© Anicetas Stonkus
Kaimo istorijos
Vyriausias brolis Antanas namuose buvo įrengęs radiją. Tai buvo auksarankio meistro Pareigio iš Norvaišių pagamintas detektorinis, su ausinėmis klausomas aparatas, vietinių pagal garsią užsienio firmos "telefunken", pravardžiuojamas "Pareigunken". Pagauti radijo bangoms buvo reikalinga ilga antena. Vienas laido galas buvo pritvirtintas prie karties, prikaltos prie namo, o kitas, nutiesus per kiemą, prie kitos karties, įkeltas į aukšto topolio viršūnę. Kad neįtrenktų perkūnas, prie namo antena buvo giliai įžeminta. Iš tolo matėsi, kad mūsų sodyba radiofikuota, kas kaime buvo retas atvejis.
Prie aparato pajungiamos buvo tik vienos ausinės. Norint klausytis dviese, reikėjo jas perskirti. Pagrinde juo naudojosi Antanas su tėvu.
Antanas per pusryčius papasakodavo "kas girdėti pasaulyje". Naujienos nebuvo linksmos. 1939 m. kovo mėnesį vokiečiai atėmė Klaipėdą. Didelė politinė įtampa jautėsi visoje Europoje.
Nors ir nebuvome matę ir girdėję kas
tai per daiktas "Krepšinis", Antanas paaiškindavo, kad tai toks
žaidimas su sviediniu, tačiau, kai 1939 m. lietuviai laimėjo Europos
pirmenybes, tai visi džiaugėsi.
Tais metais rugsėjo mėnesio 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją ir po poros
savaičių kartu su bendrininke Rusija šventė pergalę. Mūsiškiai lenkų
nesigailėjo, nes negalėjome "nurimti be Vilniaus".
Buvo plačiai propaguojamas šūkis: "Ei lietuvi! Mes be Vilniaus
nenurimsim!"
Po kurio laiko Rusija grąžino dalį
krašto ir Vilnių Lietuvai, tačiau mainais pati įvedė savo kariuomenę.
Tada populiarusis Pupų Dėdė, dažnai dainavęs per Kauno radiofoną,
paskelbė, kad "Vilnius mūsų, o mes patys rusų!" Pilnu tempu karas vyko
Vakarų Europoje. Vokietija vieną po kitos triuškino nepriklausomas
valstybes. Visi žmonės susirūpinę laukė kas bus toliau.
1940 metų pavasarį nuėjau į Aleksandravo mokyklos pirmo skyriaus pirmą grupę. Pirmoji mokytoja buvo Gulbinskienė. Klasėje ant priekinės sienos buvo pakabintas kryžius, ant kitų - Prezidentas ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Pamokas pradėdavome maldele.
1940 m. birželio viduryje daugumą pritrenkė baisi žinia - rusai okupavo Lietuvą. Prezidentas Smetona pabėgo į Vokietiją, naujai paskirtas Just.Paleckis.
Tėvai grįžę iš Plungės pasakodavo, kaip rinkose prie "didžiųjų kruomų" žydai ir visokie bolševikai išlindę iš pogrindžio ir užsirišę raudonus raiščius ant rankovių, užsilipę ant bačkų keikia seną valdžią ir aiškina kaip bus gerai prie naujos.
Tėvas susitiko stalių Valatką su raudonu raiščiu. Jis pas mus darydavo dukterims kraitinius baldus. Pasipūtęs aiškino, kad jie "raudonskariai" (taip juos vadino žmonės) padarys tvarką. Deja, ne ilgai darė - užėjus vokiečiams buvo nušautas. Geras meistras, specialistas buvo.
Rudenį, nuėjus į mokyklą, neberadau savo mokytojos - buvo repatrijavusi į Vokietiją. Klasėje vietoje kryžiaus kabojo Stalinas. Naujoji mokytoja buvo Valančiūtė nuo Kartenos.
Vieškeliu link Kartenos, beveik kasdien traukė rusų kariuomenė. Aš buvau matęs Plungėje, žurnale "Karys" Lietuvos kareivius. Labai keista buvo matyti tą pilką, apiplyšusią gaują, daugumoje tamsaus gymio su azijietiškais veido bruožais. Žmonės kalbėjo, kad į Lietuvą rusai užvarė "mongolų".
"Raudonskariai" darė savo tvarką. Uždraudė Šiaulių sajungą, jaunųjų ūkninkų ratelį, nacionalizavo parduotuves ir gamyklas. Iš valsčių padarė vykdomuosius komitetus, kuriuose šeimininkavo savi: žydai ir beraščiai. Mokyklose kūrė komjaunimo ir pionierių organizacijas. Buvusi patriotinė skautų organizacija buvo uždrausta.
"Nauja tvarka" davė savo "vaisius". Sukurtuose kooperatyvuose jau pradėjo trūkti būtiniausių prekių audinių, avalynės.
Kartu su gimnazistu Zenonu į penktą skyrių Plungėje išvežė ir brolį Joną. Sesuo Bronelė ėjo į Aleksandravą, tik mus pirmokus nuo Visų šventųjų iki kitų metų rugsėjo paliko "žiemavoti" namuose. Aš, likęs vienas tarp suaugusiųjų, trainiojausi aplinkui ir klausiausi, kas ką kalbą. O tų kalbų buvo visokių. Grįžęs iš Plungės, Zenonas tėvams pasakojo, kad suiminėja gimnazistus. Buvo areštuoti ir prasidėjus karui sadistiškai nužudyti Rainių miškelyje J. Antanavičius, L. Buchmanas, P. Balsevičius, B. Kavolius ir kiti. Taip pamažu į žmonių gyvenimą ėmė skverbtis baimė, nežinomybė. Į ūkį dažnai pradėjo užsukti įtartini tipai, buvome priversti išmontuoti ir savo "radijo stotį". Sodyba vėl liko "be ausų".
1940 m. Vasarą mama su pomidorais ir daržovėmis dar sykį nuvažiavo į Palangą. Biznis nebeįvyko. Nebevasarojo nei Prezidentas, nei ministrai, nei Kauno valdininkai. Buvo nacionalizuotos vilos ir sukurtas sovietinis rojus raudonosios armijos šeimoms. Už parduotas prekes karininkų žmonos mokėjo rubliais ir kapeikomis. Kadangi mama nežinojo nei kalbos, nei pinigų vertės, tai "katiušos" mokėjo kiek norėjo. Taip mūsų sodyboje pasirodė pirmieji rubliai ir kapeikos. Atėjusiam kaimynui J.Brazdeikiui parodžius, paėmęs 1 kapeiką pasakė, kad tokia "palys po nagu, tai kišenėje nė nerasi".
Sovietams mūsų ūkyje buvo per daug žemės. "Buožė" negalėjo turėti daugiau kaip 30 ha.
Taip archyvuose atsirado šitokio turinio dokumentas: "Kartenos valsčiaus numatyta į valstybinį žemės fondą ūkių 1940-10-31 sąrašą įrašytas savininkas Stonkus Antanas (tėvo vardas, gimimo m. nenurodyti). Pakutuvėnų kaime turėjęs 46.14 ha žemės. Į valstybinį fondą paimta 16-14 ha žemės. Savininkui palikta 30 ha žemės". F.R. - 764 Ap la b. 294. L. 47.
Visoje Lietuvoje vyko žemių nusavinimas. Trūko matininkų. Pas mus matavo lenkas iš Lodzės miesto per karą pabėgęs nuo vokiečių. Tėvas, kaip per Pirmą karą belaisvėje Silezijoje kasęs akmens anglis, bendravęs su lenkais, galėjo susikalbėti.
Atimta 16.14 ha žemės buvo paskirta
kaimynams Gusčiui Valentinui (Valiui), Kukulskiui Jonui, Razmai
Alfonsui, o miške "margas" Simučiui. Tėvai, matydami, kas dedasi, tos
žemės nė nesigailėjo. Tegu dirba, naudojasi. Tačiau bjauriausiai
pasielgė Gusčius Valius. Mūsų ūkio pasididžiavimas ir grožis buvo
aukščiausioje vietoje augęs apie 0.5 ha ploto beržynas. Jis labai
gražiai atrodė žiūrint nuo Aleksandravo ir Norvaišių. Jame dygdavo
didžiuliai baravykai, raudonviršiai. Beržynas kelių Stonkų kartų buvo
puoselėjamas ir tik labai svarbiam reikalui buvo pjaunamas koks medis.
Į V.Guščiaus valdą pakliuvo ir beržynas. Jis žiemą pradėjo beržus
pjauti ir vežti į Plungę. Taip išnaikino pačius gražiausius medžius.
<...> Kiti naujakuriai pasisėjo kas linus, kas vasarojų.
Kai vokiečiai išvijo rusus, jiems tėvas pasisėtą derlių leido nusiimti.
Gusčių Valių buvo areštavę ir
pasodinę valsčiuje į daboklę. Jo žmona Gustienė Ona atbėgo pas mus ir
verkdama prašė, kad gelbėtume jos vyrą. Tėvas pasitaręs su mama nuvyko
į Karteną ir išvadavo kalinį.
Sovietų valdžiai nepasisekė supjudyti mūsų tėvų su kaimynais, todėl,
kai vėliau reikėjo slapstytis, niekas nelinkėjo mums Sibiro.
Nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkams nebuvo lengva. Dideli žemės mokesčiai, aukštos plataus vartojimo prekių ir žemos pagamintos produkcijos kainos, vertė ūkininkus kelti našumą, ieškoti naujovių.
Nemažai ūkių nebeišmokėdavo mokesčių,
įsiskolindavo bankams ir išeidavo iš varžytinių.
Užėję sovietai padarė propagandinį triuką. Nacionalizavo bankus ir
nubraukė ūkininkų skolas. Atsikratę skolų, ūkininkai, jų tarpe ir
Pakutuvėnų Meškauskis džiaugėsi, kad "Aukščiausias išgelbėjo". 1941 m.
pavasarį po sėjos "buožiniams ūkiams" uždėjo grūdų prievoles. Mums -
vieną toną. Susišlavęs paskutinius iš aruodų ir pasiskolinęs nuo sesers
Žutautienės iš Norvaišių, tėvas pyliavą nuvežė į Plungę. Zenonui paliko
kvitus, kad, atsiėmęs pinigus, nusipirktų batus. Deja, už tokią sumą,
kiek gavo už grūdus, batų niekas nepardavė.
Tie ūkininkai, kurie jau nebeturėjo
grūdų atiduoti prievolei, buvo teisiami, kaip sabotažninkai ir kalinami.
Į kalėjimą Kretingoje pakliuvo ir Meškauskis. Šį kartąjį išgelbėjo
pradėję karą vokiečiai.
Iš apylinkių į Norvaišių malūną suvažiuodavo daug ūkininkų. Aš su kitais bendraamžiais, ant užtvankos (užplūsko) meškeriodavome arba prie brastos maudydavomės. Kadangi mūsų "radijo stotis" buvo išmontuota, tai žinių pasiklausyti dažnai laisvesniu laiku ateidavo ir tėvas. Žmonės suėję, svarstydavo kas bus toliau.
Jau plačiai sklido kalbos, kad "varys į kolchozus", "viskas bus bendra".
Vienas, daug pasaulio matęs, aiškino, kad Rusijoje vyrai nedirba, tik moterys. Vyrai vadovaus, o bobos bus bendros. Kitas, matyt labai mylintis, šaukė, kad: "Kas lįs prie bobos, tą nudursiu šake".
Buvo visokių rūpesčių ir visokių kalbų. Brolis Antanas buvo tarnavęs pasienio policijoje ir buvęs šauliu. Pradėjo jo ieškoti.
Vieną pavakarį, gegužės pabaigoje sužinojome, kad jis bėgs į Vokietiją. Atsveikinant Jonui paliko dovanų dviratį, sesei Bronei parkerį. Girdėjau, kaip tėvams aiškino, kad vyrai susirinks Baltmiškiuose neprisimenu Špučio ar Jadėnkaus Alksnyne. Iš ten į pasienį, kur vedlys perves į Vokietijos pusę.
Brolį vėl pamačiau, kai frontas nusirito į rytus. Vėliau sužinojau, kad sienos pereiti nepasisekė. Gal, vedlys buvo provokatorius, ar pakliuvo į pasalą bet įvyko susišaudymas. Jam kulka nubrozdino kaktos odą. Pasisekė pabėgti, slapstėsi, karo sulaukė pas sesę Moniką Smilgiuose.
Stalinas ir Hitleris buvo sudarę nepuolimo sutartį, bet abu ruošėsi karui. Palei visą vokiečių sieną rusai statė įtvirtinimus, Gaudučiuose karinį oro aerodromą. Ūkininkus į "stiukas" varė dirbti su vežimais. Dažniausiai važiuodavo tėvas, o kadangi mokėjo rusiškai, tai susikalbėjo ir su statybų technikais ir apsauga.
Visišką paniką sukėlė birželio viduryje įvykdyta taikių gyventojų deportacija į Sibirą. Tuo kartu Pakutuvėnų kaimas nenukentėjo. Tačiau visi suprato, kad šita akcija ne paskutinė.
Šiandieną daug kam atrodytų keista, kad daugelis labai džiaugėsi prasidėjus karui.
Tų dienų prisiminimai gerai išliko atmintyje. Šeštadienį birželio 21d. tėvai buvo pakviesti pas kaimynus Brazdeikius atšvęsti Jono. Mama nėjo, tai tėvas vienas su kitais kaimynais baliavojo. Balius užsitęsė iki karo pradžios. Apie ją labai vaizdingai mamai papasakojo kaimynė Cirtautienė: Išgirdau. Vo bėld, vo dūndėn, vo bėld, vo dūndėn, vo pas Brazdeikį dainiou ė vuomau. Paskou nutėla, ė pradiejė gėjduotė Lietovuos himną".
Pirmadienį apie pietus į mūsų sodybą atsibastė aplinkiniais keliukais karinis dalinys su patrankėlėmis, saugojęs statomą Gaudučių aerodromą. Su jais ir mūsų kaimynas Agotas Gustienės sūnus Zigmas, kurio po to jau niekas nebematė.
Tėvai dar kareivėlius pagirdė, pasikalbėjo. Paskui jie pervažiavo brastą prie Norvaišių malūno ir dingo karo sūkuriuose.
Taip pasibaigė pirmieji okupacijos metai - kada dar vaikas buvau. Lietuva vėl tapo laisva tik po pusės amžiaus, kada jau buvau bočius.
Carinės Rusijos valdžia okupuotose
kraštuose vyrus, vadinamus rekrūtais, imdavo 25 metams. Išvarydavo
įtolimus kraštus kariauti. Tenai arba žūdavo, arba dingdavo be žinios.
Vyrai visokiais būdais stengdavosi išvengti tokio likimo. Išsipirkdavo
- kainuodavo 500 rublių, bėgdavo į Ameriką, slapstydavosi.
Besislapstančius gaudydavo.
Štai ką rašo "Žemaičių Saulutė" (2005.05.06Nr. 18) spausdindama
vietinio to krašto istoriko J.Mickevičiaus surinktą medžiagą straipsmų
serijoje. "Senieji žemaičiai rekrūtų gadynėje".
Rekrūtų gaudymas
"Baudžiavą panaikinus rekrūtų gaudymas buvo pavestas valsčiaus
valdybai. Valsčiaus viršaitis (staršina) sudarydavo rekrūtų gaudytojų
būrį (ablavą) iš seniūnų (starostų) kaimo dešimtininkų (launininkų)
nemažiau 18-20 vyrų. Viršaitis su seniūnais ir dešimtininkais
sudarydavo rekrūtų sąrašą, kas buvo įrašytas į sąrašą, tuos gaudydavo
nuo vėlyvo rudens iki pavasario."
Pirmoji carinės Rusijos okupacija tęsėsi 120 metų (1795-1915).
Neapsikentus priespaudos tauta kildavo įkovą. Įvyko 1931 ir 1863-ųjų
metų sukilimai. Caro valdžia žiauriai susidorodavo su laisvės
trokštančiais patriotais. Sodindavo į kalėjimus, tremdavo į katorgą,
bausdavo mirtimi. Nepaklusnius gaudydavo "ablava".
Neilgai švietė ir 1918 m. užtekėjusi Nepriklausomybės saulė.
1940 m. bolševikinė Rusija
okupavo Lietuvą. Vėl prasidėjo areštai, gaudymai, žudymai, ablavas.
1941 Metų birželyje įvykdyta nekaltų
žmonių deportacija, sadistiškas susidorojimas su kaliniais Rainių
miškelyje ir kitos nežmoniškos tautos genocido akcijos. Karas trumpai
nutraukė bolševikinę okupaciją. Ją pakeitė panaši vokiška.
1944 m. vėl grįžo sovietai. Pareikalavo jaunimą stoti į Raudonąją
armiją. Jaunimas nesitikėdamas, kad ši okupacija užsitęs, slapstėsi,
ėjo į miškus. Kūrėsi partizanų daliniai. Prasidėjo naujas, jau
sovietinis "rekrūtų" ablavas. Ne tik jaunimą, bet ištisas šeimas
gyvuliniuose vagonuose vežė už Uralo. Kaip ir caro laikais rusams
įtaiką atėjo tautos atmatos, pasivadinę tarybiniu aktyvu, liaudies
gynėjais, komjaunuoliais. Liaudis davė savo pavadinimus: bolševikas,
stribas, komsomolcas. Šitai gaujai vadovavo Stalino artimiausias
parankinis Berija su visa vidaus reikalų kariuomene - čekistais.
Ablavas dar kartais vadino "čekistų siautimu", "miškų šukavimu",
"valymu". Prasmė buvo ta pati. Kova buvo nelygi. Daug apie tai parašyta
straipsnių, knygų. Daug įvairių epizodų liko senųjų žmonių
prisiminimuose.
Keletą jų ir aš perkelsiu ant popieriaus.
Provokacija
1944 m. spalio 9 d. beveik visa mūsų šeima pasitraukė į vakarus.
Namuose liko tik mama. Vieniems pasisekė pasprukti, o mus: tėvą, brolį
Joną ir mane, rusai pasigavo Pomeranijoje. Po ilgų klajonių 1945 m.
gegužės pabaigoje vėl buvome Pakutuvėnuose.
Grįžę, ačiū Dievui, mamą radome gyvą. Ūkis buvo išdraskytas, mamai
palikta 5 ha žemės, į vieną namo galą įkelta "naujakurio" girtuoklio
pečdirbio Alekso Buivydo šeima. Jam atiteko ir liūto dalis rudenį
pasėtų mūsų žiemkenčių.
Kadangi nuo mūsų jau viskas buvo atimta - "ūkis išbuožintas"
(sovietinis naujadaras), tai mes čia jau buvome nebereikalingi
(personos non grata). Reikėjo laukti tik eilinio "valymo", kada
atidundės gyvulinių vagonų ešelonai ir su kitais panašiais "bėdžiais"
užkalti išvyksime į Rytus.
Kai sužinodavome ką įtartino, tai namuose nenakvodavome. Po trėmimo
akcijos iki kitos vėl galėjome šiaip taip, kaip kiškiai pastatę ausis
gyventi.
Vieną sekmadienio rytą per pusryčius pamatėme apie langus
beslankiojančius čekistus. Įsiveržę į kambarį, garsiai suriko "Kur
banditai". Atsakėme "Nėra". Vienas ant stalo padėjo granatą ir pasakė:
"vot vam zakuska" (štai jums užkanda) ir pradėjo daryti kratą.
"Banditų ieškojo ne tik kambariuose, sklepe ir ant aukšto, bet ir
visuose stalčiuose. Ant komodos prie lovos, dėl vidurių negalavimo,
stovėjo bonka su puplaiškių nuoviromis. Vienas, pagriebęs, atsikimšo
ir, užvertęs galvą, gerokai patraukė. Nurijęs, paklausė: "Kas tai?"
Nežinau, kas šovė tėvui į galvą, kad tai "tručyzna", pašlakstyti lovai,
kad blusos nepultų. Tai kilo panika. Tėvas patarė, kad gal padėtų
atskiedus vandeniu. Na, ir lakė iš kibiro, kiek tilpo. Paskui,
keikdami, išėjo.
Mes apsižiūrėjome, kad ant stalo granata. Mama liepė brolį Joną vytis,
kad praneštų. Jonas, vydamasis, šaukė: Vaša granata astalas (granata
liko).
Tie: Prinesi (atnešk). Jonas: Bojus (bijau).
Vienas grįžo, paėmė ir išėjo. Tai buvo provokacija. Jeigu būtume
pagalvoję, kad tikrai pamiršo ir paslėpę, tai grįžę čekistai būtų viską
išvertę, suėmę kaip "banditus" ir dar "prisiuvę", kad norėjome vieną jų
nutručyti. Dievo apvaizda padėjo.
Marcė
Norvaišių malūne pas malūnininką Širvį buvo prisiglaudusi pagyvenusi
mergina Grigalauskaitė Marcė su mažu sūneliu Antanuku, jos vadinamu
"Antosėliu". Ji pati pasakojo, kad jo tėvas apylinkės pirmininkas
Urnieža (jis vėliau buvo partizanų nukautas).
Mama susitarė, kad ji persikeltų gyventi pas mus į alkierių. Mums
pasidarė lengviau. Marcė ėjo į kolūkį, vėliau fermoje šėrė kiaules, mes
prižiūrėjome "Antosėlį". Pavojaus atveju, kai reikėdavo pasislėpti,
namuose likdavo savas žmogus.
Sykį, mums nebūnant namuose, anksti ryte per ablavą, užgriuvo čekistai.
Pradėjo daryti kratą. Vienas, Marcės alkieryje, rado butelį samagono ir
jau norėjo pilti įgerklę. Bet Marcė už durų staigiai užstūmė vaiko
lovytę, griebė kareivį į glėbį ir, lovoje užsivertusi ant savęs,
pradėjo klaikiai rėkti, kad gvaltavoja. Vyresnysis kojos spyriu,
atidarė užremtas duris ir pamatė gana originalų, nedviprasmišką
vaizdelį. Vyresnysis atplėšė, ir nors, tas aiškina, kad ta b... pati,
apkeikė ir gerokai apsnukiavo.
Taip išradingai Marcė panaudodama "moteriškas priemones" nugalėjo ir
paėmė į "nelaisvę" iki dantų ginkluotą čekistą ir apgynė savo
nuosavybę. Mūsų šeima už pagalbą sunkiu metu liko visam laikui dėkinga
šaunuolei Marcei. Gaila, kad tragiška lemtis ištiko jau paaugusį
Antanėlį (pasikorė).
Liaudies
gynėjai
Taip jie vadino save, bet liaudyje iki šių dienų išliko "stribų"
pavadinimu.
Iš tautos atmatų sudaryti ginkluoti būriai įvarydavo siaubą ne
partizanams, o gyventojams. Kai per ablavą, kurioje sodyboje darydavo
kratą, po jos žmonės pasigesdavo daug ko. Vogdavo viską ir maistą, ir
rūbus, ir visokius kitokius daiktus.
Mama, anksti ryte su vežimėliu, įsidėjusi obuolių, važiavo į Kretingos
turgų. Kaip įprasta Žemaitijoje išvyko dar neišaušus. Aleksandrave
sustabdė stribai. Paklausė, kur važiuoja, patikrino kas vežime ir liepė
važiuoti toliau.
Nuvažiavusi 27 km į Kretingą apsižiūrėjo, kad vežimo gale nebuvo
obuolių maišo. Stribai "nucarapino" (pavogė).
Taip "liaudies gynėjai" apgynė seną moterį nuo prekybos turguje.
Nenuspaudžiau
1948 m. gegužės mėn. per egzaminą stribai ir čekistai Plungėje apsupo
Aukštuosius gimnazijos rūmus.
Ieškojo tą dieną tremiamų tėvų besimokančių vaikų. Tada ištrėmė
pusseserių Agutės ir Julytės Serapinaičių tėvus iš Babrungėnų kaimo.
Mergaitės pasislėpė. Su jomis 1959 m. kartu gyvenome pas davatkėles
Mončaites Babrungo gatvėje.
Kovo pabaigoje, per mokinių atostogas kartu parėjome į Pakutuvėnus.
Gavome įspėjimą, kad gali būti trėmimas. Plaustu persikėlėme per
ištvinusią Miniją į Telšių apskrities Norvaišių kaimą. Mama su
mergaitėmis apsistojo pas už upės gyvenusius Igną ir Eleną Simanauskus,
aš nakvodavau pas toliau gyvenusį klasės draugą Joną Kontrimą. Tėvas
pas pusbrolį J.Mingėlą. Dieną nueidavau ant stataus, eglaitėmis
apaugusio, Minijos skardžio ir stebėdavau, kas, maždaug už 300 metrų,
dedasi mūsų sodyboje. Vieną dieną pamačiau, kaip atvažiavę vežimais
stribai supa namus. Nieko neradę, pradėjo į vežimą nešti visokius
daiktus. Iš tvarto išvedė karvę.
Sėdėjau visas drebėdamas, iš akių ritosi ašaros. Pajutau, kad kažkas
palietė mano petį. Už nugaros stovėjo trys partizanai. Jauniausias
nusiėmė šautuvą su optiniu taikikliu. Padėjo ant šakos ir liepė
pažiūrėti. Nusitaikęs, aiškiai pamačiau ant gonkų laiptų rūkantį, iš
matymo pažįstamą, stribą. Vyresnysis atėmė šautuvą ir subarė:
"Nežaiskite, dar iššaus". Nedaug trūko, kad būčiau nuspaudęs "gaiduką".
Vėl Apvaizda padėjo.
Tada neįsivaizdavau, kokia griūtimi galėjo pavirsti vienišas šūvis
paleistas į "operaciją" vykdantį stribą "buožės" Stonkaus sodyboje.
Pažinojau ir partizanus, jiems buvau nešęs į daubą maisto. Jie žuvo
kovoje, nežinau koks likimas ištiko stribą. Tomis dienomis per ablavą
Pakutuvėnų pamiškyje buvo nušautas senasis Mikalauskis.
Nutarėme grįžti į Plungę. Pasiėmę pas Simanauskus paslėpto maisto,
mamos lydimi kaimų takais, išėjome į miestelį. Pakelyje sustabdė
Plungiškiai stribai. Jų tarpe mūsų kaimynės Agotos Gustienės sūnus
Kostas. Jis žinojo mūsų padėtį, tačiau neišdavė. Pasakė: "Eikite".
Po poros dienų pranešė, kad geležinkelio stotyje vagone - mano sesers
Aurelijos Šakinienės šeima. Surankiojau kelis kepaliukus duonos ir
nunešiau. Tame pat vagone akordeonu liūdną melodiją grojo aukšesnės
klasės gimnazistas Motužė. Atsisveikinome 11-ai metų.
Čia buvo tolimos kelionės pradžia. Pabaiga - didelės Sibiro upės
prieplaukoje Bodaibo, kur 1904 m. caro valdžios įsakymu buvo sušaudyti
darbininkai, į istoriją įėję - "Sušaudymu prie Lenos" pavadinimu.
"Klasiokai"
Prie sodo už pušelių pjoviau šieną. Matau nuo Minijos ateina būrelis
ginkluotų žmonių. Prieina arčiau, atpažįstu Plungės stribus. Su
Vyt.Apolskiu, Algiu Pakalniškiu (klsėje vadinome "Algele") pora metų
teko mokytis Plungės ekonominėje mokykloje. Trečias Algimantas Turskis.
Su juo, gal, metus mokiausi gimnazijoje. Anie du Plungės miesčionukai
iš proletariato, bet Turskis?! Jo tėvas Smetonos laikais buvo Plungės
policijos viršininkas. Visą šeimą 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą.
Tėvai ten žuvo. Algimantas, atrodo, su seserimi grįžo po karo pas
močiutę, kaip pats sakydavo "babūnę".
Mąstau, kokia galinga buvo sovietinė "genų inžinerija", kad iš aršaus
"buržuazinio nacionalisto" tėvo išėjo sūnus "raudonasis aktyvistas".
Ko gi pasaulyje nebūna.
P.S.
Šitiems savo prisiminimas daviau pavadinimą"Ablavą". Ar teisingas? Štai
ką rašo "Lietuvių kalbos žodyne" 11.10 puslapyje:
Ablava(baltarusiškai - ablavą, lenkiškai - oblove) vilkų medžioklė,
varomoji medžioklė, žvėrių, nusikaltėlių ar ko kito gaudymas dideliu
būriu, guitynės.
Manau, kad pavadinimas teisingas, juk dori Lietuvos žmonės patriotai
sovietams buvo aršesni už vilkus juos laikė nusikaltėliais - kalino,
trėmė, žudė.
Gerb. S.Stropaus knygoje "Plungės kraštas" antroje dalyje, 205 p. aprašomas Pakutuvėnų-Norvaišių kaimus per Miniją jungęs kabantis lieptas. Įdėta nuotrauka.
Kad kaimo gyventojai nesijaustą vieniši, per Miniją permestas lieptas jungia su Pakutuvėnų kaimu. Savo konstrukcija tai įdomus įrenginys. Tokie lieptai Žemaitijoje pasitaiko permesti per sraunias ir vandeningas upes, ypač tas, kurios labai ištvinsta pavasarį... Darant šitokius lieptus, abiejose upės pusėse įkasama po porą stiprių stulpų, tarp kurių ištempiama skersai upę dvi poros stiprių lynų. Viena lynų pora eina aukščiau, kita - žemiau. Viršutiniai lynai su apatiniais sujungiami kabliais. Ant apatinių lynų dedami skersiniai, ir ant jų daromos grindys. Viršutinė lynų pora - turėklai. Užlipti ant šitokių lieptų padaromi laipteliai. Kadangi sunkaus liepto vidurys nulinksta, tai kraštai iškeliami gana aukštai, kad lieptas būtų reikiamame aukštyje".
Kabantis
lieptas virš Minijos tarp Narvaišių ir Pakutuvėnų kaimų
S. Bernotienės nuotrauka. 1961 m.
Mano nuomone, ne dėl Norvaišių gyventojų vienišumo buvo permestas šitas lieptas, o daug gilesnės istorinės šaknys.
Nuo seniausių istorinių laikų Pakutuvėnų ir Norvaišių kaimai priklausė tam pačiam Gondingos valsčiui, Plungės seniūnijai ir Plungės dvarui.
Kai kurie istoriniai šaltiniai skelbia, kad per baisųjį 1709-1711 metų marą Norvaišiuose neliko jokio gyventojo. Apie Pakutuvėnus tokie duomenys nežinomi, tačiau dabartinės, prie bažnyčios esančios kapinės, kadaise vadintos "maro kapais" byloja, kad ta "pavietrė" lankėsi ir čia.
Nežiūrint to, po 65 metų, 1775 m. darytame Plungės seniūnijos inventoriuje (LVIA SA Ap. B. 3921) nurodoma, kad seniūnijai priklausančiame Pakutuvėnų kaime gyveno 16 ūkininkų, valdžiusių vidutiniškai po 17 margų ir mokėjusių "činčo" po 1,87 lenkiško auksino už margą. Pakutuvėnų kaimo sąraše aštuntuoju numeriu įrašytas Kazimieras Brazdeikis, už geros žemės (grunt dobryj) 12 margų mokėjęs 24 lenkiškus auksinus. O devintuoju numeriu prašytas Antanas Stonkus, už 18 margų vidutinės žemės mokėjo 21 lenkišką auksiną.
Tame pačiame inventoriuje nurodoma, kad Norvaišių kaime gyveno 10 ūldninkų ir ketvirtuoju numeriu įrašytas ponas Francišek Kochanovski, valdęs 24 margus geros žemės.
Brazdeikių ir Stonkų pavardės, minimos jau 1775 metais, išsilaikė iki dabar. Kulių metrikos knygose yra įrašai: "1796.04.13 sulaukęs 90 metų, gavęs visus sakramentus, mirė Kazimieras Brazdeikis. Palaidotas Kulių kapinėse."
1796.08.17 Kulių bažnyčios komendorius Juzefas Rymkevičius Petronėle pakrikštijo Antano ir Justinos Ališauskaitės - Stonkų dukterį iš Pakutuvėnų kaimo. Kūmai Laurynas Milašius ir Marijona Kusienė".
Mano albume yra išlikusi 1950 m.
vasarą antros eilės pusbrolio Antano Sauserio daryta nuotrauka. Joje aš
ir antros eilės pusseserės Rūta (kairėje) ir Adelė Brazdeikytės, susėdę
ant kabančio liepto, sklaidome kažkokią knygą. Vėl Stonkų ir Brazdeikių
pavardės.
Baigęs istorinius nukrypimus, grįžtu prie tiesioginės temos.
Visais laikais pakutuvėniškiams buvo problema nuvykti į Plungę. Tiltai per Miniją buvo tik Liepgiriuose ir Santakyje. Pakutuvėnų ir Norvaišių kaimų ribose ant upės buvo du vandens malūnai. Vienas - pietiniame kaimo gale - vokiečio Einsoltčio, kitas - ties mūsų (A.Stonkaus) žeme - Norvaišių. Žemiau Liepgiriuose dar buvo Šleiniaus malūnas. Minijos tėkmė buvo reguliuojama užtvankomis.
Apie 100 metrų žemiau Norvaišių malūno užtvankos, buvo brasta, per kurią, kai vanduo būdavo seklus, pervažiuodavo ratais, žiemą ledu. Per mūsų žemę iš pietų ir vakarų ėjo du keliukai. Vienas per pačią sodybą, kitas šone. Susijungdavo į vieną kalne prie Didžiojo Ąžuolo, paskui žemyn pro klevą per brastą į Norvaišių pusę. Ten reikėjo įvažiuoti į gana stačią įkalnę. Toliau kaimo keliukas vedė į Kretingos-Plugės vieškelį.
Mūsų, kaip ir daugumoje sodybų, buvo
daug įvairių tvorų ir ant tų keliukų "karklių" (vartų). Atvažiavus
reikėdavo išlipti iš vežimo, atkelti karkles, pravaryti arklį ir vėl
užkelti. Atvažiuojant iš pietų buvo net trejos karklės: į žardėjną,
laidarį ir į pastauninką. Tai vežėjui reikėjo atlikti net trejas tokias
operacijas.
Kai vykdavo Plungėje atlaidai, ar jomarkai, per mūsų sodybą
pravažiuodavo gana daug "padvadų" (kinkinių). Visų kartų Stonkučiams
teko prie tų karklių pauždarbiauti. Laukdavome grįžtančių ir
atkeldinėdavome. Uždarbis buvo koks saldainis, centas, baronka, o
vyriausias brolis Antanas sakė, kad sykį nuo girto "furmono" (vežiko)
gavo ir su botagu.
Pėsčias per Miniją persigauti galėjai perbrisdamas arba malūno užtvanka, kuri buvo sukiojama iš Paminyje augančių nukirstų alksnių, karklų, apkraunant akmenimis ir apipilant žvyru.
Pavasariais per ledonešį dažnai apdraskydavo užtvanką ir, beveik, kas metai reikėdavo remontuoti. Tam malūnininkas kviesdavo Norvaišių ir Pakutuvėnų gyventojų talkas.
Normalų gyvenimo ritmą sujaukė prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. 1940 m. rusams okupavus Lietuvą, į Vokietiją repatrijavo ir nebegrįžo malūnininkas Einsoltis.
Greitai Pakutuvėnų malūnas sunyko. 1943 m. pabaigta ir pašventinta Pakutuvėnų bažnyčia. Norvaišių ir Klepščių kaimai priskiriami Pakutuvėnų parapijai. Ties buvusiu malūnu pertiesiamas medinis lieptas. 1944 m. grįžta rusai. 1945 m. baigėsi karas. Likęs be šeimininkų sunyksta ir Liepgirių malūnas. Pilnu krūviu bedirbo nacionalizuotas ir perduotas Plungės "pramkombinatui" Norvaišių malūnas. Nelabai jis bespėja aptarnauti klientus, žmonės laukė eilėje po parą ir ilgiau. Laukiant pasidarydavo nuobodu, sušaldavo...
Mūsų kaimynas Jonas Brazdeikis jau nuo 1940-ųjų "turėjo licenciją" naminukei gaminti. Produktą pagamindavo neblogą, apylinkėje paplitusį "Brazdeikinės" vardu.
Po karo buvo likę įvairių statybinių
medžiagų, lynų, storos vielos. Brazdeikio iniciatyva, pasikvietus
kaimynus, kad ledonešiai ir potvyniai nenuneštų, siauriausioje Minijos
vietoje, tarp mūsų ir Brazdeikio žemių ribų, 1946 metais buvo
pertiestas kabantis lieptas. Pakutuvėnų pusėje pagrindiniai laikantieji
stulpai buvo sukasti ant daubos aukštesnio kranto, Norvaišių pusėje -
žemiau, lankoje. Sykį, po ledonešio parėjęs iš Plungės, radau lanką
apsemtą. Teko išsirengti iki pusės ir perbristi apie 50 metrų lediniu
vandeniu iki liepto kopėčių. Lieptas save pateisino. Iš pradžių, ypač
vyresnieji, baiminosi besisupančio liepto, bet vėliau įprato ir su
kroviniu, grūdų maišais persikraustydavo į kitą upės pusę. Pasidarė
patogiau Norvaišiškiams nueiti į Pakutuvėnų bažnyčią. Pakutuvėniškiams
į Plungę, o malūno klientams parsigabenti "Brazdeikinės". Ant liepto
susieidavo jaunimas, gerai buvo nuo jo meškerioti.
1962 m. per ledonešį vanduo ir lytys nugriovė pusę malūno pamatų,
įgriuvo grindys, nukentėjo užtvanka. Daugiau jau niekas jų
neberemontavo. Kolūkiuose girnas pradėjo sukti elektra. Pakutuvėnų
bažnyčioje nebebuvo klebono, sunyko parapija. Melioracija naikino
vienkiemius, kaimuose išretėjo gyventojai. Lieptas tapo
nebereikalingas, niekas neremontavo ir sunyko, liko tik senųjų
gyventojų prisiminimuos.
Sovietiniais metais girdėjau, kaip
vienas "Žinijos" draugijos lektorius su pašaipa pabrėžė, kad Europa
Amerikai turi būti dėkinga už bulvę, tabaką ir... sifilį. Deja, iš
Amerikos atvežtų gėrybių šituo sąrašas nesibaigia. Priėjo pridėsiu ir
bulvės pusbrolį pomidorą.
Pamėginsiu aprašyti savo apmąstymus apie kiekvieną jų.
1. Bulvė - solanum tuberosum. Gimtinė
- Pietų Amerika. Į Europą ispanų konkistadorai atvežė apie 1587-1588 m.
Rusijoje bulvės pasirodė 17 a. antroje pusėje. Lietuvon atvežtos iš
slaviškųjų ir vokiškųjų kraštų. 17 amžiuje Augusto III - Sakso (valdė
1734-1763 m.) laikais, kai saksų kolonistai jas atgabeno į
karališkąsias ekonomijas.
Nuo čia ir prasideda kulinarinė istorinė painiava. Šiandieną ko
bepaklaustum - koks lietuvių nacionalinis patiekalas-visi išpyškins:
"cepelinai, didžkukuliai!"
Kaip žinome iš istorijos, kad šiose vietose baltų, t.y. ir lietuvių
gentys gyveno jau akmens, žalvario, geležies ir vėlyvesniais amžiais
iki šių dienų.
Išeina, kad mūsų protėviai kantriai laukė, kol Kolumbas atras Ameriką,
ispanai bulvę perplukdys per Atlantą, o paskui jau sausuma atsibastys į
mūsų žemes. Dar kiek laiko praeis, kol 1900 m. vokiečių inžinierius
Ferdinandas Zeppelino pastatys pirmąjį dirižablį. Jį pamatys tūlas
lietuvis - virėjas, kuris į bulvinę tarkę įspraus žiupsnelį maltos
mėsos, apspaudys, padarys daiktą, panašų į cepeliną, aptapšnos ir
išvirs. Po kiek laiko kalbos žinovai sulietuvins. Ir iš cepelino
pasidarys mūsų garsusis nacionalinis pasididžiavimas - didžkukulis.
Pagal vyskupo M. Valančiaus "Antano Tretininko pasakojimus", bulvė
Žemaitijoje pasirodė apie 1806 metus.
Čia kyla antra kulinarinė-istorinė mįslė. Ką iki to laiko broliai
žemaitėliai valgė pusryčiams, pietums ir per pasninkus? Be bulvių
neišvirsi pusryčiams "pusmarškonės" košės, nė pietums "boilynės". Per
pasninkus prie "cėbolynės" ir spirgutės irgi reikėjo "boilių so
nulopuoms".
Kur atsakymas?..
2. Antra Amerikos dovana - tabakas
(nicotiana) - bulvių šeimos augalas, kilęs iš Pietų Amerikos. Lietuvoje
pradėtas auginti 16 a. pabaigoje.
Apie jį nieko teigiamo negalima pasakyti. Bet koks jo naudojimas
žalingas sveikatai. Kas gali nutikti rūkant, skelbia sveikatos
ministerijos perspėjimai ant cigarečių įpakavimo.
Sykį prie kiosko sutikau pažįstamą, kuris pirko cigaretes. Pasiskaityk,
- perspėjau, - rašo, kad "kenkia lytinei potencijai!". Per vėlu, -
numojo ranka. Tą turėjo rašyti prieš dešimt metų. Taigi rūkantieji,
pats laikas mesti, kol dar ne "per vėlu".
3.
Trečioji lektoriaus paminėta "dovana" ne augalinės kilmės, tačiau nuo
pasirodymo pirmųjų dienų Senajame Pasaulyje aktyviai skleidžia savo
"žiedelius" įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Tai "blyškiosios
spirochetos" sukeliama venerinė liga.
Kaip bulvė, tabakas ir kiti atvežti egzotiniai augalai pirmiausia
pasirodė karaliaus ir aukštuomenės dvaruose, taip čia savo veiklą
pradėjo ir jo didenybė sifilis. Istorija mini, kad juo buvo užsikrėtę
daug monarchų, žymių rašytojų, muzikų. Tvirtinama, kad Vladimiras
Leninas ir Adolfas Hitleris buvo pasigavę tą "dovanėlę".
Prieš pusę amžiaus, studijuojant Lietuvos Veterinarijos Akademijoje,
garsus tų laikų profesorius daktaras K.Aleksa mums per paskaitą
aiškino, kad nuo seno aukštuomenė, kunigaikščiai ir bajorai mėgo
pasigirti savo kilme ir "mėlynu krauju".
Pasirodo, viduramžiais, kai Vakarų Europoje aukštuomenės tarpe ėmė
plisti sifilis, daktarai bandė jį gydyti gyvsidabrio preparatais. Kiek
tai padėjo neaišku, tačiau nuo jų kuriam laikui kraujas įgaudavo
mėlynesnę spalvą.
Kitas tuo laiku paplitęs metodas buvo nuleisti "blogą kraują".
Biednieji, jeigu ir užsikrėsdavo, tai neturėjo pinigų kreiptis į
daktarus. Todėl pastarųjų pacientai, pagrinde, būdavo laimingieji,
turtingieji. Nuo tų laikų ir liko aristokratų "mėlyno kraujo" versija.
Todėl kai išgirstu giriantis ką savo kilmingu "mėlynu krauju", tai
norisi paklausti ar neturėjo reikalų su blyškiąja spirocheta.
4.
Šiandieną sunku būtų įsivaizduoti mūsų kulinariją be bulvės arba
pomidoro.
Apie Poną Pomidorą žodį noriu tarti ir aš.
Kaip rašo Tarybų Lietuvos Enciklopedijoje, trečiame tome, 413 p.,
Pomidorai - bulvinių šeimos vienmetės daržovės, kilę iš Pietų
Amerikos. Lietuvoje auginama kultūrinių pomidorų rūšis - Lycopersicon
eskulentum. Lietuvoje pavieniai gyventojai pradėjo auginti 18 amžiuje,
masiškai paplito po 1945 metų.
Savo knygoje Vaistai iš močiutės skrynelės, išleistoje leidyklos
Avicena 1993 m., biologė L.Nikolaičiukrašo: Pomidorų tėvynė -Meksika
ir Peru, kurių gyventojai nuo senų laikų vartojo maistui tomati -
stambias uogas. Taip jie vadino augalo vaisius.
Į Europą pomidorus atvežė Ispanijos konkistadorai.
Portugalijoje ir Ispanijoje vaisiai buvo vadinami pom del Peru -
obuolys iš Peru, Italijoje pomo d'oro - auksinis obuolys,
Prancūzijoje pom d'amur - meilės arba Amūro obuolys. Europoje ir
kitose kalbose išliko ir senoviškas meksikietiškas pavadinimas
tomati, kuris rusų kalboje ėmė skambėti kaip tomatas.
Ilgą laiką pomidoras buvo laikomas dekoratyviniu augalu: gražūs geltoni
jų žiedai ir ne mažiau gražūs vaisiai.
Iki XVIII a. pomidorai Europoje buvo laikomi nuodingais ir tikXK a.
pradžioje Ispanijos ir Prancūzijos tyrinėtojai nustatė, kad pomidorai,
nors ir nuodingi, bet labai naudingi. Pomidorus maistui žmogus vartoja
truputį daugiau, kaip šimtą metų.
Gerb. St. Stropus (Plungės kraštas, I d. 242 p.) rašo: Kaušėnų kaime
buvo ir sumanių verslininkų. Vienas kaimo senbuvis J.Kiškienei
minėjęs daržininką Steponą Putrių ir malūnininką Juozą
Stonkų. St.Putrius su žmona Barbora dirbo Plungėje kunigaikštienės
dvaro oranžerijoje pas vokietį daržininką Asmusą. Darbštūs ir gabūs
sutuoktiniai įtiko ponui Asmusui ir jis, 1928 m. išvažiuodamas iš
Plungės, pasiėmė abu Putrius, žadėdamas juos išmokyti daržininkystės ir
gėlininkystės. Po penkerių metų, išmokę šio amato, jie grįžo į tėviškę
ir pradėjo savarankiškai daržininkauti, tuo nustebindami kaimynus ir
miesto žmones. Putrius pirmasis kaime pradėjo auginti daigus
įstiklintuose inspektuose, išpopuliarino tada dar retą daržovę
pomidorą, įvairias gėles.
Putrių kaimynystėje, Kaušėnų kaime ūkį turėjo mano teta Aurelija
Ivinskienė (mamos sesuo). Ji nuo kaimyno irgi užsikrėtė pomidorų
liga. Verslas pasisekė. Tai pamačiusi mano mama, pasekė jos pavyzdžiu.
Jau 1936 m. pavasarį meistras Urbonas padarė įstiklintus inspektus.
Kiek prisimenu, kasmet nuo vasario mėnesio troboje ant palangių
loveliuose pradėdavo žaliuoti pasėti pomidorai. Paaugusius retindavo,
persodindavo (pikiuodavo) į kitus, o vėliau, orams pavasarį atšylant,
išnešdavo aklimatizuotis į inspektus. Po to būdavo persodinami
inspektuose į specialiai paruoštą gruntą.
Dabar, gal juokingai atrodo, didelio čia daikto užsiauginti pomidorų.
Tada tai buvo niekur neregėta naujovė. Steponas ir Barbora Putriai
penkerius metus Vokietijoje mokinosi daržininkystės ir gėlininkystės. O
mama epizodiškai nuvykdavo pas seserį Ivinskienę pasimokinti.
Reikėjo žinoti, kiek į inspektą dėti arklių mėšlo, kokį sluoksnį
užpilti juodžemio, kaip laistyti, vėdinti inspektus. Sodinant į atvirą
gruntą, kokio gylio iškasti duobutes, kiek į žemę įmaišyti paukščių
mėšio, kokiu atstumu susodinti, kokiu atstumu susmaigstyti palaikymui
kuoliukus. Nebuvo radijo, niekas nepranešinėjo meteorologinių
prognozių, o jeigu naktį šalna - tai žus visi pasodinti daigai. Reikėjo
nuspėti iš gamtos ženklų. Tam buvo paruošta daigų apsiaustymui
laikraščių ir kitokių priemonių. Į darbą buvome įtraukti visi vaikai.
Mokėjome su juostukėmis, atplėštomis nuo senų audinių, priraišioti prie
kuoliukų, iš lapų pažastų išgnaibyti atžalas, laistyti, ravėti.
Sodindavo apie 300 daigų, likusius daigus išpardavinėdavo turguje arba
kaimynams. Prisimenu, kaip mama, prirovusi kokiai kaimynei daigų,
aiškindavo, kokioje vietoje (prieš saulę) sodinti, prižiūrėti.
Pomidorai pradėdavo derėti apie birželio vidurį. Kad nenusialintų ir
daugiau vestų vaisių, pradėjusius rausti nuskindavo ir nokindavo ant
klėties šiene. Didysis realizavimas prasidėdavo atsidarius Palangoje
kurortiniam sezonui.
Iš vakaro į porinį vežimą pridėdavo pomidorų dėžių, ridikėlių, salotų,
braškių. Užaugintų iš Panevėžio inkubatorius atvežtų viendienių
viščiukų gaidukų-broilerių. Vėliau, kai prisirpdavo, baltųjų ir
raudonųjų serbentų vašoklių.
Išvažiuodavo apie 12 val. nakties, kad auštant jau būtų Palangoje
turguje. Į abu galu važiuoti žvyrkeliu susidarydavo apie 80 kilometrų.
Jeigu sekdavosi greit išpardavinėti, po pietų jau grįždavo namo. Vežiku
būdavo samdinys (dažniausiai Kukulskis Jonis). Prisimenu, kaip mama
pasakodavo, kad pas ją tą dieną pirko Ministro Pirmininko Tūbelio arba
Prezidento A.Smetonos tarnaitės.
Reziumė
Taip ponas Pomidoras iš Pietų Amerikos per Vakarų Europą, Plungės
kunigaikštienės Oginskienės dvarą, Kaušėnų kaimą, atkeliavo į
Pakutuvėnų Paminijo Stonkų ūkį. Taigi, beveik 10 metų anksčiau negu,
kad rašo Tarybinėje Lietuvos Enciklopedijoje (Lietuvoje po 1945 m.).
Sesuo Aurelija priklausė Aleksandravo Jaunųjų Ūkininkų rateliui, kur
buvo propaguojama daržininkystė.
Greitai prie pomidorų skonio priprato dauguma gyventojų ir jie paplito
po visą apylinkę.
Daižininkystė, šalia to meto tradicinės pienininkystės, bekonų
auginimo, lininkystės ūkio šakų, davė nemaža pajamų.
Tėvai įsigijo pjaunamą mašiną. Nebereikėjo dalgiais pjauti dobilų,
vasarojaus - darbas darėsi našesnis. Pakako pinigų geresnėms trąšoms -
pakilo javų derlingumas. Jau buvo galima vaikus leisti į mokslus,
dukroms skirti didesnius kraičius, daryti naujas investicijas. Viską
aukštyn apvertė prasidėjęs karas.
Mes gyvenome Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus Pakutuvėnų kaime. Tais metais aš buvau baigęs Aleksandravo pradžios mokyklos keturis skyrius ir nuo rugsėjo 1 d. pradėjęs lankyti penktą. Man ėjo dvyliktieji (g. 1933. 04. 27)
1944 metų vasarą Raudonoji armija buvo okupavusi beveik visą Lietuvą išskyrus Žemaitiją. Frontas laikinai sustojo ties Šiauliais ir Raseiniais.
Kaimuose pas kai kuriuos ūkininkus buvo apsistoję pabėgėlių iš sovietų okupuotos Lietuvos vietų. Mano 10 metų vyresnis brolis Zenonas 1942 - 44 m. studijavo Dotnuvos Z.U. Akademijoje. Apie rugpjūčio vidurį į mūsų sodybą atvyko penki vyrai. Iš kalbų supratau, kad trys iš jų Br. Saulėnas, J. Morkūnas ir Vaitiekūnas buvo Zenono studijų draugai. Kiti du vyresni J. Papeliuška ir Čepas buvo iš Pakruojo valsčiaus Pašvitinio kaimo.
Jie papasakojo, kad prie Platelių Plokštinės miške yra savisaugos karių formuotės stovykla, ten susirinko iš okupuotų teritorijų pasitraukę vyrai, pasivadinę "Vanagais". Stovykloje susidarė rimta problema dėl maisto, tai formuotės vyriausybė nutarusi, kad kas turi giminių ar pažįstamų iki atskiro potvarkio gali apsigyventi pas juos. Taip mūsų ūkyje laikinai apsigyveno penki "Vanagai".
Svečiai ir mes trys broliai miegodavome daržinėje ant šieno. Vyrai buvo jauni, turėjo gražius balsus. Vakare nusimaudę Minioje grįždami dainuodavo įvairias dainas. Labiausiai jaudindavo viena:
" Už Tave vyrai prie Širvintų
tyliai suklupę nesikeis.
Pabels vyšnia į lango rėmą
Per kraują šiluma nueis..."
Atsigulę, ilgai negalėdavome užmigti. Vyrai politikuodavo, pasakodavo apie visokius nuotykius ir pergyvenimus. Vyriausias buvo J. Papeliuška, gimęs 1902 metais, jau 1918 m. kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. prasidėjus karui, dalyvavo ginkluotame sukilime. Turėjo rusišką pistoletą TT, kurį, pasakojo, susirėmime atėmęs iš rusų karininko.
Br. Saulėnas, buvęs Karo mokyklos kariūnas, užėjus rusams buvo išsiųstas į V(trinos poligoną. Prasidėjus karui pasipriešino ir po įvykusio susirėmimo pasitraukė į Dzūkijos miškus. Julius Morkūnas buvo įstojęs į generolo P. Plechavičiaus rinktinę, pas mus atvyko dar su "plechavičiuko" uniforma. Stovykloje vyrai turėjo slapyvardžius, į atmintį įstrigo tik Čepo - "Guzas".
Po poros dienų Papeliuška ir Morkūnas su vežimėliu išvažiavo į Plokštinę pranešti vyresnybei kur įsikūrę. Grįždami parsivežė ginklų. Ginklai buvo trofėjiniai rusiški. Vienas pusiau automatinis, su dešimties patronų dėtuve su skylėtu metaliniu radiatoriumi ant vamzdžio karabinas. (Mano nuomone šitokį ginklą savo pasakojime "Vanaginė" ponas Stasys Mickevičius palaikė prancūzišku). J Morkūnas parsivežė rusišką automatą P.P.S. (pistolet puliamiot Spagina) su 70 šovinių diskine dėtuve.
Dar parvežė dvi konstruktoriaus Mosino "ilgąsias vintovkas" (dlinaja vintovka) ir maišo gale įvairios amunicijos.
Atsiradus tiek vyrų, virtuvėje prie stalo pasidarė ankšta, tai Vaitiekūnas persikėlė gyventi į gretimą Norvaišių kaimą pas tėvo seserį K. Žutautienę. Jos sūnus buvęs Kauno Universiteto medicinos fakulteto studentas buvo grįžęs irgi namo.
Aukštaičiams Papeliuškai ir Čepui kilusiems iŠ Pakruojo valsčiaus čia Žemaitijoje, kai kas atrodė keisčiau. Pavyzdžiui pusryčiaujant šeimyna pusmarškonę košę kabina iš vieno bendro didelio "bliūdo" dažydami į "mirkalą" supiltą į košės viduryje duobutę. Sakydavo: - "padažas supiltas į šulinėlį". Nepatiko jiems ir mūsų žemaitiška ruginukė. Aukštaičiai iš šiaurės Lietuvos ilgėjosi miežinio alaus. J. Papeliuška buvo labai nagingas vyras. Susitarė su tėvu, kad padarys bačkutes ir išmokins daryti alų. Bačkutes padarė salyklą sudaigino. J. Morkūnas buvo priimtas mokytoju į Aleksandro mokyklą. Deja. Nebuvo padarytas alus ir nebesuspėjo pravesti pirmosios pamokos Aleksandrove naujasis mokytojas. Rusai pralaužė vokiečių gynybą ir frontas ritosi į vakarus. Spalio 8d. iš Smilgių atvažiavę su vežimu ir įvairiais daiktais svainis Butkevičius su žmona Monika ir dukra Danute pasakė, kad Telšius jau užėmė rusai. Spalio 9d. ryte jie išvyko į vakarus į nežinią. Su jais išvyko broliai Zenonas ir Jonas bei sesuo Bronelė. "Vanagai" nebegavę jokios žinios iš vyresnybės, paslėpę ginklus ir amunicijas, pasekė jų keliais. Namuose nutarė, kad po pietų ir mes išvažiuosime. Mane pasiuntė į Norvaišius pas tetą, kad praneščiau Vaitiekūnui ir pusbroliui Žutautui.
Jie atėjo pas mus ir apie 5 valandą išvažiavome. Kadangi prie Aleksandravo ir Liepgiriųjau vyko mūšis, tai tėvas nutarė važiuoti per Norvaišius, Zakatavą, Šateikių geležinkelio stotį ir Salantų keliu aplink pasiekti Kretingą kur atvažiavom jau išaušus. Kretingoje netikėtai sutikome Butkevičius, brolį Joną ir seserį Bronelę. Miestas ir keliai buvo prigrūsta pabėgėlių ir kariuomenės. Geležinkelio stotyje degė ešalonas. Per parą pasiekėme Klaipėdą. Cia buvo dar baisesnis vaizdas. Plentą į Rytprūsius ir Tilžę buvo užblokavę rusai. Miestą apšaudė artilerija ir bombardavo. Viršuje vykdavo oro kautynės. Vaitiekūnas ir pusbrolis nutarė pasidaryti plaustą ir irtis į Neringą. Iš griuvėsių parsinešė į pamarę rąstigalių, susimeistravo plaukimo priemonę ir nusiyrė į vakarus. Daugiau jų sutikti nebeteko.
Kitą dieną per marias pradėjo gabenti keltais. Ant jo tilpdavo du sunkvežimiai ir du vežimai. Atėjo ir mūsų eilė. Persikėlėme bet pasimetėme nuo Butkevičių. Likome kelionę tęsti trys vyrai: tėvas, Jonas ir aš. Paklajoję Rytprūsiuose, Lenkijoje, Vokietijoje, karo keliais 1945m. kovo pabaigoje Pameranijoje pakliuvome rusams. Pasikankinę įvairiose pabėgėlių stovyklose grįžome gegužės pabaigoje į Pakutuvėnus. Prasidėjo mūsų sudėtingas pokarinis gyvenimas. Koks likimas 1944m. spalio 9d. iš mūsų sodybos į vakarus išskridusių "Vanagų"?
1999 m. teko lankytis pas sesę Bronelę Čikagoje ir brolį Zenoną Kanadoje. Apie tai 2002 m. pradžioje rašinyje "Vizija virš Atlanto" spausdintą "Žemaičių saulutėje". Paimu iš ten ištrauką. "1944 metų vasarą, kai bolševikai jau antrą kartą buvo okupavę didžiąją Lietuvos dalį į Žemaitiją subėgo daug žmonių norinčių išvengti okupantų represijų. Pakutuvėnuose į mūsų sodybą atvyko brolio Zenono kolegos kartu studijavę Dotnuvos Žemės Ūkio Akademijoje. Br. Saulėnas, J. Morkūnas, Vaitiekūnas, bei 1941 m. sukilimo prieš bolševikus dalyviai J. Papeliuška ir Čepas iš Pašvitinio. Man vienuolikamečiui buvo labai įdomu pasiklausyti ką kalba svečiai ypač vakarais, kai nueidavome į daržinę ant šieno miegoti. Kokių tik istorijų neišgirsdavau.
Lankantis pas Zenoną prie Hurono ežero Vasegos vasarvietėje sekmadienį nuvažiavome į lietuvių bendruomenės salę išklausyti šv. mišių. Po pamaldų brolis mane pristatė aukštam, pasitempusiam, žilstelėjusiam ponui. "Bronius Saulėnas" -tarė paduodamas ranką. Sunku patikėti, kad po 55 metų jau būdamas žilabarzdis pensininkas, atokioje Kanados vasarvietėje susitinku tą patį studentą, kuris kadaise tėviškėje, gulint ant šieno, taip įdomiai pasakojo apie karo mokyklą, kaip prasidėjus karui pabėgo iš raudonosios armijos. Gyvena savo ūkyje netoli miestelio. Pakviečia į svečius. Atvykstame, apžiūrime sodybą, susėdę po obelimi pasikalbame, pavaišino prieš 25m gaminta Palangos trauktine. Koks netikėtas susitikimas.
Šalia Čikagos priemiesčio Justice, kur gyvena sesuo Bronelė, yra Lietuvių Tautinės kapinės. Čia amžiną ramybę rado įvairių kartų Lietuvos išeiviai. Po vešliais medžiais ilsisi tautiečiai bėgę nuo carizmo, arba ieškoję laimės ir darbo už jūrų - vadinamieji "grinoriai". daug jau čia ir pabėgusių nuo bolševikų Atlantą vadinamųjų "dipukų". Susikaupęs vaikštau, skaitau paminklų užrašus. Ant granito plokštės akys pagauna užrašą: Papeliuška Jonas 1902 - 1982. Lietuvos kūrėjas partizanas 1919m. Pašvitinys," Ir nuotrauka. Atmintis atgamina matytus veido bruožus. Netoli Ciapas iš Pašvitinio ir žmona Barzolukaitė Konstancija iš Meškučių kaimo Marijampolės rajono. 1959 - 63m. dirbdamas Marijampolės raj. "Atžalyno" taryb. ūkyje, kurio ribose buvo ir Meškučių kaimas pažinojau jos brolius Gediminą ir Juozą Barzdukus. Nufotografavau abu paminklus. Čiapų parvežiau Gediminui.
Negaliu pasakyti kokie giminystės ar kaimynystės ryšiai jungė J. Papeliušką ir Ciapą, tačiau kartu jie atvyko į Plokštinės "Vanagų" stovyklą, į Pakutuvėnus. Kartu išvyko ir dabar netoli vienas kito guli amžino poilsio vietoje Tautinėse kapinėse.
Brolis Zenonas papasakojo, kad Vaitiekūnas ir pusbrolis Kazimieras laimingai perplaukė Kuršių marias, o po karo atvyko į Ameriką. Julius Morkūnas gyveno Kanadoje, atgimus Lietuvai persikėlė į Kauną. Likimo keliai mus suvedė kai man buvo vienuolika metų. Tų kelių tolimesnius vingius sužinojau jau būdamas žilabarzdis pensininkas.
O kas nutiko jų ginklams?
Kai 1945m. gegužės pabaigoje grįžome iš klajonių karo keliais, brolis Jonas pasakojo girdėjęs iš Zenono, kad ginklus sutepė, suvyniojo į skudurus sudėjo į medinį lovį, uždengė lenta ir užkasė po kažkokiu medžiu dauboje prie Minijos. Mudu pasidarėme ilgus metalinius smaigus, nesėkmingai ieškojome po visais žymesniais daubose medžiais. Deja, neradome. Apie paslėptus ginklus kažkaip sužinojo ir partizanai. Sykį į Paminyje nunešus partizanams Ložiui ir Freikopui "Sūnui" maisto jie klausinėjo kur gali būti jie paslėpti ir apgailestavo, kad be tikslo rūdija kažkur toks geras pusautomatis karabinas.
Apytiksliai tą vietą parodė 1992 m. ir Kanados atvažiavęs brolis Zenonas. Tačiau per 48 metus pasikeitė ir žemės reljefas ir augmenija, o be to nebebuvo joko tikslo ieškoti kažin kokių ginklų likučių.
Bėga metai dešimtmečiai, įžengėme į XXI amžių į istorijos sutemas nugrimsta žmonės, jų darbai, žygiai, įvykiai.
Baigiasi ir tie Žemaitijos senoliai, kurie buvo girdėję ar turėję kokį ryšį su "Vanagine", "Vanagais". Kažin kiek tų vanagų beišlikę šiai dienai? Vieni dar 1944m. spalio mėnesį žuvo nelygioje kovoje su raudonaisiais okupantais prie Sedos, - kiti pokario metais beviltiškuose partizanų mūšiuose.
Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę.
Marijampolė, 2003 lapkritis
Palatoje prie lovos priridena vežimėlį taxi.
Užsiritu ant jo.
Seselė stumdama jį ilgu koridoriumi pastebi:
- Na, ir sunkus ponulis.
- Iš Žemaitijos molio paaiškinu.
Tik dabar pastebiu kokios jos didelės ir žydros akys. Mane vežė į
nežinią Būti ar nebūti?
- Nesiskubink sesute, - prašau gal paskutinį kartą matau
tokias dideles, žydras gražias akis?
- Nepanikuok ramina mano rankos laimingos, gražinsiu atgal
gyvą kaip žalią agurkėlį.
Liftas pakelia į operacinę.
Personalas su kombinezonais skafandrais pro kaukes mirkčioja akys.
Atrodo, patekau į Kosminę laboratoriją.
Taxi prišlieja prie operacinio stalo.
- Pamigdysiu, - šypsodamasis, sako jaunas gydytojas
anesteziologas.
- Ačiū, - dėkoju kažin kokius sapnus sapnuosiu; spalvotus ar
juodai baltus?
- Priklausys nuo nuotaikos juokauja.
- Gal kokią pasakėlę dėl nuotaikos pasekite deruosi aš.
- Aš irgi mėgstu pasakėles, jūs vyresnis, daugiau žinote
nenusileidžia daktaras.
Jo asistentai triūsia apie mano kūną.
Aš pradedu senovišką pasaką anekdotą apie išdykusį ūkininką, kuris
su margais jaučiais pamiškėje arė pūdymą
Pradėjau ir
Guliu palatoje. Judinu rankas, kojas gyvas. Žydraakė buvo teisi.
Pasirodo gydytojas anesteziologas, žiūri ir šypsosi.
- Atėjau sužinoti pasakos pabaigos, vakar per anksti užmigai.
- Kurioje vietoje pabaigiau?
- Kur ūkininkas ant margo jaučio nugaros pagavo bimbalą, įvėrė
smilgą į užpakalį ir paleido.
Papasakojau tęsinį. Daktaras garsiai juokiasi. Man nevalia sulopytas,
gali siūlės iširti.
Patenkintas šypsausi gyvenimas teka tolyn
Matysiu dar daug gražių
akių ir šypsenų.
Vilnius Santariškės, 2003-05-13-15
Žibutė
Arklidėje parimęs ant ėdžių paskęstu prisiminimuose.
Žibute, mano ištikimoji drauge, Žibute ... Šį vakarą aš vienišas,
vienišas čia rymau ... Jau praėjo dvi savaitės...
Argi galima pamiršti šitą nuostabų birželio vakarą kai mudu vienas
šalia kito vaikščiojome Minijos pakrantėmis. Kaip laumių kasos už
medžių viršūnių slėpėsi paskutinieji saulės spinduliai, kaip kūdikių
akutės lankose merkėsi lauko gėlių žiedeliai, vandenyje šokinėjo ir
žaidė žuvytės. Lengvas, kaip sužadėtinės nuometas iš upės atslinkęs
rūkas tyliai dengė pieveles ir slėnius, o pakrančių vešliuose gojuose
skardžiabalsės lakštutės treliavo nuostabias, nežemiškas, skambančias
kaip sidabro varpeliai, melodijas.
Klausydamasis ir žvelgdamas į tai, jaučiausi, kad aš ne Pakutuvėnų,
paminijo lankose, o Dangiškuose Edeno Soduose.
Grakščia, kaip stirnos eisena tu žingsniavai šalia manęs, retkarčiais,
tyromis, pilnomis pasitikėjimo akimis pažvelgdavai į mane, o
išdykaudama ant peties padėdavai galvą. Mes iš žvilgsnių supratome
vienas kitą. Man buvo taip gera, sieloje nirvaną ir kai priėjome
senuolį ąžuolą aš ... užšokau ant tavęs ir pradėjau ... joti. Tu
krūptelėjai, tavo stangrus kūnas išsitempė, aš pajutau švelnumą ir
svaiginančią šilumą. Pradėjome iš lėto, paskui greičiau; kaip plieno
stygos įsitempė visi raumenys. Stiprėjo azartas ir jau mudu
...šuoliavome. Tai buvo nuostabi dviejų kūnų harmonija! Kai pradėjai
sunkiau kvėpuoti, ėmė atsipalaiduoti raumenys, aš patapšnojau
per užpakaliuką ir paleidau tave. Šelmiškai pažvelgusi į mane tu
nubėgai ir įbridai į Miniją.
Paskutinio vakaro žarų nudažytoje upėje, vandens atspindyje aš žvelgiau
į vingiuotus tavo kūno kontūrus, aukštai iškeltą galvą. Aš negalėjau
atsigėrėti, kokia tu buvai graži!
Nuo to laiko praėjo dvi savaitės, niekaip negaliu užgydyti mano širdyje
atsivėrusią žaizdą. Atneštas iš lankos džiūstantis pradalgėje šieno
kvapas dar labiau padidina mano sielvartą.
Kur tu mano brangioji, Žibute? Kur nubloškė tave žiaurus likimas?
Aš kaltas, kad nesugebėjau tavęs išsaugoti mano sartoji kumelaite, kad
kažkoks niekšas tave pavogė prieš pačią šienapjūtę.
Vilija
Ji mažai skyrėsi nuo kitų savo draugių. Gal, kiek,
didesnė, apkūnesnė, rausvesnė. Jos visos buvo panašios. Tokia lemtis,
kad ją pirmą sugriebė grubios rankos. Argi galėjo pasipriešinti?
Jis pirštais pajuto jos šilumą, kurie skiautukėmis nudraskė jos
rūbelius. O kai pakėlė ir prispaudė prie savo godžių lūpų, ji pradingo
amžiams...
Toks likimas teko Vilijai - lietuviškai virtai bulvytei.
Marijampolė, 2004-06-01
Taip Pakutuvėnų vaikai kalbėjo prieš 70 metų
Vėjna
vaka dėjna.
Sapnavau,
kad papunis grįžės iš Plungės parvežė bondelatį ė saldainių Dūdelė.
Nuogna nudžiogau, bet mamunės balsus: vakalį, kelkės pasrytių
sogadėna vėsa džiaugsmą. Pakielės galvą apsižvalgiau Juonė jau
nabier. Ons išgėnės karves į pamėniejį. Išėjęs iš kamaras ont prigrindą
nusirožiau ė nubiegau į truobą. Gonkuos radau bliūdė vondens.
Apmuozuojau morzelė ė nusišloustiau į lėnėnį abrūsą. Šemyna jau sene
pavalgiosi lėkau paskotėnis. Mamunė padiejė bliūdalį so posmarškuone
kuoše. Aš pasiėmiau cėnėnį šaukštą ė pradiejau kėrstė. Kas bagal būtė
skaniau ož anon so mėrkalu ė kėldytu pėjnu? Mėrkals so kresnuoms ė
smetuonu vo rėjbybė. Ni napajotau kap vėskon sodriebiau į pėlvą.
Katėle ėjškuojau dar, bet nabibova. Pavalgius prasided darba. Rek
prėrautė suodnė ar patvuoriūs puorą krežių žuolium kiauliems.
Prė
jaujė žardėjnuo papuonis kinka Derešių. Ožmaun pavalką, kamontus, ožner
ont vuogas kanapėnius strongus, priseg ėjnas, įkabėn į brėzgėlą
atvarslus, ė jau vėskas tvarkuo. Į dumplekes įsimet puora pospūrių
grūdum, ė važiou į Narvaišių meilinčė.
Čė pat paprūdalie kalakotė
pokielė lermą. Mamunė anon apgava: vėjtuo patiuos pakėša periete pylės
kiaušius. Kap išsėkalė pylute, ana nicka nasakė, kad tuokėj majadnė
myliejė. Kap nusivedė prė prūdą, ė onėj sošuoka į vondėnį anon baisus
struoks apiemė.
Tep basidarboujont saulė atslinka virš beržyną. Pats
vėdordėjnis šemyna parejė pėjtautė. Koknie ont stala bliūdė garau
boilynė so kroupas, ožtrėnu ė pasokuoms. Dar iškepė ė kiaušynės so
kresnuoms.
Po pėjtų vėsims valonda pakaitė. Aš jau sava darbus
pabėngiau leku į pamėniejį pri malūna ožplūska. Če jau daug iš
Narvaišių ė Pakutovienų vakum. Mona sosieds Vaclis jau nu pryšpėjte
meškeriuo. Nieka nalaimiejė. Tuokė anuo ė meškerie nuvyta iš baltuos
komelės oudėguos ašotum. Meškerkuotis iš lazdyna, gėmbelė kap vėštas
snaps.
So vakas pasiplokdiem Mėnėjuo, ė rokoujamės kon tuoliau
dėrbtė. Galietumėm lonkuo prė dėdiųjų leipų vuokyti pagrajyte,
kiaulė į dvarą varyte, arba kėrę pamuštė. Grajų vėsuokių muokam,
tik dėdėle karšta, nieks nanuor nu vondens trauktėjs.
Prabavuojam
kas tuoliau akmėnatį numes, geriau kopūstą nukėrs (paplokšta akmenuką
meta vertikaliai į viršų tas krisdamas į vandenį sukelia trumpą duslų
garsą čiakš, ar tuoliau žydelką nušisins (paplokščią akmenuką meta
horizontaliai pagal vandens paviršių. Kurio akmenukas daugiau kartų
atšoks nuo vandens, sukels ratilų tas laimi). Mums balaidont
akmėnatius atejė Vytis iš Narvaišių. Tas ta jau tėkrus lakazaris.
Ropūželės velniu, - tep ė nanulėp nu onuo lėjžovė. Iš vėsum čydėjas.
Moni pradiejė lašėnėniu vadintė. Ož ton aš anam ožvapnėjau į morzą, ons
monėj bėškį į smorglį įtepė. Tep vėsė mūsa graje ė baigies. Vytis nuejė
į meilinče, vedu so Vacliu pasokuom nomėj. Pastauninke mumis ožpoulė
avėns, Lunkausis. Ni napajotom, kap parliekiem par karklių vėršų.
Pareje į žardėjną so Vacliu dar sogalvuojuom jaujie pasikavuodėnietė.
Vaclis įsiknaiubė į šiaudus ė pradiejė skaičioutė lig penkesdešimtėjs.
Aš įbiegau į pelodę, ė pradiejau lystė po redele. Iš ten išliekė
gvaltas šaukdama vėšta Lotė. Po redele lėzde raduom krūvelę kiaušių.
Sogalvuojuom, kad rek po vėjna išgertė. So vėnėmis prasikaliem kiaušių
galus, apžiuoje prabavuojum patrauktė. Vaclis patraukės, kad atsivėjpė
ė pradiejie žiaukščiuotė. Aš patraukiau ė nieks nesitraukė, tik dėdėle
pasmėrda. Vaclė kaiušis bova kliunkis, vo mona ožperis. Jau saulė
pardieje slinktė vėrš Brazdeikė nomum. Rek padietė Juoniou gyvulius
sovarėniete, pylutius iš prūda išginti. Tuojau ė večerė. Mamunė
išvėrosi kroupynės. Jau, tėjk, ana mon pakyrieje; a nagalietu tekšalynę
ar konkuolynę. Ruoduos prisrebi so douna, bet tėjk tamačėj. Paskou
naktį ė sapnouji bondelatius arba beigelius. Po večerės mamunės
komanda: - vaka, myžt, puoteriautė, ė goltė! Tep prabiega vėjna, mona
vaikystės dėjna.
