpnumo 5 – nuo tymų 6 – nuo kokliušo 7 - nuo difterito 20 9,2 5–10 6 – nuo kokliušo 7 - nuo difterito 5 – nuo tymų 18 8,3 10–15 1 – nuo kokliušo 1 – nuo difterito 1 – nuo vandenės 3 1,8 15–20 (16, 17, 18, 24 5 – nuo raupų 1 – nuo plaučių uždegimo 6 2,8 20–40 2 – nuo plaučio uždegimo 3 – gimdant 5 – nuo vandenės 10 4,6 40–50 10 – nuo džiovos 1 – nuo šiltinės 1 – širdies ligos 12 5,5 Virš 50 3 – nuo plaučių uždegimo 34 – nuo senatvės 1 – žarnų uždegimo 1 – vėžio 39 17,9 Per mano analizuotus 1862, 1871, 1899, 1904 metus Kulių parapijoje mirė 459 vaikai (66,6%), neišgyvenę 10 metų. 1915 metų Alsėdžių dekanato kai kurių parapijų gimimo ir mirimo knygose padaryti įrašai Parapija Gimė Mirė Mirė vaikų iki 10 m. Platelių 164 102 118 — 48,76% Sedos 186 240 Žlibinų 29 22 Kontaučių 50 29 Šalteikių 73 50 1915 m. buvo antrieji Pirmojo Pasaulinio karo metai, padariau smulkią Plungės parapijos mirusiųjų amžiaus ir ligų analizę. 1915 m. PLUNGĖS parapijos mirimų analizė Eil. Nr. Ligos 1–10 m. 10–20 m. 20–50 m. Virš 50 m. 1. Skarlatina 23 1 2. Smegenų uždegimas 1 2 2. Senatvės 73 4. Trydos 10 1 1 3 5. Džiova 3 1 7 9 6. Skrandžio ligos 8 7. Plaučių uždegimas 11 1 4 8. Nuo silpnumo 95 9. Kokliušo 4 10. Inkstų uždegimo 2 11.  Gimdant 5 12. Difterito 5 1 13. Kraujo išsiliejimo 1 14. Šiltinės 1 1 15. Kirmėlės 1 16 Paralyžius 1 17. Širdies ligos 3 18. Auglių 1 2 19. Dizenterija 1 20.  Cholera 1 21. Subadė bulius 1 22. Dėl dantų kalimosi 2 Viso: 158 6 18 103 1915 m. Plungės parapijoje užregistruoti 291 gimęs ir 285 mirę asmenys. Tame tarpe vaikai iki 10 metų — 158 – 55,4%. Asmenys virš 50 metų — 103 – 35,39%. Diagnozė: silpnumas (от слабости) — 95 – 60,12%. Peržiūrėjus daugiau negu vieno amžiaus įvairių metų bažnytines metrikos knygas, iškyla daug minčių apie mūsų Gondingos Žemėje gyvenusių senolių buitį, patriarchalinius papročius, nelaimes. To laikotarpio 1812 m. Napoleono žygis į Rusiją. 1831, 1862, 1863 metų sukilimai niekur neatsispindi parapijų mirimo metrikos knygose. Niekur neradau nei nušautų, nei nukautų. Greičiausiai žuvusieji būdavo palaidojami be bažnyčios pagalbos. XIX a. viduryje žemaičiams dar vienas baisus išbandymas 1850-ųjų metų badmetis. Prof. Ign. Končiaus “Žemaičio šnekose” II d., 180 p. rašo: “1850 metais žemaičių kraštą ištiko badas. Vieneri metai buvo labai lytingi, kitieji per sausi. Vienais metais viskas supuvo, kitais viskas išdegė – išdžiūvo, niekas neužderėjo. Krito gyvuliai. Nebebuvo vandens šuliniuose. Išdžiūvo tvenkiniai. Iš niekur jokios pagalbos. Žmonės vertėsi kaip kas išmanė. Skuto karklų, jaunesnių gluosnių ir jų šakų žievę, rinko beržų, alksnių, lazdynų žirginius, džiovino, malė, kepė. Sakykim duonos ir valgė. Ir medžiai buvo suvargę – nesultinga gluosnio žievė, labai mažai žirginių, ir tie patys maži, visa mediena be įprastų sulčių. Prie tokio neprivalgymo – pasninko netrūko ligų – viduriavimų, netrūko ir maldos. Žmonės prašė Dievą, kad jis pasiimtų jų vaikus, kad niekuo nedėti vaikai nemerdėtų badu. Kad širdys negalinčios išlaikyti skausmo...” Neradau 1830 m. badmečio Rietavo dekanato mirusiųjų metrikos knygų, kuriose įrašai galėjo būti dar tragiškesni. Iš tos juodosios statistikos man pasisekė ateiti į dvidešimt pirmąjį amžių. Mano senelio vienintelis sūnus, mano tėvelis Antanas 1913 metais vedė iš Babrungėnų kaimo ūkininko dukrą Mariją Bražinskytę. 1914 m. sausį gimė vyriausias mano brolis Antanas. 1914 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo pirmas Pasaulinis karas. Buvo mobilizuotas ir mano tėvelis, kuris kare prieš Kaizerinę Vokietiją tų pačių metų rudenį Rytprūsiuose prie Gumbinės pakliuvo į belaisvę. Jis buvo nuvežtas į Silezijos šachtas kasti akmens anglį., o mama 1915 m. kovo mėnesį, sulaukusi dar ir dukrelės Monikos, siautėjant Kaizerinei okupacijai, šeimininkavo ūkyje Pakutuvėnuose. Pasibaigus karui, tik 1919 m. iš belaisvės pabėgo mano tėvelis. Sunkus buvo karo ir okupacijos nualintame krašte gyvenimas. Reikėjo remontuoti ir statyti pastatus, intensyvinti ūkį. Vėl į sodybą įjunko gandrai. Pradėję 1921 metais, savo vizitus darė 10 kartų iki 1933 m. Šv. Morkaus atlaidų (N. 25), kai su paskutine siunta į Pakutuvėnus buvau pristatytas aš. Juodąją mirusiųjų statistiką papildė ir mūsų šeima, tik jau lietuvių kalba daromais įrašais: mirė nuo silpnumo – 2, difterito –1, kokliušo – 1, viduriavimo –1. 50 procentų pokario laiku mūsų šeimoje gimusiųjų nesulaukė 5 metų. Iš 12 galimų likome 7: keturi broliai ir trys sesės. Gal ir aš nebūčiau parašęs šitos istorijos, jeigu 1939 metais pavasarį mūsų sodyboje kumelaitė “Raudoji” nebūtų atsivedusi sūnaus “Kūžio”. O, buvo taip. Tais metais ėjau septintuosius metus. Apylinkėje paplito liga tymai (žemaitiškai “blusiniai”). Pradėjau karščiuoti, išbėrė kūną, paraudo akys. Liaudies medicinoje populiariausias metodas buvo paguldyti ligonį pritemdytoje patalpoje ir girdyti šviežiai pamelžtu kumelės pienu. Mama “nuvogdavo” nuo “Kūžiaus”, pamelždavo “Raudąją” ir girdydavo mane. Iš sodrios pavasarinės paminijų pievų žolės Raudosios pagamintas pienelis darė stebuklus. Prisodrintas įvairių vitaminų ir mineralų vėl mane pastatė ant kojų. Tą nuostabų jo saldumą ir skonį dar ir šiandien prisimenu. Taip mūsų šeimoje iš 12 galimų išlikome ir užaugome ištvermingiausi. Išsiskirstėme iš Pakutuvėnų ir įvairiose pasaulio šalyse (Žemaitijoje, Suvalkijoje, Vilnijoje, Kanadoje, Australijoje, Amerikoje) pasėjome savo sėklą. Praretėjo ir mūsų gretos. Pas protėvius išėjo jau trys broliai. 1800 m. mūsų proprosenelio Motiejaus, sulaukusio 60 metų mirties priežastis buvo senatvė. Jo proprovaikaičiams, išėjusiems XX ir XXI amžiais, galime nurodyti mirties priežastį – civilizaciją. Vyriausias Antanas     — 77 metų — skrandžio vėžys; Vyresnis Zenonas     — 80 metų — plaučių vėžys; Jonas            — 70 metų — prostatos vėžys. Man, jauniausiam su Dievo ir chirurgų pagalba, nuo šitokio įrašo kol kas pasisekė išsisukti. Anksčiau diagnozę “vėžys” radau tik du atvejus: 1900 metais Plungės parapijoje, o mūsų giminėje iš viso nebuvo konstatuotas. Prieš dešimtį metų, kai pradėjau savo ieškojimus, LVI Archyve Vilniuje Gerosios Vilties gatvėje būdavo pilna skaitykla susikaupusių klientų, storuose feliantuose beieškančių giminės praeities, savo genealoginio medžio šaknų. Dabar jau ir čia yra susikūrę UAB’ai, kurie už pinigus parinks garbingus protėvius, gražiausius herbus. Už labai didelius pinigus dėžėje nuo “proso”, batų, ar maišiuke nuo pėdkelnių parūpins Šatrijos, Labanoro ar kitos garbingos vietos kunigaikštienės, ar kunigaikščio dokumentus ir regalijas. Mano 7 kartų genealoginis medis išaugęs iš Gondingos žemėje dulkėmis virtusių senolių palaikų. Jo šakas puošia ne ponų įmantrūs herbai, o svarbiausio mužiko darbo įrankio simbolis – žagrės rankenos.    VIETOJE PABAIGOS 1940 m. balandžio 1 d. mano velionis dėdė Jonas Bražinskis Babrungėnuose rašė savo sūnėnui profesoriui Zenonui Ivinskiui: “Malonus Zenonai, ...mirti nebijau, nors dar kelerius metus norėčiau pasibovyti. Nežinau tik kaip bus: su rusais ir lenkais aname pasaulyje susikalbėsiu gerai. Šiaip taip iš bėdos ir su vokiečiais. Bet kaip reiks susikalbėti su anglais, prancūzais, japonais, kinais ir kt.?” Dėl kalbų pomirtiniams gyvenime aš nepergyvenu. Žemaičių kalba yra viena įdomiausių pasaulio mokslininkams išlikusi iš indo–europiečių prokalbės. Jeigu kas norės pasikalbėti, tegu pasiieško vertėją. Baugu būtų susitikti su seneliu Antanu, kuris jau turėdamas 64 metus pradėjo vėl auginti Stonkų giminės genealoginį medį. O, jeigu ims ir paklaus: “Anciau, dėl kuo tik vėjns vaks?” Argi supras, kai pradėsi aiškinti, kad buvo skurdi vaikystė ir vitaminų trūkumas, sovietinė okupacija, o vieną sūnų nužudė Rėzus faktorius. Padėti pataisyti galima bus paaiškinus, kad su Stonkaus pavarde auga anūkas... Vis ne taip beviltiška. O, dabar kol dar gyvas, norisi dar ką nors gero ir žemėje nuveikti. Papildymas: Viena versijų ,,Gondinga“ yra skandinaviškos kilmės. Tai šventa jų vieta (galbūt), ne būtybė tarp dangaus ir žemės (trolis?) ir tas reiškinys „gandingen“, gyvena tenais. O pilį įkūrė skandinavai vikingai, nes tuo laikotarpiu 500-800 vyko „mokomieji“ jų žygiai prieš placiojo pasaulio užkariavimus (mes juk buvom artimiausi kaimynai), tai yra Rusios įkurimas, Amerikos krantų pasiekimas ir pan. O kaip žinome vikingai iš pradžių prekiaudavo, plaukdami pries srovę upemis. Todėl tokia įtvirtinta vieta, kur upės lygis pakankamas (Babrungo), o upės dėl klimato buvo gilesnės (miškingumo įtaka), ta vieta įpatingai tiko „gandinge“ ikūrimui. Tai pat kaip ir Krutingen, švedų karaliaus (Kretingos įkūrimui). Kretingos įkūrejas danų (tuo paciu pietinės Švedijos) karalius Armonas iš Krutingų giminės. Klausimas Gandinga - karaliaus pavardė ar šventa vikingams vieta (gandingen)? Įdomi info apie krašto istoriją: V.Žulkus. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, 2004. (St.Stasys http://ceklis.apie.lt, laiškas 2008 10 19 d., svetainės autorės asmeninis archyvas) Į viršų...
© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com