© Anicetas Stonkus
Kaimas prie Minijos
(Skiriu buvusiems
kaimynams)
Dažnai
prisimenu aš savo gimtą sodžių.Kur metų dulkėse nuklimpo kūdikystės pėdos.
Atmintyje dar rodosi ir rodosi:
Ant klėties priegrindo dažnai vis sėdžiu.
Girdžiu prie akmeninio šulinio,
Nuo vėjo gūsių verkiant seną svirtį.
Matau ir eglę vienišą į tolį žiūrinčią,
Ir nerimas man liejasi į širdį.
Pakalnėj Ąžuolas ir Minija vis teka,
O lankose lakštingalos treliuoja, suokia.
Ar dar ilgai regės šį grožį akys?
Čia mano praeitis, vaikystės ašaros ir juokas
Į ateitį numintas takas.
Atsikeliu nuo priegrindo klėtelės,
Statau ant akmeninių laiptų koją.
Iš čia pradėsiu savo ilgą kelią;
Po gimtą kaimą vėlei paklajosiu.
* * *
Kuriuo taku pasukti?
Į vakarus ar rytus?
Gal eit pro, žydinčius baltai, beržų kamienus?
Keleliais ir takais laukai ir pievos išrašytos,
Kur varpoj bręsta duona,
O pradalgėje kvepia pienas.
Per kur sugrįžt į praeitį?
Kuriuo keliu man eit šiandieną?
Gal eisiu į pietus, kur saulė virš beržyno
Išliejusi ant lapų akvarelę rausvą
Vidurdienius skaičiavo ...
Kur bočiai, prabočiai, tėvai takus išmynė.
Plušėjo triūsė vargą vargo savo.
Einu aš į pietus, į saulės spindulius ...
* * *
Prigludęs prie kamieno beržo baltamarškinio,
Aš savąsias dūmas dūmoju ...
Dūmoju,
Nes žinau, kad niekas nežino:
Prie Minijos kas buvo Pirmasis Artojas,
Pastatė namą, žvėrį sumedžiojo,
Brandino grūdą ir vaikus augino?
(Istorija šitas žinias ištrynė).
Gal buvo jis medžiotojas, žvejys, klajoklis;
Žemaitis, kuršis ar gentainis kitas?
Atidavė jis taurią savo duoklę:
Gražiausią upei vardą Minija palikęs.
Žmogus, išdegęs lydimus, pasėjo javą.
Taikliai paleista vylyčia nukovė žvėrį.
Iš kailių, tošies ir šakų pastatė būstą savo.
Į kaimynystę kai daugiau suėjo
Prie Minijos taip kaimas atsirado.
Plazdėjo žalias nuometas kalnuos ir kloniuos,
Sraunioj tekmėj žuvytės nardė, žaidė.
Į šitą kraštą kažkada atėję
Gentainiai Pakutuvėnams davė vardą.
Taip! Pakutuvėnai.
(Kaip malonu jį tarti).
* * *
Tarp girių, pievų ir kalnų; laukuose, slėniuose
Perkūnai trankėsi ir audros, pūgos siautė.
Savų Dievų dažnai prašyt reikėjo,
Gyvent, kad sektųsi.
Turėjo melstis ir aukot jiems auką.
Dievų gi buvo nemažai ir jais tikėjo,
O jie globojo garbintojus savo.
Ir taip dievai ir deivės, aitvarai ir fėjos
Jiems krovė turtą.
Darbe, kovoj ir žygiuose lydėjo.
Bėdoj, nelaimėje, varguos užstojo.
Dievai senieji
* * *
Ant kranto Minijos bakūžėj varganoje
Po senu ąžuolu, klevu ir liepa
Dievaitė Laima žmogui kūrė rojų
Čia Gabija jį šildė, skleidė šviesą.
O deivė Milda grožį, meilę sėjo.
Nes meilės taip visiems žmonėms reikėjo.
Dievaitis Vaižgantas jiems dovanojo liną
Medeina gamtą, girią, žvėrelius globojo
Viską Žemyna Žemė Motina augino
Prie Minijos, kad žmogui būtų rojus,
Visi, kad būtų sotūs
Karys, medžioklis, žvejas ir artojas.
* * *
Į amžių gūdumą vis teka metai, ritas.
Molinės šukės, titnaginiai peiliai, kardas žalvarinis,
Noragas geležinis vis amžius kitas,
Kapuose, piliakalniuose senos gadynės.
Čia mūsų būdas praeities,
Darbai ir žygiai surašyti,
Čia mūsų protėvių dvasia išlikus.
Šventomis goriomis, šilais, smaragdo gojais
Šios žemės kalvos puošės ir šlamėjo.
Gėlių vainikais kvepiančiais laukuose,
Kaimuos medum ir duona dvelkė vėjai.
Ši žemė tai Žemaičių kraštas
Iš praeities dainų, legendų, padavimų,
Išliko jis su sesių juostų raštais
Ir jausmas didelis, galinga ima
Skverbtis į širdį, sielą, į būtybę visą,
Kad aš Žemaitis!
Gimiau prie Minijos sodyboj.
(Nors ji seniai jau išdraskyta).
* * *
Žemaitija. O mano gimtas sodžius
Didžios istorijos tik nežymi salelė.
Kai priešai veržėsi pavergti ir terioti,
Kaip milžinai į vieną gretą stojo
Visi kas ginklą rankose laikyti gali,
Ir baimės nejautė Šventoj Kovoje.
Nesužinosime, kiek buvusių kaimynų
Negrįžo iš karų prie Durpės, Saulės Lauko ...
Kukulskis, Stropus, o gal Stonkus ar Brazdeikis
Gynė
Sodybas, savo žemę juos kovon pašaukus.
Gal mes jų ainiai paskutiniai,
Per šimtmečių brūzgynus.
Istorijos verpetais ir tėkme
Į šias dienas atplaukę?
* * *
Sunki lemtis ištiko Minijos pakrantėse
Kai teutonų ordos pasirodė:
Su kalavijais ir ugnim po Žemaitiją trankėsi,
Sodybas degino, vergijon varė, turtą grobė.
Taip skelbė Evangeliją ir Kristaus žodį!
Europoj Kryžiaus žygius ruošė
Prieš taikią tautą ir Dievus Senuosius.
Nenulenkė galvų senoliai mūsų
Išdidūs jie atlaikė kovą!
O aukurus, šventas girias naikino ir išrovė
Savi valdovai.
Kurie pardavę buvo žemaičius ne sykį
Į riterių vergovę.
Jie mus pakrikštijo, senus Dievus užgynė.
Savi valdovai Romuvas išgriovė.
* * *
Ir kaip tekėjus Minija vis teka,
Srovėj vilnis vilnelę gano, vejas
Kaip po rūsčios žiemos išlaužus ledą
Klevai sula, žuvim puta.
Beržų žirginiais vėjai kvepia
Pavasariais vėl parskrenda gandrai,
Tačiau sodybose kiti vaikų vardai
Kiti Dievai, šventovės kitos ...
O kas laimėjus kovas
Pilkam artojui teko?
Pyragas, laisvės gūsiai, Rojaus sodai?
Deja,
Savų karalių ir bajorų nukalti
Baudžiauninko retežiai.
* * *
Prie Minijos per sodžių ritos metai.
Kartu vyniojosi darbai, vargai ir bėdos.
Šviesių dienų artojai nebematė.
Tijūnai, ponai, dvaras, činčas, lažas gyvus ėdė.
Žemaitiškai kalbėt užmiršo ponai sušlektėję.
Vo kon saka, a mon saka?
Tik varganoj lūšnelėje išgirst galėjai,
Alsavo ten dar protėvių dvasia
Kalba sava.
Ir po sunkių darbų ant kelių puolę,
Į nukryžiuotąjį akis pakėlę
Pagalbos Visagalio meldė uoliai
Palengvinti jų dalią.
Apsaugoti nuo karo, maro, bado prašė,
Sunki dalia nelenkdavo varguolių.
Sausroj nuvyto lankos, neišdygo grūdas.
O rūtų darželius ištrypdavo ateivių kojos.
Čia plėšė kaimą rusai, švedai, vokiečiai, prancūzai.
Ir maro giltinė dažnai, savo dalge kapojo,
Palikdama gyvų tik trečdalį ar pusę.
Ir gulė jie į broliškus kapus
Ant kranto Minijos.
O kaimas vėl gyventis stojos.
* * *
Nors saulė iš rytų kasdieną teka,
Bet būna, kad ir ūkanos užeina juodos.
Tokia šalta tamsa ir mano sodžiui teko
Patirt, kai vanagas dvigalvis pasirodęs
Lietuvišką iš knygos plėšė lapą.
Kazokai su bizūnais laisvę plakė.
Ir Sibiro sniegynuose ne vienas mynė taką,
Kad laisvės troško ir žemaitiškai kalbėjo,
Rekrūtuos kraujo liet už carą nėjo.
O metai nesustoja, skuba, bėga.
Kaip Minijos srovė verpetais sukas
Pradingo baudžiavos vergijos bėdos
Spausdintas žodis grįžo vėl iš Prūsų.
Padangė kaimo prašviesėjo.
* * *
Retai kada ramybė žemėj būna,
Nors saulė, gi visiems vienodai šviečia.
Rytuos ir vakaruos pakilo karo dūmai
Vėl smurtas, okupanto bato pėdos
Klampojo pasėlius gležnus, darželį rūtų
Nurimsta stichijos, pavargsta vėjai,
Juk amžinų perkūnijų nebūna.
O Dievo prašoma taika atėjo,
Ir karo išblaškyti grįžo sūnūs.
(Juk ne visi audroje žūna).
Ir tartum paukštis Feniksas iš pelenų
Pakilo mūsų kaimas, kraštas.
Ant laisvės aukuro daug sudegė aukų,
Už gimtą žodį, dainą, raštą,
Kad vėlei laisvas gyvenu.
Nelengvai kaime gijo žaizdos karo:
Sudegusios sodybos ir tušti aruodai,
Bet laisvės oras tokią galią davė:
Skambėjo dainos, vėl, ir linksmas juokas.
Kaip jūra laukuose bangavo javas.
* * *
O gal istorija spiralėmis kartojasi?
Apsukus ratą vėl atgal sugrįžta
Vėl karo, maro, bado juodas debesys.
Vėl smurtas. Frontuose sušaudyta jaunystė.
Kodėl gi taip? Kas pasakys?
Raudoni vėjai atnešė raudoną marą.
Iš tos šalies saulėtekiai kur būna.
Pasaulį seną išardysim sakė
Ištroškę kraujo žiaurūs atėjūnai.
Retežiais laisvę surakinę kalėjiman uždarė
Rudasis maras po Europą siautė
Konclageriuose dusino ir žudė nekaltus.
Ir dangų dengė dūmai ir gaisrų pašvaistės.
O Dieve, pasakyk:
- Kuo nusikalto tau žmogus?
Ir kaip išpirkt jam savo kaltę?
Kai susidūrė rudos ir raudonos jėgos
Vėl krito bombos ant sodybų, miestų ir bažnyčių
Ir priespauda sunkia, kaip akmeniu prislėgė
Mūs kaimą, kraštą.
* * *
Ugnies banga į rytus nusirito
Bet neilgam, iš ten ir vėl sugrįžo ...
Kol rytuose šiurpus liepsnojo karas,
Tėvai ir bočiai, giminės, kaimynai
Aukščiausiojo globos prašyt nutarę,
Prie kapinių senųjų, kaimo pakrašty
Pamūrijo bažnyčią.
Šventą Antaną - patronu paprašė.
Vėl iš rytų sugrįžo raudonieji
Istorijos spiralė apsisuko
Ir kaimui naują baudžiavą užkrovė.
O kailį dyrė jau stribai ir politrukai,
Savi ir rusiški korikai muravjovai.
* * *
Nemyli okupantai pavergtųjų.
Tikėjimo, jų papročių, kalbos, dainų.
Pasaulį seną ardė naują kūrė.
Jie Lietuvą be lietuvių.
Ir ešalonai vagonų dundėjo
Į rytus, Sibirą, į taigą begalinę.
Kur siautėja lediniai vėjai.
Siela sustengsta ir širdis krūtinėj.
Čia gimė kūdikiais ir merdėjo senieji.
Vagonuos gyvuliniuos.
* * *
Enkavediste, ko dažnai
Tėviškę mano aplankai?
Ar apsiverkus aš tau graži,
Kad mano turtą grobi, veži?
Liūdnai dainavo sesės vakarais.
Į šventą kovą broliai stojo.
Pakėlė ginklą prieš klastingą atėjūną.
Nelygi buvo ta kova garbinga.
Jie žuvo, o išniekintus jų kūnus
Miestelių aikštėse išmesdavo.
Kitus, kad įbaugintų,
(Kad nuolankus jiems vergas būtų).
Prie Minijos, iš seno kaimo nyko
Artojai darbštūs, kur mylėjo žemę.
Išlygino ežias, sodus išrovė, išdraskė jų sodybas.
Šitaip pasaulį naują kurti ėmė.
Atnešę Saulę Stalino savi ir rusų bolševikai.
Naujus metus kalendorius vis vertė,
Kaimo gale po ąžuolais, beržais atguldavo tėvai,
O vietoj jų jaunieji stojo. Taip keitės kartos.
Nelemta juk gyventi amžinai.
Ir Minija, ir sodžius keitės.
Vandens tėkmė jau nesuka malūno rato
Iš miltų, girnų akmeniu pakvipusius,
Duonelę kasdieninę kepė!
Iš prakaitavusių sakais lentų,
Čia lentpjūvėj išpjauto medžio
Jau nebestatė trobesių, nebekalė senuoliams grabo.
Nebegirdėjos ir dainų.
Gal tokia buvo Viešpaties valia
Kad išsisklaidė raudonasis rūkas
Griuvo
Pasaulis naujas kurtas bolševikų.
Po jo griuvėsiais
Mūsų kaimas liko ...
* * *
Kai rudenio paletė, prie Minijos nudažo
Nusvirusias šakas, viršūnes medžių,
O paukščių voros sklendžia į pietus
Vos juntamas vėjelis krečia.
Ant žemės vėstančios pavargusius lapus
Visi Šventieji renkasi į savo Šventę.
Iš Anapus, Anapilio, Dausų ir vėlės renkasi
Atgal jos skrenda, kur kadais gyventa.
Ir naktį Vėlinių ant aukšto upės kranto,
Tarp medžių amžinųjų kapinių sargų,
Tarp kryžių ir smūtkelių, antkapių, paminklų,
Bevardžių kauburėlių sunykusių kapų
Užgesusių žvakučių, dar kvepiančių vašku,
Iš praeities į čia sugrįžta Grigalauskų,
Stropų, Mickų, Žygų, Brazdeikių,
Stonkų, Salių, Šakinių, Rupeikų, Meškauskų
Ir vėlės mirusių kitų.
Kai vėjas rudeninis apnuogintas šakas kedena
Iš debesies pabėgęs lašas ištyška į koplyčios stogą,
Sugrįžusios čia vėlės stebi:
Kaip pasikeitęs kaimas, kas gero ir kas blogo
Šiandieną čia ant kranto Minijos
Jau nebėra sodybų
Nėra darželių po langais ir gėlės nebežydi.
O kaimo didelio gale tik vieniša bažnyčia ...
Ir jeigu vieškeliu iš čia į vakarus keliausi
Nerasi pakely senų sodybų.
Nečiulba soduos paukščiai.
Tik kaimo pakrašty, kitam gale,
Keli viensėdžiai liko
Negausias Kristaus aveles
Patronai dviese gano:
Du užsieniečiai
Pranciškus Asyžietis,
Ir Paduvos Antanas.
2003 m. lapkritis
