© Anicetas Stonkus
Vizija virš Atlanto
Svečiuose
1999 m. liepos 7 dieną Čikagos oHario aerouoste atsisveikinu su sese Bronele ir svainiu Vaclovu. Pasibaigė pusantro mėnesio užtukusi viešnagė Amerikoje ir Kanadoje. Nors čia buvau mylimas ir gerbiamas, bet labai pasiilgau namiškių, Lietuvos. Grįžtu, kaip ir atvykau Lenkijos kompanijos LOT Boingu. Pakilęs lėktuvas pasuka į rytus. Skrendame į naktį, kuri bus labai trumpa. Patogiai atsisėdęs, mintyse rūšiuoju patirtus įspūdžius.
Pagrindinis mano kelionės tikslas buvo sesers Bronelės ir svainio Vaclovo vestuvės. Prieš 50 metų susipažinę ūkanotoje Albiono saloje (Anglijoje), dalydamiesi vargais ir rūpesčiais, palaikydami vienas kitą už rankų jie atėjo į Auksinį Jubiliejų. Iškilmių stalą paruošė dukros Gražina ir Regina. Pasveikinti atvyko artimieji, solidaus amžiaus sulaukę jaunystės draugai. Pasveikino, įteikė gėles, dovanas, palinkėjo laimės, pasivaišino, pasidalino prisiminimais ir išsiskirstė. Viskas ramiai, oriai.
Vyresnioji dukterėčia Gražina su šeima gyvena Oklohomos valstijos Tulsos mieste. Pakviečia pasisvečiuoti. Iš Čikagos Midvėjo aerouosto skrendu į Kanzasą, o iš jo į Tulsą. Kelionė trunka apie pustrečios valandos. Tulsa apie pusę milijono turintis gyventojų miestas. Čia Amerikos kontinente pirmiausia buvo išgauta nafta. Daugiausia nukentėjo kadaise šiose apylinkėse gyvenančios septynios indėnų gentys. Jas primena ant automašinų numerių atvaizduotos 7 erelių plunksnos. Mieste daug naftos kompanijų, kurių tarpe ir Viljamso centrinė įstaiga. Žmonės čia turtingi, namai dideli, gražūs, labai švaru, daug sodinių ir žalumynų. Klimatas karštas, žiemų beveik nebūna. Dažnai krašte siautėja uraganai ir taifūnai. Po savaitės lėktuvu vėl grįžtu į Čikagą. Iš viršaus matosi didžiausia Amerikos upė Misisipė.
Truputį atsikvėpus, vykstame pas brolį Zenoną į Kanadą. Naują Biuiką vairuoja Bronelė. Greitkeliu pasiekiame Amerikos automobilių gamyklos centrą Detroitą, už jo kertame Kandos sieną. Pasienyje jokių problemų.
Pro mašinos langą parodau pasą. Valdininkas paima, pavarto ir grąžina, nepalikdamas jokio įrašo, kad lankausi Kanadoje. Važiuojant stebiu miesteliuose ir kaimuose spalvingai nudažytus pastatus, daugybę sodinių, gėlynų, o tokių švarių pasėlių niekur nebuvau matęs. Palyginus labai jau mes apsileidusiai gyvename.
Atvažiavome į Kanados pramonės miestą Hamiltoną, įsikūrusį prie Ontorio ežero. Kadaise čia atvykęs, išaugino šeimą 10 metų už mane vyresnis brolis Zenonas. Beveik visą gyvenimą Kanadoje atidavė Fordo automobilių gamyklai. Dabar pensininkas. Iš užaugusių Pakutuvėnuose septynių Stonkų gyvi likome tik penki ir visi gyvename skirtinguose kraštuose. Monika Australijoje, Zenonas Kanadoje, Bronelė Amerikoje, Aurelija Žemaitijoje, aš Suvalkijoje. Po dienos Bronelė su Vaclovu grįžta atgal, aš lieku 10 dienų susipažinti su Kanada. Tai didelis, turtingas kraštas, nedaug ką per tiek laiko pamatysi, tačiau gamtos sukurtas stebuklas Niagaros krioklys žodžiais nenusakomas. Dukterėčia Silvija su vyru Robertu nuveža į didžiausią Kanados miestą Toronto (virš 4 milijonų gyv.).
Čia pasikeliame į aukščiausią (apie 553 m.) pasaulyje televizijos bokštą. Žvelgiant iš jo kiti miesto dangoraižiai atrodo kaip paprasti namukai. Šalia bokšto stovi sporto kompleksas Skytom, su atveriamu stogu. Uždengta apie 3 ha plotas. Tribūnose gali susėsti 78 tūkstančiai žmonių. Aikštėje sutilptų 514 Afrikos, arba 754 Azijos dramblių arba 8 "Boing 7475" lėktuvai.
Keliaudamas pamatai begales įdomių dalykų, nuostabių vaizdų, tačiau ilgiausiai atmintyje išliko susitikimai ir pokabiai su tautiečiais.
Čikagą nuo Vilniaus skiria 8 laiko juostos (8 val.), tačiau būdamas ten ir Kanadoje įsitikinau, koks ankštas yra tas mūsų pasaulis. Aiškumo dėlei grįžtu į vaikystę.
1944 metų vasarą, kai bolševikai jau antrą kartą buvo okupavę didžiąją Lietuvos dalį, į Žemaitiją subėgo daug žmonių, norinčių išvengti okupantų represijų. Pakutuvėnuose į mūsų sodybą atvyko brolio Zenono kolegos kartu studijavę Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Br. Saulėnas, J. Morkūnas, Vaitiekūnas, bei 1941 m. sukilimo prieš bolševikus dalyviai J. Papeliuška ir Čepas iš Pašuityno.
Man vienuolikmečiui, buvo labai įdomu pasiklausyti ką kalba svečiai. Ypač vakarais, kai nueidavome į daržinę ant šieno miegoti. Kokių tik istorijų neišgirdau.
Lankantis pas Zenoną prie Hureno ežero Vasegos vasarvietėje sekmadienį nuvažiavome į lietuvių bendruomenės salę išklausyti šv. mišių. Labai nustebino jaunas kunigėlis, kai prakalbinęs paklausė iš kur aš atvykęs. Pasakiau, kad iš Žemaitijos. Pakutuvėnų. Pasirodo, kad jis žino kur jie yra ir kad bažnyčią globoja Kretingos pranciškonai. Po pamaldų brolis mane pristatė aukštam, pasitempusiam, žilstelėjusiam ponui.
Bronius Saulėnas taria, paduodamas ranką, sunku patikėti, kad po 55 metų, jau pats būdamas žilabarzdis pensininkas, atokioje vasarvietėje Kanadoje susitinku tą patį studentą, kuris kadaise tėviškėje gulint ant šieno taip įdomiai pasakojo apie karo mokyklą, kaip prasidėjus pabėgo iš raudonosios armijos. Gyvena savo ūkyje netoli miestelio. Žemės jau nebeturi, nuomoja kaimynams. Pakviečia į svečius. Atvykstame, apžiūrime sodybą, susėdę po obelimi pasikalbame, pavaišina prieš 25 m gaminta Palangos trauktine. Koks netikėtas susitikimas!
Šalia Čikagos priemiesčio Justice, kur gyvena sesuo Bronelė, yra Lietuvių Tautinės kapinės. Čia amžiną ramybę rado įvairių kartų Lietuvos išeiviai. Po vešliais medžiais ilsisi tautiečiai bėgę nuo carizmo, arba ieškoję laimės ir darbo už jūrų vadinamieji grinoriai. Daug jau čia ir pabėgusių nuo bolševikų, perskridusių Atlantą, vadinamųjų dipukų (Dievo paukštelių). Čia palaidoti garsūs išeivijos vyrai broliai Biržiškos, nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys ir kt. Čia stovi mūsų išeivijos pastatyti atminimo paminklai Vincui Kudirkai ir Jonui Šliupui. Susikaupęs vaikštau, skaitau paminklų užrašus. Čia tokia rimtis, jautiesi lyg būtumi terpinėje tarpinėje erdvėje tarp gyvenimo ir nebūties.
Ant granito plokštės akys pagauna užrašą: Papeliuška Jonas 1902-0982. Lietuvos kūrėjas, partizanas 1919 m. Pašvitinys. Ir nuotrauka. Atmintis atgaivina matytus veido bruožus. Netoli Čiapas iš Pašvitinio, ir žmona Barzdukaitytė Konstancija iš Meškučių kaimo Marijampolės rajono.
1959-63 m. dirbdamas Marijampolės raj. Atžalyno tarybiniame ūkyje, kurio ribose buvo ir Meškučių kaime, pažinojau jos brolius Gediminą ir Juozą Barzdukus.
Nufotografavau abu paminklus. Čiapų parvežiau Gediminui. Nebuvo matęs sesers Kastulės kapo.
Taip netikėtai, likimas atvedė mane į dar dviejų prieš 55 metus buvusių svečių Pakutuvėnuose paskutinę gyvenimo stotį. Minėtame Meškučių kaime gyveno ūkininkas Kielius. Su jo sūnumis Vytautu ir Juozu teko dirbti ir artimai bendrauti tame pačiame tarybiniame ūkyje. Su žmona dalyvavome ir Juozo vestuvėse. 1988 metais pirmą kartą lankantis Čikagoje sesuo supažindino su Maleckų šeimos artimu draugu Kazimieru Kieliumi, tai Vytauto ir Juozo brolis.
Taigi, vieni draugavome vienoje, kiti kitoje Atlanto pusėje. Sovietiniais laikais apie gimines užsienyje nebuvo mados girtis.
Čikagoje, Braiton Parke svečiuojamės pas poną Stasį Vaičių. Linksmas šnekus 93 metų žemaitis, kilimo iš Nasrėnų. Jo seneliui vyskupo Mot. Valančiaus tėvo rekomendacija buvo suteiktas bajoro titulas. Prie vieno stalo sėdime ir Bočių likerį ragaujame bajoras Vaičius iš Nasrėnų ir mužikas Stonkus iš Pakutuvėnų. Abu Kretingiškiai rokoujamėjs Žemaitėška. Stasys pasakoja, kad studijuodamas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje gerai pažinojo mano pusseserę Bronelę Ivinskaitę. Gavęs agronomo diplomą buvo paskirtas pirmuoju Marijampolės cukraus fabriko direktoriumi. Prie Marijampolės įsigijęs ūkelį ir vedęs ūkininko Gavėno dukrą iš Mokolų kaimo, 1940 m. per spalio revoliucijos metines bolševikai jam liepė eisenos priekyje nešti raudonąją vėliavą. Atsisakė. Uždarė į Marijampolės kalėjimą. Išsilaisvino 1941 m. birželį prasidėjus karui, tačiau žmonos neberado - ištrėmė į Sibirą. Vokiečių okupacijos laike dar direktoriavo cukraus fabrike, 1944 m. pasitraukė į vakarus, šeimos nebekūrė.
Aš papasakojau, kad Plungės gimnazijoje vienoje klasėje mokinausi su jo krikšto sūnumi Algimantu Duobliu. Dar užsiminė, kad Nasrėnuose norėtų pastatyti vysk. Motiejui Valančiui paminklą ir seneliams pensionatą. (Ponas S. Vaičius žodį tęsėjo. Štai ką rašo Lietuvos Rytas 2002 m. sausio 11 Nr. 8 JAV lietuvio finansuoti senelių namai stovi tušti.
Už JAV lietuvio paaukotus pinigus Nasrėnuose (Kretingos raj.) pastatyti senelių namai beveik metus stovi tušti, nes nėra lėšų jiems išlaikyti.
Šalia vyskupo Motiejau Valančiaus muziejau pastatyti 10-16 vietų modernūs senelių namai kainavo apie 800 tūkstančių litų.
150 tūkstančių JAV dolerių statybai skyręs lietuvis išeivis Stasys Vaičius norėjo, kad šiuose globos namuose įsikurtų politiniai kaliniai ir tremtiniai.
S. Vaičius nurodė ir vienintelę statybos vietą savo gimtinę Nasrėnus (Gėda skaityti! Liūdnai tenka konstatuoti, kokia valdžia, tokia ir tvarka).
Lietuvių, kaip ir žvirblių gali sutikti visuose apgyvendintuose kontinentuose, 1990 m lankantis Australijoje turėjau irgi panašių netikėtų susitikimų.
Visur teko bendrauti su taip vadinamais dipukais. Pavadinimas kilo nuo po karo pasitraukusių į vakarų sąjungininkų zonas sukurtų stovyklų gyventojų pavadinimo. Angliškai displose persons (DP) išvietinti asmenys. Išeivis rašytojas Pulgis Andriušis padarė savo vertimą Dievo Paukšteliai. Nesėja, nepjauna, bet maitinasi.
Nežinau, ar yra kokia statistika kiek lietuvių, artinantis antrąjai bolševikinei okupacijai pasitraukė į vakarus. Kiek negrįžo vokiečių paimtų į darbus, lagerius, kariuomenę.
Šv. Kazimiero kapinėse, prie
J. Ivinskaitės Bumelienės ir tetos
A. Ivinskienės bei pusbrolio J. Ivinskio paminklų 1999 m.
Vyt. Kubilius 1988-07-16 Literatūroje ir mene rašo: 1944 metų vasarą ir rudenį, stabtelėdami ties Žemaičių Kalvarija ir Alvitu, išėjo iš savo žemės beveik du trečdaliai Lietuvių rašytojų draugijos narių.
Kas pasakys kiek pasitraukė mokytojų, teisininkų, dvasiškių, gydytojų, inžinierių, kitų inteligentų, ūkininkų ir darbininkų. Kraštui tai buvo baisus praradimas.
Bijodami galimo sovietų ir sąjungininkų susitarimo dėl pabėgėlių grąžinimo, visi kas kaip sugebėjo stengėsi išrūkti iš stovyklos. Vieni pasirašė darbams kontaktui į Australiją, kiti į Angliją, Kanadą. Dalis pas gimines ar pažįstamus į Ameriką ir kitur.
Taip Dievo paukšteliai pasklido po visą pasaulį. Atvykę į naujas vietas kūrė lietuvių bendruomenes, parapijas, mokyklas, kultūros įstaigas, leido laikraščius. Didžiąją naujosios imigrantų bangos dalį sudarė išsilavinę, aukštos erudicijos asmenys, kad galėtų egzistuoti pradžioje dirbo visus darbus, kuriuos pasiūlydavo. Dėl savo darbštumo ir teisingumo naujieji imigrantai užsitarnavo gerą reputaciją. Stojant į kokį darbą Amerikoje nebereikėjo jokios rekomendacijos. Užtekdavo pasakyti, kad esi lietuvis.
Lankantis 1988 ir 1999 metais Čikagoje teko bendrauti su Maleckų šeimos draugu Stasiu Tiškevičiumi. Tai tarpukario nepriklausomybės Lietuvos inteligentas iš didžiosios raidės. Nors 2002 metais jam sueis 90 metų, tačiau erudicija, mąstymas, taktas, bendravimo kultūra taip skiriasi nuo mūsų, gavusių sovietinį išsilavinimą.
Anų metų tragedija, kai vieni pasitraukė į vakarus, kiti išžudė vietoje ar rytuose, daugiau kaip pusę amžiaus vykdytas bolševikinis dvasinis genocidas mažai mūsų tautai buvo pražūtinga.
Dar ir dabar neturime iš ko išrinkti savo normalaus Prezidento.
Bėgant metams atvykusieji prasigyveno, įsigijo namus, išaugini šeimas. Dauguma nemažai padėjo ir artimiesiems likusiems už geležinės uždangos.
Keitėsi kartos ir vis daugiau atsirasdavo paminklų su lietuviškų pavardžių užrašais Čikagos Šv. Kazimiero, Lietuvių Tautinėse, Kanados Anapilio ir kitų kraštų lietuviškose kapinėse.
Teko nulenkti galvą prie svainio V. Butkevičiaus ir pusbrolio Z. Baudžio kapų Melburne, tetos Ivinskienės, pusbrolio Jono ir pusseserės Ivinskaitės Bumelienės kapų Šv. Kazimiero kapinėse. Aplankiau brolienės Birutės jos sūnaus Daliaus ir pusbrolio mokytojo Antano Mingėtos iš Vieštovienų km. kapus Anapilio kapinėse.
Čikagoje teko svečiuotis pas buvusio Plungės valsčiaus viršaičio iš Prūsalių kaimo dukrą Adelę Laureckytę Baltrušaitienę. Mes bendraamžiai, siu jos pussesere Jadvyga Smitingyte 1953 m. baigėme Plungės gimnaziją. Su Adele gyvenome ir mokėmės skirtingose sąlygose, yra apie ką pakalbėti.
(Deja 2001-06-09 netektis. Vėžys negailestingas visuose kontinentuose).
Retėja senieji dipukai, nyksta ir lietuviški kultūros centrai, parapijos, sunku išsilaikyti spaudai. Teko dalyvauti lietuviškos bažnyčios Braiton Parke parapijiečių susirinkime, sprendžiamas seniausios parapijos likimas. Išeina klebonas Pučinskis. Parapijoje lietuvių liko nedaug. Vieni numirė, kiti išsikėlė į sau patogesnes vietas. Susirinko apie 50 garbingo amžiaus tautiečių. Oponentų ispaniškai kalbančių meksikiečių ir kitų tautybių asmenų trigubai daugiau. Net šeimos su mažais vaikais.
Ateitis nedžiugina. Kadaise už lietuvių bendruomenės lėšas pastatyta bažnyčia atiteks ispanakalbiams.
Naujosios bangos imigrantų šitie reikalai nedomina. Aplamai tarp senųjų ir naujai atvykusių santykiai šaltoki.
Senbuviai po Atgimimo atvykusius lietuvaičius priėmė gana geranoriškai. Su doru jaunimu kartu atvyko ir daug kriminalinio pasaulio atstovų. Nemažai, išauklėtų sovietinėje dvasioje, su pavydu žvelgė į prasigyvenusius, turtingus senbuvius, pradėjo paršyti visokių pašalpų ir ne darbu, o sukeičiami ir vagystėmis susikurti sau gerbūvį. Kai senbuviai pasidarė atsargesni, tai atvykėliai pradėjo juos pravardžiuoti dypiais, aukso kiaulėmis. 1999 m. Pasaulio Lietuvių išeivijos centre Lemonte į Joninių šventę susirinko apie 500 naujųjų imigrantų. Neilgai šventė susimušė, susipjaustė peiliais. Apie 60 pasodino į daboklę. Žiniasklaida tokį įvykį išviešino visai Amerikai. Senoji karta tiesiog pašiurpo. Ilgus dešimtmečius jų puoselėtas garbingas lietuvio verslas buvo sumintas į purvą. Praminė senbuviai naujai atvykusius tarybiniais. Trys migracijos bangos, trys pavadinimai: grinoriai, dipukai ir tarybiniai.
Lyg kino juostos kadrai prieš akis svečiuose praleistų dienų vaizdai.
Su dukterėčiomis Gražinute, Reginute ir jų vaikais, nuvykę į sesers vasarvietę, vakare susikūrę laužą prie Mičigano ežero, ant iešmų kepame kažkokius saldumynus ir dainuojame lietuviškas dainas. Dainos iš Smetonos laikų. Dainorėlio perspausdinto Čikagoje. Dainuojame: Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus, Šėriau žirgelį, Augo girioj ąžuolėlis, Ar aš tau sese nesakiau. Tai mūsų tėvų, sesių ir brolių dainos per Atlantą atvežtos iš Lietuvos. Dukterėčios augo ir mokinosi kai Market Parke, Braiton Parke ir kituose Čikagos vietose gyveno didžiulės lietuvių bendruomenės. Lietuviško rašto mokinosi šeštadieninėse mokyklose, lankė įvairius užsiėmimus lietuvių jaunimo centre. Su jų trečiąja karta Poviliuku, Adomuku, Tautrude ir Petriuku unele Ancis (dėdė Aneis) lietuviškai nebesusikalba.
Lankiausi dienoraščio Draugasmuziejuje, jaunimo kultūros centre ir didžiuojuosi išeivijos lietuvių dvasine stiprybe, darbštumu. Negaliu atsistebėti kiek čia sukaupta mūsų tautinių vertybių, knygų, meno kūrinių, paveikslų, dokumentų.
Kai bolševikinės okupacijos metu buvo žudoma tautinė lietuvių savimonė, kai skelbė, kad mūsų adresas ne namas, ne gatvė, ne miestas, o visa Sovietų Sąjunga. Čikagoje depukai statė lietuviškas šventoves, kurstė tautiškumo židinius. Skelbė, kad Lietuva gyva.
Lenkiu galvą senutei mokytojai Jadvygai Penčylienei, kuri taip nuoširdžiai aiškino apie Pasaulio Lietuvių išeivijos centrą Lemonte, parodė esamas patalpas, paveikslų galeriją, lietuvių buities muziejų.
Besikalbant, paaiškėjo, kad jos vyro tėvai turėjo Marijampolės geležinkelio stotyje restoraną. Profesijos mokytoja. Panemunės pradžios mokykloje mokinusi sovietinį rašytoją Vyt. Petkevičių, kuris jau tada pešdavosi su turtingaisiais. Pabaigai pasiūlė pasirašyti svečių knygoje. Pasirodo už to stalo, ant tos kėdės ne sykį sėdėjęs ir mūsų Prezidentas Vald. Adamkus. Tai pasisekė žemaičiui iš Suvalkijos.
Gerai prisimenu kaip sovietmečiu buvo šmeižiama išeivijos labdaros Balfo organizacija. Atsieit tautos išdavikai sukūrė šnipų ir agentų lizdą ir su kapitalistiniais skudurais gadina doras socialistines dūšeles.
Birželio 27 d. sekmadienį (1999 m) gimimo švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčioje lietuvių bendruomenės patalpose 1957 m. Market Parke po šv. mišių labdaros pietūs, loterija, paveikslų aukcionas. Gautos pajamos į Balfo fondas. Susipažįstu su Čikagos Balfo pirmininke ponia Rudiene. Amerikos lietuvė, inžinierė, likusį gyvenimą pasišventusi tautiečių labui.
Prie Draugo dienoraščio gana ankštose patalpose įsikūręs Čikagos Balfo skyrius. Iš čia surinkta labdara siunčiama tautiečiams į Lietuvą. Dirba keletas pagyvenusių savanorių. Ne, visai nepanašu į šnipų ir agentų lizdą. Dėžes kilnojantis suvalkietis ponas Vytautas Leseckas visai nepanašus į agentą Džeimsą Bondą, o tas dėžes pripildanti jo žmona Marytė į garsiąją šnipę Matą Hara. Ir ko tik tie bolševikai neprimelavo.
Už Atlanto sutikau tiek daug dorų tautiečių. Praleidę didžiąją gyvenimo dalį emigracijoje, demokratinėje visuomenėje jie kitokie ir stebisi kas dedasi Lietuvoje. Iš kur tiek daug priviso blogio ir blogiukų.
Retėja Dievo paukštelių gretos, šventas reikalas, sekmadieniais nuvykti į lietuviškas pamaldas, pasikalba lietuviškai, sužino naujienų, paaukoja bažnyčiai. Kanadoje, Vasegos miestelyje lietuvių bendruomenės namuose sekmadienį išklausyti šv. mišių tikintieji atsisėda ant kėdžių ir sėdi per visas pamaldas. Perdaug solidus parapijiečių amžius, kad straksėtų. Mačiau, kaip gavę laikraštį pirmiausia pažiūri ko vėl nebeteko.
Antkapiai ir paminklai lietuviškose kapinėse liudija, kad gal jau du trečdaliai, kadaise perplaukusių Atlantą ilsisi Naujojo Pasaulio žemėje. Nebūtyje dingo senieji imigrantai grinoriai. Apie 2020 metus į dausas gali išskristi paskutinieji Dievo paukšteliai.
VIZIJA
Pabaigoje apmąstymų, tokių niūrių, apokalipsiškų minčių kamuojamas, kybodamas apie 10 kilometrų virš Atlanto dingau kažkur iš realios būsenos.
Nežinau, kiek tai tęsėsi, bet krūptelėjau išgirdęs: Gera, Anceli, kad aplankei Bronelę, Zenoną, Ivinskius, bet, vakali neužmiršk Pakutuvėnų, neužmėršk bažnytelės. Girdžiu tą balsą ir negaliu atmerkti akių. O tas žodis vakali kuris lydėjo nuo lopšio iki 1967 m. liepos pabaigos, kai į Plungės ligoninę, vežant greitosios pagalbos mašinoje mama ištarė paskutinį karatą.
Lyg stabo ištiktas, lyg paralyžiuotas stengiuosi atsistoti, apsižvalgyti iš kur atskrido švelniai ištartas, lyg brangakmenis žodis vakali. Negaliu, tik lyg migloje pro šalį praėjo virve perjuostu abitu apsirengęs siluetas. Atsitokėjau. Aušra. Bunda keleiviai, artėja Varšuva.
Po šito sapno ar vizijos esu suglumintas, pasimetęs. Kas tai? Žodis vakali ausyse lydi iki Varšuvos. Skrendant į Vilnių nutariau: grįžus aplankyti tėvų kapus. Pakalbėti su tėvu Gedeminu, vietiniais, ypač su mokytoja V. Simutiene. Gal apsisektų 2000 taisiais per šv. Antano atlaidus sukurstė gyvenusius pakutuvieniškius į bažnytėlę. Užpirkti už išėjusius į amžinybę mišias, gyviesiems pabendrauti. Tėvo Gedemino nesutikau, tik savo mintis išdėsčiau gerb. Veronikai. Ji pažada, kas įmanoma viskas padaryti, nes man, gyvenančiam Marijampolėje, organizaciniai darbai komplikuotesni.
Po metų gaunu žinią kviečia į Atlaidus. Žodis tapo kūnu.
ATLAIDAI
2000-ųjų metų birželio 11 d. 14 val. iš retingos atvykęs Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bažnyčios klebonas tėvas Gedeminas aukos Šv. mišias. Paminėjęs Į Anapilį išvykusius pakutuvėniškius. Žada atvykti ir Telšių Ant. Vaičius.
Po 1943 m. rugsėjo mėnesio, kai vyskupas Borisevičius *** Plungės prelato P.Pukio iniciatyva pastatą šią bažnyčią, vyskupas, atrodo, daugiau nesilankė. Reikšmingas įvykis.
Žmonės renkasi gerokai ankščiau prieš pamaldas. Prie kapinių ir šventoriaus daug lengvųjų automobilių.
Atvykusieji puošia gėlėmis kapus, degina žvakutes, prisimena išėjusius. Čia palaidoti daugumos seneliai, tėvai, broliai, giminės. Ant senesnių, ar naujesnių kryžių, paminklų užrašai, datos, pavardės, kad čia ilsisi Kontrimai, Grigalauskai, Stropai, Stonkai, Lukauskai, Šakiniai ir kt.
Yra ir bevardžių, beišnykstančių kauburėlių, ant kurių, gal nebuvo kryželių, o gal bėgantys metai juos nulaužė, supūdė ir pavertė kaip ir mirusiuosius dulkėmis.
Atlikę pareigas kapinėse, maldininkai kalbasi su giminėmis, pažįstamais. Kiti prie bagamatų (kioskų) ragauja alų, pypkiuoja. Senesni ir silpnesni užsiėmę sėdimas vietas bažnyčioje laukia pamaldų pradžios. Dėmesį patraukia bažnyčios kampe surengta paroda. Čia eksponatas apie Pakutuvėnų praeitį, žmones, pakutuvėniškių parašyti darbai, atsiminimai.
Paskutinį kartą Pakutuvėnuose šv. Antano atlaiduose buvau gal prieš 45 metus. Sutinku tik keturis anų laikų pažystamus. Tada buvome jauni, žvalūs, šiandien pražilę, praplikę, nukvakę. Bažnytėlė tiek iš vidaus, tiek iš išorės pasikeitusi aptriušusi. Nebėra senųjų altorių, likęs tik patrono šv. Antano paveikslas. Šv. mišias aukoja bažnyčios viduje prie stalo, Dievo kūną dalija iš molinio dubenėlio. O kraują geria iš molinės taurės. Anais laikais pradžioje sugiedodavo Strazdelio Pulkim ant kelių, dabar jaunimas apsiginklavęs gitaromis ir kitokiais žvangalais giedodami naujoviškas giesmes garbina Dievą ir linksmina patroną šv. Antaną.
Tėvas Gedeminas pradeda ganytojišką pamokslą, bet jį nutraukia atvykę Jo Eminencija su palyda. Svečiai pasodinami garbingoje vietoje šalia Dievo stalo, o tėvas Gedeminas toliau tęsia pokalbį su tikinčiaisiais. Paaiškėjo, kad prie Kryžių kalno statomo vienuolyno laikinai buvo išvykę čia gyvenę broliukai. Tuo pasinaudojo septintojo Dievo įsakymo nevok nepaisantys piliečiai ir nugvelbė kas buvo geresnio jų bute. Užpykęs tėvas Gedeminas tuos netikėlius jau žadėjęs prakeikti, bet persigalvojo, kad vėliau tą prakeikimą vis tiek reikės nuėmti.
Nuo 1943 m. neremontuotas bažnyčios stogas susidėvėjo, paseno, o dar praūžęs uraganas Anatolijus visai pribaigė. Lyha ir sninga į vidų. Prašė per rinkliavą aukoti stogo remontui. Pasibaigus pamokslui Jo Eminencija pasveikino susirinkusius. Sakė, kad buvo labai nustebintas, pamatęs vidury negyvenamų laukų prie bažnytėlės tiek daug mašinų. Tai jam priminę Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tikintieji vyskupui įteikė puokštę gėlių. Pasakęs trumpą kalbą, palaiminęs visus, atsisveikinęs išvyko. Greitai baigėsi ir atlaidų apeigos. Likę pakutuvėniškiai būreliais su savo giminėmis ir artimaisiais susėdo bažnytėlės pavėsyje, ant patiestų staltiesių susidėjo vaišes. Prasidėjo kalbos prisiminimai, padainuota, padeklamuota. Vyresnieji ir daugiausia nusipelnę buvo apdovanoti dailininko J. Šakinio pagaminta atminimo dovana (molinė pasaga su varpeliu ir įrašu 2000-06-11 Pakutuvėnai).
Saulei keliaujant vakarop, pradėjo skirstytis. Kaime sava tvarka: gyvuliai, ruoša. Jubiliejiniai atlaidai baigėsi, atnešę įvairiausių minčių. Nerimą kėlė mano vaikystės ir viso sunaikinto kaimo simbolio bažnytėlės likimas.
Vakare kalbėjausi su Stonkų žemių paveldėtoku ūkininku seneliu Jonu. Kaip ir visais laikais sunkus žemdirbio amatas. Nežinai kokį pokštą tau iškrės gamta arba rinka. Velionis brolis Jonas, atgavęs tėvų žemę raminosi: Visada turėsi darbo ir nemirsi badu.
Besikalbant sužinojau, kad Šateikių seniūnijoje yra pažyma iš archyvų apie mūsų ūkio žemių ir turto nacionalizaciją. Nuvažiavęs gavau kopijas.
PASMERKTIEJI
Išrašas: Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Kretingos apskrities valstybinio fondo byloje. Kartenos valsčiaus numatytų paimti į valstybinį žemės fondą ūkių 1940-10-31 sąraše įrašytas savininkas Stonkus Antanas (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti). Pakutuvėnų kaime turėjęs 46,14 ha žemės. Į valstybinė žemės fondą paimti 16,14 ha žemės; savininkui paliko 30 ha žemės.
Pagrindas F. R-764, ap, 1ab. 294 L-47
Po penkių metų. Išrašas: Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1945-1948 . byloje. Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus sumažintų iki 5 ha ūkių sąraše (be datos) įrašytas valdytojas Stonkus Antanas, Antano (gimimo metai nenurodytu). Pakutuvėnų kaime valdęs 46,14 ha žemės. Į valstybinė žemės fondą paimta 41,14 ha žemės, ¾ gyvenamo namo, ¾ kluono, ¾ svirno, 2 arkliai, kumeliukas, 3 karvės, 3 veršeliai, 3 avys, 2 kiaulės, plūgas, 3 akėčios, 3 vežimai, pakinktų komplektas, javams valyti mašina, akselinė, pjaunamoji mašina.
Valdytojui palikta 5 ha žemės. Pagrindas FR-61 ap 2 b-14 L35
Ne viskas čia išvardinta. Išvežė iš daržinės pašarus, aruodų - grūdus, kluono - linus, sklepo - bulves, runkelius. Iš kambarių geresnius baldus, pastogių išdžiovintus šakalius. Nuo aukšto senus batus ir kubilą mėsai sūdyti. Mielaširdinga sovietų valdžia laikinai dar paliko 5 ha žemės, žinioje, kad jos mes niekur neišnešime, nesuvalgysime. Mes pasmerktieji. Likome gimtinėje iki N dienos, kada iš rytų atidundės užkaltais langais gyvulinių vagonų ešelonas. Čekistai ir vietiniai Stribitelei sugaudys ir kartu su kitais likimo broliais begaliniais geležiniais bėgiais išveš į katorgą, į nežinią. O, kaip skaudu palikti gimtąsias tėviškės vietas. Argi gali pakeisti pavasarį Minijos slėniuose pražydusias ievas, lakštingėlių čiulbėjimą; vėtrų suluošinti Sibiro tundrų berželiai, kraują geriantys ir zyziantys taigos uodai ir mašalai? Ne, liksime čia! Prasidėjo Dovydo ir Galijoto kova. Mes, irgi tapome Dievo paukšteliais. Tik ne vakarų demokratijos ar Dėdės Semo globojami, o raudonojo paukštvanagio gaudomi.
Pajutę pavojų persikeldavome per Miniją į Telšių apskritį pas dorus kaimynus, gimines. Mus saugojo Dievo apvaizda, paminijo daubos, krūmai ir begalinis prisirišimas prie gimtosios žemės.
2001 m vasario 19 dieną Lietuvos Ypatingojo Archyvo pažymėjime Nr. 7982-3 lakoniškas įrašas.
Stonkus Anicetas, Antano g. 1933 metais 1949 m buvo įtrauktas į sąrašus asmenų numatytų ištremti iš Lietuvos TSR, Kretingos raj. Pakutuvėnų kaimo už Lietuvos TSR ribų. Pagrindas F-135, Ap 7 B 206 L5, B20 L28, B 475-LM.
Trijose bylose, trejuose lapuose dar nė 16 metų nesulaukęs tapau baisiu liaudies priešu vertu kelionės pas Sibiro meškas.
Tačiau ir šį kartą stribai ir sovietiniai aktyvistai negalėjo savo sąraše padėti kryželio. Dievo paukšteliai purptelėjo ir nuskrido iš jų panosės už pavasarį ištvinusiuos Minijos. Vietoje mūsų, įsiutę susidėjo į vežimą rastus paskutinius rakandus, prisirišę karvę ir išvyko. Atsiet: stipkite badu. Nepriėmė nė į kalchozą, nes buožės tarp homus sovietikus buvo žemiausia kasta. Kumelė liko mes ne. garbingu kalchozniko vardu galėjome puikuotis tik gyvendami toli už Uralo Sibire. 1951 m brolis Jonas buvo paimtas į Tarybinę armiją, gavome jau kario šeimos statusą, o su juo atsivėrė vartai į kalchozinį rojų. Daugiau nebetrėmė. Taip ir likome gyventi ir čyrenti kaip vyturiai gimtuosiuose arimuose.
Gyvenimo laikrodžio kurantai skaičiuoja metus. Po Pakutuvėnų kapinių beržais ir ąžuolais pagulė senieji Antanas ir Marija Stonkai, nebeliko senosios sodybos. Po atgimimo atgautoje tėvų žemėje nebeilgai ūkininkavo brolis Jonas. Ne nepajusi kai ir pats kaip žąsinas moliūgas išskrido į dausas.
2001 metų kovo 12 surašęs dokumentus pasiunčiau į Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų centrą. O gal ir aš nukentėjęs nuo okupacijos? Po šv. Antano atlaidų dažnai dūšią gniauždavo kažkoks nerimas. Mačiau kaip negausiai per rinkliavą į aukų lėkštę byrėjo po uraganų Adolfo ir Gedimino (premjerai) iš parapijiečių kišenių išpustyti litų likučiai Anatolijaus sudarkytam stogui remontuoti.
Lapkričio pabaigoje gaunu nuo dukterėčios Danutės Baltutienės (grįžusi iš Australijos ūkininkauja tėvų žemėje Plungės raj. Smilgių kaime) 2000 m spalio 21 d. Žemaičio laikraštyje J. Klictkutės parašytą straipsnį Pakutuvėnų bažnyčia laukia pagalbos. Sukrapštau iš pensijos 50 litų ir pasiunčiu į nurodytą sąskaitą. Straipsnio kopijas pasiunčiu Bronelei į Čikagą ir Zenonui į Kanadą. Slapta turėdamas viltį, kad, gal šį kartą "vakarai mūsų nepamirš. Pirmiausiai atsiliepė sesė paskyrusi nemažą sumą remontui, vėliau ir brolis.
2001-09-29 klebonas Gediminas Numgaudis laišku sveikina mane su šv. Velykom, dėkoja už auką ir pranešė, kad Kalėdoms jau buvo uždengtas naujas stogas, o Velykoms bus naujos lubos, apšvietimas, išbalintos sienos.
2001-06-10 šv. Antano atlaidai. Praėjo tik metai. Mūsų bažnytėlė blizga kaip krištolinis žibintas. Naujas stogas, visus išbalintas. Virš lubų didelė patalpa. Klebonas Gedeminas per pamokslą aiškina, kad darbai nebaigti: bus pastatyta klebonija, bažnyčia apšvitinta. Prisiminus praėjusius metus, visa tai skamba kaip graži pasaka. Šv. mišios aukojamos už Stonkų ir Žilinskų giminę. Mūsų tėvai tai bažnytėlei vežė pirmąsias plytas, liejo pamatus. Daugiau kaip po pusės amžiaus jų vaikai ir anūkai padėjo jai nelaimės valandą. Gal tokia Dievo valia. Kadaise Viešpats tarė Pranciškui Asyžiečiui: Eik ir atstatyk mano griūvančią bažnyčią.
VIZIJOS PABAIGA
2001 lapkričio 14 d. Vilniuje užsukau į Valstybinį Istorijos Archyvą. Platelių parapijos bažnytinėse metrikos knygose ieškau savo mamos Bražinskaitės giminės ištakų. Įrašai lotynų kalba. Atsitiktinai akys sustojo ties įrašu, Vertimas:
1785-01-24 aš Paltelių bažnyčios komendorius Antanas Markovskis pakrikštijau kūdikį Andriejaus vardu. Tėvas Georgijus Numgaudis, motina Marijona Vaitkutė. Krikšto tėvai Izidorius Kryževičius ir Mrijona Jonušienė. Asistentai Pranciškus Vaitkus ir Brigita Bieliauskienė visi iš Puškorių kaimo Platelių parapijos. Numgaudžio pavardę archyvuose radau pirmą kartą. Pagalvojau gal tai tėvo Gedemino protėviai. Užrašiau sekančią lapkričio 15 d. savivaldybėje man įteikia Nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijų asmens pažymėjimą. Pasirodo, kad tikrai buvau nukentėjęs.
Naktį sapnavau senąją Stonkų sodybą. Ėjau nuo Minijos brastos keliu pro klevą, ąžuolą ir kalną. Pasukau pro senąjį akmeninį šulinį, didžiąją eglę. Ant šiaudinio svirno stogo šiaurės pusės labai gražiai žaliavo samanos. Prie tvarto atsikėliau karkles (vartus), įėjau į žardėjną, sodyboje tuščia. Nei žmonių, nei gyvulių, nei paukščių. Diena šilta, saulė pietuose pakilusi virš beržyno. Pietų metas. Gal visi namuose? Pro pepino obelį, prūdalį, topolius, paglostęs vištų diemedžio krūmą per gonkas įeinu į virtuvę. Tuščia. Krosnis šalta, didysis stalas apdulkėjęs. Atidarau duris į šeimyninę trobą ir sustingstu ant slenksčio staklėse sėdi mama. Viena ranka ant muštukų, kitoje šaudyklė. Jos veidas toks jaunas, giedras. Susitiko mudviejų akys. Ji nusišypsojo. Aš norėjau pribėgti neklausė kojos, o kažkoks gniutulas gerklėje neleido ištarti nė žodžio. Vaizdas pardėjo nykti. Dingo mama, staklės, kambarys. Jaučiau, kaip man byra ašaros, krūtinėje trankosi širdis, o mintyse šaukte šaukiu: Mama, kodėl kaip lėktuve neištarei tų brangių žodžių Anceli, vakali? kodėl?
Pabudęs pajudinu kojas, rankas. Neparalyžiuotas. Ieškau ryšio tarp šito reginio gyvenimo. Gal, sėdėdamas staklėse, mama baigė austi man laimės kelią. O gal vizijos prasidėjusios virš Atlanto pabaiga.
1999 m. liepos 7 dieną Čikagos oHario aerouoste atsisveikinu su sese Bronele ir svainiu Vaclovu. Pasibaigė pusantro mėnesio užtukusi viešnagė Amerikoje ir Kanadoje. Nors čia buvau mylimas ir gerbiamas, bet labai pasiilgau namiškių, Lietuvos. Grįžtu, kaip ir atvykau Lenkijos kompanijos LOT Boingu. Pakilęs lėktuvas pasuka į rytus. Skrendame į naktį, kuri bus labai trumpa. Patogiai atsisėdęs, mintyse rūšiuoju patirtus įspūdžius.
Pagrindinis mano kelionės tikslas buvo sesers Bronelės ir svainio Vaclovo vestuvės. Prieš 50 metų susipažinę ūkanotoje Albiono saloje (Anglijoje), dalydamiesi vargais ir rūpesčiais, palaikydami vienas kitą už rankų jie atėjo į Auksinį Jubiliejų. Iškilmių stalą paruošė dukros Gražina ir Regina. Pasveikinti atvyko artimieji, solidaus amžiaus sulaukę jaunystės draugai. Pasveikino, įteikė gėles, dovanas, palinkėjo laimės, pasivaišino, pasidalino prisiminimais ir išsiskirstė. Viskas ramiai, oriai.
Vyresnioji dukterėčia Gražina su šeima gyvena Oklohomos valstijos Tulsos mieste. Pakviečia pasisvečiuoti. Iš Čikagos Midvėjo aerouosto skrendu į Kanzasą, o iš jo į Tulsą. Kelionė trunka apie pustrečios valandos. Tulsa apie pusę milijono turintis gyventojų miestas. Čia Amerikos kontinente pirmiausia buvo išgauta nafta. Daugiausia nukentėjo kadaise šiose apylinkėse gyvenančios septynios indėnų gentys. Jas primena ant automašinų numerių atvaizduotos 7 erelių plunksnos. Mieste daug naftos kompanijų, kurių tarpe ir Viljamso centrinė įstaiga. Žmonės čia turtingi, namai dideli, gražūs, labai švaru, daug sodinių ir žalumynų. Klimatas karštas, žiemų beveik nebūna. Dažnai krašte siautėja uraganai ir taifūnai. Po savaitės lėktuvu vėl grįžtu į Čikagą. Iš viršaus matosi didžiausia Amerikos upė Misisipė.
Truputį atsikvėpus, vykstame pas brolį Zenoną į Kanadą. Naują Biuiką vairuoja Bronelė. Greitkeliu pasiekiame Amerikos automobilių gamyklos centrą Detroitą, už jo kertame Kandos sieną. Pasienyje jokių problemų.
Pro mašinos langą parodau pasą. Valdininkas paima, pavarto ir grąžina, nepalikdamas jokio įrašo, kad lankausi Kanadoje. Važiuojant stebiu miesteliuose ir kaimuose spalvingai nudažytus pastatus, daugybę sodinių, gėlynų, o tokių švarių pasėlių niekur nebuvau matęs. Palyginus labai jau mes apsileidusiai gyvename.
Atvažiavome į Kanados pramonės miestą Hamiltoną, įsikūrusį prie Ontorio ežero. Kadaise čia atvykęs, išaugino šeimą 10 metų už mane vyresnis brolis Zenonas. Beveik visą gyvenimą Kanadoje atidavė Fordo automobilių gamyklai. Dabar pensininkas. Iš užaugusių Pakutuvėnuose septynių Stonkų gyvi likome tik penki ir visi gyvename skirtinguose kraštuose. Monika Australijoje, Zenonas Kanadoje, Bronelė Amerikoje, Aurelija Žemaitijoje, aš Suvalkijoje. Po dienos Bronelė su Vaclovu grįžta atgal, aš lieku 10 dienų susipažinti su Kanada. Tai didelis, turtingas kraštas, nedaug ką per tiek laiko pamatysi, tačiau gamtos sukurtas stebuklas Niagaros krioklys žodžiais nenusakomas. Dukterėčia Silvija su vyru Robertu nuveža į didžiausią Kanados miestą Toronto (virš 4 milijonų gyv.).
 1999 m. susitikome Kanadoje Anicetas, Bronelė, Stonkutė Maleckienė ir Zenonas Stonkai |
Čia pasikeliame į aukščiausią (apie 553 m.) pasaulyje televizijos bokštą. Žvelgiant iš jo kiti miesto dangoraižiai atrodo kaip paprasti namukai. Šalia bokšto stovi sporto kompleksas Skytom, su atveriamu stogu. Uždengta apie 3 ha plotas. Tribūnose gali susėsti 78 tūkstančiai žmonių. Aikštėje sutilptų 514 Afrikos, arba 754 Azijos dramblių arba 8 "Boing 7475" lėktuvai.
Keliaudamas pamatai begales įdomių dalykų, nuostabių vaizdų, tačiau ilgiausiai atmintyje išliko susitikimai ir pokabiai su tautiečiais.
Čikagą nuo Vilniaus skiria 8 laiko juostos (8 val.), tačiau būdamas ten ir Kanadoje įsitikinau, koks ankštas yra tas mūsų pasaulis. Aiškumo dėlei grįžtu į vaikystę.
1944 metų vasarą, kai bolševikai jau antrą kartą buvo okupavę didžiąją Lietuvos dalį, į Žemaitiją subėgo daug žmonių, norinčių išvengti okupantų represijų. Pakutuvėnuose į mūsų sodybą atvyko brolio Zenono kolegos kartu studijavę Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Br. Saulėnas, J. Morkūnas, Vaitiekūnas, bei 1941 m. sukilimo prieš bolševikus dalyviai J. Papeliuška ir Čepas iš Pašuityno.
Man vienuolikmečiui, buvo labai įdomu pasiklausyti ką kalba svečiai. Ypač vakarais, kai nueidavome į daržinę ant šieno miegoti. Kokių tik istorijų neišgirdau.
Lankantis pas Zenoną prie Hureno ežero Vasegos vasarvietėje sekmadienį nuvažiavome į lietuvių bendruomenės salę išklausyti šv. mišių. Labai nustebino jaunas kunigėlis, kai prakalbinęs paklausė iš kur aš atvykęs. Pasakiau, kad iš Žemaitijos. Pakutuvėnų. Pasirodo, kad jis žino kur jie yra ir kad bažnyčią globoja Kretingos pranciškonai. Po pamaldų brolis mane pristatė aukštam, pasitempusiam, žilstelėjusiam ponui.
Bronius Saulėnas taria, paduodamas ranką, sunku patikėti, kad po 55 metų, jau pats būdamas žilabarzdis pensininkas, atokioje vasarvietėje Kanadoje susitinku tą patį studentą, kuris kadaise tėviškėje gulint ant šieno taip įdomiai pasakojo apie karo mokyklą, kaip prasidėjus pabėgo iš raudonosios armijos. Gyvena savo ūkyje netoli miestelio. Žemės jau nebeturi, nuomoja kaimynams. Pakviečia į svečius. Atvykstame, apžiūrime sodybą, susėdę po obelimi pasikalbame, pavaišina prieš 25 m gaminta Palangos trauktine. Koks netikėtas susitikimas!
Šalia Čikagos priemiesčio Justice, kur gyvena sesuo Bronelė, yra Lietuvių Tautinės kapinės. Čia amžiną ramybę rado įvairių kartų Lietuvos išeiviai. Po vešliais medžiais ilsisi tautiečiai bėgę nuo carizmo, arba ieškoję laimės ir darbo už jūrų vadinamieji grinoriai. Daug jau čia ir pabėgusių nuo bolševikų, perskridusių Atlantą, vadinamųjų dipukų (Dievo paukštelių). Čia palaidoti garsūs išeivijos vyrai broliai Biržiškos, nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys ir kt. Čia stovi mūsų išeivijos pastatyti atminimo paminklai Vincui Kudirkai ir Jonui Šliupui. Susikaupęs vaikštau, skaitau paminklų užrašus. Čia tokia rimtis, jautiesi lyg būtumi terpinėje tarpinėje erdvėje tarp gyvenimo ir nebūties.
Ant granito plokštės akys pagauna užrašą: Papeliuška Jonas 1902-0982. Lietuvos kūrėjas, partizanas 1919 m. Pašvitinys. Ir nuotrauka. Atmintis atgaivina matytus veido bruožus. Netoli Čiapas iš Pašvitinio, ir žmona Barzdukaitytė Konstancija iš Meškučių kaimo Marijampolės rajono.
1959-63 m. dirbdamas Marijampolės raj. Atžalyno tarybiniame ūkyje, kurio ribose buvo ir Meškučių kaime, pažinojau jos brolius Gediminą ir Juozą Barzdukus.
Nufotografavau abu paminklus. Čiapų parvežiau Gediminui. Nebuvo matęs sesers Kastulės kapo.
Taip netikėtai, likimas atvedė mane į dar dviejų prieš 55 metus buvusių svečių Pakutuvėnuose paskutinę gyvenimo stotį. Minėtame Meškučių kaime gyveno ūkininkas Kielius. Su jo sūnumis Vytautu ir Juozu teko dirbti ir artimai bendrauti tame pačiame tarybiniame ūkyje. Su žmona dalyvavome ir Juozo vestuvėse. 1988 metais pirmą kartą lankantis Čikagoje sesuo supažindino su Maleckų šeimos artimu draugu Kazimieru Kieliumi, tai Vytauto ir Juozo brolis.
Taigi, vieni draugavome vienoje, kiti kitoje Atlanto pusėje. Sovietiniais laikais apie gimines užsienyje nebuvo mados girtis.
Čikagoje, Braiton Parke svečiuojamės pas poną Stasį Vaičių. Linksmas šnekus 93 metų žemaitis, kilimo iš Nasrėnų. Jo seneliui vyskupo Mot. Valančiaus tėvo rekomendacija buvo suteiktas bajoro titulas. Prie vieno stalo sėdime ir Bočių likerį ragaujame bajoras Vaičius iš Nasrėnų ir mužikas Stonkus iš Pakutuvėnų. Abu Kretingiškiai rokoujamėjs Žemaitėška. Stasys pasakoja, kad studijuodamas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje gerai pažinojo mano pusseserę Bronelę Ivinskaitę. Gavęs agronomo diplomą buvo paskirtas pirmuoju Marijampolės cukraus fabriko direktoriumi. Prie Marijampolės įsigijęs ūkelį ir vedęs ūkininko Gavėno dukrą iš Mokolų kaimo, 1940 m. per spalio revoliucijos metines bolševikai jam liepė eisenos priekyje nešti raudonąją vėliavą. Atsisakė. Uždarė į Marijampolės kalėjimą. Išsilaisvino 1941 m. birželį prasidėjus karui, tačiau žmonos neberado - ištrėmė į Sibirą. Vokiečių okupacijos laike dar direktoriavo cukraus fabrike, 1944 m. pasitraukė į vakarus, šeimos nebekūrė.
Aš papasakojau, kad Plungės gimnazijoje vienoje klasėje mokinausi su jo krikšto sūnumi Algimantu Duobliu. Dar užsiminė, kad Nasrėnuose norėtų pastatyti vysk. Motiejui Valančiui paminklą ir seneliams pensionatą. (Ponas S. Vaičius žodį tęsėjo. Štai ką rašo Lietuvos Rytas 2002 m. sausio 11 Nr. 8 JAV lietuvio finansuoti senelių namai stovi tušti.
Už JAV lietuvio paaukotus pinigus Nasrėnuose (Kretingos raj.) pastatyti senelių namai beveik metus stovi tušti, nes nėra lėšų jiems išlaikyti.
Šalia vyskupo Motiejau Valančiaus muziejau pastatyti 10-16 vietų modernūs senelių namai kainavo apie 800 tūkstančių litų.
150 tūkstančių JAV dolerių statybai skyręs lietuvis išeivis Stasys Vaičius norėjo, kad šiuose globos namuose įsikurtų politiniai kaliniai ir tremtiniai.
S. Vaičius nurodė ir vienintelę statybos vietą savo gimtinę Nasrėnus (Gėda skaityti! Liūdnai tenka konstatuoti, kokia valdžia, tokia ir tvarka).
Lietuvių, kaip ir žvirblių gali sutikti visuose apgyvendintuose kontinentuose, 1990 m lankantis Australijoje turėjau irgi panašių netikėtų susitikimų.
Visur teko bendrauti su taip vadinamais dipukais. Pavadinimas kilo nuo po karo pasitraukusių į vakarų sąjungininkų zonas sukurtų stovyklų gyventojų pavadinimo. Angliškai displose persons (DP) išvietinti asmenys. Išeivis rašytojas Pulgis Andriušis padarė savo vertimą Dievo Paukšteliai. Nesėja, nepjauna, bet maitinasi.
Nežinau, ar yra kokia statistika kiek lietuvių, artinantis antrąjai bolševikinei okupacijai pasitraukė į vakarus. Kiek negrįžo vokiečių paimtų į darbus, lagerius, kariuomenę.
 Atsisveikinu su garbingais Čikagiškiais. Baltais baltiniais p. Stasys Vaičius, Kazimieras Kielius, p. Sporkienė 1999m. |
J. Ivinskaitės Bumelienės ir tetos
A. Ivinskienės bei pusbrolio J. Ivinskio paminklų 1999 m.
Vyt. Kubilius 1988-07-16 Literatūroje ir mene rašo: 1944 metų vasarą ir rudenį, stabtelėdami ties Žemaičių Kalvarija ir Alvitu, išėjo iš savo žemės beveik du trečdaliai Lietuvių rašytojų draugijos narių.
Kas pasakys kiek pasitraukė mokytojų, teisininkų, dvasiškių, gydytojų, inžinierių, kitų inteligentų, ūkininkų ir darbininkų. Kraštui tai buvo baisus praradimas.
Bijodami galimo sovietų ir sąjungininkų susitarimo dėl pabėgėlių grąžinimo, visi kas kaip sugebėjo stengėsi išrūkti iš stovyklos. Vieni pasirašė darbams kontaktui į Australiją, kiti į Angliją, Kanadą. Dalis pas gimines ar pažįstamus į Ameriką ir kitur.
Taip Dievo paukšteliai pasklido po visą pasaulį. Atvykę į naujas vietas kūrė lietuvių bendruomenes, parapijas, mokyklas, kultūros įstaigas, leido laikraščius. Didžiąją naujosios imigrantų bangos dalį sudarė išsilavinę, aukštos erudicijos asmenys, kad galėtų egzistuoti pradžioje dirbo visus darbus, kuriuos pasiūlydavo. Dėl savo darbštumo ir teisingumo naujieji imigrantai užsitarnavo gerą reputaciją. Stojant į kokį darbą Amerikoje nebereikėjo jokios rekomendacijos. Užtekdavo pasakyti, kad esi lietuvis.
Lankantis 1988 ir 1999 metais Čikagoje teko bendrauti su Maleckų šeimos draugu Stasiu Tiškevičiumi. Tai tarpukario nepriklausomybės Lietuvos inteligentas iš didžiosios raidės. Nors 2002 metais jam sueis 90 metų, tačiau erudicija, mąstymas, taktas, bendravimo kultūra taip skiriasi nuo mūsų, gavusių sovietinį išsilavinimą.
Anų metų tragedija, kai vieni pasitraukė į vakarus, kiti išžudė vietoje ar rytuose, daugiau kaip pusę amžiaus vykdytas bolševikinis dvasinis genocidas mažai mūsų tautai buvo pražūtinga.
Dar ir dabar neturime iš ko išrinkti savo normalaus Prezidento.
Bėgant metams atvykusieji prasigyveno, įsigijo namus, išaugini šeimas. Dauguma nemažai padėjo ir artimiesiems likusiems už geležinės uždangos.
Keitėsi kartos ir vis daugiau atsirasdavo paminklų su lietuviškų pavardžių užrašais Čikagos Šv. Kazimiero, Lietuvių Tautinėse, Kanados Anapilio ir kitų kraštų lietuviškose kapinėse.
Teko nulenkti galvą prie svainio V. Butkevičiaus ir pusbrolio Z. Baudžio kapų Melburne, tetos Ivinskienės, pusbrolio Jono ir pusseserės Ivinskaitės Bumelienės kapų Šv. Kazimiero kapinėse. Aplankiau brolienės Birutės jos sūnaus Daliaus ir pusbrolio mokytojo Antano Mingėtos iš Vieštovienų km. kapus Anapilio kapinėse.
Čikagoje teko svečiuotis pas buvusio Plungės valsčiaus viršaičio iš Prūsalių kaimo dukrą Adelę Laureckytę Baltrušaitienę. Mes bendraamžiai, siu jos pussesere Jadvyga Smitingyte 1953 m. baigėme Plungės gimnaziją. Su Adele gyvenome ir mokėmės skirtingose sąlygose, yra apie ką pakalbėti.
(Deja 2001-06-09 netektis. Vėžys negailestingas visuose kontinentuose).
Retėja senieji dipukai, nyksta ir lietuviški kultūros centrai, parapijos, sunku išsilaikyti spaudai. Teko dalyvauti lietuviškos bažnyčios Braiton Parke parapijiečių susirinkime, sprendžiamas seniausios parapijos likimas. Išeina klebonas Pučinskis. Parapijoje lietuvių liko nedaug. Vieni numirė, kiti išsikėlė į sau patogesnes vietas. Susirinko apie 50 garbingo amžiaus tautiečių. Oponentų ispaniškai kalbančių meksikiečių ir kitų tautybių asmenų trigubai daugiau. Net šeimos su mažais vaikais.
 Pasaulio lietuvių išeivijos centre Lemonte pasirašiau į svečių knygą |
Ateitis nedžiugina. Kadaise už lietuvių bendruomenės lėšas pastatyta bažnyčia atiteks ispanakalbiams.
Naujosios bangos imigrantų šitie reikalai nedomina. Aplamai tarp senųjų ir naujai atvykusių santykiai šaltoki.
Senbuviai po Atgimimo atvykusius lietuvaičius priėmė gana geranoriškai. Su doru jaunimu kartu atvyko ir daug kriminalinio pasaulio atstovų. Nemažai, išauklėtų sovietinėje dvasioje, su pavydu žvelgė į prasigyvenusius, turtingus senbuvius, pradėjo paršyti visokių pašalpų ir ne darbu, o sukeičiami ir vagystėmis susikurti sau gerbūvį. Kai senbuviai pasidarė atsargesni, tai atvykėliai pradėjo juos pravardžiuoti dypiais, aukso kiaulėmis. 1999 m. Pasaulio Lietuvių išeivijos centre Lemonte į Joninių šventę susirinko apie 500 naujųjų imigrantų. Neilgai šventė susimušė, susipjaustė peiliais. Apie 60 pasodino į daboklę. Žiniasklaida tokį įvykį išviešino visai Amerikai. Senoji karta tiesiog pašiurpo. Ilgus dešimtmečius jų puoselėtas garbingas lietuvio verslas buvo sumintas į purvą. Praminė senbuviai naujai atvykusius tarybiniais. Trys migracijos bangos, trys pavadinimai: grinoriai, dipukai ir tarybiniai.
Lyg kino juostos kadrai prieš akis svečiuose praleistų dienų vaizdai.
 Čikagoje Belfo skyriuje ruošiami labdaros siuntiniai į Lietuvą Iš kairės darbuotojai Marytė Leseckienė ir Vytautas Leseckas |
Su dukterėčiomis Gražinute, Reginute ir jų vaikais, nuvykę į sesers vasarvietę, vakare susikūrę laužą prie Mičigano ežero, ant iešmų kepame kažkokius saldumynus ir dainuojame lietuviškas dainas. Dainos iš Smetonos laikų. Dainorėlio perspausdinto Čikagoje. Dainuojame: Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus, Šėriau žirgelį, Augo girioj ąžuolėlis, Ar aš tau sese nesakiau. Tai mūsų tėvų, sesių ir brolių dainos per Atlantą atvežtos iš Lietuvos. Dukterėčios augo ir mokinosi kai Market Parke, Braiton Parke ir kituose Čikagos vietose gyveno didžiulės lietuvių bendruomenės. Lietuviško rašto mokinosi šeštadieninėse mokyklose, lankė įvairius užsiėmimus lietuvių jaunimo centre. Su jų trečiąja karta Poviliuku, Adomuku, Tautrude ir Petriuku unele Ancis (dėdė Aneis) lietuviškai nebesusikalba.
Lankiausi dienoraščio Draugasmuziejuje, jaunimo kultūros centre ir didžiuojuosi išeivijos lietuvių dvasine stiprybe, darbštumu. Negaliu atsistebėti kiek čia sukaupta mūsų tautinių vertybių, knygų, meno kūrinių, paveikslų, dokumentų.
Kai bolševikinės okupacijos metu buvo žudoma tautinė lietuvių savimonė, kai skelbė, kad mūsų adresas ne namas, ne gatvė, ne miestas, o visa Sovietų Sąjunga. Čikagoje depukai statė lietuviškas šventoves, kurstė tautiškumo židinius. Skelbė, kad Lietuva gyva.
Lenkiu galvą senutei mokytojai Jadvygai Penčylienei, kuri taip nuoširdžiai aiškino apie Pasaulio Lietuvių išeivijos centrą Lemonte, parodė esamas patalpas, paveikslų galeriją, lietuvių buities muziejų.
Besikalbant, paaiškėjo, kad jos vyro tėvai turėjo Marijampolės geležinkelio stotyje restoraną. Profesijos mokytoja. Panemunės pradžios mokykloje mokinusi sovietinį rašytoją Vyt. Petkevičių, kuris jau tada pešdavosi su turtingaisiais. Pabaigai pasiūlė pasirašyti svečių knygoje. Pasirodo už to stalo, ant tos kėdės ne sykį sėdėjęs ir mūsų Prezidentas Vald. Adamkus. Tai pasisekė žemaičiui iš Suvalkijos.
Gerai prisimenu kaip sovietmečiu buvo šmeižiama išeivijos labdaros Balfo organizacija. Atsieit tautos išdavikai sukūrė šnipų ir agentų lizdą ir su kapitalistiniais skudurais gadina doras socialistines dūšeles.
Birželio 27 d. sekmadienį (1999 m) gimimo švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčioje lietuvių bendruomenės patalpose 1957 m. Market Parke po šv. mišių labdaros pietūs, loterija, paveikslų aukcionas. Gautos pajamos į Balfo fondas. Susipažįstu su Čikagos Balfo pirmininke ponia Rudiene. Amerikos lietuvė, inžinierė, likusį gyvenimą pasišventusi tautiečių labui.
Prie Draugo dienoraščio gana ankštose patalpose įsikūręs Čikagos Balfo skyrius. Iš čia surinkta labdara siunčiama tautiečiams į Lietuvą. Dirba keletas pagyvenusių savanorių. Ne, visai nepanašu į šnipų ir agentų lizdą. Dėžes kilnojantis suvalkietis ponas Vytautas Leseckas visai nepanašus į agentą Džeimsą Bondą, o tas dėžes pripildanti jo žmona Marytė į garsiąją šnipę Matą Hara. Ir ko tik tie bolševikai neprimelavo.
Už Atlanto sutikau tiek daug dorų tautiečių. Praleidę didžiąją gyvenimo dalį emigracijoje, demokratinėje visuomenėje jie kitokie ir stebisi kas dedasi Lietuvoje. Iš kur tiek daug priviso blogio ir blogiukų.
Retėja Dievo paukštelių gretos, šventas reikalas, sekmadieniais nuvykti į lietuviškas pamaldas, pasikalba lietuviškai, sužino naujienų, paaukoja bažnyčiai. Kanadoje, Vasegos miestelyje lietuvių bendruomenės namuose sekmadienį išklausyti šv. mišių tikintieji atsisėda ant kėdžių ir sėdi per visas pamaldas. Perdaug solidus parapijiečių amžius, kad straksėtų. Mačiau, kaip gavę laikraštį pirmiausia pažiūri ko vėl nebeteko.
Antkapiai ir paminklai lietuviškose kapinėse liudija, kad gal jau du trečdaliai, kadaise perplaukusių Atlantą ilsisi Naujojo Pasaulio žemėje. Nebūtyje dingo senieji imigrantai grinoriai. Apie 2020 metus į dausas gali išskristi paskutinieji Dievo paukšteliai.
VIZIJA
Pabaigoje apmąstymų, tokių niūrių, apokalipsiškų minčių kamuojamas, kybodamas apie 10 kilometrų virš Atlanto dingau kažkur iš realios būsenos.
Nežinau, kiek tai tęsėsi, bet krūptelėjau išgirdęs: Gera, Anceli, kad aplankei Bronelę, Zenoną, Ivinskius, bet, vakali neužmiršk Pakutuvėnų, neužmėršk bažnytelės. Girdžiu tą balsą ir negaliu atmerkti akių. O tas žodis vakali kuris lydėjo nuo lopšio iki 1967 m. liepos pabaigos, kai į Plungės ligoninę, vežant greitosios pagalbos mašinoje mama ištarė paskutinį karatą.
Lyg stabo ištiktas, lyg paralyžiuotas stengiuosi atsistoti, apsižvalgyti iš kur atskrido švelniai ištartas, lyg brangakmenis žodis vakali. Negaliu, tik lyg migloje pro šalį praėjo virve perjuostu abitu apsirengęs siluetas. Atsitokėjau. Aušra. Bunda keleiviai, artėja Varšuva.
Po šito sapno ar vizijos esu suglumintas, pasimetęs. Kas tai? Žodis vakali ausyse lydi iki Varšuvos. Skrendant į Vilnių nutariau: grįžus aplankyti tėvų kapus. Pakalbėti su tėvu Gedeminu, vietiniais, ypač su mokytoja V. Simutiene. Gal apsisektų 2000 taisiais per šv. Antano atlaidus sukurstė gyvenusius pakutuvieniškius į bažnytėlę. Užpirkti už išėjusius į amžinybę mišias, gyviesiems pabendrauti. Tėvo Gedemino nesutikau, tik savo mintis išdėsčiau gerb. Veronikai. Ji pažada, kas įmanoma viskas padaryti, nes man, gyvenančiam Marijampolėje, organizaciniai darbai komplikuotesni.
Po metų gaunu žinią kviečia į Atlaidus. Žodis tapo kūnu.
ATLAIDAI
2000-ųjų metų birželio 11 d. 14 val. iš retingos atvykęs Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bažnyčios klebonas tėvas Gedeminas aukos Šv. mišias. Paminėjęs Į Anapilį išvykusius pakutuvėniškius. Žada atvykti ir Telšių Ant. Vaičius.
Po 1943 m. rugsėjo mėnesio, kai vyskupas Borisevičius *** Plungės prelato P.Pukio iniciatyva pastatą šią bažnyčią, vyskupas, atrodo, daugiau nesilankė. Reikšmingas įvykis.
Žmonės renkasi gerokai ankščiau prieš pamaldas. Prie kapinių ir šventoriaus daug lengvųjų automobilių.
Atvykusieji puošia gėlėmis kapus, degina žvakutes, prisimena išėjusius. Čia palaidoti daugumos seneliai, tėvai, broliai, giminės. Ant senesnių, ar naujesnių kryžių, paminklų užrašai, datos, pavardės, kad čia ilsisi Kontrimai, Grigalauskai, Stropai, Stonkai, Lukauskai, Šakiniai ir kt.
Yra ir bevardžių, beišnykstančių kauburėlių, ant kurių, gal nebuvo kryželių, o gal bėgantys metai juos nulaužė, supūdė ir pavertė kaip ir mirusiuosius dulkėmis.
Atlikę pareigas kapinėse, maldininkai kalbasi su giminėmis, pažįstamais. Kiti prie bagamatų (kioskų) ragauja alų, pypkiuoja. Senesni ir silpnesni užsiėmę sėdimas vietas bažnyčioje laukia pamaldų pradžios. Dėmesį patraukia bažnyčios kampe surengta paroda. Čia eksponatas apie Pakutuvėnų praeitį, žmones, pakutuvėniškių parašyti darbai, atsiminimai.
Paskutinį kartą Pakutuvėnuose šv. Antano atlaiduose buvau gal prieš 45 metus. Sutinku tik keturis anų laikų pažystamus. Tada buvome jauni, žvalūs, šiandien pražilę, praplikę, nukvakę. Bažnytėlė tiek iš vidaus, tiek iš išorės pasikeitusi aptriušusi. Nebėra senųjų altorių, likęs tik patrono šv. Antano paveikslas. Šv. mišias aukoja bažnyčios viduje prie stalo, Dievo kūną dalija iš molinio dubenėlio. O kraują geria iš molinės taurės. Anais laikais pradžioje sugiedodavo Strazdelio Pulkim ant kelių, dabar jaunimas apsiginklavęs gitaromis ir kitokiais žvangalais giedodami naujoviškas giesmes garbina Dievą ir linksmina patroną šv. Antaną.
Tėvas Gedeminas pradeda ganytojišką pamokslą, bet jį nutraukia atvykę Jo Eminencija su palyda. Svečiai pasodinami garbingoje vietoje šalia Dievo stalo, o tėvas Gedeminas toliau tęsia pokalbį su tikinčiaisiais. Paaiškėjo, kad prie Kryžių kalno statomo vienuolyno laikinai buvo išvykę čia gyvenę broliukai. Tuo pasinaudojo septintojo Dievo įsakymo nevok nepaisantys piliečiai ir nugvelbė kas buvo geresnio jų bute. Užpykęs tėvas Gedeminas tuos netikėlius jau žadėjęs prakeikti, bet persigalvojo, kad vėliau tą prakeikimą vis tiek reikės nuėmti.
Nuo 1943 m. neremontuotas bažnyčios stogas susidėvėjo, paseno, o dar praūžęs uraganas Anatolijus visai pribaigė. Lyha ir sninga į vidų. Prašė per rinkliavą aukoti stogo remontui. Pasibaigus pamokslui Jo Eminencija pasveikino susirinkusius. Sakė, kad buvo labai nustebintas, pamatęs vidury negyvenamų laukų prie bažnytėlės tiek daug mašinų. Tai jam priminę Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tikintieji vyskupui įteikė puokštę gėlių. Pasakęs trumpą kalbą, palaiminęs visus, atsisveikinęs išvyko. Greitai baigėsi ir atlaidų apeigos. Likę pakutuvėniškiai būreliais su savo giminėmis ir artimaisiais susėdo bažnytėlės pavėsyje, ant patiestų staltiesių susidėjo vaišes. Prasidėjo kalbos prisiminimai, padainuota, padeklamuota. Vyresnieji ir daugiausia nusipelnę buvo apdovanoti dailininko J. Šakinio pagaminta atminimo dovana (molinė pasaga su varpeliu ir įrašu 2000-06-11 Pakutuvėnai).
Saulei keliaujant vakarop, pradėjo skirstytis. Kaime sava tvarka: gyvuliai, ruoša. Jubiliejiniai atlaidai baigėsi, atnešę įvairiausių minčių. Nerimą kėlė mano vaikystės ir viso sunaikinto kaimo simbolio bažnytėlės likimas.
Vakare kalbėjausi su Stonkų žemių paveldėtoku ūkininku seneliu Jonu. Kaip ir visais laikais sunkus žemdirbio amatas. Nežinai kokį pokštą tau iškrės gamta arba rinka. Velionis brolis Jonas, atgavęs tėvų žemę raminosi: Visada turėsi darbo ir nemirsi badu.
Besikalbant sužinojau, kad Šateikių seniūnijoje yra pažyma iš archyvų apie mūsų ūkio žemių ir turto nacionalizaciją. Nuvažiavęs gavau kopijas.
PASMERKTIEJI
Išrašas: Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Kretingos apskrities valstybinio fondo byloje. Kartenos valsčiaus numatytų paimti į valstybinį žemės fondą ūkių 1940-10-31 sąraše įrašytas savininkas Stonkus Antanas (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti). Pakutuvėnų kaime turėjęs 46,14 ha žemės. Į valstybinė žemės fondą paimti 16,14 ha žemės; savininkui paliko 30 ha žemės.
Pagrindas F. R-764, ap, 1ab. 294 L-47
Po penkių metų. Išrašas: Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1945-1948 . byloje. Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus sumažintų iki 5 ha ūkių sąraše (be datos) įrašytas valdytojas Stonkus Antanas, Antano (gimimo metai nenurodytu). Pakutuvėnų kaime valdęs 46,14 ha žemės. Į valstybinė žemės fondą paimta 41,14 ha žemės, ¾ gyvenamo namo, ¾ kluono, ¾ svirno, 2 arkliai, kumeliukas, 3 karvės, 3 veršeliai, 3 avys, 2 kiaulės, plūgas, 3 akėčios, 3 vežimai, pakinktų komplektas, javams valyti mašina, akselinė, pjaunamoji mašina.
Valdytojui palikta 5 ha žemės. Pagrindas FR-61 ap 2 b-14 L35
Ne viskas čia išvardinta. Išvežė iš daržinės pašarus, aruodų - grūdus, kluono - linus, sklepo - bulves, runkelius. Iš kambarių geresnius baldus, pastogių išdžiovintus šakalius. Nuo aukšto senus batus ir kubilą mėsai sūdyti. Mielaširdinga sovietų valdžia laikinai dar paliko 5 ha žemės, žinioje, kad jos mes niekur neišnešime, nesuvalgysime. Mes pasmerktieji. Likome gimtinėje iki N dienos, kada iš rytų atidundės užkaltais langais gyvulinių vagonų ešelonas. Čekistai ir vietiniai Stribitelei sugaudys ir kartu su kitais likimo broliais begaliniais geležiniais bėgiais išveš į katorgą, į nežinią. O, kaip skaudu palikti gimtąsias tėviškės vietas. Argi gali pakeisti pavasarį Minijos slėniuose pražydusias ievas, lakštingėlių čiulbėjimą; vėtrų suluošinti Sibiro tundrų berželiai, kraują geriantys ir zyziantys taigos uodai ir mašalai? Ne, liksime čia! Prasidėjo Dovydo ir Galijoto kova. Mes, irgi tapome Dievo paukšteliais. Tik ne vakarų demokratijos ar Dėdės Semo globojami, o raudonojo paukštvanagio gaudomi.
 Pakutuvėniškių
pietūs po Jubiliejinių Šv. Antano atlaidų 2000 aisiais metais |
Pajutę pavojų persikeldavome per Miniją į Telšių apskritį pas dorus kaimynus, gimines. Mus saugojo Dievo apvaizda, paminijo daubos, krūmai ir begalinis prisirišimas prie gimtosios žemės.
2001 m vasario 19 dieną Lietuvos Ypatingojo Archyvo pažymėjime Nr. 7982-3 lakoniškas įrašas.
Stonkus Anicetas, Antano g. 1933 metais 1949 m buvo įtrauktas į sąrašus asmenų numatytų ištremti iš Lietuvos TSR, Kretingos raj. Pakutuvėnų kaimo už Lietuvos TSR ribų. Pagrindas F-135, Ap 7 B 206 L5, B20 L28, B 475-LM.
Trijose bylose, trejuose lapuose dar nė 16 metų nesulaukęs tapau baisiu liaudies priešu vertu kelionės pas Sibiro meškas.
Tačiau ir šį kartą stribai ir sovietiniai aktyvistai negalėjo savo sąraše padėti kryželio. Dievo paukšteliai purptelėjo ir nuskrido iš jų panosės už pavasarį ištvinusiuos Minijos. Vietoje mūsų, įsiutę susidėjo į vežimą rastus paskutinius rakandus, prisirišę karvę ir išvyko. Atsiet: stipkite badu. Nepriėmė nė į kalchozą, nes buožės tarp homus sovietikus buvo žemiausia kasta. Kumelė liko mes ne. garbingu kalchozniko vardu galėjome puikuotis tik gyvendami toli už Uralo Sibire. 1951 m brolis Jonas buvo paimtas į Tarybinę armiją, gavome jau kario šeimos statusą, o su juo atsivėrė vartai į kalchozinį rojų. Daugiau nebetrėmė. Taip ir likome gyventi ir čyrenti kaip vyturiai gimtuosiuose arimuose.
Gyvenimo laikrodžio kurantai skaičiuoja metus. Po Pakutuvėnų kapinių beržais ir ąžuolais pagulė senieji Antanas ir Marija Stonkai, nebeliko senosios sodybos. Po atgimimo atgautoje tėvų žemėje nebeilgai ūkininkavo brolis Jonas. Ne nepajusi kai ir pats kaip žąsinas moliūgas išskrido į dausas.
2001 metų kovo 12 surašęs dokumentus pasiunčiau į Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų centrą. O gal ir aš nukentėjęs nuo okupacijos? Po šv. Antano atlaidų dažnai dūšią gniauždavo kažkoks nerimas. Mačiau kaip negausiai per rinkliavą į aukų lėkštę byrėjo po uraganų Adolfo ir Gedimino (premjerai) iš parapijiečių kišenių išpustyti litų likučiai Anatolijaus sudarkytam stogui remontuoti.
Lapkričio pabaigoje gaunu nuo dukterėčios Danutės Baltutienės (grįžusi iš Australijos ūkininkauja tėvų žemėje Plungės raj. Smilgių kaime) 2000 m spalio 21 d. Žemaičio laikraštyje J. Klictkutės parašytą straipsnį Pakutuvėnų bažnyčia laukia pagalbos. Sukrapštau iš pensijos 50 litų ir pasiunčiu į nurodytą sąskaitą. Straipsnio kopijas pasiunčiu Bronelei į Čikagą ir Zenonui į Kanadą. Slapta turėdamas viltį, kad, gal šį kartą "vakarai mūsų nepamirš. Pirmiausiai atsiliepė sesė paskyrusi nemažą sumą remontui, vėliau ir brolis.
2001-09-29 klebonas Gediminas Numgaudis laišku sveikina mane su šv. Velykom, dėkoja už auką ir pranešė, kad Kalėdoms jau buvo uždengtas naujas stogas, o Velykoms bus naujos lubos, apšvietimas, išbalintos sienos.
2001-06-10 šv. Antano atlaidai. Praėjo tik metai. Mūsų bažnytėlė blizga kaip krištolinis žibintas. Naujas stogas, visus išbalintas. Virš lubų didelė patalpa. Klebonas Gedeminas per pamokslą aiškina, kad darbai nebaigti: bus pastatyta klebonija, bažnyčia apšvitinta. Prisiminus praėjusius metus, visa tai skamba kaip graži pasaka. Šv. mišios aukojamos už Stonkų ir Žilinskų giminę. Mūsų tėvai tai bažnytėlei vežė pirmąsias plytas, liejo pamatus. Daugiau kaip po pusės amžiaus jų vaikai ir anūkai padėjo jai nelaimės valandą. Gal tokia Dievo valia. Kadaise Viešpats tarė Pranciškui Asyžiečiui: Eik ir atstatyk mano griūvančią bažnyčią.
VIZIJOS PABAIGA
2001 lapkričio 14 d. Vilniuje užsukau į Valstybinį Istorijos Archyvą. Platelių parapijos bažnytinėse metrikos knygose ieškau savo mamos Bražinskaitės giminės ištakų. Įrašai lotynų kalba. Atsitiktinai akys sustojo ties įrašu, Vertimas:
1785-01-24 aš Paltelių bažnyčios komendorius Antanas Markovskis pakrikštijau kūdikį Andriejaus vardu. Tėvas Georgijus Numgaudis, motina Marijona Vaitkutė. Krikšto tėvai Izidorius Kryževičius ir Mrijona Jonušienė. Asistentai Pranciškus Vaitkus ir Brigita Bieliauskienė visi iš Puškorių kaimo Platelių parapijos. Numgaudžio pavardę archyvuose radau pirmą kartą. Pagalvojau gal tai tėvo Gedemino protėviai. Užrašiau sekančią lapkričio 15 d. savivaldybėje man įteikia Nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijų asmens pažymėjimą. Pasirodo, kad tikrai buvau nukentėjęs.
Naktį sapnavau senąją Stonkų sodybą. Ėjau nuo Minijos brastos keliu pro klevą, ąžuolą ir kalną. Pasukau pro senąjį akmeninį šulinį, didžiąją eglę. Ant šiaudinio svirno stogo šiaurės pusės labai gražiai žaliavo samanos. Prie tvarto atsikėliau karkles (vartus), įėjau į žardėjną, sodyboje tuščia. Nei žmonių, nei gyvulių, nei paukščių. Diena šilta, saulė pietuose pakilusi virš beržyno. Pietų metas. Gal visi namuose? Pro pepino obelį, prūdalį, topolius, paglostęs vištų diemedžio krūmą per gonkas įeinu į virtuvę. Tuščia. Krosnis šalta, didysis stalas apdulkėjęs. Atidarau duris į šeimyninę trobą ir sustingstu ant slenksčio staklėse sėdi mama. Viena ranka ant muštukų, kitoje šaudyklė. Jos veidas toks jaunas, giedras. Susitiko mudviejų akys. Ji nusišypsojo. Aš norėjau pribėgti neklausė kojos, o kažkoks gniutulas gerklėje neleido ištarti nė žodžio. Vaizdas pardėjo nykti. Dingo mama, staklės, kambarys. Jaučiau, kaip man byra ašaros, krūtinėje trankosi širdis, o mintyse šaukte šaukiu: Mama, kodėl kaip lėktuve neištarei tų brangių žodžių Anceli, vakali? kodėl?
Pabudęs pajudinu kojas, rankas. Neparalyžiuotas. Ieškau ryšio tarp šito reginio gyvenimo. Gal, sėdėdamas staklėse, mama baigė austi man laimės kelią. O gal vizijos prasidėjusios virš Atlanto pabaiga.
Marijampolė
2002 sausis
