© Anicetas Stonkus
SAULĖLYDIS
Saulutė leidžias už aukštų kalnų,
Kodėl neatjoji berneli mano?
Ar žirgo neturi, kelio nežinai,
Ar iš rūpestėlio mane pamiršai?
Liaudies daina
Atsakymas į klausimą.
Ant arklio jau nebeužsikariu,
O rūpesčių begalės:
Prostata, sklerozė, artrozė, cirozė,
Impotencija, amnezija ir t.t
Jeigu jūs susapnavote saulėlydį. Žinokite, jog tai reiškia ramią senatvę pagyvenusiam žmogui. (Iš sapnininko).
Realybėje būna kitaip.
JUBILIEJUS
2009 Annus Dominus (metais Viešpaties).
Minime 1000 metų, kai raštuose paminėtas Lietuvos vardas.
Kiek daug šurmulio, bruzdesio, pavydo, pasižodžiavimų. Kiek norinčių
prikišti nagus prie šventei skiriamų milijonų. Visiškai ignoruojami
mūsų himno žodžiai. Nei šviesa, nei tiesa, tuo labiau vienybė
nežydi.
Tai kas gi įvyko prieš tą 1000 metų?
Pradėsime nuo Kvedlinburgo analų. Mokslininkai, kad mums runkeliams,
atrodytų gudresni žodžio neišverčia lietuviškai. Padėsiu jiems.
Lotyniškai annãles, ium, m. metraštis.
Jame rašoma Šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi,
arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais Rusijos ir
Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas per galvą su 18
saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų (7p.137).
Šventas Brunonas vienuolis benediktinas žuvo 30 metų, pačiame jėgų
žydėjime.
Kitaip teigia Titmaro Mezerburgiečio kronikos VI skyrius: Rusios
pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietos gyventojų sudraustas,
o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją buvo suimtas ir ramus kaip
avinėlis buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų.
Čia ir prasideda 1000 metų senumo istorinės mįslės. Vienas šaltinis
skelbia, kad šventasis su palyda buvo nukirsdintas, o kitas,
kad užtvatintas kažkokiu kietu buku daiktu. (ne durtas, o trenkta į
galvą.) Tame kaimelyje, kur žuvo buvo išsilavinusių žmonių, mokančių
įvairių kalbų (greičiausiai - lotynų ir vokiečių). Kaip rašo
Titmaro kronikoje, jie bandė sudrausti įsismaginusius agitatorius, bet
neklausė ir toliau jam skelbiant Evangeliją buvo suimtas.
Moralas: atėjęs į svetimus namus, jeigu šeimininkams nepatinka, nedaryk
savo tvarkos.
Remiantis Titmaro Mezerburgiečio kronikos VI skyriumi, galima spręsti,
kad ne iš karto, atėję Rusijos pasienyje į kažkokį kaimą misionieriai
buvo užpulti ir suimti.
Pagyveno tarp vietinių aborigenų, buvo apnakvydinti ir pamaitinti. Ir,
gal, ne evangelijos skelbimas buvo jų tragedijos priežastis, o grynai
banalus kulinarinis faktorius.
Galėjo būti, kad po ilgų klaidžiojimų miškuose ir pelkėse, vietinių
buvo priglausti ir pamaitinti. Tačiau, gal, kokios nedavirtos ar
pridvisusios šernienos mėsos per daug privalgė, ar apgižusio pieno
išgėrė ir pasireiškė tokie negalavimų simptomai, kurie šiais laikais į
ligos istoriją įrašoma, kaip dyspepsija diarėja, o liaudies kalboje
tryda. Aišku, vyrai pamokinti vakariečiai. Netupinės kur už kluono,
ar tvarto, nestatys minų viduryje kaimo. Pamatę netoli girią, nulėkė
atsipalaiduoti. Nežinojo nelaimingieji, kad ta giria šventa. Tuo
laiku būrelis skaisčių vaidilučių aukuro ugnelei žagarus rinko. Galima
suprasti jų savijautą ir siaubą pamačius, tiek vyrų su nuleistomis
kelnėmis. Klykdamos nulėkė pas vyriausią žynį - batiušką. Čia suveikė
savisaugos jausmas. Buvo duota apsauginiams, tipo kaip senovės
žemaičiai sakydavo, komanda: vyra ož mėjtų. Taip ir liko šlapė
vėjta. Įvyko, tiesiog susidorojimas su beginkliais, nes su
nusmukusiomis kelnėmis, nė tu, pasipriešinsi, nė pabėgsi. Todėl ir
rašo, Kviedlinburgo analuose, kad Rusijos ir Lietuvos pasienyje
pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į
dangų. Mūsų istorikai nesutaria ir dėl datos. Vieni teigia, tai įvyko
vasario 14, kiti vasario 23 d., ir dar kiti nukelia net į kovo 9 d.
Šita tragedija įvyko pasienyje. Taigi, kas įvykdė tą kriminalą?
Mano nuomone, kad tai buvo rusų darbas. Argumentai. Po didžiosios
revoliucijos bolševikai paskelbė karą visoms religijoms. Iš istorikų
sužinoję apie tokį įvykį, jie vasario 23 d. paskelbė savo galybės
armijos šventę. Iš seno slavai nespjauna į stiklinę degtinės. Ją
naudoja ne tik užgėrimui valgant, bet ir nuo šalčio apsiginti. Taip ir
tada, vasario mėnesį, neatmetama, kad buvo minusinė temperatūra, tai ir
jų žynio batiuškos, apsauginiai galėjo būti gerokai įkaušę. Kokios
braškės paveikti. O dar čia pasitaikė tokia proga girtiems pasimušti.
O nuo girto ruso, ypač inostrancas pasigailėjimo nesulauks. Tad ir
įvyko tas, apie ką parašė 1009 metais.
Taigi švęskime jubiliejų ištisus metus, bus įmintos visos mįslės ir
Bumbliauskis sudės ant i visus taškus.
MANO JUBILIEJUS
Savo jubiliejų
atšvenčiau praėjusiais metais. Pradėsiu iš eilės.
2008
Annus Dominus.
Plungės šv. Jono
Krikštytojo bažnyčios analuose yra toks įrašas, padarytas prieš 75 metu.
Aš Plungės R.K. bažnyčios klebonas P. Pukys visomis sakramento
apeigomis Anicetu pakrikštijau kūdikį, Antano ir Marijos Bražinskytės
Stonkų sūnų, gimusį teisėtoje santuokoje 1933.04.27 Pakutuvėnų kaime,
Kulių valsčiuje.
Tada buvo paminėtas, ir duotas man, Aniceto vardas. Graikiškai
nenugalimas, nenugalima. Mano patronas šv. Anicetas (sanctus Anicetus
popiežius kankinys nuo 154 iki 165 metų), dvyliktas po pirmo popiežiaus
šv. Petro Ap (42-67). Tautybės siras iš Emesos miesto Sirijoje.
Ta proga, kad iki 100
metų trūksta dar 25 metų, į jubiliejų balandžio mėnesio pabaigoje
atvyko grupė bendražygių. Gruzinai sakytų džigitų. Jie gražiai
pasveikino.
Įvertino atliktus darbus ir nueitą kelią
Aptarė tolimesnės veiklos gaires
Iš svečių nuotaikos
supratau, kad jie, anot, amerikiečių, turėjo a good time. Į namus
grįžo sėkmingai.
2008 Annus Dominus, Junius 27.
Šitoje (pirmoje) auditorijoje prieš 50 metų 66 fuksai žengė pirmuosius žingsnius į daktarystę
Po 50 metų tik toks valgytojų būrelis susirinko į bendrus pietus
restorane Legenda, Kaune
Ištrauka iš
profesoriaus H. Stankevičiaus pranešimo apie XVII laidą ir kolegas.
Anicetas Stonkus
nuo 1958 m. dirbo Simno r. Krosnos vet. apyl. vedėju. Vėliau dirbo
Marijampolės rajone Atžalyno Parodomojo t.ū. vyr. vet. gyd., Igliškėlių
t.ū. direktoriumi. Rajono kovos su gyvulių ligomis vyresniuoju vet.
gydytoju, Padovinio kolūkio (dabar žemės ūkio bendrovė) vyr. vet.
gydytoju, šiuo metu yra šios bendrovės garbės nariu. Atsidavusiai rinko
duomenis Lietuvos Valstybinio istorijos Archyvo fonduose apie
Aleksandravo apylinkes nuo 1794 iki 1914 metų gyvenusių žmonių pavardes
ir parašė giminės istoriją. Surinko gausią medžiagą apie Plungę,
Platelius ir aplinkines vietoves. Daug pastangų įdėjo kuriant
Aleksandravo krašto muziejų Mėjga. Sukūrė Aniceto Stonkaus fondą. Yra
Žemaitijos krašto didelis patriotas. Publicistas ir puikių eilių
kūrėjas.
Jubiliejaus proga
kolegoms išdalinau atminimui eiliuotą suvenyrą.
Prisiminus apie LVA sunkumų kilnotojus: Mes buvome pirmieji.
Akademijos kieme prie žirgo
2008 Annus Dominus, Augustus 2
Vėl susitikome po 55 metų. Plungės gimnazijos baigimo proga. Tai tąsa
2003 metų jubiliejaus penkiasdešimtmečio. Tada Berenių kaime, Smilingių
sodyboje susėdę už stalo pakėlėme tostą, kad vėl po penkių metų
susirinktume.
Penkmetis praėjo laimingai be netekčių. Gal, Dievas padėjo, o gal
nepatogu buvo pažadą netesėti.
Straipsnis Plungės ir Rietavo krašto laikraščio Brasta 2003 m
rugpjūčio 12 d. Nr. 93 Po penkiasdešimt metų.
Prieš 55 metus šioje vietoje ant pjedestalo stovėjo ir rūsčiai primerkęs akis į šv. Jono Krikštytojo bažnyčią žvelgė tautų vadas, tėvelis J.V. Stalinas
Aplankėme kapinėse
išėjusius draugus ir mokytojus, nuvykome į tradicinę Smilingių sodybą
Berenių kaime.
Mūsų ramybę saugojo ūkio apsauginis
Nacionaliniai paukščiai gandrai sprendė, kiek šitie karšinčiai
prisidėjo Lietuvos demografijos klausimais: turi vaikų, anūkų, proanūkių
Buvo paruošti gardūs pietūs. Iš butelio turinio matyti, kad prie valgio, dar sugebėjome ir užsigerti.
Ilgiau pasėdėjus nuotaika darėsi vis šventiškesnė ir jau graže
padainavuom
Prieš 5 metus Prano
Rumbučio (agronomas ekonomistas rašytojas) iniciatyva buvo
paruoštas leidinukas Mūsų klasė. Jis atliko juodžiausią darbą,
surinko reikalingą medžiagą, pats daug rašė, rūpinosi išleidimu. Jo
pasiūlymu klasės draugai rašėme prisiminimus vieni apie kitus.
Aš parašiau apie Petrą Šimkevičių, o Pranas apie mane.
Mūsų susitikimui prisiminti draugams parašiau ir įteikiau
apipavidalintą eilėraštį Senas Sodas
Kitą dieną (08.03) vėl susirinkome pavalgyti savo tradicinių žemaitiškų pusryčių cėbolynės, boiliu so nulopuoms ė spėrgote kastinė, posmarškuonės kuošės.
Apie susitikimą po 60 metų buvo tik kelios užuominos. Bet liko viltis,
o ji miršta paskutinė.
REDDENDA EST TERRA TERRAE
Gyvenimas kaip diena, Saulėtekis kūdikystė, Rytas vaikystė, paauglystė, Priešpietis jaunystė, Vidurdienis branda, sukauptų fizinių ir dvasinių jėgų panaudojimas, tobulėjimas, įprasminimas. Labai atsakingas ir problematiškas periodas. Gyvenimo saulei perkopus zenitą, artėjant prie horizonto, kur paskutinėse žarose nugrims Saulėlydis, pažvelk į savo gyvenimo aruodą. Pažiūrėk, pamąstyk ar palieki ką nors prasmingo istorijai, kitoms kartoms. Gal buvai tik eilinis duonos valgytojas. Nors visiems galioja tas pats dėsnis: Reddenda est terra terrae iš dulkės kilęs, dulke pavirsi.
Mano gyvenimo aruodo kamputyje yra pluoštelis eiliuotų posmų, išvydusių
pasaulį saulėlydžio laikotarpiu. Nepretenduoju į poeto titulą, tuo
labiau į poezijos šedevrus.
Paprasčiausiai tai nukvakusio senio eiliuoti pamąstymai, buities,
senatvės, sveikatos ir kitais socialiniais klausimais. Kas bebūtų,
nemėgstu verkšlenti. Geriau jau paspalvinu eiles humoru ir ironija.
Kadangi esu įvaldęs dvikalbystę, tai ir mano posmų yra bendrine ir
gimtąja žemaičių kalba.
EILĖS LIETUVIŠKOS
Nerimas
Gal, šeštą, gal
septintą
Pro langą pravirą gaidžių giesmė atklydo.
Akis pramerkiau - švinta
Nauja diena - jau rytas.
Sapnų apleidžiu karalystę,
Ir savo kuklų guolį
Taip nuo aušros lyg sutemų.
Dienelės skuba uoliai
Ir jau aštuntą dešimtį skaičiuoja
Metų (ne parų)
Kur už pečių paliko
Gyvenimo kelyje.
Jau ne jaunuolis, o senjoras
Su visais priedais:
Bėdomis, ligomis ir keistenybėm...
Tačiau, šis rytas ypatingas -
Krūtinėje širdis ritmingai plaka,
Kažkur depresija pradingo.
Aplinkui blaiviai žvalgos akys.
Normaliai visi šlunkai veikia.
Galūnės nesustingę -
(Tai ko daugiau bereikia?)
Kaip musė įkyri mintis
Į galvą beldžias:
- Neaiški man ramybė ši...
Taip būt negali.
Kažkaip jau keista,
Kad niekur jokio skausmo.
Juk senis jau nukvakęs
Gi, ne vaikas...
Skubėk pas daktarą, kol laikas.
(Gal kokią išrašys tabletę)
Marijampolė
2004-07-26 (Šv. Ona)
Liga
Malonu pasėdėti ant
suolo
Skvere po liepomis birželyje,
Kada jos žydi, medumi alsuoja
Ir šakeles žalias į saulę kelia.
Malonu pailsėti, pasvajoti,
Pasižvalgyt kas vaikščioja gatve.
Su kuprine nubėgo
mokinukas,
Į mini įsprausta panelė prakaukšėjo.
Senutė vargana, šunelis, riebus ponas...
Praeivių karuselė sukasi,
Vos spėju akimis lydėti
Svaiginantis
padvelkia aromatas,
Ne liepos žiedo, ne medaus birželio -
Šalia ant suolo akys mano mato:
Graži dama, sultinga, koją kelia
Ant kojos, garbanas pakrato.
O nuodėmės kerais liepsnoja
Rudos akys.
Ir, lyg, netyčia
sako:
- Atleiskite, kažkur matytas,
Atrodo susitikę buvom sykį.
Svečiuose, gal kurortuose...
Klausaus jos žodžių
kaip užburtas
Pats žodžio negaliu ištarti.
Lyg susigėdęs,
Ne į temą murmu:
- Grįžtu iš banko, pensiją gavau.
Pailsiu, ką gi veikt daugiau?
Pasislenka arčiau su
šypsena Madonos:
- Susipažinkime.
- Jonas.
- Aš Zosė.
Galėtumėm smagiai praleisti laiką
Bus malonu.
Turiu aš jaukų, plotą.
Užbėkime į Maximą ar Norfą,
Nes bufete tuštoka.
Ir tempia jau už
švarko,
Aš susijaudinęs drebu
Žvalgaus aplinkui;
Matau šaligatviu kaimynė,
Klastingai išsišiepusi, praslinko.
O siaube!
Žmona išdygo iš už kampo.
Ir...
Prabundu aš prakaitu išpiltas.
Tai tik toks sapnas,
Bet reikšmingas.
Kaip aiškina Sapnų Knyga
Sapnuoti svetimą - liga.
2004-08-05
Marijampolė
Buities lyrika
Moteris mylėti jau
per senas
Gamtą žmonės pavertė šiukšlynų.
Tik parlamentarai ir elitas
Kaip mylėt Tėvynę mūs težino.
Apie ką eilėse
parašysiu,
Jei likimas runkelio ištiko,
Užsibuvęs praeities karšinčius -
Trūnanti rakštis valdžios sėdynėje.
Iš
aukštybių žemėn reikia tūpti,
Nes gana padangėse skraidyti -
Atsigręžt į buitį savo kuklią
Kiek joje grožybių pamatysi!...
Tegu plinta eilės
apie buitį,
Stalą kėdę, lovą išgulėtą
Duoną kasdieninę, židinį užkurtą
Lai vargai ir džiaugsmas
Posmuos susilieja.
Marijampolė
2004
Plastikas
Žarijom ir ledais
Žaibavo rudos akys.
Lyg šimtas ylų miokardų badė.
Nuo dūrių tų aš slankiojau apakęs.
Man buvo laimė ir kančia
Žiūrėt į jas.
Nors širdyje palikdavo žaizdas.
Po daugel metų
susitikim vėlei.
(Gyvenime kitais keliais nuėję).
Sustojome trumpai pasikalbėti:
Pro stiklo akinius tačiau
Akių žaibų, širdy žaizdų nebejutau...
Papasakojo:
- Katarakta buvo,
Dabar akyse dirbtiniai lęšiukai.
Pavyko, ačiū Dievui, neblogai
Kas dedasi aplink matau,
Ir paskaitau.
Dar kartą pažvelgiau,
Jaunystę prisiminęs.
Ir supratau:
Ne meilės burtams
Akys plastikinės.
Marijampolė
2005 rugpjūtis
Alyvoms nužydėjus
Pavargęs, miesto
aikštėje
Ant suolo sėdžiu.
Aplinkui žmonės vaikšto;
Kas skuba, kas iš lėto
Praslenka, prabėga
Visiems, gi, savos bėdos...
Galūnes ilsinu
Jos velka sunkią naštą.
Dažnai jaučiu
Kaip girgžda sąnariai ir traška,
Ir žemės trauką,
Kuri prie suolo traukia prisiglausti.
Vėl eiti stojuos.
Žiūriu
Matytas siluetas
Vos velka kojas.
O rankoje krepšelis kreta.
Pažįstama dama senai bematęs.
Ir susitikę mūsų akys
Liūdnai nusišypsojo.
Prieš pusę amžiaus
Kokia gražuolė buvo!...
Tada,
Kai dar alyvomis žydėjo
Kas būt pasakęs?
Būt patikėjęs?
Bet buvo ir pražuvo...
Ir štai ginkluoti mes abu:
Ji su lazda, aš su kriukiu.
Šešėliai du
Alyvoms nužydėjusių dienų.
Marijampolė
2005 liepa
Rinkėjas
Sustabdė gatvėje
praeivis
- Kaip laikotės?
- Kaip, ponas, sveikas?
(Kai į tave kas šitaip kreipias,
Tikrai, savotiškai malonu.
Kad Tu ne ubagas, o ponas)
Į pašnekovą aš
žvelgiu -
Originalus vaikinas šitas:
Barzda gal dešimties dienų.
Likimo smūgių nosis padažyta,
Dar makiažas žydras prie akių.
Parėdai firminiai "Kuistuko"
(Šitokio "bičo" man betrūko)
Padėjęs krepšį
plastikinį,
Su bonkomis tuščiom prie kojų
Mane įtikinėti ima: -
"Gyvenimas jam nesikloja.
Neturi moteries, nei darbo,
Nors daug kur kreipėsi - atsakė.
Į ką valdžios, gi,
žiūri akys?
Ar dar ilgai bus tas "burdakas".
Nusiraminęs - lyg tarp kitko
Paskolint poros litų prašo.
(Daviau - ar gaila,
Juk ne kasdien "ponu" palaiko)
O, iš tikrųjų
susitikom
Respublikos piliečiai du.
(Jis su terba aš su kriukiu)
RINKĖJAS abiejų mūs rangas.
Mes renkame:
Savivaldybę, Seimą, Prezidentą!
O, bičas dar...
Konteineriuos ką gero randa renka.
Marijampolė
2005-01-30
Tostas
Virš pusės amžiaus -
trečias
Dešimtmetis jau sukas.
Nebe jaunuolis aš
Anūkams jau diedukas
Ėjau gyvenimu
Per karštas vasaras,
Žalius pavasarius.
Žiemos pūgas, rudens lijundromis.
Tai alkanas, tai basas.
Ar su medinėm klumpėmis.
Ėjau per okupacijas,
Per karą ir per taiką.
Per laiką klaikų.
O kiek nedaug betrūko
Parpult neatsikelti.
Prieš giltinės dantytą dalgį.
Bet išlikau.
Ir, vėl, tolyn skubėjau,
Ėjau, slinkau, šliaužiau
Į savo jubiliejų.
Sukrovęs ant pečių,
Ligas, bėdas, žinias ir turtą.
Gyvenimą sukurtą.
Iš darbo, ydų, nuodėmių.
Klaidų, žinių, tiesos ir melo.
Ir pajutau,
Kad žingsniai jau
Prie kelio galo veda.
Gal dar suruošti
Puotą jubiliejui
Su trankia muzika,
Šampano šūviais, tostais.
Šviesomis kandeliabrų?
Tegu svečiai ir artimieji,
Išmaudyti purslais sidabro,
Padūksta, pasiaučia suėję!
Pirmiausia giminės...
Tačiau
Jauniems senoliai neįdomūs.
Anapilin išvykę broliai.
Ir sesės su ramentais jau -
Joms lovoje mieliau.
Atrodo vienas belikau.
Šaunių draugų turėjau
ratą.
Deja,
Ir jų jau gretos retos.
Vieni pas Viešpatį Dausose.
Kitiems
Infarktas, prostata, sklerozės
Jokūbui širdį reguliuoja
Krūtinėj aparatas.
Su akimis ne kas Motiejui
Dienos šviesos nebmato.
Atšvęsiu vienas
Savo Jubiliejų ...
Keliu putotą taurę
vyno
Už esančius ir buvusius.
Kurie gėles Danguje skina.
Ar peklos karusėlėj sukasi.
Ir geria velnišką pilstuką
- Iki susitikimo!!!
Marijampolė
2005 rugsėjis
Senbizda
Prie durų
stambiaplokščio mūro,
Gyvenamojo namo seno.
Jaunuolių šutvė susibūrė,
Ir savo reikalus kedena.
Jie garsiai keikias,
Žodžiai trankūs;
Tarp jų kas trečias, ar kas antras
Tik jo - majo, mat - mat, eik na...
Girdėt rytietiška nata.
Sugėdinti bandau sustojęs,
Bet liepė:
Mikliai vilkti kojas
Visi choru nusikvatojo.
Dar pasiuntė ant trijų raidžių...
Gi vienas dar iš šito būrio:
- Mokins dar senbizda pridūrė.
2006 gegužė
Aukos
Antra tautos religija
krepšinis
Kiek džiaugsmo čia, emocijų, nusivylimo
Žiūriu per televiziją
Kas dedasi aikštelėje;
Varžovus vyrai sunkiai vejasi...
Jau persvara. Valio!
Gerai į krepšį krenta.
Įskrido kiauras tritaškis į lanką.
Įdėjo iš viršaus galingas centras.
Sumišę priešai pražangas jau renka.
Jau turim persvarą solidžią
Nedaug ir laiko liko...
Kitame kambary už durų
Kažkas siaubingai klykia
Kažkoks baisus dalykas...
Išbalęs įlekiu.
Žiūriu, žmonelė krėsle snaudžia
O garsas iš ekrano sklinda
Huji Lopezas smaugia Rozalindą
- Purke, purke, o Jėzau, Madona Gvadelupės
(Parėjęs ją su Hulijum užklupo)
Dabar abiem įsiutęs kailius lupa.
Prabudo ir žmona
Vėl žiūris susikaupus.
Grįžtu nusiraminęs,
Civilizacijos abudu aukos:
Ji muilo operų,
O aš krepšinio
2005.01.13
Marijampolė
Tvirtovė
Mano namai mano
tvirtovė
Giriasi britas.
Mano tvirtovė tai daugiabutis
Dar prie Chruščiovo statytas.
Bet aš ne britas esu lietuvis
Ir mano būdas kitas.
Skirias nuo brito ir mano būstas
Iš blokų sulipdytas.
Nenuobodžiauju savo
tvirtovėj
Emocijų užtenka.
Girdžiu už sienos lova dejuoja
Kažkam masažą kaimynė teikia.
Smūgis į sieną, įtūžęs balsas:
- O tu, šėtone, Erode, tu
Jos mylimiausias grįžo išaušus,
O mylimoji, duoda gėlių.
Lubos vibruoja,
siūbuoja lempos,
Sekančiam aukšte, siauči jaunimas.
Muzika tranki į galvą trenkia.
Ir jau ne džiaugsmas, o pasiutimas,
Kad tokie veiklūs mūsų kaimynai.
Savo namuose savo
tvirtovėj
Kaip apsupime
Už savo būvį reikia kovoti
Mūre blokiniam
2004-08-15
Rugys
Pasėjo rugį - rugys
išdygo.
Per šaltą žiemą lauke paliko.
Įspindo saulė - nutirpo sniegas
O, rugio šiaudas į dangų stiebias.
Ant ilgo šiaudo,
varpa užaugo.
Kaip jūra ošia jau visas laukas
Rugys pražydo ir nužydėjo
O, brandžios varpos linksta pavėjui.
Baisi mašina laukan
atėjo
Nupjovus javą gerklėn sudėjo.
Viską sumaigė, stipriai apdaužė
Šiaudais auksiniais nuklojo lauką.
O rugio grūdą nuo jų
atskyrė
Ir į aruodus svirne supylė.
Žmogus, atėjęs, semia į maišą.
Malūnan veža ir brogą maišo.
Per suraitytus
vamzdžius ją varo
Ugnį kūrena ir duoda garo.
Vyrai suėję "laipsnius" nustatė
Ratu susėdę geria "samanę"
Prie bravorėlio
palikęs švarką,
Diedas namuose padaro "tvarką"
Langą išgrūdo, bobą įlupo
Uošvei įspyrė, vaikus išvijo.
O kitą dieną "stuboje" šalta;
Jei esi kvailas
Rugys nekaltas
Marijampolė
2005-01-26
Neparašyti posmai
Ant stalo lapas
popieriaus,
Akiniai, tušinukas.
O žvilgsnis prasmeigtas per lango stiklą
Krūtinėj neramu, kažkas ten sukasi.
Ir jausmas toks, kad nusibodo viskas.
Kad kelias nueitas - jau pabaiga,
Bet nepasiektas tikslas...
Maištauti ir kovoti gal gana;
Verčiau nuplaukt pavandeniui tėkme
Prie paskutinių žingsnių obelisko.
Nutrūksta kur gyvenimo daina.
Nuo šių niūrių minčių
atsitokėjęs,
Norėčiau tarti Paskutini žodį.
Kaip latras prieš Prisiekusius Teisėjus.
Ir ne kitiems, o sau pačiam įrodyt -
Neveltui mano metai praskubėjo,
(Patirti teko bjaurastį ir grožį)
Lyg beržą vienišą visokie purtė vėjai.
Tik kaip ištarti paskutinį žodį?
Ką pasirinkt - poeziją ar prozą?
Ką pasakyti, kiek ilgai kalbėti?
Ir, išgirdau aš balsą
iš kažkur tai,
Ne "tyruos šaukiantį",
Ne kosmoso erdvėje:
- Poeziją! Poeziją tu kurki!
Juk proza, tai gyvenimas praėjęs...
Tad lyros skambesiui nebūki kurčias!
Tu parašyk eilėraštį,
baladę ar sonetą.
Įdėk laukų kvapus,
Medaus vosilkų skonį.
Lakštučių arijas.
Raudoną rožę, meilės burtus
Paparčio žiedą, svaigią naktį Joninių,
Ant piliakalnių aukurus ir širdyse užkurtus.
Papuošk eiles varsom
sparnų drugelių,
Čiurlenimu upelio,
Rūku iš balto šilko.
Pažvelk ryte kaip dobilas rasos lašelį kelia,
Ir ko griežlė dejuoja birželio naktį šiltą?
O posmuose težydi meilė, grožis
Išmarginti seselių juostų raštai
Pavasaris melsvom akutėmis žibučių pasirodo.
Kai žalio nuometo bangose girios skęsta
Rašyk eiles - širdies kalba.
Vaikystėje, šiek
tiek, ragavęs mokslų
Ant popieriaus languoto lapo
Bandžiau rimus pirmuosius savo.
Ir eilėmis kalbėti troškau.
Deja, žiauri lemtis apgavo.
Kaulėta giltinės
ranka pasmaugęs taiką,
Atplūdo kruvina banga besotis karas.
Sprogimais ir ugnim nužudė tylą...
Virš miestų, sodžių
Plaikstėsi gaisrų pašvaistės,
Nuo kulkų žvilgsniai likdavo nebylūs.
Ir, kai kariaunos savo smurto vagą varė,
Filosofas Vydūnas tarė:
- Kai žvanga ginklai - Mūzos tyli.
Pavasarį gamta
atbudo, rūbą keitė.
Per žemės randus - apkasus,
Dar smilkstančius griuvėsius
Taika sugrįžo.
Neatnešė mums laisvės ji, o likome beteisiai.
Belaisviai žemėje gimtoj - vergijoj bolševikų.
Vėl raudos motinų
senų,
Kančiose širdys plyšta,
Kai atėjūnų kulkomis sušaudoma jaunystė.
Į rytus - ešelonai tremtinių,
Pilni kalėjimai,
Sodybos ištuštėjo
Pro juodas kiaurymes langų
Lediniai švilpė vėjai.
O Lietuva, man pasakyk:
- Už ką Tu tiek kentėjai?
Tie metai nuplaukė
istorijos tėkme,
Kartu takai basos vaikystės
Ir jaunuolio godos.
Deja,
Tokia gyvenimo tiesa
Kad praeitis į ateitį negrįžta.
Per Jonines
(Taip neseniai dar rodos)
Išėjom upės krantu paklajoti.
O, buvo ne naktis - pavakarys.
Ir ne paparčio žiedo mes ieškojom
Norėjome pabūt vieni...
Priėjom žemuogių pievelę mažą
Žydrynėje čyreno vieversys...
O mums čia buvo gera, gera.
(Kas šitą tyrą jausmą apsakys?)
Su dviem uogelėm
skyniau žemuogėlę;
Sultingos, kaip lūputės Tavo buvo.
Uogelę vieną tau į lūpas dėjau,
Savom aš antrą paliečiau truputį.
Susilietė netyčia lūpos mūsų
Abu išraudome ir atsišliejom;
Aš pajutau tada ir patikėjau
Mergaitės lūpos medumi žydėjo.
Pirmoji meilė buvo
nekalta.
Deja, sudaužė ją žiaurus likimas:
Jai okupantų kankinės dalia
Vagonai gyvuliniai - Sibiro taiga
Man randas širdyje,
Liūdni prisiminimai
O, Dieve, pasakyk už ką?
Neprirašysiu lapo
paskutinio
Jau per vėlu su rimais, ritmais žaisti,
Neberandu ir tų jausmų krūtinėj...
Atrodo rašalas poezijos jau baigės,
Kūrybos plunksna surūdijo.
Užžėlė žemuogių pievelė krūmais.
Ir lūpos medumi daugiau nežydi.
Viskam gi būna savo laikas
Gražiausi posmai liks neparašyti...
Vilnius
2004-06-02-07
EILĖS ŽEMAITIŠKOS
Ryšolys
Pavasari, ką alksne
vuos žydiejė,
Sogrįžės senis gondrus iš pėjtum.
Kažkuokį ryšolį snapė toriejė
Iš aukšta žvalgies kor padiet anon.
Ė nuveiziejė ons
sodybą seną,
Ont kronta Mėnėjės, prė Ožoula galinga.
Ont jaujė nutūpė, dar snapu pakalena,
Padiejė žardėjnuo - ė pats pradinga.
Vo tome ryšolie bovau
jok aš: -
Gausiuos šeimynas pagrondėnis
mūsa
Ė tep pradiejau lest sava dėjnas
Nabuodams ni vargum, lėgum ni blosų.
Bovau aš vaks, kap ė
vėsė vaka
Pūstas žondeles, ė klėšuom kuojeliem
Į pabaluotus kruoviau gan dažna
Vo mona dėjnas ejė, ejė, ejė
Ka prokotau ė jau
nabariepliuojau
Tuomet gyvenėms mon kėtep atruodė:
Je stuovi žmuogus jau ont sava kuojų
Gali į Menėje nuetė meškeriuotė.
Ė, aš ėjau prė
Mėnėjės Motošės,
Ožmuovės slėjką rėjbį ont gembelės
Ėlga, ėlga kronte sėdėjau susigūžės
Kol gaudiau grondolus, poukius ė ratpėselės.
Paskou, jau aš,
tuoliau dar nuėjau
Nu Mėnėjės ė senuosės suodybas
Lėkėmą sava nažėna žmuogau
Gyvenime žabongas kuokės tyka.
Nabier jau žardėjnas
tuos, jaujė ė sodybas -
Kor gondrus moni ryšolie padiejė.
Tik Ožouls, Mėnėje, prisimėnėma lėka
Tėjk metų nušvėlpė so gimta kaimą viejes
Marijampolė
2001-06-08
Žemaitis
Kažkas sominkė
Žemaitėjie muolį -
Nulėpdė galvą, ronkas, stoumėnį ė kuojės
Į vėjną krūvą vėskon sodieliuojė.
Prilėpdė kotuosielį, dar įstatė rūrą, -
Podirba mona žmuogėšką fėgūrą.
Vo paskou tėn įkėša:
Šėrdį, plautius, jeknas, inkstus.
Vo į makielį dar įpylė sieklų,
Kad veisle būtiuo tinkams
Ožmuovė skūrą kailį.
Dar kėtas vėjtas gauras ožsvadėna.
Tep pasidarė Žemaitėjės vaikis -
Iš vėsuokiausių šlunkų sorinkėma.
2003-02-13
Rogys
Pasiejė rogį rogys
išdyga,
Par žėjmą šaltą lauke palėka.
Saulė įspinda sorėjė snėjgą,
Rogys, bematont, į dongų stėjpas.
Ont ėlga šiauda varpa
išauga,
Liūliou kaip jūra po vėsą lauką.
Rogys pražyda, ė nužydiejė.
Vo brondės varpas lingou paviejou.
Mašina nuogna paskou
atejė,
Javus nupjuovė į gerklė diejė.
Anus sokromtė, dėdle apdaužė,
Šiaudas auksėnes apdėngė lauką.
Nu anum grūdą rogė
atskyrė,
Į seną mėjgą kliete sopylė.
Žmogus atejės sem sau į maišą,
Vež į malūną, ė bruogą maiša.
Ožkūrės ognį paleda
garą,
Par rėjstas paipas šnapšė išvarė.
Vyra soejė laipsnius nustatė,
Iš poudylatė siorbė samanę.
Pri brovarelė palėkės švarką,
Pėjuoks parejės padarė tvarką:
Longą iškrioša, buobą įlopa,
Oušve įspyrė, vakus išvėjo.
Vo kėta dėjną
truobalie šalta,
Je esė kliunkis rogys nekaltas.
2005
Marijampolė
Kiaušis
Dar nagėrdiejuos
gėjsmies gaide,
Ont laktas vėštas dar knapsuojė,
Šonatis pėlvą kasies kuoje,
Ė nalabuosės blosas baidė.
Truobalie jau kažkas
brazdiejė,
Gėrdiejuos kuosiejė ė perdė,
Panuosie kažkon sau bombiejė
Iš luovas senė, senį vertė.
Paskou į krežį diejė
kiaušius,
Nes rytmetie - vuos tik praaušus,
Anam į torgų rėks keliautė.
(Jei rek, nuneš menka če bieda)
Iš lieta senis apsiriedė,
Papėntį dounas dar sogriaužė,
(Jei rek, nuneš menka če bieda)
Na pirmą kartą vargst so kiaušes.
Ė, į kamašus
įsistuojės,
Paėmė krežį dar ė lazdą,
Ons pro doris išvėlka kuojė.
Į torgų senis
atkolniava,
Ont soula pasidiejė krežį,
Ė prakaitą nubraukęs sava
Atsipūtė - tep sunkė nešės.
Vėjna misčionka kiauše tėka, -
Ogolne, perka vėsą kapą,
Į saujė pribierė skatėkų,
Vo tep, baguočius" senis tapą.
Suteka torgou gerą draugą
(Dar armėjuo kartu tarnava),
Pasirokava ė patraukė,
Sovėlgyt taškė" gerklium sava.
Pasišnekiejė,
pajoukava;
Kap pas mergas par porvą brėda,
Nabatmėn - gava ar nagavo,
Tep ė nablėka tum skatėkų.
Ont ronkas krežį pasimuovės,
Į nomus senis parvingiava,
Nutėrpa anam tujau kuojės,
Kap pažvelgė į senę sava.
Neištarė ana ni
žuodė;
Tik paveiziejė kas kėšenie...
Paskou par kramę samtiu vuožė,
Nuo ronkas nuliekė ė krežis...
Senelis kap
atsikvuošiejė,
Pakasė so ronka pakaušį,
Nes dėdėle anam skaudiejė,
Išdygęs gozus - kap kuoks kiaušis.
Kūdikystė
Nuėjau gerą galą
Aš gyvenėmą sava...
Metų daug nuvariau,
Anėj jau nuvingiava
Jau daugiau nabsogrįš,
Nabganysu akis,
Į poikybės vėsokės.
Nablaižysu ė smuoką,
Mergum zūbų medoutu.
Jau nabnuoru, kad
doutų
Napalėktiuo ont jouka,
Kap nusenęs kuoks kloika.
(Vėskas tor sava laiką)
Jouka jem
pagalvuojus:
Vakar tekėns biegiuojau.
Bovau vaks - dabar
sens
Led, led pavelku kuojės -
Tuoks jau saka lėkėms.
Vėsė šlunka suklęra
Led vėsuokius jau garsus
Borna dontis
išbarstė,
Vo ketor jau nukąra.
Mon į kramę mintis
Majedna iemė lįste:
Kad steboklus įvyka:
Grįžta viel kūdėkystė:
Kap ė toukart -
Tep dabar
Į kelnes iemiau m...ti.
(Šv.
Baltramiejaus dėjnuo)
Marijampolė 2007.08.24
Krizė
Kryzė ožpoulė
vėskas sokliora
Bėjau išetė ož truobuos doru
Rektu į Norfą nuetė
pėjna
Žalty, kėšėnie cėnta ni vėjna.
Pėncėjės lauku, ė
nasolauku,
Ruoduos, išpėšk sau, iš barzduos plaukus.
Dounas papėntį
atradės graužu
Ė paskotėnį dantį nulaužu
Borna išdžiuva
nabklėb lėjžovis
Atruoda, esu vėsa pražovės
Dar ė į skrondį
kėrmėns įlinda
Kap ton bjaurybė reks numarintė?
Gal pas buobulką
imtė ont bargą
Ė, pamiegintė įveiktė vargą
2009-03-01
Marijampolė
1. So mėjtu par kramę
Aplink anon šmuots
knyngų parašyta.
Daug pasakų eilieraštių sakorta.
Kas žėna, kėjk ė į pasaulį kėtą
Nuėjė vargšų par tuos meilės bortus?
Vo kas ta meilė?
Laimė ar karuonė,
Katra, atruoda, vėsą svietą valda?
Dėl kuo par anon en iš pruota žmuonės,
Vo šėrdės kartas deg, vo kartas šalta?
Bovau dėl meilės
pontių būda kėjta,
Bet vėjną dėjną nukėntiejė kramė.
Atruoda, kad ožvarė kas so mėjtu
Švėntuoriou. Akys Ruožę kap pamatė.
Vo, žalty, tuos
mergatės, kas par gruožis:
Morzelė skaisti, vingiouta fėgūra
Šėrdės baisiause spordoltėjs pradiejė
Atrodė išlieks atsimuš į tvorą.
Gyvenims man, vėsa
jau susiknėsa:
Akyse Ruožės blauzdas vėsą laiką..
Sakykit, truopne, kas dabar balėka
Sosipažint, ar šnapšie nusibaigtė?
Sena cėguonė kartas
mon nukielė:
- Pėrmiause Ruožės rek pavergtė šėrdį,
Pavaišintė, išgertė, nuors, bėškelį,
Nabūtina kuožnam diel meilės mėrtė!
Marijampolė
2. Par skrondį į
šėrdį
Privėrsu bliūdą
posmarškuonės kuošės,
Ė į doubelę mėrkala įpėlsu
Tik valgyk mona borbolieli, Ruože,
Pri Tava kuojų galiu ė numėrte!
Prisunksu skanė vyna
iš vašuoklių.
Kad Tau žondele rauduoniau žydietu
Tik napamėslyk, kad esu gėrtuoklis
Vo kor ba Tavės monėj pasidietė
Je Tava nuotaiką kas
nuors suknėsa,
Vėsuomet aš galiu padietė poijke.
Ė atidoutė sava šėrdį vėsą
Jok vaikis esu duors, na kuoks tėn klojka
Kap balondele,
Ruožele, draugaukem.
Nuekem kartas kor į gegožėnę.
Vo je pavargsi šėrdėj atsigautė
Būs boilių, kastėnė, skaniausės cėbolynės.
Išvėrsu dar
žemaitėškas boilynės,
So ožtrėnu ė pasokuoms raugintuoms
Ė į šėrdelę tava aš įlysu.
Vo skersakioutė į vaikius ožginsu!
Marijampolė
3. Kuoks aš vaikis?
Vo meta bieg jau
tuojau pėnkėsdešimt
Aš vėjns kap pėršts ba meilės šėlomuos.
A ėlga troks vėjnam dar vėštas lesint?
Pratęstė veislė rek, vakum, šerdėjs jaunuos.
Toru truobalę,
trėhektarį žemės,
Būrelį vėštų, gaidį, karvė marga.
Raiša komelė jau vėsa pasena.
Par krėkštą esu gavės Ruoką vardą.
Kap aš atruodau?
Galiu paskytė;
Pamėslėju tuokium maža ont svieta.
Mona fėgūra gražė soromstyta.
Tarp akium nuosė maktinga įdieta.
Na žėls, na plėks, vo
ant pakauošė mona
Aukštiausės prabas auksa plaukum koškis.
Akelės žvairas, žondielių rausvomą
Paryškėn poijkė strazdanielių bėškis
Nesu aš dorns, jok
baigės profesėnė.
Gebu, ba struoka, traktuorių valdytė
Galiu meistraut įkaltė, truopne, vėnį.
Vėskon padėrbu kon tik rek suodybuo.
Marijampolė
2002-09-15
4. Sosioustims
Aš torgau sotėkau
davatką Marcę,
Ė nuošėrde vėsas biedas iškluojau.
Tik ana monėj sogebies patartė
Žėnau, kad Ruožę sene pažėnuojė.
- Če rekals
rimts prireks krūvelės litų;
Namačys kuošė, kastėnys, boilynė,
Nabūk apkiautės, toru pasakytė
Pavaišint reks vėsuokių skanomynų.
Nier meilės ba
končiuos ronka drebiejė
Kad vėsus rekalus tuos Marcė sotvarkytų
Į delną Daukontą ana įdiejau.
Pasakė: - Sobatuo atlieksma į suodybą
Pradiejau pouštėjs išsišlaviau grindis.
Vo stalą balta skuoterte ožkluojau.
Iš taksė Ruožė so Marce išlinda
Vėsuokių vaišių tujau išdieliuojė.
Atvarė babką,
pierninkų, baronkų.
Rūkytą skumbrę, špruotų dar skardėnė.
Ont gala Marcė paiemė į ronką.
Botelka rauduonuos arielkas Bobelėnės.
Ož stala, šalėp
Ruožės baliavuojau
Paėlsės aš ana į skretą glaudžiau skroustą.
Vo nomėj etė Marcė sogalvuojus,
Pasakė: - Matuos, anėj sosioustė
Marijampolė
2002
5. Medaus kaštavuojėms
Tep mes pradiejuom
sava meilės balių.
Ė pėlna borna medų kaštavuotė.
Į šėrdį Ruožė mon spyglius sovarė
Ožkūrė aistrą, ė somaišė pruotą...
Ont brokė augosė
brangiojė mona;
Darbelė kaimėška, nikuokė naišmana,
Dar ė natūra pėlna puonėškoma
Šmiežou kramelie bale, restuorana.
Jauna Roželė
dvėdešimt do meta.
Sakau, gal anuos būds sositopies
Tus darbus pats nudėrbsiu velns namata.
Bi galiu glaustėjs prė jaunuos šėrdies.
Somieslėje, kad rek
naujum pariedų -
So kokomas nažutkas, šlebės so pėnėkas.
Par naktį išborkava sava biedą,
Tep, Basanavičiaus ė Daukonta nablėka.
Kas yr tėj meilės
traukole pasiote,
Kad pakeit na tik balsą, bet ė būdą
Sosieda šnek bikame sositėkė:
- Kad Ruoks dėl merguos sovėsam pablūda
Marijampolė
2002
6. Lašelėnė
Jau trys nedielės
Ruožės ani kvapa,
Nabsotinku ni torgau, ni bažnytiuo
Iš mona akium kažėn kor prašapa.
Vo, gal, paerzint monė mėslėj tyče?
Nedielės rytą nuėjau
į sklepą.
Ė, išliekiau nuogniause išsigondės,
Ten nabibova santaupų pončekuo,
Vo, žalty, kuoki ana bova mondri.
Jau nabžėnau kas
monėj atsitėka
Saka, sosiedė mėrštontį atrada.
Dabar į gyslą varvėn lašelėnę,
Aš, išsižiuojės, sunke gaudau kvapą.
Davatka Marcė ateje
lonkytė
Saka, kad meldas ož mona svekatą.
Kažkor gėrdiejus Ruožė kap paukštytė
Išdūmė į Arabų Emyratus.
Je Puondėjvs monėj
dar suteiks maluonę,
Į jauną mergą nabveiziesu gašle.
Ožteks. Gera prijoukėnau jau žmones.
Reks sosuirastė kuokė duorą našlę.
2002
Marijampolė
7. Išsikapanuojėms
Golu lėguonėnės aš
luovuo sosirėjtės
Žonda įkrėta, nosės atsėkėšus
Vo atsikielės narondu sau vėjtas.
Vės par ton meilė mona biedas vėsas.
Bet jau nabmėrsu,
daktars vakar sakė,
Kad mona stėpri prigimtės laimiejė
Gyvensu dar, kol naožgęsa akys,
Vo nu merguos aš mausu kaip nu biesa.
Grįžau po mienesė aš
į suodybą savą.
Išsigondau kaip vėskas pasikeitė:
Daržą išdžiūvė pelašūde ont stalą,
Apžielosės palongės vėsas kėjtes.
Kad išsikapanuojau -
rek tuoliau gyventė.
Na slėjks - į žemė gyvs to naįlįsi
Gyvenėms, jok, na vėsą laiką šventė
Būn gera, bet ė biedum rondas sykes.
Nabnumanau, kaip
vėskon sorėktoutė
Rėks patarėma paprašytė Marcės
Ana daug žėna, sogeb ruodą doutė
Pavaksytė, pagoustė, ė bieduo patartė.
Marijampolė
2004 m.
Tai tik dalis mano prieiliuotų darbelių. Kitus išdalinau, šiaip išsimėtė, ar dėl turinio nenoriu paviešinti. Bet užtenka ir tiek, kad suprastum, kokie skersvėjai galvoje švilpauja.
O gal ne vėjai, o žemaitiška natūra, arba, anot, S. Daukanto būdas.
Tai koks, gi tas žemaičio būdas? Jis formavosi šimtmečiais, iki
atsikraustant gentims prie Baltijos ir čia apsigyvenus. Jis formavosi
girių, gamtos prieglobstyje, garbinant gamtos jėgas. Kovose su priešais
dėl išlikimo ir stichijomis.
Geriausiai į šitą klausimą atsako gerbiamas profesorius žlibiniškis
Ignas Končius, savo monografijos Žemaičio šnekos II tomo
paskutiniuose skyreliuose Praeitis ir Galas. Knygos yra beveik
visose bibliotekose, tai norintys gali paskaityti, o aš pavyzdžiui
įdėsiu vieną ilgesnę ištrauką:
Gal žemaitis nebūtų taip priešinęsis ir krikščionybei, jei jis nebūtų
vis girdėjęs: Dievo rūstybė, užrūstinai Dievą, užsitarnavai pabaudos...
Tarsi Dievas koks kotas būtų, kankintojas; degsi "pragaro ugnyje,
girdys tave trokštantį karšta verdančia smala pekloje Ir šiandien tuo
pačiu keliu tebeinama, net rusai užplūdę Lietuvą už mūsų nusidėjimus -
nuodėmes, už palaidą gyvenimą...
Geriau sektųsi, jei būtų įtikinėjama pradedant meile, bet ne baime.
Sveikas žemaičių galvojimas yra pagrindas jo elgesio, jo nusistatymo,
jo viso gyvenimo.
Ilgai jau svetimųjų aplinkuma veikia žemaitį prieš šį nusistatymą.
Tikrasis žemaitis šiuo atveju sunkiai įveikiamas, nepasiduoda kėslui,
verčiančiam keisti per amžius nusistovėjusį įsitikinimą - pažiūrą.
Žemaitis, matydamas, jog gamtoje niekas nelaiko apžergęs tai, ką turi,
bet noriai duoda kitiems, laikosi to nusistatymo, jog maloniau yra
duoti, negu prašyti. Taip sutvarkyta jo mylimoji gamta, toks pat
ištikimas tos gamtos sūnus nori būti ir jis pats. Ir tai jam sekasi;
tiesa, lengviausias kelias išdrabstyti viską, ką turi, ir nieko negauti
iš kitų. žinoma, čia reik išminties. Bet pasakytosios minties žemaitis
prisilaiko. Duosiu, kad ir kiti man duotų. Lengviau bus prašyti, kai
žinos, jog, kolei turėjau, mačiau kitų trūkumus ir rėmiau. Duok, ir bus
tau atiduota. Duosiu, kad paskui nereiktų pačiam prašyti. Duosiu, jis
mažiau už mane teturi, arba nieko neturi. Reik pamatyti žmogų, į vargą
patekusį. Kuo kalti vaikai, kad tėvai nesugeba jiems duonos uždirbti!
Akelės vaikelių spindi, kai pamato riekiant duoną, - kas gal iškentėti
nedavęs! Sako, reik ne tik imti, bet ir duoti.
Iš čia toliau: žemaičiai ne tik reikalauti yrą linkę, bet ir
nusileisti, nors čia jie nesiskubina; reik, sako, pagalvoti, kaip čia
išeina. Vieną sykį nusileisk, paskui ir lips ant tavęs, kaip ožkos ant
palinkusio gluosnio. įsitikinęs, jog reikalavimas teisingas, nesunkiai,
bet vis dėlto pagalvojęs, nusileidžia, įspėdamas, kad kitą sykį taip
nebepadarysiąs. Nusileisdamas reikalauja atpildo, kad tas, kam
nusileidžiama, žinotų, jog jam padaryta gera, lai jis, girdi, kitiems
gera padarąs. Nesusilaukęs atpildo, pats ant savęs burniuoja, kam
nusileidęs, - kad aš kitą kartą kada nors taip bepadaryčiau, niekuomet,
kaip mane gyvą matai. Aš, mat, pastumdėlis, kad tu nesulauktumei. Ne,
mano tėvas, a.a., taip tikrai būtų nepadaręs. Ir aš įkaliavosiu savo
vaikams, kad taip nedarytų. Buk savo vietoje, nelipk kitam ant kojos,
bet, kai kas tau užlipo, spirk į šalį, kad kitą sykį atmintų, ką
padaręs.
Aplamai imant, žemaitis nusileisti nemėgsta. Tai sudaro jam sunkiai
pakeliamų nemalonumų. Drąsesnis jis, kai nenusileidžia. Et, sako, toks,
kad vis pavėjui linksta. Koks iš jo vyras, skystakošis, paleistsparnis,
nuknabęs, kaip varna po lytaus, kaip vištų apspjaudytas.
Nelengva žemaičiui derintis prie kitų, geriau, kai prie jo kas
derinasi. Jis nenori būti tas, kas jis neturi būti. žinoma, čia reik
pasiaukot: paaukot savo asmenį, valią, mintis - derinti visa tai su
kitų nusiteikimais. Tai paprastai nėra lengvas dalykas. Juo sunkiau tai
duodasi žemaičiui.
Perskaitęs, kai kas gali pagalvoti, kad žemaičiai per daug rimti,
susiraukę, užsispyrę. Anaiptol. Jie turi labai turtingą folklorą, kartu
su žemaičių kalba išliko liaudies dainos, pasakojimai, tautosaka,
mįslės, patarlės, anekdotai. Visais laikais ir šiandien garsėja
žemaičių meistrai dievdirbiai, o kur taip linksmai ir
įspūdingai pasilinksminsi per Užgavėnes, jeigu ne Plateliuose? Mano
archyve yra Plateliškio katalikiško jaunimo būrelio ir
laikraštėlio Saulutė 1916 m. kūrėjo, velionio, Dėdės Jono
(Bražinskio) surinkta ir 1938-39-40 metais Telšiuose savaitraštyje
Žemaičių Prietėlius, žemaičių kalba leidžiamame skyrelyje Žemaitėška
pastuogė surinkta tautosaka.
M. Mažvydo bibliotekoje iš išlikusių laikraščio katalogų,
įvairių numerių, suradau 317 patarlių ir priežodžių,
dainelių, 6 greitakalbės pavyzdžiai, 38 burtai, 71 mįslės, 7
juokai, 2 pasakos, 4 pasakojimai ir trumpi straipsniai, 1 ilgas 4
d. pasakojimas kaip Šimkus pardavė Vėneskiene spiritą, 7 straipsniai
apie senovės karčiamas.
Perskaitęs tą tautosaką, pamatai, kiek daug joje gyvenimo tiesos.
Sakydavo: Gera nagyvensi je pati davatka vaikis mozikonts, vo arklys
drėgonts.
Kalbant apie bet kurio regiono gyventojų būdą, svarbu, kas apie ką
kalba. Suvalkiečiui aukštaitis - įsivaizdinę, dzūkas triznas,
žemaitis užsispyręs. Kitiems suvalkiečiai baisūs skūpidlos.
Šykštesni už škotus ir bulgarų gabroviečius. Iš to ir pasakojimai ir
anekdotai. Keletas pavyzdžių. Ką pasakoja apie Plungiškius žemaičius.
1. Meilė par skrondį (žemaitėška)
Medaus mienou, anoudu naktį gol luovuo, ė rokoujas:
- Juonieli, a baise moni myli?
- Vuonelė, dėdėle baise.
- Vo, dėl kuo tep tata?
- Vo, kad moki skanė boilynele išvėrtė.
2. Steboklus
Aukštaitis Plungėje valgykloje paprašo sriubos. Žemaitis kelnerius
atneša boilynės.
Aukštaitis, pamaišęs šaukštu, klausia kelnerį: - Kas čia?
Kelneris: - Joudolys
Aukštaitis: - o kodėl su sparnais?
Kelneris: - Tuoks pasitaikė.
- Čia musė! nervuojasi aukštaitis.
- A, noj pasitikslina kelneris.
- Noj noj įtūžęs, pamėgdžiojo aukštaitis.
- Steboklus stebisi kelneris.
- Koks čia dar stebuklas, - siunta jau aukštaitis.
- Vo, kad vėjna stebisi kelneris.
- O kiek jų turėju būti? neatlyžta aukštaitis.
- Nežėnau, galieje ė daugiau.
- O iš kur ji?
- Iš katėla.
- Tai ką, jūs ten veisyklą įtaisėt?
- Ne, anuos išvėrosės, nagyvos plaukiuo.
- Tai kiek jų ten, plaukiuo.
- Šmuouts, bet torielkuo tik vėjna.
- Steboklus.
Plungės ir Rietavo
krašto laikraštyje Žemaitis 2009 m. vasario mėn. informacija, kad
Žlėbinų seniūnijoje sunaikintas Fabrikėlis ant ratų.
Pasekmės.
Žemaitis klėbėn dongaus dorų klėmką.
- Kas? Klausia šv. Petras.
- Aš atsaka žlėbėnėškis.
- Kon pasakysi? klausia šv. Petras.
- a, rogėnelės tori? klausia žlėbėniškis.
- Ne.
- Vo, dėl kuo?
- Kryzė bravuorielį sodaužė.
- Kop dangou, tep ė Žamaitėjuo atsidūsta žemaitė dūšė.
Panašių, liečiančių būdą parašytų anekdotų yra ir apie suvalkiečius,
dzūkus, aukštaičius. Niekur nedingsi, visi turime savo keistenybes.
O žemaičiai, moka ir pajuokauti. Sakoma: - Žemaitis ba joukum, kap
pyrags ba mėjlium. Bet taikliausiai jų būdą nusako, vienas iš senovės
atėjęs, visais atvejais tinkamiausias pasakymas: - Kas būs, kas nabūs,
bet žemaitis napražūs. Aš, turėdamas daugiau negu pusę amžiaus
patirties, galiu dar papildyti: net ir Suvalkijoje.
