Dėdė Jonas

Įrašas kitoje pusėje:

- Gimiau 1878. VIII. 26. Nerūkiau ir jokių, be išimties, alkoholinių gėrimų niekuomet nė su kuo negėriau. Jonas Bražinskis, Babrungėnai 1959.VII.26

1905-1908 m.Kūlupėnų ir Kulių pradžios mokyklų mokytojas.

1. Apie Joną Bražinskį (Brežinskį) rašė:

Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt aštuntais metais rugpjūčio 29 d. Aš, Platelių R.K. parapijos vikaras Juzefas Milevičius visomis sakramento apeigomis Jonu pakrikštijau kūdikį gimusį š. m. rugpjūčio 26 d. Tėvas valstietis Pranas Bražinskis, motina Agota Steponavičiūtė, esantys teisėtoje santuokoje, gyvenantys Gintališkės valsčiuje, Platelių bendruomenėje, Babrungėnų kaime. Krikšto tėvai: valstietis Jonas Bražinskis ir Marija Steponavičiūtė iš Babrungėnų km. Platelių parapijos (1878 m. Platelių R.K. parapijos gimimų metrikos knyga. LVIA F – 669. Ap. 16 (versta iš rusų kalbos)).

„Bražinskis Jonas (g. 1878 Platelių vl. Babrungėnuose) mokėsi Palangoje. Įsigijo pradžios mokyklos mokytojo cenzą. Spaudos draudimo metu platino rusų draudžiamą lietuvių literatūrą 1905-1908 Kūlupėnų ir Kužių pradžios mokyklų mokytojas, vėliau grįžęs į savo ūkį. 1916 m. su kunigu P. Malakausku Plateliuose įsteigė slaptą jaunimo organizaciją „Saulutę“ ir leido to paties vardo laikraštį. Bendradarbiavo „Židinyje“, „Ryte“, „XX amžiuje“.“ (Lietuvių Enciklopedija III t. 232 psl. JAV, Bostonas).

„… Eivinskienė yra kilusi iš gabios Bražinskių giminės, kažkur nuo Platelių miškų. Jos brolis yra ūkininkas, bet ne toks kaip kiti. Ir jis aukščiau bendro ūkininkijos lygio stovi savo inteligencija, gyvenimo supratimu, dvasiniais poreikiais. Yra pasišventęs blaivybės propaguotojas ir blaivininkų draugijos organizatorius“. (Aleksandras Pakalniškis „Plungė“. 1980 m. Chicago Ill, USA.)

„… Žemaitijoje, Plungės rajone, toje pusėje, kur Plateliai, Alsėdžiai. Ž. Kalvarija, gyveno šviesus žmogus Jonas Bražinskis. Nepriklausomybės laikais jis kūrė kaime savišvietos ir kultūros būrelius, ir tik stebėtis reikia, kokios tai būta šviesios ir garbingos veiklos. Paskui viskas išnyko lyg sapnas. Išvežė Jono Bražinskio artimuosius į Sibirą. Išsklaidė bendraminčius: jis liko tarsi tremtinių ambasadorius gimtinėje“. St. Kašauskas „Leisk Viešpatie, numirti“, Vilnius „Mintis“: 1990, p. 251.

„…Vienijimasis vyko vardan Tėvynės ir jos laisvės. Vokiečių okupacijos metais Tėvynės padėtis buvo tragiška. Bene geriausiai Lietuvos tuometinę būklę atspindi Izidoriaus Brutenio (Jono Bražinskio) straipsnis „Lietuvos atsišaukimas“: „Aš, sužeista ir kraujuos paplūdusi, guliu ant mirties patalo. Gabesnieji mano vaikeliai, kurie dirbo dėl manęs ir visu kuo šelpė mane, vieni padėjo savo galveles ant Karpatų ir Balkanuose (tik ne už manęs – už kitą tokią), kiti išsigandę, nebežinau, į kokią padangę išsileido. Bepalikote prie mano lovelės tik jūs, mano sūneliai – dukrelės. Jūs besate vienintelė mano viltis ir parama. Atsiminkite, jog aš dar nenoriu mirti. Trokštu dar girdėti jūsų kalbą, linksmąsias daineles ir gėrėtis lietuvių kultūra. Tik susimildami, gelbėkite mane, gydykite mano žaizdas. Atstatykite visas karo nudegintąsias mano trobeles, neleiskite pražūti savo mažesniųjų brolelių ir seselių talentams…“
Adomas Butrimas „Saulutė ir saulutininkai“ (1990 Plungės raj. laikraščio „Kibirkštis“ Nr. 33, 34, 35, 36, 37).

… Dar 1916 m. J. Bražinskui susitarus su vokiečių žandaru, įsteigiami suaugusiųjų mokymo kursai, kurie vykdavo sekmadieniais po pamaldų dviem grupėmis. Kursuose P. Malakauskis dėstė tikybą ir lietuvių kalbą. Pranas Montvydas – Lietuvos istoriją, Jonas Bražinskas – aritmetiką, dailyraštį, gamtos pažinimą. (Iš knygos „Plateliai“)

Tokios žinios apie dėdę Joną mano pateiktuose šaltiniuose. Tai tik aisbergo viršūnė jo atliktų darbų ir nuopelnų savo kraštui. Daugiau kaip pusę amžiaus jis buvo daugumos žmonių žinomas ir kaip švyturys rodė kelią į dorą Platelių ir Plungės apylinkėse.

2003-ji – dvigubas jubiliejus. Lygiai prieš keturiasdešimt metų (1963) užgęso jo akių žvilgsnis, paskutinį dūžį padarė pavargusi širdis. Į Anapilį seniai išėjo bendražygiai, kaimynai, pažįstami. Nedaug beliko ir artimųjų. Lenkiu prieš Tavo atminimą savo galvą ir jaučiu pareigą dar kartą prisiminti, papasakoti ką girdėjau, radau parašytą ir kai artimai bendravome.

Šeima, giminės
Bražinskiai ir Steponavičiai buvo seni Babrungėnų gyventojai. Minima, 1759 m. Platelių R.K. bažnyčios krikšto metrikos knygoje, kad 1759-06-14 Joana pakrikštyta Kazonų dukra. Krikšto tėvai Jonas Ripkauskas ir Ona Bražinskienė. Visi iš Babrungėnų kaimo. (LVIA F-669 ap. 1 s.v.33)

1787-01-23 Kazimieru pakrikštytas Augustino ir Veronikos Petreikytės – Steponavičių sūnus. Krikšto tėvai Steponas Bražinskis ir Marijona Drobavičiūtė. Visi iš Babrungėnų kaimo, Platelių parapijos. (LVIA F- 669.ap. 1)

Apie pavardės kilmę Dėdė Jonas man aiškino taip: vykstant pirmykštei žemdirbystei buvo naudojamos brežės. Imama kelių eglaičių viršūnės, sutrumpinamos šakos, galūnės surišamos ir traukiant naudojamos kaip akėčios.

Pranas Bražinskis ir Agota Steponavičiūtė susituokė 1877 m. Po metų gimęs sūnus pakrikštytas Jonu. Krikšto tėvai buvo jo dėdė Jonas Bražinskis, vėliau artimai bendradarbiavusio „Saulutės“ organizacijoje pusbrolio Leono tėvas. Tais laikais šeimos buvo gausios. Po Jono gimė vyriausia sesuo Magdalena Bražinskaitė (Raudienė), 1888 m. Aurelija (Ivinskienė), 1890 m. Marija (Stonkienė), jauniausia duktė Petronėlė (Serapinienė).

Velionė mano mama pasakojo, kad šeimoje buvo gilios krikščionių tikėjimo tradicijos. Sekmadieniais, kas negalėdavo nuvykti į bažnyčią, vidudienį (per sumą) apie valandą laiko melsdavosi namuose (šią tradiciją atnešė ir į Pakutuvėnus).

Šeima buvo auklėjama vyskupo M. Valančiaus švietimo, blaivybės ir doros įtakoje. Visi vaikai mokėjo skaityti, o vyriausią sūnų Joną leido mokintis į Palangos progimnaziją ir mokytojų kursus. Namuose buvo ne tik maldaknygės ir kantičkos (giesmynas), bet ir pasaulietiško turinio leidinių: kalendorių, M. Valančiaus knygelė „Mikis melagis, Pruncė paukštvanagis“, knygelė apie gerą apsiėjimą „Nebūk storžievis“ ir kt.

Tėvas ir sūnus glaudžiai bendradarbiavo su knygnešiais. Velionis mano brolis Zenonas pasakojo, kad 1940 m. lankantis Babrungėnuose dėdė Jonas rodė prie sodybos augantį medį, kurio drevėje buvo slepiama nuo žandarų lietuviška spauda. Baigęs progimnaziją ir mokytojų kursus mokino vaikus Kūlupėnuose ir Kužiuose. 1911 metais mirus tėvui, jis kaip vienintelis vyras šeimoje, grįžo į Babrungėnus ūkininkauti, tačiau ir čia nenutraukia savo švietėjiško darbo jaunimo tarpe.

Visas tolimesnis gyvenimas iki pat mirties 1963 m. liko susietas su gimtąja sodyba Babrungėnuose. Iš Babrungėnų išsiskirstė ir savo gyvenimo keliais išsivaikščiojo seserys.

Magdalena ištekėjo už vietinio ūkininko Raudžio. Išaugino sūnus Kazimierą, Zenoną, Antaną, Kasparą, Julijoną, Joną ir dukrą.

Zenonas per karus atsidūrė Australijoje, Melburne. Ten ir palaidotas, sūnų Joną su šeima 1951 m. bolševikai buvo ištrėmę į Sibirą. Grįžo į Babrungėnus pas dėdę Joną. Gyvas, atrodo, tik Žlibinuose gyvenantis Julijonas.

Brolis Jonas ir vyriausia sesuo Magdalena Raudienė

1888 m. gimusi Aurelija 1905 m. nutekėjo į Kaušėnų kaimą prie Plungės už 27 m. amžiaus našlio Juozo Ivinskio.

Tai garsiausia iš visų Bražinskaičių šeima. Be vyro pirmos žmonos pagimdyto Juozo, ji išaugino savo sūnus Zenoną, Vladą, Joną, Povilą, dukras Bronelę ir Janiną.

Garsiausias vyriausias sūnus Zenonas, savo istoriniais darbais ir tyrinėjimais išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, 1933 m. Vytauto Didžiojo Universitete, apgynė disertaciją, 1935 m. buvo suteiktas docento vardas, paskirtas Visuotinės istorijos katedros vedėju. Darbus Lietuvoje nutraukė, 1944 m. vasarą priartėjęs frontas. Pasitraukė į vakarus. Dirbo Raudonajam Kryžiuje, dėstė istoriją lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIK, u. Dirbo Vatikano ir Romos archyvuose.

Būdamas emigracijoje parašė monografijas „Šv.Kazimieras“ (1959), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1953), „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978) ir daug kitų. Mirė 1971 m. Bonoje, 1998 m. palaikai pervežti į Antakalnio kapines Vilniuje. Jonas Ivinskis – komersantas palaidotas Čikagoje.

Vladas Ivinskis medicinos daktaras iki 1944m. spalio dirbo Plungėje. Pasitraukė į vakarus. Užsiėmė medicinos praktika Australijoje, Naujoje Zelandijoje. Palaidotas Sidnėjuje.

Bronelė Ivinskaitė – Barzdienė. Nepriklausomybės laikais baigė Dotnuvos ž.ū. Akademijos namų ruošos – agronomijos fakultetą. Gyveno ir numirė Kaune. Janina Bumelienė farmacininkė, gyveno ir mirė Čikagoje.

Jauniausias sūnus Povilas, baigęs ž.ū. mokyklą buvo numatytas ūkininkauti tėviškėje. Užėjus bolševikams pasitraukė į Kauną. 2002-08-20 palaidotas Kleboniškių kapinėse.

Mama, Aurelija Ivinskienė, sulaukusi be trijų mėnesių šimto metų mirė 1988 metais. Kartu su Jonu, Janina palaidota Čikagos šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse.

Trečioji Bražinskaitė Marija 1913 m. nutekėjo už ūkininko Stonkaus Antano į Kretingos apskrities Pakutuvėnų kaimą. Užaugino septynis vaikus. Vyriausias sūnus Antanas g. 1914 m. baigęs Kretingos ž.ū. mokyklą dirbo nepriklausomos Lietuvos pasienio policijoje. Priklausė Šiaulių organizacijai. Už pogrindinę veiklą buvo nuteistas 25 m. „gulago“. Grįžęs gyveno Klaipėdoje. 1992 m. palaidotas prie Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Vyriausia dukra Monika g. 1915 m. ištekėjo už Telšių apskrities Smilgių kaimo bajoro Butkevičiaus. Ūkininkavo iki 1944m. spalio. Pasitraukė į Vakarus, iš kur, pagal sutartį, su šeima išvyko į Australiją ir apsigyveno Melburne. 1921 m. g. duktė Aurelija Šakinienė, ištekėjusi ūkininkavo Plungės raj. Šimulių kaime. 1949 m. buvo ištremta į Sibirą prie Lenos. Grįžusi apsigyveno prie Kretingos Padvarių kaime.
Sūnus Zenonas, gimęs 1923 m. baigė Kretingos gimnaziją, studijavo Dotnuvos ž.ū. Akademijoje. 1944 m. pasitraukė į vakarus. Apsigyveno ir sukūrė šeimą Kanadoje, Hamiltone. Mirė 2003-01-30. Palaidotas Anapilio kapinėse prie Toronto.

Sūnus Jonas gimęs 1928 m. mokėsi Kretingos ž.ū. mokykloje, tarnavo Tarybinėje Armijoje, dirbo brigadininku, mechaniku Aleksandravo kolūkyje. Po atgimimo atsiėmė tėviškės žemę, ūkininkavo. 1997 m. mirė, palaidotas Pakutuvėnuose.

Duktė Bronelė – Maleckienė g. 1930 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje. Dabar pensininkė. Užaugino dvi dukras. Turi tris anūkus ir anūkę. Gyvena prie Čikagos JAV.

Anicetas g. 1933 m. baigęs Lietuvos Vet. Akademiją, dirbo veterinarinį darbą Suvalkijoje. Dabar gyvena Marijampolėje.

Jauniausia sesuo Petronėlė ištekėjo už kaimyno ūkininko Kazono augintinio L. Serapino. Užaugino du sūnus ir penkias dukras. Vyriausias sūnus Liudas kunigas, trys dukros medicinos darbuotojos. Jauniausia Adelė mokytoja ūkininkauja tėviškėje Babrungėnuose. Tėvus ir jauniausią dukrą Adelę bolševikai buvo ištrėmę į Buriat – Mongoliją. Agutė g. 1933 m. buvo teista ir kaip politinė kalinė vargo sovietų „gulaguose“.

Kaip matome Ivinskių ir Stonkų šeimos plačiausiai buvo išsklaidytos po pasaulį. Vienintelis sūnus Jonas Bražinskis šeimos nesukūrė.

1933 metais mirė Agota Bražinskienė. Dėdė Jonas buvo užsiėmęs dar ir visokiausia visuomenine veikla, tai jam ūkininkauti padėjo sesers sūnus Jonas Raudys ir dukterėčia Monika Stonkutė. Monika ištekėjo, o Babrungėnų sodyba liko susieta su Raudžio Jono šeima.

Daug prirašyta apie Jono Bražinskio veiklą „saulutės“ laikotarpiu. Nesumažėjo ir iškovojus Lietuvos nepriklausomybę. Aktyviai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, susirašinėjo su garsiais to meto mokslininkais, dvasininkais, bendradarbiavo spaudoje.

Velionis mano brolis Jonas, kažkada pasakojo, kad dėdė buvo parašęs knygą, atrodo „Moliniai trobesiai“ pavadinimu. Tačiau man jos neteko regėti, nei, daugiau girdėti. Gal ji slapyvardžiu buvo ir pasirašyta.

Vis dėl to, brangiausias palikimas yra išlikę jo parašyti laiškai. Karas ir bolševikinė okupacija išblaškė gimines, bendražygius, kaimynus, pažįstamus. Vieniems teko pabėgėlių, kitiems tremtinių dalia.

Gal Dievo Apvaizdos dėka dėdė liko bolševikų teriojamoje gimtinėje ir kaip, kad 1916 m. rašė savo „Lietuvos atsišaukime“ vėl budėjo prie „sužeistos, kraujuose paplūdusios, gulinčios ant mirties patalo“ Lietuvos. Taikliai pastebėjo rašytojas S. Kašauskas: „jis liko tarsi tremtinių ambasadorius gimtinėje“. Skrido jo rašyti laiškai ne tik į rytus, bet ir į vakarus ir nebuvo kada rūdyti plunksnai.

Nuotrauka daryta apie 1930-31 metus. Prie P. Bražinskio kapo Beržore. Iš kairės P. Bražinskytė–Serapinienė, Jonas Bražinskis, mama Agota Bražinskienė ir Marija Bražinskytė–Stonkienė

Epistolinis palikimas
Epistolinį palikimą galima suskirstyti į du laikotarpius: Nepriklausomybės metų korespondencija, ir laiškai rašyti į rytus ir vakarus Sovietų okupacijos laiku. Be kultūrinės veiklos Nepriklausomybės metais dėdė palaikė ryšius su įvairiais ano meto mokslo vyrais. Ypatingas jo požiūris buvo į supančią aplinką, gamtą. Jis buvo betarpiškas gamtos harmonijos dalyvis, kvėpavo ja, stebėjo ją. Iš balsų ir čiulbėjimo atskirdavo paukščius, iš kvapų augalus. Apie gamtą žinojo daug patarlių, priežodžių, pasakojimų.

Laiške gamtininkui T. Ivanauskui rašė: “Mano bočiaus Steponavičiaus sodyboje perėjo lelys. Žmonės kalba, jeigu pamatai lelio lizdą ir kiaušinius, tai lelys juos išneša kitur. Gal nuo to ir pasakymas: - Laksto kaip lelys su kiaušiais”.

“Dėdė palaikė santykius su prelatu Jakštu – Dambrausku buvo geri bičiuliai su tautosakos rinkėju, kalbininku Matu Untuliu. Ypatingai šilti santykiai iki pat mirties išliko su garsiuoju sūnėnu profesoriumi Zenonu Ivinskiu. Dėdė dažnai lankydavosi pas seserį Aureliją, jos prašymu laiške išguldydavo ir esančias namų bėdas.

Kaušėnai 1932. X. 30
Malonus, Zenonai
“Vakar Prezidentas atidarė Telšiai – Kretinga geležinkelį. Į iškilmes Plungėje patekau ir aš netyčiomis. Mat buvau pakviestas perkalbėti Bladį. Tačiau žygis ir pastangos be vaisių. Šią naktį nakvojau Kaušėnuose, - čia ir laišką tau rašau”.
Apie dėdės asmenybę, interesų įvairumą, mąstymą geriausiai atspindi jo laiškas rašytas sūnėnui Zenonui.
Malonus, Zenonai.
Esu tavęs labai pasiilgęs. Mačiau “XX amžiuje” tavo straipsnius. Tik jų dabar perskaityti neįveikiau. “Mūsų laikrašty” tilpusius perskaitau. Skaitau šiuos laikraščius “XX amžių”, “Pasaulio Lietuvį”, “Darbą ir sveikatą”, “Gimtąją Kalbą”, “Žvaigždę”, “Misijas”, “Ūkininko Patarėją”, “Žemaičių Prietelių”, ir dar kartais ateina iš Charbino “Каталический Вестник”. “Mūsų laikraštį”skaito Serapinai. Šiemet daug rašau į “Žemaičių Prietelių”. Čia yra “Žemaitiška Pastuogė” – skyrius Žemaičiams savo tarme rašyti. Tame skyriuje tilpo daug mano surinktos tautosakos: priežodžių, mįslių, dainų, pasakų, įvairių atsiminimų bei padavimų iš rusų gadynės. Taip pat “Žem. Priet.” Šiemet tilpo keli mano straipsniai, būtent: “Butelio tradicijos” (5 Nr.), “Ūkininkai nusiskundžia aukštom samdinių algom” (6 Nr.), “Senesnės kartos veikėjo žodis Žemaičių jaunuomenei” (7 Nr.). Tokią antraštę padėjo pati redakcija. Ten pat: “Darbo knygelėse reikia grafos, kur būtų pažymimas darbininkų elgesys”, “Mano surinktos tautosakos istorija”, “Mūsų vietovardžiai” (10 Nr.), “Maskolių vaišės (11 Nr.), “Apie senus ir naujus vietovardžius” (11 Nr.), “Milinė sermėga apie civilinę ištuoka” (Nr. 12). “Iš akrūtų gadynės” (13 Nr.). mano slapyvardis: Zėduorius Brutenis, Jeronimas Daugminas, Endriejus Balsys. Dvi mano daineles iš “Žem. Prieteliaus” atspausdinęs “Margutis” – Amerikos lietuvių žurnalas. Vieną tokį žurnalą ir voką su savo adresu atsiuntė man iš Amerikos Arėjas – Vitkauskas. Turiu surinktos medžiagos ir dar rengiuosi papildyti mūsų giminės aprašymui ----- Sergu ir ilgai gyventi nevyliuos. Jaučiu negerai skrandy, grobuose, pūslėje. Jau šią žiemą nieko nebedirbu į ūkio reikalus mažai besikišu. Tačiau daug skaitau ir po truputį rašinėju. Labai keista. Kaskart noriu daugiau žinoti. Noriu dar lig mirties suskubti daug ką perskaityti. Labiausiai domiuosi Kristaus gyvenimu. Pasirodo, kad viskas čia pasaulyje nepastovu, netikra. Ir kiek pirmiau Kristus manęs neįdomavo, tiek dabar juo domiuosi. Aš pats jau savo įsitikinimu priėjau išvados, kad veltui čia statysime namus ir saugosime pilis, jeigu jų nestos ir nesaugos Dievas.
Mirti nebijau, nors dar kelerius metus norėčiau pasibovyti. Nežinau tik kaip bus; su rusais ir lenkais aname pasaulyje susikalbėsiu gerai. Šiaip taip iš bėdos ir su vokiečiais. Bet kaip reikės susikalbėti su anglais, prancūzais, japonais, kinais ir kt.? Gal šį vakarą suskubsiu parašyti “XX amžiui” straipsnį. Bent pamėginti norėčiau ar priims. Jei parašysiu – įduok redakcijai. Visiems savo geriesiems ir brangiesiems ir mano pažįstamiems perduok mano širdingus sveikinimus. Už visokius mano plepalus, jei kame esu parašęs dovanok. Daugiau taip nebus. Žinok tiek senas, tiek mažas – vaikas.
Babrungėnai 1940 balandžio 1 d. Dėdė Jonas

Ką daugiau bepridėsi? Užėjus Sovietinei okupacijai, profesorius Zenonas Ivinskis pasitraukė 1944 metais į vakarus ir ryšiai nutrūko. Atsinaujino tik po Stalino mirties, valdant Sąjungą Chruščiovui.
1963 metais Dėdė Jonas prieš mirtį dar spėjo man atsiųsti laišką, viduje su Popiežiaus Pauliaus VI įšventinimo proga išleistu voku, pašto ženklu ir antspaudu profesoriaus Zenono Ivinskio atsiųstu iš Vatikano.